Susitarti dėl konsultacijos galite vida_c@hotmail.com.
Priklausomybė nuo santykių
priklausomybė
Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.
Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.
Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.
Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.
“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)
“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“
“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“
“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“
Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.
Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.
Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.
*****
Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.
Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“
Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.
Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.
Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.
Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.
Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.
Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.
Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.
Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.
Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.
Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.
Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.
O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?
Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?
Problemos, kurias sukelia potrauminio streso sindromas
- bedarbystė
- sveikatos problemos
- apsileidimas buityje
- priklausomybės
- problemos šeimoje
Potrauminio streso sindromas yra tokio paties rimtumo, kaip fizinės traumos. Kaip ir fizinės traumos, gali būti įvairaus sunkumo ir skirtingame lygmenyje sutrikdyti žmogaus galimybes funkcionuoti kasdieniame gyvenime: nuo piršto iki kojos ir stuburo lūžio.
Nuotrauka iš Wickimedia
Nuolatinis kitų žmonių maloninimas yra priklausomybė
Pamenat, rašiau apie prisitaikantį pamalonintoją (ang. – people pleaser)? Laikas paplėtoti temą šokiruojančia linkme.
Kai pati pirmą kartą išgirdau tokią interpretaciją, pagalvojau – KĄ??? Bet, kuo ilgiau varčiau tokį požiūrį mintyse, tuo labiau linkau sutikti. O tai yra, kad kompulsyvus prisitaikantis pamaloninimas yra priklausomybė.
Iliustracija iš Wickimedia
Kalbu apie žmones, kurie taip paniškai vengia tiesioginio konflikto, kad sutinka su kito žmogaus sąlygomis nepriklausomai nuo to, kad jų visas vidus šaukia kitaip. Tai ir yra negalėjimas atsispirti pagundai pamaloninti kitą žmogų savo gerovės sąskaita. Tegu ir momentinės, bet jei tai daroma nuolatos, tai iš momentų virtinės susideda ir visas gyvenimas.
Prisitaikantis pamalonintojas, eilinį kartą neatsispyręs pagundai patenkinti kito žmogaus poreikius, iš karto po tokio poelgio patiria pakylėjimą. Tą akimirką jis žino – aš suteikiau kitam malonumą, tai dėl manęs ši akimirka yra maloni, rami, gera. Taip pasyviu būdu prisitaikantis pamalonintojas įgyja nors trumpą savo galios iliuziją. Kitam žmogui išreiškus pritarimą ar pasitenkinimą, prisitaikantis pamalonintojas nors trumpam pasijunta mylimas, priimtas, jo pasirinkimui pritarta.
Tas momento saldumas, trumpas pakylėjimas yra kablys, ant kurio nuolat užkimba prisitaikantis pamalonintojas. Tačiau kaip narkotikai suėda sveikatą ir atima gyvenimą, o su laiku ir gyvybę, taip ir ši priklausomybė išsunkia žmogaus sielą, atima gyvybingumą. Per laiką prarandamas savęs pajautimas ir suvokimas, nuolatinis savo poreikių paminimas dar labiau verta jaustis nevertam meilės ir apleistam. Tai, savo ruožtu, verčia dar stipriau maloninti kitus dar aršiau atsisakant savo poreikių tenkinimo…
Galų gale žmogus gali prieiti iki visiško tuštumos jausmo, savęs praradimo, jautimosi nieku. Toliau – socialinė izoliacija, bedarbystė ir dar gilesnė emocinė duobė. Su laiku gali atslinkti ir depresija, suicidinės mintys.
Kas atidžiai skaitote mano blogą, šitą filmuką jau matėte. Bet jis man labai patinka ir čia labai tinka, todėl pasidalinu dar sykį:
*****
Jeigu atpažinote save, tačiau negalite atsispirti norui maloninti kitus žmones, tenkintami jų norus, tačiau pamindami savo, susisiekite dėl konsultacijos, galbūt galėsiu jums padėti. Kontaktai – meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje.
Priklausomybių esmė paprastai
Priklausomybės yra neefektyvūs prisitaikymo mechanizmai
Priklausomybės yra dėmesio nukreipimas nuo to, kas realiai vyksta tavo viduje. Kai tu persivalgai, loši, išlaidauji, vartoji narkotikus ar kitas medžiagas, štai, kas vyksta.
Pirma, tuo metu tu kažko aktyviai vengi. Kaip taisyklė, tai yra emocinis skausmas, nepasitenkinimas ar netgi nuobodulys. Kadangi šie jausmai nėra lengvai sprendžiami ir tam reikia prisiimti atsakomybę, mes esame linkę juos nukišti tolyn. Lengviausias būdas taip padaryti yra priklausomybė.
Priklausomybė veikia kaip dėmesio nukreipimas: jausmai nuslopinami arba tiesiog nukreipus dėmesį tuo momentu išvengiama akistatos su tikrąja problema. Kai žmogus turi priklausomybę, nebelieka laiko, proto susikaupimo ir laiko susidoroti su tikruoju dirgikliu, kuris skypi po minėtais jausmais.
Kai tik žmogus pasielgia kaip priklausomas, jo kūnas gauna adrenalino antplūdį. Streso hormonas adrenalinas generuojamas kūne tada, kai mes patiriame stiprias emocijas, tokias kaip pyktį, kurios sukelia “pulk arba bėk“ reakciją. Kūnas staiga pažvalėja ir tai leidžia pasijausti geriau.
Problema su adrenalinu yra ta, kad jis leidžia pasijusti gyvam, bet tik labai trumpam. Ar tai būtų dar vieno šokoladinio pyrago gabalėlio saldumas, ar pastatyta dar viena suma, ar fizinis narkotikų poveikis, jūs tiesiog priverčiate savo kūną jausti kažką, kažką kito.
Tačiau kai tas jausmas išsisklaido, jūs vėl pradedate jaustis nekaip, nes į paviršių vėl pradeda lįsti vidiniai demonai. Tada vėl prireikia greito “vaisto“, nes atrodo, kad vidiniai demonai prarys tave gyvą. Taip priklausomas elgesys vėl pasikartoja ir sukuriamas velnio ratas, kuris galutiniame rezultate sukelia tik dar daugiau skausmo.
Katie & Gay Hendrix
Mano tikras gyvenimas 