Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.50-tamsesniu-atspalviu-mtg

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Nuolatinis kitų žmonių maloninimas yra priklausomybė

Pamenat, rašiau apie prisitaikantį pamalonintoją (ang. – people pleaser)? Laikas paplėtoti temą šokiruojančia linkme.

Kai pati pirmą kartą išgirdau tokią interpretaciją, pagalvojau – KĄ??? Bet, kuo ilgiau varčiau tokį požiūrį mintyse, tuo labiau linkau sutikti. O tai yra, kad kompulsyvus prisitaikantis pamaloninimas yra priklausomybė.

gentleman_and_servant

Iliustracija iš Wickimedia

Kalbu apie žmones, kurie taip paniškai vengia tiesioginio konflikto, kad sutinka su kito žmogaus sąlygomis nepriklausomai nuo to, kad jų visas vidus šaukia kitaip. Tai ir yra negalėjimas atsispirti pagundai pamaloninti kitą žmogų savo gerovės sąskaita. Tegu ir momentinės, bet jei tai daroma nuolatos, tai iš momentų virtinės susideda ir visas gyvenimas.

Prisitaikantis pamalonintojas, eilinį kartą neatsispyręs pagundai patenkinti kito žmogaus poreikius, iš karto po tokio poelgio patiria pakylėjimą. Tą akimirką jis žino – aš suteikiau kitam malonumą, tai dėl manęs ši akimirka yra maloni, rami, gera. Taip pasyviu būdu prisitaikantis pamalonintojas įgyja nors trumpą savo galios iliuziją. Kitam žmogui išreiškus pritarimą ar pasitenkinimą, prisitaikantis pamalonintojas nors trumpam pasijunta mylimas, priimtas, jo pasirinkimui pritarta.

Tas momento saldumas, trumpas pakylėjimas yra kablys, ant kurio nuolat užkimba prisitaikantis pamalonintojas. Tačiau kaip narkotikai suėda sveikatą ir atima gyvenimą, o su laiku ir gyvybę, taip ir ši priklausomybė išsunkia žmogaus sielą, atima gyvybingumą. Per laiką prarandamas savęs pajautimas ir suvokimas, nuolatinis savo poreikių paminimas dar labiau verta jaustis nevertam meilės ir apleistam. Tai, savo ruožtu, verčia dar stipriau maloninti kitus dar aršiau atsisakant savo poreikių tenkinimo…

Galų gale žmogus gali prieiti iki visiško tuštumos jausmo, savęs praradimo, jautimosi nieku. Toliau – socialinė izoliacija, bedarbystė ir dar gilesnė emocinė duobė. Su laiku gali atslinkti ir depresija, suicidinės mintys.

Kas atidžiai skaitote mano blogą, šitą filmuką jau matėte. Bet jis man labai patinka ir čia labai tinka, todėl pasidalinu dar sykį:

*****

Jeigu atpažinote save, tačiau negalite atsispirti norui maloninti kitus žmones, tenkintami jų norus, tačiau pamindami savo, susisiekite dėl konsultacijos, galbūt galėsiu jums padėti. Kontaktai – meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje.

Nuolatinis kitų žmonių maloninimas yra priklausomybė

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.

Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.

Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.

Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.

Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.

Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.

Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.

Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.

Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.

Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.

Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?

Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.

she_gets_the_penny2c_he_gets_the_kiss

Nuotrauka iš Wickimedia

*****

Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Priklausomybių esmė paprastai

Priklausomybės yra neefektyvūs prisitaikymo mechanizmai

Priklausomybės yra dėmesio nukreipimas nuo to, kas realiai vyksta tavo viduje. Kai tu persivalgai, loši, išlaidauji, vartoji narkotikus ar kitas medžiagas, štai, kas vyksta.

 

Pirma, tuo metu tu kažko aktyviai vengi. Kaip taisyklė, tai yra emocinis skausmas, nepasitenkinimas ar netgi nuobodulys. Kadangi šie jausmai nėra lengvai sprendžiami ir tam reikia prisiimti atsakomybę, mes esame linkę juos nukišti tolyn. Lengviausias būdas taip padaryti yra priklausomybė.

Priklausomybė veikia kaip dėmesio nukreipimas: jausmai nuslopinami arba tiesiog nukreipus dėmesį tuo momentu išvengiama akistatos su tikrąja problema. Kai žmogus turi priklausomybę, nebelieka laiko, proto susikaupimo ir laiko susidoroti su tikruoju dirgikliu, kuris skypi po minėtais jausmais.

