KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

bathing_in_despair

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Vieną dieną aš vaidinau geros mamos rolę ir atbulom kojom ėjau į kiną. Žiūrėti filmo, kurį išrinko vaikai. Ne, dar nesu pasiekusi tokio nušvitimo ir kai kada nenoriai darau dalykus, kuriuos protas sako, kad daryti reikia, o aš nenoriu. Va, ir prisipažinau.

O vaikai kažkodėl ėmė ir išrinko “Išvirkščią pasaulį“ (ang. “Inside out“, 2015). Nesigilinau, kodėl,nei apie ką, nes vistiek turėjau žiūrėti kažką, ko neplanavau ir nenorėjau, tad buvau susitelkusi į paties veiksmo atlikimą, t.y. ėjimą, žiūrėjimą ir pan. Tikslas buvo neužmigti. Prisipažinsiu, Simpsonų filmą pramiegojau, kokia gėda. Bet buvau nėščia, tai čia gal pakankamas pasiteisinimas?

Animacija man nepasirodė kažkokia ypatinga, daugiau blanki, veiksmas irgi toks labai šiaip sau. Įspūdis buvo toks, kad kadangi pastarąjį dešimtmetį amerikietiška kompiuterinė animacija tapo populiariu pelningu žanru, kad bet kas siekia sukti vidutinio lygmens animacinius filmus, tikėdamiesi nusigriebti tą grietinėlę, apie kurią mums dėstė universitete.

Bet kuo toliau žiūrėjau, tuo labiau man pradėjo įgauti prasmę tai, ką matau. Ir čia rašau ne tam, kad įrodyčiau, jog neužmigau. Tas paprastas, nelabai daug kuo nuo teletabių besiskiriantis filmas turėjo akivaizdžią, ir, sakyčiau, gilią didaktinę prasmę. Iš esmės šis filmas yra psichikos veikimo pradžiamokslis plačiosioms masėms!

Ir tai yra fantastika. Kinas, kaip pastebiu, bando jau nebe pirmą kartą įlįsti į žmogaus vidų. Kažkada buvo toks filmas, kur žmogus sumažėjo iki bakterijos lygio ir, kažkaip patekęs į žmogaus organizmą, perėjo viską virškinimo sistemą. O šis filmas įkiša kamerą į žmogaus galvą ir paprastai parodo, kodėl žmogus, patirdamas vienus ar kitus jausmus ir emocijas, elgiasi vienaip ar kitaip.

Pagrindiniai žmogaus jausmai filme yra skirtingi veikėjai, turintys savo vardus ir charakterius. Susipažinkite:

inside_out_fullmovie

Iliustracija iš Wickimedia Commons. Iš kairės į dešinę: Pyktis, Pasibjaurėjimas, Džiaugsmas, Baimė ir Liūdesys. Kadangi žiūrėjau filmą ne lietuvių kalba, lietuviškai įgarsintoje filmo versijoje vardai gali ir nesutapti

Filma iki begalybės paprastai paaiškinama, kaip kaupiasi prisiminimai, koks išlieka bendras žmogaus įspūdis iš dienos ir kaip iš patiriamų patirčių, įrašomų į žmogaus atmintį, formuojasi tai, kaip žmogus suvokia pasaulį. Ir kaip tai lemia to žmogaus elgesį kasdieninėse situacijose.

Ką galiu pasakyti – genialus filmas. Tai, ką pasichologai mokosi visą semestrą, o gal ir ne vieną, režisierius sugebėjo taip supaprastinti, kad sudėjo į vieną filmą, kurį gali suprasti net 3 metų vaikas. Noriu pabrėžti, kad supaprastino – tai ne sugadino, o supaprastino – leido sudėtingus reiškinius suvokti kaip paprastus. O tai, mano nuomone, yra labai protingo žmogaus darbas. Kaip sako – jei sugebėsi tai paaiškinti penkiamečiui, vadinasi, pats tikrai supratai. Ir nesvarbu, ar kalba eina apie nanotechnologijas, ar apie genų inžinieriją, kosmosą ar aukštąją matematiką.

