Tai vistiek smurtas

  • Tai vistiek smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas kartais buvo linksmas.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas sakė, kad tave myli.
  • Tai vis dar smurtas, net kai jis po to atsiprašinėjo ar teisinosi.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu pats tavo skriaudėjas patyrė smurtą.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudikas sirgo*.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu tu su savo skriaudėju patyrei ir gerų dienų, galbūs jis tave vežėsi atostogų, pirko dovanas ar negailėjo apkabinimų.
  • Tai vistiek smurtas, net jei tavo skriaudėjas niekada nepripažins, kad tai buvo smurtas.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu jis niekada nebuvo fizinis.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu jis ir buvo fizinis, bet nepaliko žymių ant kūno.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu skriaudikas buvo vienas iš tavo tėvų ir jie darė, ką galėjo.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu kurį laiką tavo santykiai su skriaudiku buvo sveiki ir gražūs.
  • Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo vaikystė buvo gera ir smurtas prasidėjo vėliau, paauglystėje.

*nesvarbu, liga buvo kūno ar psichinė

Iš internetų, vertimas iš anglų k.

Tai vistiek smurtas

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.

Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.

Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.

Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.

Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.

Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.

Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?

Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.

KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.

Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.

wounded_soldier_281482881416429

Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)

Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.

Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose.  Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.

edvard_munch_-_the_scream_-_google_art_project

Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)

Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?

 


Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Kaip trauma veikia žmogų

Pirmiausia, kas yra trauma? Trauma tai yra toks įvykis, kuris buvo per stiprus, per didelis, per paveikus, kad jį patyrusio žmogaus psichika su tuo galėtų susidoroti. Tai yra iš esmės iki galo neišgyventa situacija, kuri per daug sukrėtė, arba iš kurios reikėjo pabėgti, kuri nebuvo iki galo pabaigta ir apdirbta smegenyse kaip kad bet kuris kitas praeities prisiminimas.

Traumos metu kažkas tarsi nutrūksta arba užstringa ir procesas nesibaiga iki galo. Įvykis smegenyse nėra perkeliamas į tą vietą, kur saugomi praeities prisiminimai, o lieka gyvas, neužbaigtas, ir jis lieka operatyvinėj smegenų dalyje.

Tačiau kaip sako turbūt žymiausias pasaulyje traumų specialistas Basel van der Kolk, pati trauma ir traumuojantis įvykis savaime nėra toks jau svarbus, nors gali būti labai intensyvus savo išgyvenimu.

Svarbiausia, sako specialistas, yra tai, kokį poveikį trauma turi dabartiniam žmogaus gyvenimui. Traumą patyrę žmonės nebegali susikaupti, jiems labai sunku mokytis kažką naudo, jie nebegali koncentruoti dėmesio į vieną veiklą ar tikslą.

Jie nustoja jausti kaip jaučia kiti žmonės, nors jie myli savo artimuosius, jie tuo pačius ir nejaučia jiems to paties, kaip kad kiti, traumos nepatyrę žmonės. Vietoj to, kad jie išgyventų realybę, kurioje dabar yra kartu su sau artimais žmonėmis, jie mintyse yra kažkur kitus, jų mintys visą laiką sukasi aplink traumą.

Tad esminis ir tikrasis traumos poveikis yra ne tame pačiame įvykyje, arba tame, kad įvykio aplinkybės tampa dirgikliu, o tame, kad trauma neleidžia gyventi, patirti gyvenimo tokio, koks jis yra čia ir dabar, ir neleidžia pilnai suvokti esamos realybės.

Tada žmogus ieško problemos šaknies, kodėl jam taip yra, ir atsikasa iki traumuojančio įvykio. Tada apie traumuojantį įvykį pasakoja, jį analizuoja ir nagrinėja, ir taip prie trauminio įvykio prisirišama dar labiau. Taip, per aplinkui, trauminis įvykis tampa svarbesnis, nei jis iš tiesų yra.