Kai tik žmogus pasielgia kaip priklausomas, jo kūnas gauna adrenalino antplūdį. Streso hormonas adrenalinas generuojamas kūne tada, kai mes patiriame stiprias emocijas, tokias kaip pyktį, kurios sukelia “pulk arba bėk“ reakciją. Kūnas staiga pažvalėja ir tai leidžia pasijausti geriau.

Problema su adrenalinu yra ta, kad jis leidžia pasijusti gyvam, bet tik labai trumpam. Ar tai būtų dar vieno šokoladinio pyrago gabalėlio saldumas, ar pastatyta dar viena suma, ar fizinis narkotikų poveikis, jūs tiesiog priverčiate savo kūną jausti kažką, kažką kito.

Tačiau kai tas jausmas išsisklaido, jūs vėl pradedate jaustis nekaip, nes į paviršių vėl pradeda lįsti vidiniai demonai. Tada vėl prireikia greito “vaisto“, nes atrodo, kad vidiniai demonai prarys tave gyvą. Taip priklausomas elgesys vėl pasikartoja ir sukuriamas velnio ratas, kuris galutiniame rezultate sukelia tik dar daugiau skausmo.

Katie & Gay Hendrix

(originalus tekstas anglų k. – čia)

Priklausomybių esmė paprastai

Kodėl sunku pamiršti narcizą

Net išsiskyrus su narcizu yra nelengva jį pamiršti. Dėl daugybės priežasčių.

Pirmiausia dėl to, kad savo juodą darbą daro trauminis prisirišimas. Tai toks keistas efektas, kai kuo stipresni kartu patiriami jausmai, tuo labiau mes prisirišame prie tų žmonių, kurie tuos stiprius jausmus sukėlė. Deja, įskaitant ir blogus jausmus…

Dar, tai, ką patiriame su narcizais tuo laikotarpiu, kai narcizas mus užkelia ant pjedestalo, yra su niekuo nepalyginami jausmai. Tai yra dievinimas, liaupsinimas, grožėjimasis, nepertraukiamas dėmesio rodymas, tiesiog meilės bombardavimas. Tai pakylėja, nuneša, apsvaigina ir, jei atsiduodame procesui ir jausmui, leidžia išgyventi su niekuo nesulyginamas emocines aukštumas.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Įdomiausia yra tai, kad būtent tuo laikotarpiu mes patikime, kad narcizas ir yra toks žmogus, kuriuo dedasi esąs pirminiame, dievinimo etape. Po to sekantys metai ir dešimtmečiai atrodo kažkoks nesusipratimas, kažkokia klaida, momento nesėkmė, susiklosčiusios aplinkybės ir visa kita. Mes vistiek giliai širdyje tikime, kad tas žmogus iš tiesų ir yra tikrasis tas, kuris mus kėlė į padanges…

Todėl, net išsiskyrus su narcizu, yra labai nelengva pamiršti šiuos žmones. Visi kiti pabendravimai su kitais žmonėmis atrodo kažkokie prėski, kažkoki be skonio, nenatūralūs, tarsi netikri, negyvi, tarsi pritempti, be kibirkštėlės, pakylėjimo…

Kartą patyrę pakylėjimą, kurį sukelia narcizo taktika “meilės bombardavimas“, mes nebegalime to pamiršti. Mūsų vidus prisimena ir trokšta to vėl ir vėl. Čia kaip su narkotikais. Pirmą kartą yra nuostabu ir nepakartojama, užveža kaip reikiant. To neįmanoma pamiršti. To norisi vėl ir vėl.

Deja, kaip ir su narkotikais, su laiku tai tampa didžiausiu prakeikimu ir didžiule mus naikinančia jėga… Ir efektas labai panašus. Apie ilgalaikių santykių su narcizu pasekmes vis kaupiuosi iparašyti atskirą įrašą. Jis tikrai išvys dienos šviesą. Nes jaučiu, kad rašysiu apie juos tol, kol nesurašysiu visko, ką žinau apie šiuos sutvėrimus…

Ne, narkotikų jokia forma aš neragavau. Iš kur žinau tada? Ogi iš šio multiko.

Kodėl sunku pamiršti narcizą