Blogi narcizo sprendimai

Siekdamas visiškos artimiausios aplinkos kontrolės,narcizas ilgainiui atima visą galią iš savo antros pusės. Jis tampa tuo žmogumi, kuris priiminėja sprendimus. Ir dėl to, kad neturi įgūdžių derintis, neturi atjautimo kitam žmogui, jam nerūpi, kaip jausis kitas žmogus, bet labiausiai narcizas trokšta viską kontroliuoti.

Gal taip nebuvo iš pradžių, gal buvo geriau užmaskuota, tačiau ilgainiui narcizas nustoja net maskuotis ir sprendžia už visą savo šeimą visus klausimus. Žinoma, kad artimi žmonės negali jaustis gerai, kai jaučiasi kontroliuojami ir kai iš jų atimama bet kokia galia. Ne tik priiminėti sprendimus, bet ir išreikšti savo nuomonę ir ją apskritai turėti. Tai jau yra pakankamai blogai, stipriai įtakoja emocinę narcizo partnerio ar kolegų būseną, kas stipriai prisideda prie to, kad narcizų partneriai praranda pasitikėjimą savimi bei įgūdžius praktikuoti savo galią ir įtaką.

Narcizas ilgainiui pereina prie jam natūralios būsenos – tai vienam priiminėti svarbius gyvenimo klausimus. Kaip taisyklė, kertiniai gyvenimo klausimai labai įtakoja artimiausius žmones, pirmiausia narcizo gyvenimo partnerį. O kai narcizas atsipalaiduoja ir nebevaidina nieko, jis sprendžia viską: ir kas kokį darbą turi dirbti, ir kas bus valgoma, netgi kaip partneris turi rengtis.

Kartą po darbų komandiruotėje teko užsukti į parduotuvę užsienyje su buvusiu kolega, kuris yra atviro, klasikinio narcizo pavyzdys. Aš atkreipiau dėmesį, kad jis namuose likusiai žmonai pririnko visą kalną vienodo stiliaus kelnių. Aš ir paklausiau:

  • Tavo žmona mėgsta tokio stiliaus kelnes?
  • Ne, aš mėgstu tokias kelnes.

Kokiame būste jūs gyvensite, kokiame mieste ar šalyje, kiek metų bus jūsų paskola, viską spręs narcizas vienas. Nes jis nuoširdžiai mano, kad jis tam turi teisę. O jeigu kiti bando “kištis“, tai, jo nuomone, jie tik trukdo sklandžiam procesui ir šiaip yra kvailiai. Nes kitų žmonių nuomonė narcizas neegzistuoja.

Esmė yra tokia, kad net kai kažkada išsiskirsite su narcizu, nors jo jūsų gyvenime nebebus, jūs tebenešite jo priimtų sprendimų pasekmes.

abandoned_concrete_factory_mechanism

Apleisto cemento fabriko detalė. Nuotr. iš Wickimedia

Nors buvo toks erelis, viską žinantis, kai priiminėjo sprendimus ir į niekieno nuomonę atsižvelgti nenorėjo, kai tik reikalai pasisuks ne taip, kaip jis tikėjosi, jis bus pirmas, kuris pasipustys padus. Narcizai neprisiima atsakomybės.

Tad jam ar pabėgus pačiam, ar jums išsiskyrus, dar teks ilgai srėbti kažkada jo privirtą košę, nors jūs dar tuomet jo sprendimams širdyje nepritarėte, tik neišdrįsote jiems pasipriešinti. Gal per vėlai apie juos sužinojote, o gal ir jūs tikėjote, kad jie žino, ką daro. Arba manėte, kad jie prisiims savo priimtų sprendimų pasekmes iki galo. Gal tiesiog nenorėjote karo po stogu, po kuriuo kartu gyvendami dar tikėjote tuo žmogumi.

Tai yra dar viena priežastis, kodėl tik įtarus narcizo problemą, reikia su juo išsiskirti kuo greičiau. Kad jis savo problemų kamuolio neužmestų ant jūsų pečių ilgiems metams.

Kaip tai padaryti – greitai pasirodysiančioje knygoje apie narcizus. Jau peržiūrinėju redaguotą tekstą. Beliks tik viršelis ir į spaustuvę.

O jeigu nenorite laukti knygos, tuomet galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje. Ačiū, kad skaitote.

 

Blogi narcizo sprendimai

Išstūmimas

Tai nėra viena iš sąmoningų narcizo naudojamų technikų, greičiau tai yra gynybinis mechanizmas. Jis veikia kaip koks atvirkštinis atspindėjimas.