Tikroji problema yra tai, kad žmogus negali pilnai funkcionuoti dabartyje. O tikrasis uždavinys yra kaip padaryti, kad nepaisant patirtos traumos, kokia ji bebūtų, kad žmogus galėtų vėl grįžti į šiandieninį gyvenimą ir jame sėkmingai tvarkytųsi, kad tiesiog galėtų gyventi savo gyvenimą. Arba kitaip tariant, trauminis patyrimas neužgrobtų dabarties patyrimo.

Nuotrauka iš Wickimedia

Kaip trauma veikia žmogų

Karas už keturių sienų

Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.

militaire-un_soldat-1915Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.

Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.

Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?

O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?

crying_child_n-d-_28319172580129

Nuotraukos iš Wickimedia

Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.

Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.

 

 

Karas už keturių sienų

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Remiantis Evaldo Kazlausko straipsniu “Veiksmingiausi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“* terapijos formos, kurios duoda geriausius rezultatus esant potrauminio streso sutrikimui, yra:

  • į traumą orientuota kognotyvinio elgesio dar vadinama bihevioristinė terapija (angl. – trauma focused cognitive behavioral therapy)
  • nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EDMR – eye movement desensitization and reprocessing therapy).

Dėl šių dviejų terapijos formų veiksmingumo sutampa tiek JAV, tiek Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimų rezultatai. Anglijos mokslininkai priėjo išvados, kad streso valdymo ir grupinė kognityvinio elgesio terapija taip pat buvo veiksmingos. Tačiau kitos terapijos formos reikšmingai nesumažino potrauminio streso sindromo simptomų.

Nerimo valdymo ir atsipalaidavimo praktikos padeda, tačiau ne taip reikšmingai kaip pirmosios aukščiau paminėtos terapijos.

Straipsnyje pabrėžiama, kad nemedikamentinės terapijos formos buvo efektyvesnės. Tačiau, kaip supratau iš straipsnio, buvo labiau įvertinta tai, kad menedikamentines terapijos formas pacientai nuspredžia dvigubai rečiau nutraukti nepabaigę.

beautiful_girl_listening_to_music_with_headphones

Nuotrauka iš Wickimedia

*(Online) ISSN 2345-0061. PSICHOLOGIJA. 2013, 47 psl.

Veiksmingiausios potrauminio streso terapijos

Kas yra emocinis flashback´as?

Savaitgalį praleidau puikiame seminare apie narsicizmą ir KPTSS Londone. Grįžus vėl įkvėpimas rašyti. Vis geriau suvokiu, kas yra flashback´as, ir netgi literatūroje anglų kalba pasigendu aiškaus aprašymo, kaip jį atpažinti. Kaip ir aš, taip ir daugelis žmonių gali tiesiog nežinoti, kas su jais nuolatos vyksta. O “tai, kas vyksta“, gali iš esmės sugadinti gyvenimo kokybę jiems net neįtariant. Be to, yra sprendimo būdai. Tačiau kaip spręsti, kai net nežinai, ką reikia spręsti?

Pirmiausia, ką pabandžiau padaryti, tai paieškoti, kaip žodis flashback´as verčiamas į lietuvių kalbą kontekste, kur kalbama apie potrauminio arba kompleksinio potrauminio streso sindromą. Deja, aprašymuose neradau nei konkretaus žodžio, netgi nei frazės, kuri apibūdintų tai, ką šiame kontekste nusako žodis flashback’as. Minimi tokie išsireiškimai, kaip “trauminiai efektai“ (Wickipedija) arba “nuolatinis keliantis įtampą traumavusio įvykio prisiminimas“ (pasveik.lt). Taip, viskas teisingai, tačiau šie išsireiškimai yra per daug nekonkretūs.

Tad nusprendžiau imtis nedėkingos misijos – paaiškinti tai, kam lietuvių kalboje nėra žodžio ir tai, kas netgi nėra aiškiai aprašyta.

Iš esmės KPTSS ir yra serija ypatingai nemalonių patyrimų. Kurie, jeigu nesprendžiami, negydomi kartojasi ir stiprėja ir ilgainiui pradeda stipriai kenkti žmogaus gyvenimui ir netgi turėti įtakos jo charakteriui, rezultatams ir gyvenimo pasirinkimams. Bet visa tai yra jau pasekmės. Pažiūrėkime, kas tas flashback’as, ir kaip jis atrodo kasdieniniame gyvenime tų žmonių, kuriems jis pasireiškia.

