Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi

Didžioji žmonijos legenda yra tai, kad neįmanoma būti laimingu neturint antros pusės.

Claud Monet paveikslas “Le bateau atelier“, iš Wickimedia Commons

Kiekvienas straipsnis, net ir pačiame pigiausiame žurnale ar visai reputacijos neturinčiame portale, ištisai trimituoja – pasirūpink pirmiausia savimi. Tada ir laiminga būsi, ir susirasi žymiai geresnį partnerį nei būdama nelaiminga ir t.t. ir pan. Kaip svarbu rūpintis savimi. Visada, ir tada, kai turi, kas tavimi rūpinasi, ir kai neturi.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Daugybė žmonių verčia kitą puslapį susiraukę. Galvoje sukasi mintys: “nesąmonė. Taip negali būti, kad aš galėčiau būti laiminga, kai neturiu partnerio.“ Atrodo, kad tai ant tiek iš esmės neįmanoma jaustis laiminga, kai neturi mylimo žmogaus, kad ai, tai kam tada ir apskritai rūpintis savimi, juk iki galo laiminga be jo vistiek nebūsiu. O kai neturiu partnerio, tai man ant tiek blogai, kad rūpinkis nesirūpinus savimi, vistiek bus beveik taip pat blogai, kaip dabar. Tai ir nesąmonė čia savimi rūpintis.

Čia pabandžiau išskleisti visą giluminio įsitikimo loginę grandinę. Kuri yra taip giliai pasąmonėje, kad net nepraslenka per galvą kaip aiškiai suformuluotos mintys. Tokios, kaip kad pavyzdžiui: “Reikia nepamiršt einant iš darbo kefyro nupirkt“. Tokią mintį girdime mintyse aiškiai ir garsiai. O giluminiai įsitikinimai irgi yra mintys, bet kadangi jos kilo ne dabar, jos tūno labai giliai, yra tokios tarsi foninės, tačiau labai stipriai įtakoja elgesį, savijautą ir gyvenimą.

Jeigu taip apibendrinus, tai toks giluminis įsitikinimas yra “neturiu mylimo žmogaus, tai nesirūpinsiu savimi“. O logiškai skambantis paaiškinimas tokiai nesąmonei yra “vistiek gi be jo gerai nesijausiu, kad ir ką daryčiau. Vistiek kažko tokio labai svarbaus man trūks.“. Taip užsidaro tarsi logiška, save paaiškinanti ir pateisinanti grandinė, kuri sudaro teisingo ir sveiko mąstymo iliuziją.

Tačiau jeigu pažiūrėtume į tą patį žmogų jau susiradusį partnerį, tai ar jis jį susiradęs ima staiga rūpintis savimi? Žinoma, kad ne! Pirmiausia ima rūpintis partneriu. Ir kurį laiką, pirmoje meilės fazėje, jaučiasi gerai, nes nauja meilė suteikia sparnus. Tačiau meilė, kaip žinia, kažkuriuo momentu pradeda leistis ant žemės ir tada pradeda atrodyti, kad partneris rūpinasi nebe pakankamai. Ar toks žmogus tada pradeda rūpintis savimi? Žinoma, kad ne!

Nes tuomet “loginis mąstymas“ sufleruoja, kad partneris kaltas, nes nepakankamai rūpinasi!

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Kaip taisyklė toks giluminis įsitikimas dėl rūpinimosi savimi atsirado vaikystėje, kai tėvai neleisdavo vaikui natūraliai reikšti savo poreikius ir jais nepasirūpindavo. Jei šeimoje vyravo tokia atmosfera, kai reiškti savo poreikius buvo kaprizų rodymas ir už tai buvo baudžiama. Priešintis tėvų nuomonei buvo maištas prieš sistemą ir už tai bausdavo dar griežčiau.