Tikrai už filmo jaučiasi didžiulis žinių bagažas. Tai ne šiaip paimta ir supaprastinta idėja, kuri perteikta labiau kaip meninė priemonė, nuotaikai sukurti, tačiau praradusi savo visą prasmę ir realistiškumą. Pavyzdžiui, kaip rodomi filmuose gimdymai. Žiūrovas supranta, kad čia rodomas gimdymas, tačiau pats gimdymo pateikimas filme neturi nieko bendro su gimdymu realybėje. O šiame filme, nors jis ir teletabiškas, ir skirtas vaikams, ir animacinis, vis dėlto pavaizduotų procesų kokybė nepaaukota.

Užtai net jei Jūs nesiskundžiate nei viena iš problemų, kuriomis aš rašau, šitą filmą giliai rekomenduoju visiems. Net nustebsite, kaip po to žymiai geriau suprasite patys save. O ir nuostabi mokomoji medžiaga vaikams. Kas svarbiausia, jie net nejaus, kad mokosi, argi ne puiku!? Be to, pažiūrėjus šį filmą, yra daug paprasčiau kalbėtis su vaikais apie jausmus, kuriuos jie išgyvena. O juk viena iš svarbesnių tėvų pareigų ir yra padėti vaikams suprasti save ir savo jausmus. Žodžiu, labai rekomenduoju.

P.S. Jei ne vaikai, šito filmo nebūčiau niekada pamačiusi. Tai tik dar vienas įrodymas, kad viskas, ko mums reikia, ir kas turi mus pasiekti, bet kuriuo atveju randa kelius į mūsų gyvenimą. Ir kad viskas ateina laiku, tada, kai ir turi ateiti. Belieka atsipalaiduoti ir, tai žinant, mėgautis gyvenimu.

 

Filmas “Išvirkščias pasaulis“ – psichikos veikimo pradžiamokslis

Narsicistinis sužeidimas

Kažkaip gremėzdiškai atrodo tiesioginis vertimas iš anglų kalbos (narcissistic injury), tačiau kol geresnio nesugalvojau, tegu bus toks. Jeigu kas turite geresnių variantų, būtinai pasidalinkite komentaruose, gerai?

Šis terminas, kaip ir narsicistinis penas, yra vartojamas taip pat tik kontekste, kuriame kalbama apie narsicistinį asmenybės sutrikimą. Jei skaitėte, ką rašiau apie narsicistinį peną, greičiausiai supratote, koks vidinis mechanizmas verčia narcizą būti priklausomą nuo šių “narkotikų“.

Narsicistinis sužeidimas – tai kažkas priešingo, tik aktyviai išreikšta. Tai yra garsus ir viešas narcizo ypatingumo ir viršenybės paneigimas. Žmogus, pasakęs kažką tokio, kaip “tu esi toks pats, kaip ir visi žmonės“ net nebūtinai turi būti narcizo mylimoji ar kažkoks kitas ypatingos reikšmės žmogus. Jei žmogus iš tiesų yra narsicistinio tipo, suveiks ir jei tai pasakys bet koks nepažįstamasis kaip atsakymą į narcizo pretenzingumą.

Todėl narcizai ir nemėgsta laukti eilėse, stovėti kamštyje, nes 1) tos situacijos jiems parodo, kad jie yra lygiai tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, 2) tai priverčia juos kęsti tuščią laiką, kai jie negali kitiems rodyti, kokie jie ypatingi yra. O tai narcizui yra labai pavojinga. Nes netekęs stebuklingo veidrodėlio, narcizas rizikuoja susidurti su jo pasąmonėje slypinčia jam per skaudžia tiesa – kad galbūt jis iš tiesų yra nieko vertas.

