Pratimai geresniam abiejų smegenų pusrutulių integravimui

Jeigu žmogus patyrė emocinę traumą, jo dešiniajame smegenų pusrutulyje yra įvykęs perdegimas, t.y. nutrūkusios normalios neuronų jungtys, jų sujungimai tarsi sudegę, nutrūkę. Jeigu vystantis buvo patirtas emocinis apleistumas, tuomet šis pusrutulis gali likti ne iki galo išsivystęs. Bet kuriuo atveju yra nevienoda pusrutulių pusiausvyra.

Dažnai emociškai traumuotiems asmenims pasireiškia pusiausvyros nelaikymo problemos, judėjimo grubumas, suglebimas einant arba kampuoti judesiai.

Norint išlyginti smegenų pusiausvyrą, rekomenduojami tokie pratimai:

 

Pusiausvyros laikymasis

Šiam pratimui patartina turėti pusiausvyros lentą. Reikia išsirinkti vieną tašką, užlipti ant pusiausvyros lentos ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, žiūrint į pasirinktą tašką.

Jeigu iš pradžių pusiausvyrą sekasi išlaikyti sunkiai, galima į pagalbą pasitelkti kedę ir laikytis įsitvėrus į jos atlošą.

Tam, kad būtų lengviau, galima pradžioje naudoti guminę pusiausvyros lentą ar netgi pusiausvyros pagalvėlę. Su jomis yra lengviau pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą.

Pratimą atlikti 3 k. per dieną (pgl. Dr. Beate Johannwerner)

 

Piešimas pusrutulių integracijai

Pritvirtinti lapą prie stalo ar molberto, kad piešimo metu jis nejudėtų jo neprilaikant rankomis (galima kampus priklijuoti lipnia juosta). Paimti piešimo priemones į abi rankas. Tinka paprasti pieštukai, flomasteriai, geliniai rašikliai ar kitos priemonės, kurios lengvai piešia ilgą laiką jų neaptarnaujant. Tarkime, netiks į rašalą mirkomos dailyraščio plunksnos arba teptukai, nes juos dažnai reikia pamirkyti į dažus. Parkeriai irgi nelabai tinka, nes jais nepatogu piešti visomis kryptimis.

Tuomet leisti rankoms tiesiog judėti visomis kryptimis. Veiksmas atliekamas abiem rankomis vienu metu. Nereikia stengtis nupiešti kažką prasmingo. Greičiausiai pratimo pabaigoje tai atrodys kaip didelis nesuvytų siūlų raizginys. Rekomenduojama stengtis tik, kad linijos dažniau kirstų lapo vidurį.

Šis pratimas per sinchonišką judėjimą verčia smegenų pusrutuliams pasivystyti siekiant balanso. Smegenų ląstelės yra vienintelės ląstelės kūne, kurios dauginasi bet kokiame amžiuje, todėl smegenys vystosi pagal tai, kam jos yra naudojamos.

Nuot. iš Wickimedia commons

Jei jums reikia daugiau pagalbos integruojant patirtas traumas, siūlau susitarti dėl konsultacijos.

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Greitas grįžimas į save

Man kartais taip būna, kad jeigu labai įsigilinu į darbą, kai jis arba labai mane veža, arba tiesiog reikia susikaupti, kad nepamesčiau daugybės skaičių, kol dirbu aš labai atsijungiu nuo aplinkos. Arba jei diena buvo ilga, o dar reikia nukeliauti namo, arba tiesiog pradėt mėgautis laisvalaikiu po intensyvios darbo dienos, aš kurį laiką būnu dar tokia “kaip nukritus iš mėnulio“. Tokia, na kaip čia apibūdinti? Na, lyg ir esu čia, lyg ir darau tai, ką reikia, bet tokia tarsi automatiniu režimu, esu kaip ir čia, kaip ir ne čia. Tarsi kažkokioj ne visai realybėj, nesu pilnai toje aplinkoje, kurioje esu, nejaučiu pilnai to, ką darau. Viskas vyksta lyg per sapną, per rūką, o aš visa tokia kažkokia vatinė.

Jeigu šis jausmas jums pažįstamas, tai – disociacija. Tai toks kaip ir dalinis pasišalinimas iš savęs. Kaip ir esu aš, bet ne visai aš, jei palyginti su tokia, kokia būnu, kai esu savimi ir savyje 100%.