Narcizui ne veltui taip yra svarbu būti pagarbintam, susilaukti susižavėjimo. Jam jo gerumo patvirtinimas yra gyvybiškai būtinas. Nes narcizo pasąmonėje tūno priešistoriniais laikais, dažniausiai dar gana ankstyvoje vaikystėje pakasta bomba. Jis kepenimis jaučia, kad kažkas su juo vis dėlto nėra gerai. Galbūt netgi visai blogai. Tačiau ši mintis yra tokia pavojinga, kad jis, vos tik užuodęs, dar net nesuvokęs, lekia kuo toliau. Į kokios nors formos užsimiršimą.

O pats efektyviausias – kai kiti žmonės patvirtina, kad jis yra nuostabus.

Šis mechanizmas neleidžia narcizui priimti savo silpnųjų savybių, pripažinti, kad jis turi trūkumų, kad ir jis kartais padaro klaidų, kad jis yra netobulas. Nenumaldomas troškimas užmaskuoti savo tamsiąją pusę todėl taip ir stumia narcizą link aktyvios pagyrų paieškos. O jeigu neišeina rasti – į atvirą provokavimą.

Taip narcizas bėga nuo dalies savęs. Nuo tos dalies, kurios negali priimti. Tai ir yra išstūmimas. Galima sakyti, narcizas save, o todėl ir visą realybę suvokia iškreiptai. Nes tikrovės suvokimas jam gresia tikrojo savęs pamatymu. O tai jam gresia mirtimi. Jo susikurto, dirbtinio mirtimi. Kadangi narcizui jo dirbtinis yra suvokiamas kaip tikrasis , toks žmogus išgyvena tikrą mirties baimę. Tai paaiškina, kodėl narcizas nei už ką negali pripažinti savo trūkumų. Pagalvokit, ką jūs padarytumėt, atsidūrę mirtiname pavojuje?!

who_is_responsible_not_me

Achim Hering nuotrauka iš Wickimedia

Tačiau dirbtinai susikurtas todėl ir nėra tikrasis, nes kažkuri narcizo dalis vistiek žino, kad yra kažkas daugiau negu blizgantis fasadas. Už to fasado slypi tikras, pilnavertis žmogus. Tačiau narcizui tai yra nepriimtinas vaizdelis. Mat tikras, normalus žmogus turi ir trūkumų bei silpnybių. Jis klysta, jis kartais būna silpnas. Jam kartais skauda ir jis kartais verkia.

Ir vien dėl to, kad narcizas išstumia savo dalį už sąmonės ribų, ji niekur nedingsta. O kadangi jis taip sutelkęs visą dėmesį į savo butaforinio fasado kūrimą, puoselėjimą ir tikrinimą, ar tikrai jis aplinkiniams atrodo puikus, narcizas dažniausiai “prisidirba“ netgi daugiau nei kiti, neurotipiniai žmonės. Jis lengviau ir dažniau nuskriaudžia, įskaudina kitus žmones vardan savo fasado išsaugojimo be dėmelės. Todėl iš tiesų, jei taip atsitiktų, kad narcizas pamatytų savo tikrąjį veidą ir dar tai, ką jis padarė, tarnaudamas savo įvaizdžiui, jam saldu nebūtų. Taip sakant, yra nuo ko bėgti.

Negalėdamas išstumtų savybių priimti kaip savo, narcizas jas išgyvena įžvengdamas kituose žmonėse ir juos už tai aršiai pasmerkdamas. Jeigu identifikavote, kad turite reikalų su narsicistinio tipo asmenybe, ir jis jus kažkuo aršiai apkaltino, tai lygiai taip pat elgiasi ar tokias charakterio savybes turi jis pats, tik negali savęs tokio priimti.

Šis atvirkštinis atspindėjimas taip pat veikia ir netgi iš dalies sukelia sudievinimo fazę. Narcizui susiradus pažeidžiamą merginą, jis siūlo ją išgelbėti nuo visų ją prislėgusių gyvenimo negandų. Kaip vėliau parodo gyvenimas, narcizas nei neketino jos gelbėti. Tiksliau, jam netgi labai naudinga, kad jinai iš savo negandų taip ir neatsigautų.

Tačiau sudievinimo fazėje narcizui veikti išgelbėtojo – didvyrio rolėje yra labai paprasta. Todėl jis tai daro taip įtikinamai. Nes iš tiesų pagalbos reikia jam pačiam. Kažkur giliai jis jaučia, kad pats yra rimtai užstrigęs ir kad pats yra kaltas dėl jo gyvenime užklupusių nesėkmių, kad ir kaip jis sąmoningai jis to nenorėtų pripažinti. Iš tiesų tai narcizas nesąmoningai ieško kito žmogaus, kad jį išgelbėtų.