Visų pirma, prisiminkime tą vargšą buvusį amerikietį kareivį, kuris, saugioje Amerikoje, išgirdęs malūnsparnį, palenda po savo džipu vidury gatvės. Šiuo atveju yra aiškus išorinis dirgiklis – malūnsparnio garsas. Kadangi karo sąlygomis tai reiškė pavojų gyvybei, tai šis garsas tiesiog įsivirina į kareivio smegenis ir jie, jį išgirdę reaguoja paprastai – gelbėjasi. Esmė yra tokia, kad yra dirgiklis ir yra nevaldoma, nevalinga reakcija į pavojų, kurio iš tiesų nėra. Tokių pavyzdžių su kareiviais yra daug. Kai nuo skersvėjo užsitrenkia durys ir kareivis pradeda bėgti kaip nuo šūvio ir pan.

Tas siaubas, kurį patiria kareivis, išgirdęs mirtiną pavojų jam reiškiantį garsą, ir yra jo patiriamas flashback’as. Tai yra atmintyje įstrigęs traumuojantis patyrimas, kuris vėliau dėl dirgiklio pasikartoja lygiai taip pat gyvai, tarsi tai vyktų čia ir dabar. Nepaisant to, kad aplinka iš tiesų yra saugi, flashback´ą patiriantis žmogus išgyvena siaubą gyvai ir realistiškai, jam užteko vien traumą primenančio garso, kad jis patirtų mirties siaubą.

Esant kompleksiniam potrauminio streso sindromui, dirgiklis gali būti neaiškus, jie gali būti labai įvairūs arba jų gali būti labai daug. Be to, kompleksinį potrauminį sindromą žmonės gali įgyti daug labiau “normaliomis“ sąlygomis – namų aplinkoje, darbe. Tai reiškia, kad dirgiklis gali būti bet kas, kas iš pažiūros visiems yra visiškai įprastinis ir jokio dėmesio nesukeliantis dalykas.

Tik staiga žmogus, vos ne iš niekur nieko pajaučia nepaaiškinamus stiprius jausmus – jaučiasi bejėgis, nieko nesugebantis, užspęstas, labai išsigandęs, praradęs save ir situacijos kontrolę, labai dirglus, stipriai sunerimęs, supanikavęs. Staigų jausmą galima apibūdinti kaip “užpultas“, “išduotas“, “praradęs save“, “jau viskas“, “šakės, man galas“. Dažniausiai atrodo, kad viskas staiga prarasta, kad įvyko kažkas labai baisaus, kas mane visiškai sunaikins, pasireiškia labai didelis stresas, noras dingti, pabėgti, kuo greičiau išvengti.

Žmonėms, turintiems kompleksinį potrauminį streso sindromą, tarpai tarp flashback´ų gali būti viso labo 24 valandos. Tai reiškia, kad taip dažnai kartojantis didelio streso būsenoms, žmogus gali arba tapti visko vengiantis, arba įsitikinęs, kad pasaulis yra be galo pavojinga vieta. Nes daugybė kitiems žmonėms įprastų, normalių pasikartojančių situacijų jam gali sukelti flashback’ą po flashback´o. Ilgainiui žmogus gali imti apie save galvoti: aš nieko nesugebu, aš visko bijau ir t.t. ir pan. Nors iš tiesų flashback´as yra visai ne jo charakterio dalis, iš tiesų tai yra sutrikimas, kurį jis įgijo dėl išorinės aplinkos sukelto poveikio. Ir tai yra pagydoma.