Disociacija gali pasireikšti traumų momentu. Kai vyksta kažkas labai labai nemalonaus, ir nėra jokių galimybių to nutraukti ar išeiti iš situacijos, tuomet psichika turi vidinį ginklą. Kad neišprotėtų nuo patiriamos neteisybės, skriaudos, žalos ar skausmo, žmogus tada pabėga, tik ne fiziškai, o pasitraukia į save. Patiria kažkokią alternatyvią realybę. Kurioje vykstanti žala taip nebesijaučia, dingsta pats jos aštrumas – taip ją tampa įmanoma išgyventi.

Dažniausiai būtent vaikystėje vyksta traumos, sukeliančios disociacijos efektą. Tarkime, jei prieš vaiką emociškai ar fiziškai smurtauja tėvai. Vaikas neturi kur pabėgti, todėl smegenys įjungia gynybinį mechanizmą. Vaikas, patyręs ilgalaikį smurtą, vėliau gali neatsiminti ilgų epizodų, ištisų savo vaikystės metų. Neatsimindamas netgi gali manyti, kad jo vaikystė buvo visai gera, kad tai vyko tarsi ne su juo.

Vaikas negali atsiskirti nuo tėvų, nes jam tai gresia mirtimi. Bet kad galėtų likti ir išgyventi fiziškai, gamta yra sukūrusi rūšies išgyvenimo mechanizmą – kompensaciniai mechanizmai sukasi psichikos srityje.

Suaugusiam žmogui disociacija gali pasireikšti, pavyzdžiui, išprievartavimo metu, jei neįmanoma fiziškai pabėgti.

Prieš kiek laiko išgirdau vieną labai paprastą pratimuką, kuris padeda labai greitai, tiesiog sekundžių bėgyje grįžti iš tokios plaukiojančios būsenos į save. Jis toks paprastas, kad įsiminiau jį iš pirmo karto. Ir naudoju, kai jaučiu, kad nepersijungiu į pasikeitusią aplinką taip greitai, kaip norėčiau. Pavyzdžiui, išėjo svečiai, viskas nurimo, o aš dar aktyvmo būsenoje, ar baigėsi darbas, ir laikas pasiimti vaiką, aš jau einu gatve, bet visas kūnas dar “dirba“.

Pratimas

Reikia vienas po kito sau užduoti penkis klausimus:

1. Kokius 5 dalykus aš matau? Apsidairyti, artimiausioje aplinkoje pastebėti penkis skirtingus daiktus ir pasakyti jų pavadinimus.

2. Kokius 4 garsus aš girdžiu? Įsiklausyti į iš aplinkos skleidžiamus garsus, ir juos įvardinti, pvz. automobilio burzgimą, muziką už sienos, klaviatūros mygtukų kliksėjimą ir knarkimą.

3. Kokius 3 dalykus aš liečiu? Paliesti skirtingus paviršius ir pasakyti. Jei nėra sąlygų, tarkim, einant gatve, tiesiog geriau pajusti, kaip rankinės svoris spaudžia petį, pėdos remiasi į batų padus, kaktą griaužia vilnonė kepurė ar pan.

4. Kokius 2 dalykus aš užuodžiu? Atsakyti sau, pvz. automobilių išmetamąsias dujas bei kažkieno gaminamą vakarienę laiptinėj.

5. Kokį skonį aš jaučiu? Vėlgi sau atsakyti. Kątik išspjoviau kramtomąją gumą, bet dar jaučiu jos šlykštoką saldų skonį burnoje.

Pratimą galima daryti garsiai, jei namie ar kabinete ar kitur esate vienas. Galima daryti mintyse, o tai galima daryti bet kur. Darbe, namuose, gatvėje, mašinoje ir t.t. Visuomet, kai reikia greito įsižeminimo, įsijungimo į save.

O klausimų seką galima kaitalioti vietomis, tik visuomet turi būti 5 pojūčiai, ir visuomet jų skaičius turi būti 5 – 4 – 3 – 2 – 1. Aš seką daugmaž susidėlioju pagal tai, kiek dirgiklių yra aplinkoje. Jei einu gatve, pirmiau klausiu savęs ką matau, liečiu, užuodžiu, o pabaigai pasilieku skonį, nes tuo metu nevalgau, todėl tuomet nepatiriu penkių skirtingų skonių. Valgant galima pirmiau klausti savęs apie skonius ir kvapus. Tai nekeičia pratimo esmės.

Padariusi visus penkis žymiai labiau jaučiuosi įsijungusi vėl į save.

Jeigu pabandėte, būtų įdomu sužinoti, kaip suveikė jums?