Tačiau negalėdamas to pripažinti sąmoningai, bėgdamas nuo savęs, jis projektuoja savo šešėlinę asmenybės pusę ant kito ir tada į ją reaguoja. Kitaip tariant, iš tiesų narcizas, kaip toje graikų legendoje, visą laiką bendrauja tik su savo atspindžiu baloje. Nenuostabu, kad kad ir kokie būtų daug žadantys santykiai su narcizu santykių pradžioje, iš tiesų realus suartėjimas su juo yra neįmanomas. Nes suartėjimui reikia atsiverti. Bet tai niekada neįvyks. Nes kas, jeigu jūs imsite ir permatysite tolėliau,nei jo išpuoselėtas nugludintas fasadas?

img_2163

Dee Gilbert nuotrauka iš TravelHTE

Išstūmimas

Tikrasis narcizo darbas

Vienas iš būdų, kaip narcizai išlaiko savo galią ir įvaizdį, yra tai, kad jis viską, ką sako ir ko nori iš savo aukų, pateikia kaip logiškus reikalavimus. Dažniausiai, kad atrodytų padoriai, tai net ne kaip reikalavimus, o kaip “tau bus geriau, jeigu tu taip darysi (kaip aš noriu) – tu būsi geresnė. Juk tu nori būti geresnis žmogus, ar ne?“

Čia paraleliai eina ir narcizo peršama mintis, kad “matai, kaip tau gerai, kad tu esi su manim? Aš juk padedu tau tapti geresniu žmogumi!“. Juk mes visi trokštame partnerio, su kurio būdami kartu, tobulėjam ir tampame geresniais žmonėmis, ar ne?

Tai ir yra išorinis suvokimo lygmuo, kurį kursto narcizas savo artimųjų galvose. Nes jam yra svarbu, kad žmonės taip ir galvotų. Juk galų gale, kur bepasiskaitysi protingus patarimus, tai pirmas dalykas, kas bus parašyta – tai, kad partneris pirmiausia turi padėti tobulėti kaip asmenybei, ar ne?

Teisingai. Bet kaip visada su narcizu, esminis, realiai veikiantis lygmuo yra gilesnis. O ne tas paviršinis, ties kuriuo narcizas ir nori, kad mes susikoncentruotume.

venice_carnival_mask_28299390786029

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Gilesnis lygmuo yra tas, kad narcizas savo tokiu noru padėti iš tiesų ne sužadina tą gerąjį pradą mumyse, o jis pirmiausia įperša mintį, kad mes esam nepakankamai geri.

Pasibaigus žavėjimosi fazei, didžiausias ir esminis darbas, kurį su savo aukomis padarys narcizas, t. y. jas galutinai įtikinti, kad jos yra nepilnaverčiai, netikę, kažkuo giliai viduje nenormalūs, nevykę žmonės. Žinoma, tai nevienkartinis darbas. Kai pradėsite matyti antrą, gilesnį bendravimo su narcizu lygmenį, pastebėsite, kad tai ir yra esminis jo darbas – nuolatos smukdyti jūsų savęs suvokimą.

O kai jumyse velnio sėkla, kurios pagrindinė mintis yra “aš tikrai kažkokia nenormali“, sudygo, tada herojus narcizas garsiai ir su trenksmu jus gelbės, darys iš jūsų geresnį žmogų. Darys gelbėjimo akciją taip, kad ji netyčia nepraslįstų nepastebėta. Na, visų pirma tam, kad jūs ir toliau tikėtumėt, koks puikus dalykas yra savo gyvenime turėti narcizą. Ir kad mąstydami “jis manimi tikrai rūpinasi“, negalėtumėt suvokti kitų, realiai vykstančių dalykų, kurie prieštarauja šiai minčiai. Trečia, tai yra puiki viešojo įvaizdžio kūrimo priemonė. Jeigu narcizui ši reklaminė akcija pavyko matant kitiems žmonėms, tai jis vienu smūgiu nušovė 3 zuikius. Dabar jau ir visi aplinkiniai galvoja, kaip jums pasisekė!

Žinoma, kad tai dar labiau pasunkina pamatyti realybę tokią, kokia ji yra ir pamatyti tikruosius narcizo darbus. Bet juk tai ir yra narcizo tikslas! Ir jis puikiai žino, ką daro.

Kai pradėsite matyti visą narcizo veiklos plotmę, pastebėsite, kad tokios gerumo akcijos yra labiau pripuolamos ir reklaminio pobūdžio. Be to, jos labai gerai tarnauja dozavimui. Na, kai gerumo gaunate lygiai tiek, kiek užtenka, kad nepabėgtumėt.

