Kas yra geras psichologas?

Daugybė psichologų ir psichoterapeutų tebedirba psichoanalizės mokyklos pagrindais, kur psichologas ar psichoterapeutas yra tarsi nematomas. Jis nereiškia savo nuomonės, jausmų, kuriuos patiria, bendraudamas su klientu, jis niekaip nereaguoja. Yra toks kaip žalia siena filmavimo aikštelėje. Kurios vienintelis tikslas – nesimatyti.

Tokios mokyklos tikslas yra leisti pacientui atskleisti pačiam save, pačiam save pažinti, tarsi dirbtiniame vakuume. Psichologas sąmoningai slopina savo reakcijas tam, kad neįtakotų kliento reiškimosi.

Idėja kaip ir gera, tačiau daugeliu atvejų tiems žmonėms, kurie yra patyrę baudimą tylos siena, atstūmimą iš artimiausių žmonių, prisirišimo traumas, vaikystės trauma, kai jų emociniai poreikiai buvo netenkinami, tokia terapijos forma yra žalinga. Klienta, siekdamas išspręsti savo problemas, kylančias iš nesaugaus prisirišimo bei traumų, psichologo kabinete patiria labai panašią situaciją, kuri ir sukėlė problemas, dėl kurių jis atėjo. Taigi, vietoj to, kad klientui būtų suteikiama pagalba, jis yra dar sykį traumuojamas prieš gaudamas pagalbą. Net jeigu teoriškai kalbant, vėlesniame etape jam psichologas ir padėtų, vitik žala santykiui jau padaryta – ar gali klientas pasitikėti pasichologu, kai šis jam atkartoja traumą?

JAV psichologas Karlas Rodžersas (angl. Carl Rogers), atstovavęs humanistinę psichologijos kryptį, suformulavo į klientą orientuotos terapijos principus:

  1. autentiškumas.
  2. besąlygiškas priėmimas
  3. empatija

Taigi, remdamiesi jo principais, galime lengvai atsakyti į klausimą – kaip žinoti, ar psichologas jums tinka? Jeigu jūs jaučiate, kad jam galite papasakoti viską, kad patiriate, patyrėte, galvojote ar galvojate ir būsite vistiek priimtas ir suprastas, tuomet greičiausiai tai yra geras ir jums tinkamas psichologas. Kuris atjaus jus dėl to, kas jums nutiko. Ir tik po to taikys terapijas ar padės jums keisti jūsų paties elgesį.

Kas yra geras psichologas?

Keli sėkmingos psichoterapijos štrichai

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“, kuriose kalbama apie sėkmingą psichoterapiją:

“Individo ugdymo programose ir ypač psichoterapiniame procese sėkmingas autoriteto veikimas reiškia pusiausvyros tarp proceso ir struktūros suradimą. Psichoterapeutas ar mokytojas turėtų turėtų skatinti asmens spontaniškumą, vitališkumą, aktyvią saviraišką ir įsitraukimą į įvairius procesus. Dalis blogo vadovavimo ir mokymo, dalis psichinių sutrikimų siejama būtent su užstrigimu ar energijos nebuvimu, nuoboduliu ar kančia dėl subjektyviai patiriamos izoliacijos. Išgijimas tokiais atvejais reiškia įsitraukimą į įvairius procesus, entuazmą ir norą dalyvauti, procesualumo vertinimą ir galiausiai savęs kaip kintančios būtybės įsisąmoninimą.“

Nuotr. aut.

“Autoritetas, grindžiamas racionalumu, taisyklėmis ir teise… Psichoterapijoje ši autoriteto raiškos forma irgi egzistuoja. Priklausomai nuo teorinės paradigmos, kuria grindžiama patologijos ir asmens išgijimo samprata, egzistuoja taisyklių modeliai, yra sudaromos sutartys tarp psichoterapeuto ir kliento. Šie dalykai vienaip ar kitaip reguliuoja psichoterapinį procesą. Pavyzdžiui, terapinis kontaktas reiškia, kad terapeutas paaiškina apie proceso tvarką, sesijų dažnumą, gydymo trukmę bei kitus dalykus, tarp kurių itin svarbus yra susitarimas dėl terapinio tikslo ir vaidmenų aiškumas.“

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Keli sėkmingos psichoterapijos štrichai

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Kartais puikios knygos dulka naujos, net neatverstos knygų lentynose ir slepia po savo kukliu, nekomerciniu viršeliu aukso grynuolį. Labai džiaugiuosi, kad visai netyčia aptikau šią vos 400 egzempliorių tiražu išleistą knygą, apie kurią iki tol nieko neskaičiau ir nieko negirdėjau.

Negarantuoju visapusiškos šios knygos apžvalgos, nors ji tikrai to verta. Tiesiog kadangi viena iš kertinių šio blogo temų yra narcisizmas, todėl čia rašysiu būtent šiuo kampu. Kadangi narcizai visose situacijose bet kokia kaina siekia įtvirtinti savo viršenybę, ypač žmonėms, augusiems šeimose, kuriose bent vienas iš tėvų turėjo narcisistinių bruožų, susiformuoja iškreiptas autoriteto suvokimas. Tačiau knyga, žinoma, nagrinėja autoriteto klausimus plačiąja prasme.