Todėl oro uostuose narcizai pasipiktinę reikalauja teisės į “Fast track“ arba į VIPines sales, o kamščiuose juos ištinka beviltiškos pykčio agonijos.

Pats didžiausias ir žiauriausias narsicistinis sužeidimas narcizui yra paniekinamai mestas klausimas – teiginys – iššūkis “O tu kas čia toks?!“, YPAČ iš žmogaus, kuris yra iš narcizo aplinkos ir yra nuolatos priverstas stebėti narcizo pretenzijas. Tai yra visiškas smūgis narcizui žemiau juostos. Tai yra daugybė mirtinų žaizdų narcizo ego vienu šūviu: tai reiškia, kad jo nuolatiniai kėlimaisi neturi poveikio, tai reiškia, kad to žmogaus akyse jis neturi specialiojo statuso ir tai reiškia, kad – o dieve! – galbūt tas žmogus iššifravo tikrąjį narcizo turinį ir suprato, kad jis nieko vertas?!

Tai yra mirtinas dūris narcizui, kuris iš esmės ir yra sudarytas iš dirbtinio išpūsto Aš. Nes visos, visiškai visos narcizo gyvenimiškos pastangos yra nukreiptos tik į vieną tikslą – nuolatos ir desperatiškai įrodinėti savo ypatingumą. Arba kitaip tariant, nuolatos ir aktyviai siekti narsicistinio peno.

Jei jūs supratote, kad žmogus, su kuriuo turite reikalą, yra narcizas, ir nusprendėte jam tai pasakyti, ypač su potekste, kad tai yra asmenybės sutrikimas ir tai yra blogai, jūs tokiais veiksmais rizikuojate sukelti narsicistinį sužeidimą. Na, nebent narcizas jau būtų girdėjęs apie tokį narsicizmą ir būtų nusprendęs, kad tai yra slaptažodis į kilmingųjų ložę. Tada galbūt ir nesuveiktų kaip narsicistinis sužeidimas. Tačiau jeigu prabilsite į narcizą kažkokiu tokiu tekstu kaip “klausyk, čia tu biškį esi nenormalus, ir keli mums daug problemų, ir mums tavęs gaila, na bet mes tau norim gero…“, tai tikėkitės pačios blogiausios reakcijos.

Turite suprasti, kad taip pasielgdami, jūs tampate tuo berniuku, kuris sušuko, kad karalius nuogas. Tai reiškia, kad nuplešiate nuo narcizo jo dirbtinį aš ir parodotę jį nuogą visam pasauliui! Kadangi narcizas mano, kad pasaulis yra labai pavojinga ir arši vieta, kur arba perkąs gerklę tau, arba tu jiems, tai yra momentas, kai jis pasijunta visiškoj mirties akivaizdoj. Nes jūs jam nesitikint atėmėt jo visą gyvenimą kruoščiai kurtą skydą – jo pseudo aš – ir atidengėte jį priešo ugniai.

Aš jus įspėju tokiais žaidimais nepasiruošus nežaisti. Tokioj situacijoj narcizas tampa neprognozuojamas ir nevaldomas. Na, tiksliau, galbūt kaip tik prognozuojamas, tik pačia blogiausia prasme. Manydamas, kad arba mirtis arba jūs, narcizas tiesiog sprogs nevaldomu pykčiu, nes tuo metu jam atrodys gyvybiškai svarbu sunaikinti jus kaip didžiausią jo priešą, praktiškai jį pražudžiusį. Aš nei kiek neperdedu, ir tie, kas yra tokioje situacijoje, žino. Nors kito akimis tai atrodys visiškai neadekvatu (neadekvatu ir yra), tačiau narcizui tai bus mirties ar gyvybės klausimas. O kovoti su kitais jis moka geriau nei bet kas kitas.

Manau, kad kai žmonės kūrė pasakas apie slibiną devyngalvį, kuriam nukirtus galvą toje vietoje atauga trys, jie turėjo omeny narcizo siautėjimą gavus narsicistinį sužeidimą.

