Žmonės, patyrę nelengvą vaikystę ir kančių per ankstyvame amžiuje, prisiekia sau: “Kai užaugsiu, nebūsiu toks, kaip mano tėvai“.
Skaudi tiesa yra tokia, kad vien taip nuspręsti neužtenka. Net jei manome, kad darome viską kitaip, yra greičiausiai viską atkartosime tiksliai taip, kaip buvo tėvų šeimoje.
Mes manome, kad mes matėme, kaip nereikia elgtis, todėl patys nesielgsime taip ir nepasirinksime partnerio, kuris elgiasi taip, kaip priešingos lyties tėvas. Deja, širdelė suplaka karščiau būtent prie tokio žmogaus, kuris geriausiai atkartoja jausmą, kuris buvo kažkada, kai buvome maži ir tėvai buvo mūsų gyvenimo dievai.
O mes tą jausmą protu suvokiame taip: “Čia Ji (Jis). Pagaliau sutikau savo žmogų, neturiu jokių abejonių“. Deja, tuo metu, kai mus aplanko šis jausmas, dažniausiai būna praėję per mažai laiko, kad pažintume tikrą žmogaus veidą. Ir vėlgi – iliuzija. Manome, kad pažįstame, nes laiku atėjo į visus pasimatymus, todėl laikome jį patikimu žmogumi. Žinoma, šis faktas nėra visiškai nereikšmingas, bet vien jo neužtenka žmogų pažinti giliai.
Tiesa yra tokia – kol rimtai nepadirbėsime, kad pažintume patys save, ir kol neišravėsime tų šiukšlių, kuriomis užsiteršė mūsų pasąmonė kai augome ne idealiose šeimose, ir, kartoju, – kol labai labai rimtai nepadirbėsime keisdami savo pasąmoninius įsitikinimus apie save ir pasaulį – tol vaikščiosim į pasimatymus ir tuoksimės su savo mama ir tėčiu. Ir elgsimės kaip mama ar tėtis, nors ir garsiai sakėme “niekada“.
“Jei nieko nedarysi, per laiką galų gale pavirsi į savo motiną ar tėvą“ – pasakė paskutinį sakinį seminare Londone vienas iš mano mokytojų Richardas Grannonas. Gerai, jei tai ir buvo žmogaus portretas, kuriuo norėjote tapti patys. O jeigu ne?
Mano tikras gyvenimas 