Jeigu kenčiate gyvendami su tėvais, iš kurių manote, kad bent vienas gali būti narcisistinė asmenybė arba kenčiate nuo pasekmių augę tokioje aplinkoje, galite susitarti dėl konsultacijos.
Narcizo santykis su vaiku
prisirišimo trauma
Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“
Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.
Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…
Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.
Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.
Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.
Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?
O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.
Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?
Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.
Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.
Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.
Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.
Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.
Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.
Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.
*****
Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus
Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.
Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.
Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.
Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.
Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.
Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.
Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.
Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!
Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.
*****
Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.
Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“
Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.
Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.
Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.
Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.
Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.
Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.
Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.
Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.
Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.
Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.
Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.
O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?
Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?
Nematoma žala
Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.
Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.
Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.
Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?
Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?
Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.
Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.
Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18 valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.
Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.
Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.
Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.
Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.
Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės
Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.
Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.
Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.
Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.
H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.
Mano tikras gyvenimas 