Iliustracija iš technologijos.lt. Ir nežinau, ar jie už tai mane paglostys. Bet man reikėjo pikto, ugnimi spjaudančio slibino. Gal atleis už įvertinimą, kad būtent pas juos – geriausios veislės slibinas.

*****

Jei turite problemų su narsicistinio tipo asmenybe ir ieškote pagalbos, mielai suteiksiu Jums konsultaciją. Kontaktai – meniu juostoje dešinėje.

Narsicistinis sužeidimas

Šio momento meditacija

Tiesiog atsisėsk.

Pajausk, kur savo kūne jauti sunkumą. Ir pasėdėk su juo.

Vidury to sunkumo pajusi pyktį, o tada greičiausiai prieisi liūdesį.

Pasilik su tuo liūdesiu kol jis pavirs į pažeidžiamumą.

Sėdėk toliau ir žiūrėk, kas dar iškils. Kuo giliau kasi, tuo švelnesniu tapsi.

Gryna baimė atsidaro ir išsiplečia į tikrumą, supratimą, dėkingumą ir esamo momento priėmimą.

Širdis natūraliai suminkštėja, jeigu tau pavyksta likti čia ir dabar.

Iš širdies gali matyti tikrą dangaus spalvą.

Iš ten gali pamatyti švytinčią geltoną saulėgražą ir gilią savo dukters akių mėlynę.

Jautri širdis neblokuoja lietaus debesų, ašarų ar vystančių gėlių.

Leisk tiek grožiui, tiek liūdesiui, tave paliesti. Tai yra meilė, ne baimė.

Colleen Saidman Yee

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Versta iš šio video (anglų k.), 18:43

Šio momento meditacija

Narcizo jausmai. Pyktis

Kaip rašiau apie narcizo charakterio susiformavimą, narcizas dėl tam tikro tėvų elgesio anksti pradeda neigti savo jausmus. Ką jis išmoksta – tai atmesti savo jausmų dalį. Jis patiriamus jausmus išmoksta ankstyvoje vaikystėje nustumti į pasąmonę ir jų tarsi nejausti. Nes vaikystėje tai yra per daug nepakeliamas jausmas, žinoti, kad tavo tėvai nepriima dalies tavęs, t.y. tavo jausmų. Negalėdami pakelti tokio tėvų atstūmimo sukelto skausmo, jie pasąmoningai “nusprendžia“ geriau tų savo jausmų ir nejausti, nes kitaip jo sąmonė gali nesusitvarkyti nuo situacijos skausmo ir baimės mirti, jei tėvai dėl per didelių jo jausmų jį paliktų.

Užaugęs narcizas elgiasi lygiai taip pat, kaip ir vaikystėje, t.y. kaip išmoko pirmais savo gyvenimo metais, taip ir toliau ignoruoja ir bėga nuo savo jausmų. Tai yra absoliučiai nebebūtina, nes žmogus suaugęs realiai gali pats nuspręsti, ką leisti sau jausti, ir ką ne, ir tėvų atstūmimas nebevaidina jokios rolės tame, ar žmogus toliau gyvens, ar ne. Tačiau labai anksti įgyti funkcionavimo modeliai tampa tokia svarbia savasties dalimi, kad žmogus tiesiog nebežino, nebemoka būti kitoks. Kaip taisyklė, klasikiniai narcizai netgi didžiuojasi, kaip jie gali nei nemirktelėję išklausyti tokius dalykus iš kitų žmonių, kad kiti nualptų nuo emocijų pertekliaus. Arba kad gali beširdiškai pasielgti kito žmogaus atžvilgiu, kai reikia. Jie didžiuojasi, kad gali padaryti tai, ko negali kiti žmonės, kurie yra nepraradę ryšio su savo jausmais.