O menkinimo, žeminimo darbas iš tiesų yra tas nuolatinis, sistemingai dirbamas darbas, kurį jis atlieka nepailsdamas. Tik jis toks paslėptas, užmaskuotas, tačiau kai pradėsite jį pagaliau matyti, būsite sukrėsta, kiek jo vis dėlto buvo ir yra daug.

*****

Jeigu jūsų partneris atrodo ypatingai geras, tačiau šiuose santykiuose jums nuolatos kyla kažkokie nepaaiškinami keisti jausmai, užsisakykite pas mane konsultaciją ir aš padėsiu atsirinkti galus. Mano kontaktai yra dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Laukiu!

 

 

Tikrasis narcizo darbas

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?

Viena iš priežasčių, kodėl žmonės ilgai išbūna smurtiniuose santykiuose, yra ta, kad jie nesupranta, jog šie santykiai iš tiesų yra smurtiniai. Kaip taip gali atsitikti?

Taip atsitinka todėl, kad yra susidaro save palaikanti uždara sistema.

Jei santykiuose nėra atviro fizinio smurto. Emocinis smurtas dažnai žmonių nepripažįstamas kaip smurtas, o kiekvienas atskiras nemalonus epizodas ir vertinamas tik kaip dėmesio nevertas nemalonus epizodas “ai, grįžo namo be nuotaikos“.

Kaip taisyklė, auka neįžvelgia visumos, t.y. kad emocinis smurtas kartojasi periodiškai. Jau atrodo, kad taip, galbūt pasitaiko nemalonių situacijų, bet “jis tikrai gi nėra toks blogas“. Paprastai žmonėms, santykiuose turintiems aukos rolę, yra be galo didelė netektis pagaliau pamatyti tikrąjį smurtautojo veidą ir pripažinti, kad tai yra smurtaujantis žmogus. Nes tuomet jos supras, kai tai nėra mylintis vyras, atsidavęs žmogus.

Todėl aukos verčiau renkasi pačios save apgaudinėti, pačios plauti sau smegeninę, kad dar nėra čia taip blogai, kaip jos galvoja, kad čia tik pasitaikė, kad čia tik atsitiktinumai, kuriuos nelėmė išorinės priežastys (piktas viršininkas, bloga valdžia, kamgi čia gali nervai atlaikyti). Žodžiu, yra labai stipri antrinė nauda, kodėl aukoms apsimoka save apgaudinėti ir nuolatos užsiiminėti realybės neigimu.

Be to, aukos praras menamą saugumo jausmą su šiuo žmogumi. Ji vis prisimena stiprius jausmus, kuriuos patyrė santykių pradžioje, kai išrinktasis buvo nuostabus žmogus. Ką ten žmogus, visas princas ant balto žirgo, su kuriuo ateitis turėjo būti tikra pasaka. Neigdamos realybę, aukos vis dar tiki, kad jų smurtautojas tebėra tas pats žavusis princas, kuris buvo santykių pradžioje, tik šiuo momentu šiek tiek susinervinęs, kad kąti nebesusilaikė. O šiaip “jis gi geras“.

Šią iliuziją aktyviai savo kalbomis palaiko ir pats smurtautojas. Kaip taisyklė, jam irgi yra labai svarbu, kad auka nepraregėtų ir jo nepaliktų. Tad jis naudoja kelias taktikas, kurios, naudojamos pakaitomis su smurto protrūkiais, duoda tokį rezultatą, kad auka neišeina, jos pasitikėjimas savimi sistemingai smukdomas, smurto protrūkiai dažnėja, sunkėja ir ilgėja, o tai dar giliau uždaro auką į pragaro ratą.

Siekdamas išlaikyti auką, smurtautojas aukai numeta vieną kitą gerumo akimirką, kažką nuperka, pvz. po stiprios pykčio atakos ir po sumušimo. Kaip taisyklė, kuo stipresnis buvo protrūkis, tuo didesnę atpirkimo dovaną pažada smurtautojas savo aukai, kad “ištaisytų“ situaciją. Auka nori išvengti to, kas jos lauktų pripažinus realybę, ir toliau pasirenka pasikliauti smurtautojo išpirkomis… iki kito, dar stipresnio išpuolio.

Tuo tarpu smurtautojas labai tiksliai jaučia, kiek gerumo atidozuoti aukai. Kuo ilgiau auka išlieka tokiuose santykiuose, tuo žemiau smunka jos pasitikėjimas savimi, tuo labiau ji tiki, kad ji tik tiek ir yra verta, kiek ji turi, vis labiau jaučiasi izoliuota nuo pasaulio. Kaip matyti, ji su laiku vis giliau grimzta į būseną, kurioje esant vis sunkiau ryžtis nutraukti destruktyvius santykius.

