Išstūmimas

Tai nėra viena iš sąmoningų narcizo naudojamų technikų, greičiau tai yra gynybinis mechanizmas. Jis veikia kaip koks atvirkštinis atspindėjimas.

Narcizui ne veltui taip yra svarbu būti pagarbintam, susilaukti susižavėjimo. Jam jo gerumo patvirtinimas yra gyvybiškai būtinas. Nes narcizo pasąmonėje tūno priešistoriniais laikais, dažniausiai dar gana ankstyvoje vaikystėje pakasta bomba. Jis kepenimis jaučia, kad kažkas su juo vis dėlto nėra gerai. Galbūt netgi visai blogai. Tačiau ši mintis yra tokia pavojinga, kad jis, vos tik užuodęs, dar net nesuvokęs, lekia kuo toliau. Į kokios nors formos užsimiršimą.

O pats efektyviausias – kai kiti žmonės patvirtina, kad jis yra nuostabus.

Šis mechanizmas neleidžia narcizui priimti savo silpnųjų savybių, pripažinti, kad jis turi trūkumų, kad ir jis kartais padaro klaidų, kad jis yra netobulas. Nenumaldomas troškimas užmaskuoti savo tamsiąją pusę todėl taip ir stumia narcizą link aktyvios pagyrų paieškos. O jeigu neišeina rasti – į atvirą provokavimą.

Taip narcizas bėga nuo dalies savęs. Nuo tos dalies, kurios negali priimti. Tai ir yra išstūmimas. Galima sakyti, narcizas save, o todėl ir visą realybę suvokia iškreiptai. Nes tikrovės suvokimas jam gresia tikrojo savęs pamatymu. O tai jam gresia mirtimi. Jo susikurto, dirbtinio mirtimi. Kadangi narcizui jo dirbtinis yra suvokiamas kaip tikrasis , toks žmogus išgyvena tikrą mirties baimę. Tai paaiškina, kodėl narcizas nei už ką negali pripažinti savo trūkumų. Pagalvokit, ką jūs padarytumėt, atsidūrę mirtiname pavojuje?!

who_is_responsible_not_me

Achim Hering nuotrauka iš Wickimedia

Tačiau dirbtinai susikurtas todėl ir nėra tikrasis, nes kažkuri narcizo dalis vistiek žino, kad yra kažkas daugiau negu blizgantis fasadas. Už to fasado slypi tikras, pilnavertis žmogus. Tačiau narcizui tai yra nepriimtinas vaizdelis. Mat tikras, normalus žmogus turi ir trūkumų bei silpnybių. Jis klysta, jis kartais būna silpnas. Jam kartais skauda ir jis kartais verkia.

Ir vien dėl to, kad narcizas išstumia savo dalį už sąmonės ribų, ji niekur nedingsta. O kadangi jis taip sutelkęs visą dėmesį į savo butaforinio fasado kūrimą, puoselėjimą ir tikrinimą, ar tikrai jis aplinkiniams atrodo puikus, narcizas dažniausiai “prisidirba“ netgi daugiau nei kiti, neurotipiniai žmonės. Jis lengviau ir dažniau nuskriaudžia, įskaudina kitus žmones vardan savo fasado išsaugojimo be dėmelės. Todėl iš tiesų, jei taip atsitiktų, kad narcizas pamatytų savo tikrąjį veidą ir dar tai, ką jis padarė, tarnaudamas savo įvaizdžiui, jam saldu nebūtų. Taip sakant, yra nuo ko bėgti.

Negalėdamas išstumtų savybių priimti kaip savo, narcizas jas išgyvena įžvengdamas kituose žmonėse ir juos už tai aršiai pasmerkdamas. Jeigu identifikavote, kad turite reikalų su narsicistinio tipo asmenybe, ir jis jus kažkuo aršiai apkaltino, tai lygiai taip pat elgiasi ar tokias charakterio savybes turi jis pats, tik negali savęs tokio priimti.

Šis atvirkštinis atspindėjimas taip pat veikia ir netgi iš dalies sukelia sudievinimo fazę. Narcizui susiradus pažeidžiamą merginą, jis siūlo ją išgelbėti nuo visų ją prislėgusių gyvenimo negandų. Kaip vėliau parodo gyvenimas, narcizas nei neketino jos gelbėti. Tiksliau, jam netgi labai naudinga, kad jinai iš savo negandų taip ir neatsigautų.

Tačiau sudievinimo fazėje narcizui veikti išgelbėtojo – didvyrio rolėje yra labai paprasta. Todėl jis tai daro taip įtikinamai. Nes iš tiesų pagalbos reikia jam pačiam. Kažkur giliai jis jaučia, kad pats yra rimtai užstrigęs ir kad pats yra kaltas dėl jo gyvenime užklupusių nesėkmių, kad ir kaip jis sąmoningai jis to nenorėtų pripažinti. Iš tiesų tai narcizas nesąmoningai ieško kito žmogaus, kad jį išgelbėtų.