Tad taip – narcizas iš esmės funkcionuoja nejausdamas jausmų. Žinoma, jie nėra kažkokie gamykloje sukonstruoti robotai su mikroschema galvoje. Jie jaučia vidines įtampas, jie turi blankų įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tokį kaip negarsų ūžiantį foną. Kiek pažįstu narcizų, jie turi visokių psichosomatinių nusiskundimų: labai stiprius galvos skausmus, auktą kraujospūdį, skundžiasi skausmais kaklo ir viršutinės stuburo srities dalyje. Tačiau  kol mūsų medicina tiesiogiai nesieja viso žmogaus visų dalių į vieną visumą, tol jie gydosi atskirai spaudimą, galvos skausmus ir pan.

Visgi realiai taip, kaip išgyvena emocijas ir jausmus kiti žmonės, narcizai tokio reiškinio tokia forma nepatiria. Dažniausiai pas narcizus tarsi kompensaciją perima smegenys. Jų galvose nuolatos verda smegenys. Nepatirdami jausmų, narcizai, gyvenimo tėkmę priima kaip nesibaigiančią seką šachmato partijų. Jie nuolatos mąsto, kas bus toliau, kas gali ką pasakyti, kas kaip gali norėti pasielgti, todėl jie nuolatos mintyse dėlioja šachmatų partijas, kaip čia pasielgti patiems, kad situacija pasisuktų jų naudai. Todėl narcizai labai gerai išlavina tiek protinius sugebėjimus, nes tiesiog duoda savo smegenims daug daugiau darbo nei kiti vaikai nuo mažes. Taip pat, deja, gerai išlavina ir savo manipuliacinius sugebėjimus. Nes jiems reikia, kad žmonės elgtųsi taip, kaip jiems reikia. Ir kadangi jie nuo mažens yra įpratę prognozuoti kitų žmonių elgesį, dažnai teisingai atspėja, kokie bus kitų žmonių ketinimai, ir, pasakydami reikiamą, kad ir netiesioginę pastabą, sugeba atlikti intervenciją į kitų žmonių mąstymą ir pasuktį jį ta kryptimi, kuria jam ir reikia.

Nepažinodami savo jausmų pasaulio, narcizai vengia kitų žmonių jausmų pasireiškimo kaip velnias kryžiaus. Jei norite sunervinti narcizą, parodykite jam savo jausmus. Jau ir šiaip narcizai negirdi kito žmogaus jausmų, jis kratosi tos informacijos, nenori jos priimti, nes jo smegenys nežino, kaip apdoroti šią informaciją. Jausmai yra kažkokia nepaaiškinama, neprognozuojama materija, tad jie nenori su tokiais neprognozuojamais reiškiniais turėti nieko bendro. Kad ir kiek bandysite prisibelsti prie narcizo širdies kalbėdami apie savo jausmus, ką patiriate ir pan., tai yra tuščias oro virpinimas, nes narcizas nepriima šios informacijos.

O jeigu nutiko tokia situacija, kad kažkaip pratrūko jūsų jausmai jo akivaizdoje, tarkime, prapliupote verkti ar net raudoti, tai narcizai pasistengs kuo greičiau nutraukti jūsų jausmų pasireiškimą, t.y. arba išeiti iš kambario, jei negali išeiti – užmigti, arba įrodinės jums, kad čiagi visai nieko tokio blogo, kaip tau atrodo, iki to, kad apšauks jus savanaude, kodėl čia isterikuojate prieš jam svarbų susirinkimą rytoj ryte arba tiesiog pareikalaus tuojau pat liauti. Gali netgi sumušti, jei tuojau pat nesiliausite.

Narcizas jausmų pasaulio nepažįsta, jo nesupranta, nepakelia, todėl jam visos priemonės yra priimtinos, kuo greičiau tai nutraukti.

