Įsikalbėtas bejėgiškumas

Tik todėl, kad tos dėmės ant sienos nebėra, aš galiu apie tai kalbėti.

Vis pažiūriu į tą vietą ant sienos, kur nebėra dėmės, ir negaliu patikėti, kad jos tikrai nebėra. Vis dar nustembu. Nors pati ją panaikinau.

Keista, kai pagalvoji, pažvelgti į baltą lygią sieną ir nustebti. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, nei balta lygi siena? Kuo čia stebėtis?

Giliau pasikapsčius, aš labiau stebiuosi ne tuo, kad ji balta,o labiau stebiuosi, kodėl taip ilgai ji man negalėjo būti balta. Nors, kai pagalvoju iš praktinės pusės, tai man užtruko tikrai ne ilgiau 10 minučių bendroj sumoj, kad ji būtų vėl balta.

5 minutes actu suvilgytu rankšluostėliu nuvaliau, ir labai nusistebėjau, kaip lengvai man pasidavė tie pelėsiai nuvalomi. O kai išdžiuvo, aš užtrukau tikrai ne ilgiau nei 5 minutes perdažyti tą vietą. Dažai ir teptukas buvo po ranka, tad net pasiruošimui neprireikė daugiau laiko. Tik šitiek mažai darbo ir jos nebeliko?!

O prieš tai gąsdino ji mane kiek mėnesių? Didėjo, plėtėsi, o aš gūžiausi… Pelėsiai augo į šonus, plėtėsi, ir augo į aukštį. Bent man taip atrodė. Kaip kokia žolė. Naktį sapnuodavau, kad pelėsiai apraizgo ir mane… nors miegu toliausiai nuo tos dėmės. Kasdieną dėmė atrodė didesnė, o mano bejėgiškumas prieš ją augo lygiai taip pat.

Kai nebegalėdavau jos matyti, užleisdavau žaliuzes ant jos. Bet žinojau, kad ji, mano priešas, ten yra, kiurkso ir tik laukia progos mane prismaugti. Vėdinau kambarį įnirtingai. Nes skaičiau, ir žmonės sakė, kad skersvėjo pelėsis bijo. Matyt, tikėjausi, kad išsigąs ir pats susinaikins. O aš norėjau, kad man nereiktų nieko daryt, ir jis dingtų pats. Nors kažkur giliai žinojau, kad nedings.

Taip elgtis, jausti, mąstyti vertė manyje tūnantis įsikalbėtas bejėgiškumas. Ir apie jį supratau tik tuomet, kai pagalvojau, kiek stipriai ta pelėsiu dėmė veikė mane, ir kaip ilgai aš nieko nesiėmiau prieš ją daryti, ir kaip iš tiesų buvo lengva kai ėmiausi. Neįtikėtinai lengva ir paprasta.

Įsikalbėto bejėgiškumo matau aplink mane kalnus. Neįtikėtinus kalnus. Žmonės skiria visas jėgas įtikinti visus aplinkinius, kad jų situacija be išeities. Kad jų bėdos neįveikiamos. Įtikinėja kitus ir save. Nekenčia visų, kurie mato sprendimus, galimas išeitis, ir dar apie jas pasako. Tada tie žmonės, vedini įsikalbėto bejėgiškumo, puola visus, nes nori kuo greičiau suvaryti pasiūlytas išeitis iš problemų.

Frank Bramley paveikslo “Beviltiška aušra“ fragmentas, iš Wickimedia Commons

Įsikalbėtas bejėgiškumas yra mūsų slaptas priešas, kuris tūno mumyse ir veikia mūsų rankom, liežuviais, smegenim, mums apie tai nesuvokiant. Tik po to, pažiūrėjus atgal, kai problema įveikta stebėtinai lengvai, pasidaro kažkaip keista – tai kaip čia taip? Tik tada pasimato įsikalbėto bejėgiškumo šešėlis, besislepiantis kažkur tamsesniame sielos kampe…

Įsikalbėtas bejėgiškumas atsiranda iš vaikystės patirčių. Kai kažkada kažkas vyko visai ne taip, kaip mes norėjome. Kai patyrėme didelius frustracijos, pasipriešinimo jausmus, tačiau suaugusieji kaip traktoriai darė savo, neįsiklausė, neatsižvelgė į mus, ir mes patyrėm begalinio dydžio bejėgiškumą. Tada pirmuosius kartus patyrėme, kai gyvenimas mus traiško kaip gatvių tiesimo volas, o mes galim klykti, galim daryti ką norim, o jis vistiek važiuos. Tas siaubas įsirėžė giliai į smegenų vingius. Greičiausiai tokių patyrimų buvo ne vienas. Užaugome suvokę “kartais gyvenimas mane traiško, kad ir kaip man to nesinori, ir aš esu per mažas ir bejėgis tai sustabdyti ir pakeisti“.

