Priklausomybių esmė paprastai

Priklausomybės yra neefektyvūs prisitaikymo mechanizmai

Priklausomybės yra dėmesio nukreipimas nuo to, kas realiai vyksta tavo viduje. Kai tu persivalgai, loši, išlaidauji, vartoji narkotikus ar kitas medžiagas, štai, kas vyksta.

 

Pirma, tuo metu tu kažko aktyviai vengi. Kaip taisyklė, tai yra emocinis skausmas, nepasitenkinimas ar netgi nuobodulys. Kadangi šie jausmai nėra lengvai sprendžiami ir tam reikia prisiimti atsakomybę, mes esame linkę juos nukišti tolyn. Lengviausias būdas taip padaryti yra priklausomybė.

Priklausomybė veikia kaip dėmesio nukreipimas: jausmai nuslopinami arba tiesiog nukreipus dėmesį tuo momentu išvengiama akistatos su tikrąja problema. Kai žmogus turi priklausomybę, nebelieka laiko, proto susikaupimo ir laiko susidoroti su tikruoju dirgikliu, kuris skypi po minėtais jausmais.

Kai tik žmogus pasielgia kaip priklausomas, jo kūnas gauna adrenalino antplūdį. Streso hormonas adrenalinas generuojamas kūne tada, kai mes patiriame stiprias emocijas, tokias kaip pyktį, kurios sukelia “pulk arba bėk“ reakciją. Kūnas staiga pažvalėja ir tai leidžia pasijausti geriau.

Problema su adrenalinu yra ta, kad jis leidžia pasijusti gyvam, bet tik labai trumpam. Ar tai būtų dar vieno šokoladinio pyrago gabalėlio saldumas, ar pastatyta dar viena suma, ar fizinis narkotikų poveikis, jūs tiesiog priverčiate savo kūną jausti kažką, kažką kito.

Tačiau kai tas jausmas išsisklaido, jūs vėl pradedate jaustis nekaip, nes į paviršių vėl pradeda lįsti vidiniai demonai. Tada vėl prireikia greito “vaisto“, nes atrodo, kad vidiniai demonai prarys tave gyvą. Taip priklausomas elgesys vėl pasikartoja ir sukuriamas velnio ratas, kuris galutiniame rezultate sukelia tik dar daugiau skausmo.

Katie & Gay Hendrix

(originalus tekstas anglų k. – čia)

Priklausomybių esmė paprastai

Burnos reikalai

11700981_10153382964295138_918983668328305150_o

Šiame Psichologija Tau žurnalo numeryje rašau apie mokslinius tyrimus, patvirtinusius, kodėl merginos su ūsais yra žymiai patrauklesnės vyrams nei be ūsų.

Juokauju.

Nuo pirmadienio nebevalgau, laikausi dietos! Iki šios savaitės pabaigos kertu, kiek telpa, o pirmadienį, tai jau kad šoksiu iš lovos, sulesiu tris kruopas… ir būsiu laiminga. Jei būsiu nelaiminga, tai mano valia vis tiek nugalės. Kažkur girdėta, ar ne? Aš paprastai išsilaikau iki 18 valandos. To paties pirmadienio, žinoma. Ką čia slėpti, būna, kad ištveriu tik iki kokios 15 valandos.

Tiek kartų esu metusi valgyti, kad nebesuskaičiuoju. Iš jų kelis sykius net gana sėkmingai. Esu numetusi svorio. Bet tik iki tos akimirkos, kol vėl nesusigundžiau kokiu pyragėliu. Paslydusi kokį 548 kartą, pamaniau, kad aš, kaip kokia alkoholikė, turiu neužlipti ant kamštelio. Nes, kaip ir jiems, vienu stikliuku niekas nesibaigia. Prasideda daugiadienės, pamažu virstančios į savaites ir mėnesius, o šie – į metų metus… Vis atrodo, na, tik šiandien paslydau. Tik dabar nesusivaldžiau. Na, jeigu jau nesusilaikiau, šiaip ar taip, diena nuėjo šuniui ant uodegos. Tai šiandien nors prisivalgysiu visko, kiek noriu. O nuo rytojaus jau šiukštu vėl laikausi! Tokiomis šnekomis save vis apgaudinėdama rituosi iš vienų metų į kitus…

Maistas yra mūsų gyvybės šaltinis, tačiau kartais jis gali atsisukti prieš mus ir įtraukti į pavojingą priklausomybę. Taip atsitinka, kai maistu bandome suvirškinti neigiamas emocijas. Galite pastebėti, kad bėgate valgyti po nemalonaus pokalbio ar prieš nežinomus pokyčius. Jaučiate, kaip nurimstate, nes maistas tapo jūsų emocijų atpirkimo ožiu. Kiekvieną kartą sunerimę, slopinate šį jausmą šaukštais ir šakutėmis, tarsi mėgintumėte suvalgyti neskanias emocijas, kad jos nebūtų tokios ryškios. Merilando universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad net 75 proc. visų persivalgymo atvejų susiję su neigiamomis emocijomis, tad pasiteisinimas „aš buvau alkanas“ tampa bevertis.

Valgau, kad nurimčiau (daugiau)

Burnos reikalai