Paklaustas, ką pats jaučia, gali ilgas valandas išvedžioti ir pasakoti, jei tik bus, kas klauso. Išvedžiojimai bus jo proto produktas, ne jausmų. Tą geriau įsiklausius galima pastebėti. Beje, kadangi jie yra geri manipuliatoriai bei dažnai ir aktoriai, ypač sudievinimo fazėje jie gali ir gana įtikinamai vaidinti jausmus, kuriuos jie neva patiria. Tačiau vistik jau išsiaiškinome, kad narcizas yra toli nuo patiriamų jausmų, todėl, deja, tai yra tik įtikinama vaidyba.

Beje, narcizas pats, nepatyręs kitokių jausmų ir jų neišgyvenęs, beveik nuoširdžiai tiki savo paties vaidyba. Jis apskritai apie save niekada nekelia klausimo. Kadangi jis yra nuostabiausias, tai viskas, kas yra jame, yra irgi geriausia – kokie čia dar klausimai? Tad jis pats savo paties vaidybinius sugebėjimus priima kaip savo jausmus. Ir, žinoma, nepamiršta pagalvoti – koks aš vis tiktai nuostabus!

Elgesys, kuris prasideda aukos nuvertimo nuo pjedestalo fazėje ir liudija, koks vis dėlto žiaurus yra narcizas. Jo bausmė aukai už kažkokią padarytą klaidą yra daug kartų perdėta ir neadekvati. Tai yra žiauriausi elgesio apsireiškimai – nuo nekalbėjimo ir atstūmimo iki emocinio ir fizinio smurto. Visa buvusi “meilė“ išgaruoja per sekundę. Jos ir nebuvo. Ten buvo tik elgesys, siekiantis sukelti narsicistinį peną.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Dažniausiai narcizo patiriama emocija – pyktis. Žmonės, kurie pažįsta narcizus iš arčiau, dažniausiai juos realiai pažįsta tik artimiausi šeimos nariai – gyvenimo partneris ir vaikai – narcizą pažįsta kaip nuolatos pykčiu besispjaudantį drakoną. Narcizas nuolatos pyksta ant visko ir ant visų. Kadangi jis nuolatos stengiasi kontroliuoti savo aplinką, ir joje visi žmonės turi elgtis tik pagal narcizo nustatytą tvarką, žmonės to net nežinodami nuolatos nusižengia ir sukelia nevaldomus narcizo pykčio protrūkius. Bet kaip minėjau, šią narcizo pusę dažniausiai pažįsta tik namiškiai. Dar gali būti darbuotojai.

Narcizo jausmai. Pyktis

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kai sužinojau, kad Germanwings lėktuvas buvo sudaužytas tyčia, puoliau žiūrėti kaltininko pavardės. Paatvirausiu, tuo momentu buvau visiškai politiškai nekorektiška – tikėjausi pamatyti musulmonišką pavardę.

Nuotrauka – lrytas.lt

Į mane iš nuotraukos žvelgė jaunas, išvaizdus, mielo ir šviesaus veido vaikinas. Andreas Lubitz. Tipinis iš gymio, iš pažiūros laimingas, gyvenimu patenkintas vokietis.

Jokių pastebėjimų iš kolegų, jokių įtarimų, nei menkiausios dėmelės atsiliepimuose apie jį iš draugų. Buvo patenkintas darbu ir gyvenimu, kryptingai siekė tikslo, buvo laimingas. Netgi jo pavardė, ironiška, rusų kalboje reiškia mylėti!

Kas turėjo dėtis šio vaikino galvoje, kad žinodamas ką daro, nusineštų 150 žmonių gyvybes su savim ir tai padarytų sąmoningai? Įtariu, vaizdelis jo viduje nebuvo toks gražus, kaip iš išorės. Nes žmonės yra socialios būtybės ir net būdamas juodžiausiame taške, žmogus taip lengva ranka neima ir nežudo kitų. Tuo labiau apgalvotai. Nes panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir to veiksmas nebuvo momentinis, įvykdytas tą sekundą. Iš veiksmų sekos panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir darė tai kryptingai, pasistengdamas sąmoningais veiksmais užkirsti kelią kam nors jam sutrukdyti.