Tačiau negalėdamas to pripažinti sąmoningai, bėgdamas nuo savęs, jis projektuoja savo šešėlinę asmenybės pusę ant kito ir tada į ją reaguoja. Kitaip tariant, iš tiesų narcizas, kaip toje graikų legendoje, visą laiką bendrauja tik su savo atspindžiu baloje. Nenuostabu, kad kad ir kokie būtų daug žadantys santykiai su narcizu santykių pradžioje, iš tiesų realus suartėjimas su juo yra neįmanomas. Nes suartėjimui reikia atsiverti. Bet tai niekada neįvyks. Nes kas, jeigu jūs imsite ir permatysite tolėliau,nei jo išpuoselėtas nugludintas fasadas?

img_2163

Dee Gilbert nuotrauka iš TravelHTE

Išstūmimas

Projekcija

Ar neteko susidurti su tokiu atveju, kai pagalvojote apie kažkokį žmogų, kad jis taip ir taip negerai elgiasi, o tas žmogus ėmė, ir jums dar nespėjus išsižioti, tuo pačiu apkaltino jus?!

Projekcija – tai toks reiškinys, kai žmogus negali savyje pamatyti kažkokių jam nepriimtinų savybių, tačiau jas labai greitai pamato kituose.

Kodėl negali savyje pamatyti, klausimas atskiras. Dažniausiai todėl, kad jas laiko nepriimtinomis, negeromis, kurios gali jį padaryti potencialiai atstumiantį, negerą, pavojingą.

Nebūtinai tos savybės yra iš esmės blogos. Esmė yra tokia, kad jos atrodo labai blogos tam žmogui, kuris projektuoja.

Kadangi mano centrinė tema šiame bloge yra narsicizmas, tarkime, narcizai apskritai yra išstūmę iš savo asmenybės visą blogąją pusę. Jie tarsi akli savo neigiamoms savybėms. Jų asmenybės struktūra nuo ankstyviausių vaikystės patyrimų susiformavo taip, kad maskuoja, neigia, pridenginėja ar tiesiog elementariai nepažįsta savęs viso, o tame tarpe ir tų savybių, kurios jo nuomone yra neigiamos.

Tačiau vien todėl, kad mes kažko nenorime apie save matyti ir pripažinti, vien todėl tos savybės niekur nedingsta. Nustumtos į pasąmonę, nematomos, tačiau nereiškia, kad neveikiančios.

Kadangi narcizas nepajėgus suvokti neigiamų savo pusių, jos jo sąmonėje vistiek blyksteli kaip kokie saulės atspindžiai nuo veidrodžio. Tačiau sąmoningame lygmenyje tai pasireiškia kaip kritika kitiems asmenims.

Čia iš serijos “kituose mato ir krislą, o savo akyje ir rąsto nemato“. Jei kalbame apie narsicistinio tipo asmenybę, tai jie yra tiesiog nepajėgūs pamatyti rastą savo akyje. Ir jie dėl to nekalti. Nei kad narcizais tapo, nei kad to rasto nemato ir nesugeba pamatyti. Čia su valia ar sąžiningumu neturi nieko bendro. Asmenybės struktūra formuojasi anksčiau negu tokios vertybės kaip sąžiningumas.

Projekcija realiame gyvenime su narcizais veikia taip: jie mano, kad tam tikras charakterio Nuotrauka iš Twitterbruožas yra labai labai blogas dalykas. Toliau viskas veikia tuomet, kai jie patys tą bruožą turi, tačiau sąmoningai nesuvokia, kad jį turi dėl psichikos gynybod. Nes tai yra per blogas dalykas turėti. Jei narcizas pripažintų, kad jis turi tą blogąją charakterio savybę, jam griūtų visas nuostabusis jos įvaizdis prieš jo paties akis. Tačiau vistik pasąmonė žino tikrąją tiesą, kad ta savybė vistik yra. Todėl sąmonė labai greitai pamato tą savybę kituose žmonėse ir gindamasi užpuola tuos žmones būtent už tą pačią savybę arba tokio pat tipo elgesį. Užpultas žmogus gali turėti dar ne vieną, ir žymiai bjauresnę savybę, tačiau labiausiai tikėtina, kad narcizas jį kritikuos už tai, ką pats turi savyje tik negali to pripažinti. Todėl ir kritika gali būti gerokai perdėta, neadekvati realiai situacijai.

Iš tiesų tai yra neapykanta sau pačiam, tai savo nepripažintai savybei, kuri dėl asmenybės skilimo yra “mirtį nešanti“. Todėl užsipuolęs ją kitame žmoguje, narcizas tarsi išsikrauna, išsilieja, tiek savo baimę, tiek savo pyktį už tai, kad yra netobulas.

Tais atvejais, kai kalbame ne apie narcizus, projekcija taip pat veikia. Tik ji gali veikti ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, žmogus labai empatiškas ir besistengiantis kitus suprasti. Kai kitas, mažai pažįstamas žmogus jam kažką sako, tegu ir iš egoistinių paskatų, empatiškasis išprojektuoja savo empatiją ir mano, kad šis viską daro grynai iš rūpesčio kitais žmonėmis. Nors iš tiesų jis visiškai nežino, ar tas žmogus manipuliuoja, ar iš tiesų rūpinasi kitais. Tačiau jam automatiškai priskiria savo turimą savybę.

Tai projektavimas yra neretas reiškinys ir būdingas daugeliui. Tačiau narsicistinės asmenybės yra stipriau nei kitos paneigusios savo šešėlinę dalį, todėl joms projekcija savaime pavyksta lengvai ir dažnai.

Projekcija