Įsikalbėtas bejėgiškumas kaip terminas nėra pats savaime labai tikslus. Nes ne patys jį įsikalbėjome. Kadangį jį gavome iš vaikystės, tai labiau panašu į seną sukirmijusią iš bobutės paveldėtą šimtametę sofą. Kuri naudos nebeneša, o bet kadangi paveldėjome, ją tiesiog turime.

Problema tame, kad tuomet patirtas bejėgiškumas neturi nieko bendro su daugeliu situacijų, kuriose mes atsiduriame suaugę. Kažkada padėjęs išgyventi sprendimas pasiduoti, dabar jau nebetarnauja mums kaip išgyvenimo elgsena. Nes dabar kaip suaugę mes dažniausiai galime kažką padaryti, galime rasti išeitį iš susidariusios nelengvos situacijos. Kiti žmonės yra tokie patys suaugę ir jie neturi teisės pervažiuoti mus kaip volai.

Bet susiaktyvuoja senos programos, ir štai mes palūžtam. Prieš pelėsiu dėmę (nes kažkada girdėjau, jei įsivelia palėsis, tai nebeišnaikinamas, ir suėda visą namą nerįžtamai), prieš slegiančią situaciją darbe, prieš nepalankias sutarties sąlygas, kurių realus poveikis paaiškėjo tik vėliau, prieš smurtaujantį ir emocinių poreikių netenkinantį sutuoktinį, prieš viršininką darbe…

Senos programos mums, suaugusiems, yra visiškai nebetinkamos. Jos ne padeda mums išgyventi, o sukelia neigiamus jausmus visiškai be jokio realybės faktais pagrįsto pagrindo. Sukelia kančias, kurios yra pseudo kančios. Tai yra mūsų smegenyse vaikystėje susikūrusios neuroninės jungtys, kurios pas mus galvoj egzistuoja ir todėl yra lengvai aktyvuojamos, nes… jos egzistuoja!

Netreniruojamos smegenys yra kaip raumenys, jei niekada nekėlėme sau iššūkio išspręsti kokią nors problemą, gali būti, kad pas mus galvoje tiesiog nėra neuroninių jungčių, kurios yra skirtos problemų sprendimui. Gera žinia yra ta, kad galima smegenis lavinti ir tuomet, mąstant apie tai, kaip įveikti problemas, ir kažką darant jas sprendžiant, atsiras naujos jungtys, kurios su laiku taps labiau išvystytos nei įsikalbėto bejėgiškumo minčių takai!

Tuomet, iškilus problemai, mintis apie problemos egzistavimą jau nebenubėgs standartiniais smegenų vingių keliais “problema -> nieko negaliu padaryti, kaip blogai“, o turės pasirinkimą nubėgti ir keliu smegenyse ryškėjančiu takeliu: “problema -> gal galima ją išspręsti? -> kodėlgi nepabandžius? -> kokie gali būti išeities variantai?“. Kaskart jums sąmoningai pasirinkus minčių kojytėmis minti antrąjį takelį, kaip ir tikras takelis žolėje, kuriuo vaikščiojama, darysis vis ryškesnis ir geriau matomas. Kol kažkokiu momentu mintys pačios nubėgs geriau pažįstamu keliuku!

O kaip jūs pastebite savyje tą momentą, kai įsikalbėtas bejėgiškumas perima vairą į savo rankas?

Įsikalbėtas bejėgiškumas

Požiūris į psichologus

Pažįstu ne vieną žmogų, kurį nukrečia šiurpas dar net nepradėjus jam siūlyti paieškoti pagalbos pas psichologą. Jiems atrodo, kad jeigu pats nusprendei nueiti pas psichologą, tai užsirašei sau ant kaktos: “aš raupsuotas“. Tai reiškia, kad nenormalus, netgi pavojingas, ir kad visi pamatę šį užrašą, jiems pabeldus į duris, prieis prie durų tik tam, kad užrakintų dar tris spynas, o ne duris atidarytų. Arba užsikals langus iš vidaus, kad tik neduok dieve, nepamatytų tų baisiojo raupsuotojo, nesgi tik pamačius susisuka protas ir išvarva akys.