Net pačių normaliausių ir sveikų žmonių gyvenime ne visas gyvenimas būna tos glotniai gražus ir blizgantis. Visi mes turime visokių “nikių“. Kažkas nekalbus, kažkas neturėjo labai daug draugų, kažkas buvo toks keistokas ir t.t. ir pan. Draugai, artimiau gyvenantys žmonės pastebi kituose daugiau keistenybių apie mus, nei mes patys to norėtume. Ir žino apie mus tikrai kartais daugiau, ir to, ką mes mielai norėtume palikti kažkur už užuolaidų. Faktas, kad visi apie jį kalba tik iš puikiosios pusės, leidžia įtarti, kad būtent čia gali ir slypėti šiokios tokios užuominos.

Gali būti, kad žmogus užaugo su susiformavusiu supratimu, kad gali būti priimtas kitų žmonių tik tuomet, kai esi absoliučiai nepriekaištingas. Ir, nepriklausomai nuo to, kas dėjosi jo viduje, jis galėjo dėti visas pastangas ne tai košei srėbti ir valyti, o nuostabaus išorinio paveikslo apie savo kūrimui. Bet mes juk žinome, kai kažkas su mumis giliai viduje yra ne taip, ar ne? Ir jis žinojo. Beje, kuo labiau kuriame tobulą išorinį paveikslą, tuo labiau pradeda jis atitrūkti nuo tikrojo vidinio paveikslo. Tada prasideda baimės, kad kas nors mane ims ir iššifruos. Kad viską supras, kad aš esu visiškai ne tas, kuo deduosi. Taip imama šalintis žmonių, dar intensyviau dirbti prie fiktyvaus blizgiojo išorinio aš. Blogiausia tai, kad dedant išorines pastangas, vidiniai dividendai nedidėja. Kuo didesnis atotrūkis, tuo blogiau žmogus iš tiesų jaučiasi, tik slepia tai ir nuo savęs. Bet vidinė įtampa, neatitikimo įkrova tik didėja, kažkokiu momentu pradeda tiesiog zvimbti.

Žmogus, nepratęs žvelgti į savo vidų, visuomet skyręs pastangas tik išorinio gražaus vaizdelio dailinimui, neturi elementarių įgūdžių tvarkytis su savo paties emocijomis, vidinėmis įtampomis, nesugeba suvokti jų kilmės ir apskritai įvardinti, kas su juo vyksta.

Žmogui, įpratusiam kontroliuoti kitus per savo išorinio kevalo pateikimą, kontrolės praradimo jausmas yra didžiausias siaubas. Na va, ėmė ir “suvaldė“ situaciją savaip, neįleido kapitono į kabiną, trenkė lėktuvą į uolas ir nusinešė daugybės žmonių gyvybes.

Vis dėlto tam, kad sąmoningai padaryti tokį protu nesuvokiamą dalyką vien to neužtenka. Kiek žmoguje turėjo būti pykčio, kad tam, kad nusižudytų, į mirtį nusitemptų dar 149 žmones? Kiek pykčio turėjo būti jame, kad nužudyti tiek daug žmonių jam atrodytų teisinga lygtis?

Negaliu sugalvoti jokio, net paties baisiausio nutikimo, kuris galėjo išprovokuoti tokį sprogstamą pykčio kiekį. Tiek pykčio galima tik prikaupti. Jo daug jaučiant kasdien, ir kasdien sistemingai juo neatsikratant, t.y. neišjaučiant ir neišleidžiant į išorę. Galbūt tai buvo pyktis ant artimų žmonių rato, kad nematė jo tokio, koks jis iš tiesų buvo? Kad nepermatė per jo intensyviai kuriamus pavyzdinio vaikino emocinius šarvus? Jei taip, tuomet pats slėpė tikrąjį save nuo visų ir nuo savęs, tačiau pyko pirmiau ant jų, kodėl neleido jam būti savimi ir nepamatė jo tokio, to tikrojo, kur jis viduje giliai buvo, bet kurio jis ir pats deramai nepažinojo. Tik jautė, kad “kažkas su manim ne taip“ iš tos logiškai nepaaiškinamos vidinės įtampos.