Skaitant iki maždaug trečdalio mane erzino per didelis sausų, mokslinių terminų tankumas. Kartais tam, kad suprasčiau sakinį, turėdavau mintyse vietoj super sudėtingai skambančių žodžių iš tarptautinio žodžių žodyno susidėlioti buitinius žodžius tam, kad suprasčiau apie ką sakinys. Ačiū dievui, kad man didžioji dalis žodžių buvo bent jau žinoma, ir tai tekstas, kol įsivažiavau, vargino vien dėl savo mokslinių terminų raizgalynės. Kadangi tai yra monografija, t. y. mokslinio tipo leidinys, kurį išleido Vilniaus universiteto leidykla, o finansavo Lietuvos mokslo taryba (gal todėl tik 400 egz.?), tad greičiausiai ši knyga neturėjo kito kelio kaip užsitikrinti dienos šviesą. Tačiau žmogui, kuris panašiomis temomis niekada nesidomėjo, ir kuriam kiekvieno termino reikšmės reikėtų ieškoti atskirai, perskaityti šią knygą gali tapti misija neįmanoma. Vistik turiu pripažinti, kad kažkokiu momentu įvyko persilaužimas, toliau autorė nagrinėja realius pavyzdžius iš praktikos, tad nuo vidurio skaitėsi žymiai lengviau.

IMG_20180707_111012

Toliau išrinkau keletą citatų iš knygos, kurias galima tiesiogiai taikyti narcisizmo temai, nors knyga nėra specialiai skirta šiam reiškiniui nagrinėti.

“Ar asmuo iš tikro patiria tą galią, kurios reikia šiai pozicijai? Jeigu taip, ar jis geba numatyti kitiems daromos įtakos padarinius? Ar jis naudoja jam suteiktą galią kitiems pastiprinti ir procesams struktūruoti ar savo reikmėms patenkinti? … didžiausią autoriteto pozicijos pavojų kelia būtent per didelis susitapatinimas su jėgos pozicija, besireiškiančia arogantišku pasipūtimu, sau nesamų galių priskyrimu arba tuo, ką autoriai vadina Ego infliacija.“ (37 psl.)

“Buvimas vadovu, mokytoju ar policininku iš esmės reiškia, kad kad asmuo tam tikroje situacijoje turi vaidmens suteiktą galią, klausimas tik, kaip ją naudoja. Jeigu jėgos įrodinėjimas yra pagrindinis elgesio motyvas, anot C. G. Jungo, toks elgesys gali reikšti vadinamąjį “galios kompleksą“, nurodantį, kad asmuo pasąmoningai stengiasi kompensuoti savo nujaučiamą menkavertiškumą, siekdamas užimti aukštus postus, santykiuose demonstruodamas savo jėgą ar pranašumą. Tačiau nepaisant pastangų, tokia galia yra silpna, nes jos šaltinis yra išorėje.“

“Negalėjimas ar nesugebėjimas mylėti, vienatvės baimė gali pasireikšti pačiu primityviausiu būdu – užvaldant ir galiausiai pražudant kitą. Atrodo, kad tokiais atvejais visa galia ir autoritetingumas kuriamas pasitelkiant destrukciją, kuris, anot M. Klein, reiškia užstrigimą labai ankstyvame raidos procese. Destrukcija ir latentinis sadizmas yra archaiškų autoriteto komplekso raiškos formų dalis.“

“Mūsų tyrimai parodė, kad santykis su autoritetu neretai yra gynybiškas, siejamas su išgyvenimo poreikiais. Toks autoriteto suvokimas iš esmės susiaurina santykio su juo patirtį, apriboja paties žmogaus raidą ir individuacijos procesus. Autoriteto svarbos pripažinimas yra svarbus ne tik konfrontuojant su autoritarinio režimo palikimu, bet ir sprendžiant dabarties problemas. Psichoterapinė patirtis rodo, kad kad narcisizmas, priklausomybės, depresija ir kiti asmenybės funkcionavimo sunkumai yra susiję ir problemiškais santykiais su autoritetu. Perdėtas savęs sureikšminimas, egozentriškumas ar kitoks gyvenimo centro uzurpavimas neretai sukuria daug problemų, kurios gali būti sprendžiamos atkuriant tinkamus santykius su autoritetu. Kito autoritetingumo pripažinimas gali padėti išsivaduoti iš izoliacijos ir vienatvės, o gebėjimas peržengti gynybines reakcijas, pripažinti autoriteto svarbą, atskirti vidinį ir išorinį autoritetą neretai suteikia palengvėjimą ir rodo psichoterapiją esant veiksmingą.“

Daugiau citatų iš šios knygos apie autoritetą ir traumas, autoriteto poveikį asmenybės vystymui, autoriteto ir narcizo santykį, paskelbsiu atskirais įrašais.

Skaitant knygą mane lydėjo pakylėjimas, kad tokie originalūs dalykai yra tyrinėjami būtent Lietuvoje ir kad mes taip pat žengiame priekyje ne tik lazerių ar krepšinio bei sportinių šokių srityse.

Perskaičius knygą man taip norėjosi dalintis joje atrastomis įžvalgomis su žmonėmis užsienyje, tačiau deja, ši knyga parašyta mūsų reta lietuvių kalba, kurią temoka praktiškai išimtinai tik lietuviai. Suvokiau, gal galiu tepamojuoti jiems prieš nosį jos kukliu jiems nieko nesakančiu viršeliu ir ji taip ir liks pasauliui užverta skrynia. Kadangi, kaip rašo pati autorė, autoriteto temos yra dar nedaug nagrinėtos, ir dažniausiai autoritarinį režimą patyrusiose šalyse, man atrodo tiesiog būtina ją versti į užsienio kalbas, kurias supranta daug žmonių pasaulyje. Turime įdėti pastangų, kad originalūs lietuvių kalba parašyti lobiai taptų prieinami ir platesniam skaitytojų ratui.

*****

Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.

Gražina Gudaitė “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“