Aš pati kažkada seniai pradėjau nuo to, kad ėjau pas psichologą, tik niekam apie tai nepasakojau. Laikas ėjo, problemą, kurią tada sprendėme, aš seniai pamiršau, kad turėjau.

Šiandien jau pati nesusimąstau, kai kokiai problemų prispaustai draugei, kai pajaučiu, kad paplepėjimas prie kavos čia nepadės, pasakau – eik pas psichologą, tau tikrai padės. Ir pamatau tą šiurpulį akyse.

Dar nepagalvojus – nes jau pamiršau pagalvot apie tai kaip apie kažką, kas gali suteršti mano vardą – priduriu: va, aš buvau, labai gerai, tą ir tą išsisprendžiau. Žinai, atsako man tokia draugė, aš ir nebūčiau pagalvojus, kad tokiam fainam žmogui kaip tau psichologo gali reikėti.

Na, visą laiką ir nereikia. Jei reiktų visą laiką, čia jau irgi būtų priklausomybė. Bet kai problemos prispaudžia, trukdo gyvent, ir pajaučiu, kad pati išsispręsti nebegaliu, einu.

Įdomu, kodėl niekas nepasako – tai gal ir esi tokia, kokia esi, tik todėl, kad kažkada kai reikėjo kreipeisi pagalbos?

Aš į psichologus žiūriu labai paprastai. Kai skauda dantį, bėgame pas dantistą. Buvo ir man tam tikras amžiaus etapas, kad kol kentėt galėdavaui, neidavau pas stomatologą. O po to, kai užpūliuodavo, žinoma, būtinai kokį penktadienį vakare, tada pirmądienį stovėdavau prie durų nuo 7 val. ryto visa apsiverkus, tipo “gelbėk mane greičiau!“ Nebėgdavau tada pas draugę kažkodėl arba neigniruodavau danties skausmo, neapsimetinėdavau, kad neskauda. Kai kuriems skauda sielą tiek, kad šviesios dienos nebemato, ir vistiek neina pas psichologą. Geriau nusižudys, bet neis. Taigi tas pats, kaip dančiui užpūliavus eit žudytis!

Jeigu man suplyšo batai, aš nešu juos pas batsiuvį pataisyt. Jeigu batus dar norėsiu nešiot. Žinoma, kai kuriuos išmetu. Bet tai batai. Naujus nusipirksiu. O sielos nenusipirksiu gi naujos, reik lopyti tą, kurią turiu.

Jei noriu ypatingo torto ypatingai progai, užsakau pas tortų meistrę. Jei reik puokštės ypatingai progai, užsakau pas floristą. Vaikui su karščiavus vedu pas vaikų gydytoją. Kažkaip visai neskamba keistai, ar ne?

Žinoma, kai ką mes mokame ir mėgstame daryti patys. Kai kas mezga, kai kas kala, kai kas moka pats prakiurusius vamzdžius susitvarkyti. Kai kas net perdegusią lemputę patys pasikeičia. Tai nėra blogai, tai yra labai gerai.

Visos žinios ir įgūdžiai mums padeda patiems susitvarkyti kažkokią mažą konkrečią savo gyvenimo salelę. Užlopiau skylę vaiko kelnėse ir pasijutau taip, lyg pasaulį sutvarkiau.

Tai padeda mums pasijusti galingais, galinčiais padėti sau, susitvarkyti kažką, ką mūsų gyvenimuose reikia susitvarkyti. Tai taip ir su psichologine pagalbą, ir su batais. Jei turiu įrankius ir įgūdžių, galiu batus susitaisyti pats. Jei galiu sau padėti ir išsispręsti savo problemą, savo širdies sopulį ir judėti toliau – puiku!

20140514_183544

Bet ten, kur negalime, pripažinkime, kad negalime. Nieko čia gėdingo nemokėti susilopyti batų. Va, aš irgi nemoku. Batsiuviui nešu. Ir nieko dėl to nejaučiu. Tik bijau popieriuko nepamesti, ir beveik visada pametu. Bet nieko, baksteliu pirštu į savo batus ir be lapuko atgaunu.

Tai nėra gėdingas bejėgiškumas negalėti pačiam išsispręsti savo vidinės problemos. Sugebėti pripažinti tai, kad man reikia pagabos ir eiti jos pasiimt ten, kur ją galime gauti – tai juk tas pats, kaip nuspręsti, kelnes atsilenksiu pats ar nešiu į siuvyklą. Lygiai tiek pat paprasta.

Tik žymiai labiau galinga nei turėti atlenktas kelnes rankose. Nepriklausomai nuo to, kieno rankos jas atlenkė.

Požiūris į psichologus