Arba natūralus vaiko poreikių reiškimas buvo laikoma egoistišku dalyku, nes reikėjo daryti tai, kas atrodė teisinga tėvams, ir taip buvo visada. Vaiko poreikiai buvo kažkas blogo, kas griauna sistemą, verčia tėvą griebtis diržo, mamą verčia isterikuoti, žodžiu, sukelia sumaišti, smurtą ir galų gale verčia vaiką jausti, kad savo norų ir poreikių transliavimas reiškia, kad jis yra blogas. Žinoma, po to užaugus ir sąmoningai nedirbant su savimi, kad atstatyti savo norus ir poreikius, juos reikšti yra būti blogam ir griauti sistemą. Taip smegenys susigalvoja logiškai skambančių pasiteisinimų tam, kad save nuramint. Tačiau tai yra iliuzijos ir mąstymo klaidos (pasak M. Litvako).

Rūpinimasis savimi iš tiesų padaro žmogų patenkintą savimi ir savo būsena, o tuo pačiu suteikia jausmą, kad jis yra patenkintas gyvenimu. Ir tik pats žmogus, turėdamas artimus santykius ar ne, iš tiesų gali pasirūpinti savimi taip gerai, kad jaustųsi tikrai gerai.

Ir jeigu žmogus jaučiasi  nelaimingas, nepatenkintas, užguitas ir pan., tai greičiausiai kalti ne klientai, ne vyrai ir žmonos, ne vaikai, ne viršininkas, ne Kubilius, ne valdžia, ne mokesčiai ir ne Grybauskaitė. O pats.

Žinoma, žmogus nekaltas, kad kažkas prigrūdo į jo galvą neteisingų įsitikinimų apie tai, kad savimi rūpintis negalima. Iš to rūko nėra taip paprasta išeiti ir staiga imti ir mąstyti kitaip. Tegu šie žodžiai pradeda praregėti. Ir susimąstyti apie savo atsakomybę prieš save rūpintis savimi.

Jeigu žmogus deda pastangas savimi rūpintis, ir vistiek nesijaučia gerai, tuomet tai yra pusiaukelė. Vadinasi, galbūt jis pats dar neišmoko pakankamai gerai savimi rūpintis. Dar neatrado ryšio, kaip jaučiantis ko jam labiausiai reikia, kas jam geriausiai padeda. Reikia nenustoti savimi rūpintis,o ieškoti toliau, kas geriausiai padėtų pasijausti geriau.

Nuotrauka iš Flick.com
Nuotrauka iš Flick.com

Dar vienas dalykas, gali būti, kad vidiniai poreikia, norai, svajonės, potraukiai yra taip nuslopinti ir tai įvyko taip seniai, kad žmogus negali sau padėti dėl to, kad visiškai nepažįsta savęs, kas jam patinka. Galbūt visą gyvenimą gyveno taip, kaip reikalavo aplinka. Stojo mokytis ten, kur žinojo, kad uždirbs daug pinigų. Vedė moterį, kurios norėjo tėvai. Dirbo nemėgstamą darbą, nes būti garbingu visuomenėje reiškė turėti namą, verslą ir naują automobilį. Net vaikystėje lankė baletą ir grojo pianinu, nes to norėjo mama. O pačiam norėjosi laidyti atvarus ir repuoti. Kaip žmogus gali girdėti savo tikruosius norus, jei visą gyvenimą dėjo pastangas gyventi kitų žmonių gyvenimą?!

Būtent augant tokioje aplinkoje ir susiformavo supratimas, kad kiti geriau žino, ko man reikia. O tuo pačiu ir iliuzija, kad be partnerio laimingas žmogus iš esmės negali būti. Nes jei išorinis pasaulis iš manęs atėmė tai, kas man buvo svarbu, tai jis žinojo, ką daro, ir jis ir grąžins skolą. Toks yra pasąmoningas vaiko mąstymas. Juk tėvai dažnai sako: “Aš geriau žinau“, argi ne tiesa?

Tokiu atveju reikės nukreipti savo žvilgsnį į savo vidų ir kviesti savo vidinį balsą prabilti vėl. Ir labai įdėmiai klausytis. Kurį laiką tas balsas bus be galo tylus, nes bijos. Tačiau nereikia mesti. Galima, kad pagreitinti procesą, galima sąmoningai išbandyti imtis kažko, kas patiko būnant vaiku. Net jei dabar jaučiate tam abejingumą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ir stebėti, nuolatos save stebėti. Kai tik pajusite kažkokį malonumą, susijaudinimą, džiaugsmo kibikrštėlę, iškart užfiksuoti, ką beveikiant tai atsirado. Ir daryti to kuo daugiau. Kol vėl sugrįšite į save, save girdėsite, mokėsite atpažinti savo poreikius ir juos išpildyti.