Kaip atpažinti flashback´us:

  1. jeigu jums kartojasi situacijos, kai tarsi iš niekur nieko “krentate veidu į purvą“, staiga atrodo, kad visiškai susivarėte ir praradote save bei gyvenimą;
  2. staiga, tarsi be paaiškinimo pasijaučiate bejėgiais, nesugebančiais, niekam tikusiais, beverčiais ir tai patiriate kaip labai stiprų, aštrų ir staigų jausmą;
  3. jeigu norite kažką daryti, tarkime, susitikti su mergina ar atlikti kažką, kas vestų jus link svajonių darbo ar karjeros, tačiau nors viena dalis nori tai daryti, yra kažkokia kita labai stipri vidinė dalis, kuri labai tam priešinasi ir to negalite paaiškinti logiškai;
  4. labai staigūs nevilties, pasijautimo neadekvačiu, pykčio protrūkiai, “viskas blogai ir bus tik blogiau“ su intensyviu neigiamų emocijų išgyvenimu be jokios priežasties;
  5. jeigu pastebite pats (-i), arba šeimos nariai, draugai, kolegos sako, kad į kai kurias situacijas jūsų reakcija yra perdėtai, neadekvačiai per stipriai;
  6. jeigu staigaus siaubo, nevilties, pasimetimo, katastrofos jausmas ilgai nepraeina ir išlieka intensyvus valandas, dienas ar netgi kelias savaites nuo tada, kai pasireiškė;
  7. jeigu staiga dėl kažkokio įvykio atrodo, kad staiga ėmė ir sugriuvo gyvenimas, kad visiškai praradote savo kaip asmens vertę, nebejaučiate savęs kaip žmogaus, praradote savo centrą, liko tik visa griaunantis uraganas, kurio centre esate.
Iliustracija iš Wickimedia Commons

Problemos atpažįstant flashback´us esant KPSS:

  1. neaišku, kas juos sukėlė, sunku arba beveik neįmanoma nurodyti konkretaus veiksmo, situacijos ar dirgiklio, kas sukėlė flashback’ą, dažniausiai tai kasdienės, tarsi niekuo neypatingos situacijos;
  2. kadangi flashback´ai kartojasi dažnai, žmogus ima juos paaiškinti, priskirdamas arba aplinkai, arba sau, tačiau nesuvokdamas, kad tai yra savaime atskiras reiškinys, turintis savo priežastį;
  3. sunku pamatyti, kad flashback´as yra perdėta, gerokai per stipri reakcija į realią situaciją. Žmogui, patiriančiam flashback´o sukeltą jausmą atrodo, kad jis yra adekvatus situacijai vien tik todėl, kad jis toje situacijoje tą jausmą patiria;
  4. neįmanoma įžiūrėti sąsajų su praeityje patirtu emociniu smurtu ar konrečia traumuojančia situacija, todėl  flashback´as išgyvenamas, kaip šio momento situacija, nors iš tiesų dabartinė situacija yra dirgiklis.

Seminare Londone mokėmės ką daryti kaip ir nemedikamentiniais būdais sumažinti ar netgi visiškai panaikinti emocinius flashback’us. Jeigu jūs šiame aprašyme atpažinote savo patirtis, galite susisiekti su manimi ir aš jus konsultacijos metu išmokysiu tos metodikos.

Bet kuriuo atveju, šiuo metu nuolatos taikau flashback’ų mažinimo metodiką ir stebiu, kaip tai veikia ant manęs pačios. Po to planuoju čia aprašyti savo patirtį. Tad jei tema įdomi, nepamirškite užsiprenumeruoti.

Ir, labai svarbu, jeigu jau iš mano aprašymų supratote, ką turiu omenyje, vartodama anglišką žodį flashback’as, gal turite pasiūlymų, koks žodis labiausiai tiktų jiems pavadinti lietuvių kalboje? Mums būtinai reikia surasti ar sukurti tinkamą terminą. Turite idėjų? Būtinai pasidalinkite!

Kas yra emocinis flashback´as?