Agresorius labai intensyviai rūpinasi, kad šis ratas suktųsi. Jis nuolatos smukdo aukos pasitikėjimą savimi. Viską ji daro ne taip, yra nieko verta. Jis kiršina ją su giminėmis ir draugais. Su laiku mažina jos galimybes laisvai susitikti su kažkada buvusiais svarbiais jos gyvenime žmonėmis. Riboja jos galimybes naudotis ryšio priemonėmis, riboja priėjimą prie pinigų, prie šeimos automobilio. Greičiausiai tai yra lėti ir konkrečiu momentu sunkiai užfiksuojami procesai. Tačiau po dešimt ar dvidešimt metų auka apsidairo, ir supranta, kad yra nutolusi nuo visų buvusių žmonių, negali jiems bet kada paskambinti, visos kortelės ir banko sąskaitos yra ne jos vardu, turtas irgi, automobilio nevairavo jau dešimt metų, todėl nedrįsta jau sėsti ir prie vairo…

Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com
Čiaros portretas. Nuotrauka iš Flick.com

Kuo labiau auka darosi priklausoma nuo agresoriaus, tuo jis jaučia, kad gali blogiau su ja elgtis. Ji jau nebebėgs ne dėl to, kad nenorėtų, o dėl to, kad nebegali.

Viešumoje agresorius toliau sėkmingai kuria rūpestingo vyro ir atsakingo tėvo įvaizdį, ir visi žmonės jį gerbia ir myli. Tik žmona ir vaikai žino tikrąją situaciją, bet jie nesijaučia, kad gali kam nors papasakoti, nes aplinkiniai jais nepatikės. O būtent juos palaikys nestabilios psichikos, todėl problematiškais žmonėmis. Nuo ko “gerojo vyro ir tėvo“ įvaizdis jų akyse tik sustiprės (ką jis turi su jais ištverti, koks pasiaukojantis, medalio vertas žmgus…).

Tą žinią pats vyras ir tėvas nuolatos ir sistemingai kala į galvą savo aukoms. Matydamos, kad kiti aplinkiniai palaiko jų agresoriaus nuomonę, aukos pradeda abejoti savo realybe. Jos pradeda tikėti tuo, ką joms teigia agresorius. Kad jos tikrai nestabilios psichikos, kad pačios nežino, ką mąsto ir ką daro, kad kažkas su jomis iš esmės negerai, ir kad tikrai agresorius yra ne tik teisus, kad jos nieko daugiau nevertos, bet ir užsidirbo tokį elgesį, kokį gavo. Agresorius aukos akyse apverčia vaidmenis ir ima vaidinti auką: “matai, kaip man su tavimi sunku. Ir tik mano begalinis gerumas, kurio tu neužsitarnavai, garantuoja, kad aš vis dar tavimi rūpinuosi“.

Kadangi jų savarankiškas mąstymas ir realybės suvokimas nuo tam tikro momento yra visiškai sujauktas, aukos ima tikėti savo agresoriais, bėga į jų glėbį ieškodamos meilės ir nusiraminimo trupinių, šventai tikėdamos, kad ir tų nenusipelnė, ir jausdamos begalinė dėkingumą už juos. Išplautais smegenimis jos nuoširdžiai tiki, kad visi kiti žmonės yra tik jos priešai, kurie tenori vieno – išskirti ją su jos “geradariu“.

Jos nebemato, kad tas, kas tuos trupinius dalina, iš tiesų užgrobė jų gyvenimą, sielas, išsunkė gyvybinius syvus ir nutraukė jų santykius su visu likusiu pasauliu. Todėl bandymas atverti aukai akis tol, kol nenutiko kažkas tikrai labai rimto, ir kol ji pati nepraregėjo, dažniausiai baigiasi nesėkme.

Deja, agresorių taktikos veikia. Ir auka sukasi agresoriaus valdomoje siaubo karuselėje vis stipriau ir stipriau, silpsta ir kenčia vis stipriau, jos pasaulio suvokimas darosi vis labiau iškreiptas… Galbūt tai ir yra pragaras žemėje?

****

Atpažinote save aukos rolėje? Kaip elgtis, jei kažkas iš jūsų artimųjų įstrigęs pragaro karuselėje? Mano kontaktai yra dešinėje pusėje meniu juostoje, užsirašykite konsultacijai ir pasistengsiu jums padėti kuo galėsiu.

Pragaro karuselė. Kodėl žmonės ilgai lieka destruktyviuose santykiuose?