Vistik tam, kad taip atsitiktų, nei prikaupto pykčio, nei ilgamečio savęs neigimo nebūtų irgi užtekę. Turėjo būti kažkoks išorinis įvykis, kuris išsprogdino jo metų metais kurtą sistemą tarp nugrūsto į nežinią tikrojo savęs ir tarp nuostabaus išorinio vaizdelio. Turėjo būti kažkoks konfliktas, kažkokia provokacija, kuri ne tik išsprogdino jo gynybines sistemas, ne tik sukėlė grėsmę jo paties išlikimui (“jei kiti vis dėlto pažins mane tikrąjį iš vidaus, jie paniekins mane, atstums ir aš mirsiu vienas“), bet turėjo būti ir nepakeliamo dydžio išdavystė.

Kažkas, kuo jis tikėjo, pasitikėjo, kas buvo svarbi jo susikurtos sistemos, t.y. santykio su savimi ir pasauliu, dalis, ir kuri jį pavedė, išdavė pačiu žiauriausiu, pačiu netikėčiausiu jam būdu. Taip, kaip jis niekada nesitikėjo. Turėjo griūti jo pasaulis ir savęs bei pasaulio santykio suvokimas, išlaisvinantis ne tik sukauptą pyktį, užgiaužtą save, bet kartu kaip koks branduolinio reaktoriaus sprogimas, sugeneruojantis tokį pykčio kiekį, koks yra įmanomas tik iš išdavystės.

Išdavystė ir turėtų būti tas dirgiklis, kuris nukreipė agresiją ne tik į save per savižudybę, bet ir į daugybę kitų niekuo dėtų žmonių. Tik esant išdavystei kitų, kad visai nekaltų žmonių žūtis atrodo teisinga lygtis. “Nes su manim buvo pasielgta taip neteisingai“.

Mano dėmesį patraukė dar vienas faktas. Kaip paskelbė tyrėjai, iki pat lėktuvo sudužimo jo kvėpavimas buvo normalus. Tai ir yra esminė prielaida, kad masinė žmogžudystė buvo padaryta tyčia. Tačiau koks normalus žmogus, žinodamas, kad dabar daro negrįžtamus veiksmus, kuriais pražudys tiek žmonių gyvybių, gali ramiai kvėpuoti? Tik tas, kas turi esminį sutrikimą jausti jausmus. Psichopatas. Tik psichopatai gali nužudyti žmogų, nusiplauti rankas ir eiti miegoti. Ir ramiai miegoti visą naktį. Gal net kitame kambaryje. Jis turėjo būti psichopatas, kad vieną po kito darytų logiškus veiksmus, vedančius į pražūtį ir kvėpuoti normaliu ritmu. Tik psichopatas, kuris ne tik kad neturi jokios empatijos, bet ir nesugeba priimti kitų žmonių kaip žmonių, kaip gyvų sutvėrimų. Toks žmogus nėra paveikiamas kitam žmogui jo paties sukeltos kančios. Psichopatas nesuvokia kitam žmogui keliamos kančios, jis su jais elgiasi kaip su daiktais. Jis juos tiesiog sunaikina, jei taip nusprendė. Tarsi jie būtų daiktai, kurie nepajaus nieko naikinami.

Dar viena aplinkybė, krentanti į akis – tai vaikų klasė, buvusi lėktuve. Man šis faktas labai iškalbingas. Ar po ilgesnio ir išsamesnio tyrimo tik nepaaiškės prasmių gijos? Gal iš jo kažkada tyčiojosi visa klasė?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?