Kompleksinis potrauminio streso sindromas

Lietuviškuose šaltiniuose yra informacijos apie Potrauminį streso sindromą arba potrauminio streso sutrikimą. Kaip ir kiti sutrikimai, tai yra ne liga, labiau patiriamas nemalonus reiškinys. Jis pirmiausia buvo pastebėtas tarp Amerikos kareivių, grįžusių iš karo veiksmų zonų. Žmonės, patyrę trauminius įvykius, pavyzdžiui, jei netoliese sprogo bomba, po to, būdami saugioje aplinkoje, neadekvačiai reaguoja į panašų garsą. Pavyzdžiui, vienas iš mano mokytojų pasakojo, kaip nukrito ir sudužo šampano butelys. Nuo garso, panašaus į šūvį, greičiau už kulką pabėgo tuo metu ten buvęs išeivis aš nesaugios Afrikos šalies, kuriam į šūvį panašus garsas atnaujino patirtą traumą.

Esu mačiusi video, kur buvęs karys, dabar padedantis įveikti kitiems kariams potrauminį streso sutrikimą, išgirdęs virš jo skrendantį malūnsparnį, iššoko iš automobilio ir palindo po juo slėptis. Nors buvo saugioje vietoje, kur malūnsparnis nereiškė karo veiksmų, tačiau esant neužgydytam išgyventam siaubingam stresui, kai grėsė mirtis, žmogus nevalingai reaguoja į dirgiklį. Jo sąmonė išsijungia ir jis pasielgia kaip karo metu. Šio elgesio žmogus negali sąmoningai valdyti. Dirgiklis, pavyzdžiui panašus garsas į tą, kuris buvo pavojaus metu, jam sukelia nevaldomą reakciją.

Todėl anksčiau potrauminio streso sindromas dar būdavo vadinamas Vietnamo sindromu.

Dirgiklis gali būti garsas, vaizdas, kvapas, frazė, vieta ir pan., kuris įstrigo giliai atmintyje, kur jis siejamas su traumuojančiu įvykiu. Nors potrauminio streso sindromas buvo pirmą kartą kaip reiškinys įvardintas ir aprašytas stebint buvusius karius, tačiau iš tiesų jis gali pasireikšti ir karo veiksmuose nedalyvavusiems žmonėms. Potrauminio streso sindromas gali pasireikšti išprievartavimo, užpuolimo aukoms, nusikaltimo liudininkams ar esant kažkokiems kitiems sukrečiantiems įvykiams, tokiems kaip stichinės nelaimės, autoavarija ar kt.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas (KPTSS) yra kažkas panašaus į potrauminio streso sindromą (PTSS), tačiau jis kyla ne iš vieno konkretaus įvykio, o iš įvykių sekos arba ilgai patiriant pavojingas gyvenimui sąlygas. Kompleksiniam potrauminio streso sindromui būdinga tai, kad nuo jo kenčiantis žmogus negali nurodyti vieno konkretaus įvykio, kuri atsikartoja jo atmintyje ir sukelia didelį stresą. Turintiems KPTSS pasireiškia tokie patys elgesio ir savijautos ypatumai, kaip ir esant  PTSS, tačiau juos sunku paaiškinti, nes žmogus nepamena vieno aiškaus įvykio, kuris atsikartoja atmintyje, ir kurį galima atsekti.

KPTSS yra būdingas žmonėms, ilgus metus kentusiems pvz. partnerio ar kito žmogaus smurtą namuose, tiek fizinį, tiek emocinį, vaikams, patyrusiems tėvų ar globėjų fizinį ar emocinį smurtą ir augusiems apleistiems.

Edvardo Munko paveikslas “Šauksmas“, iš popspotsnyc.com

KPTSS patiriantis žmogus staiga gali patirti emocinio šoko būseną, jį gali ištikti panikos ataka, didžiulė baimė, siaubas, elgesys kaip labai didelės grėsmės akivaizdoje, kai aiškios grėsmės aplinkoje nesimato ir nėra. Konkrečioje situacijoje nei pats žmogus, nei kiti gali negalėti apibūdinti, koks konkretus dabarties įvykis išprovokavo tokią stiprią baimės, gynybinę, desperatišką reakciją. Pats žmogus taip pat negali apibūdinti, kas jam atsitiko ir kas sukėlė staigų ir dramatišką savijautos kritimą žemyn į prarają.

KPTSS nustatomas tuomet, kai tokie epizodai kartojasi kurį laiką.

Kompleksinis potrauminio streso sindromas