O tu, ką padarei šiandien, kad geriau jaustumeis?

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

***

Jei nesi tikra (-as), ar galima daryti tai, ką norisi arba nesinori nieko, o yra blogai, menu juostoje dešinėje yra kontaktai, susitarkim dėl konsultacijos ir pakalbėsim.

Didžioji žmonijos legenda. Kad galima nesirūpinti savimi

Ar jus vaikystėj vystė kietai?

Klausiau Agnės Matulaitės paskaitą apie Kūno ir psichikos santuoką. Man labai įstrigo vienas iš jos pastebėjimų, kurį noriu čia iškelti kaip atskirą temą.

Ji paaiškino, kad kūdikis, pradėjęs čiulpti savo pirštą, vienu metu suteikia sau du malonumus: ir patenkina čiulpimo poreikį burna ir suteikia malonumą pirštui. Tad jau labai mažas vaikas turi savyje sugebėjimą save patenkinti. Ir netgi iš karto dviem būdais arba dviejose vietose!

Tačiau tie kūdikiai, kurie visą vaikystę buvo vystomi kietai, jie ilgą laiko tarpą praleido tarsi įkalinti vystykluose, ir iš jų buvo atimta galimybė pasitenkinti save pačius. Tai reiškia, kad kietai suvystytas vaikas pravirkęs buvo priklausomas nuo kitų ir turėjo laukti pagalbos iš išorės, t.y. iš kitų žmonių. Jis negalėjo pasitenkinti, nuraminti pats save.

Danilo Škofič nuotrauka iš Wickimedia Commons, 1962 m.

O jeigu tuo metu, kai tas vaikas pravirko, niekas negalėjo prieiti ir jo nuraminti? Tai reiškia ne tik vieną kitą papildomą bereikalingą verkimą kūdikystėje, tai reiškia ir tai, kad kelis mėnesius prabuvus kietai suvystytam kūdikiui į smegenis įsirėžia suvokimas apie pasaulį: “pats sau niekuo negali padėti, reikia pagalbos iš išorės“.

Man tai atrodo labai svarbu, nes viena savybių, kuriomis pasižymi narcizų partneriai yra negebėjimas pasirūpinti savimi, toks įsikalbėtas bejėgiškumas. Nuo santykių priklausantys žmonės lieka su jiems kenkiančiais partneriais, nes labai giliai jų viduje yra įsikerojęs įsitikimas, kad jie patys nesugebės deramai savimi pasirūpinti. Todėl jie tarsi sutinka su emociniu teroru, kurį patiria santykiuose, tačiau jų nenutraukia.

Ką aš noriu pabrėžti – kad tai, ar jus tėvai vystė kietai ar ne, ne tiek svarbu. Jeigu vystė, tai tiesiog nepasisekė. Nes tuo metu buvo tokia mada, toks viešas įsitikinimas, kad kietai vystyti kūdikius yra gerai patiems kūdikiams. Galbūt, kad kojos užaugus būtų tiesios? Aš esu įsitikinusi, kad jei mamos būtų žinojusios tuo metu, kad kojos bus tiesios nepriklausomai nuo vystymo, ir kad vaikas dar kartais galės ir pats save nuraminti ir nereikės prie jo prišokti kiekvieną kartą jam suverkus, jo pačios būtų didžiausiu palengvėjimu nevysčiusios jūsų.

Tačiau yra labai svarbu suvokti, kad bejėgiškumo jausmas, ištinkantis kažkokiose situacijose, yra TIK jausmas. Kad tas jausmas yra tik vystymo mados atspindys, bet jis nėra realybė. Tad užklupus šiam jausmui, atpažinkite jį, padėkokite savo mamai už tiesias kojas (arba bent jau pastangas, kad jos būtų tiesios) ir pripažinkite sau, kad tuo metu užklupęs bejėgiškumo jausmas yra TIK tiesių kojų kaina. Kad šis jausmas dar nereiškia,  kad kažkas iš jūsų atėmė galimybę ir jėgas pasirūpinti savimi.

James Hedley nuotrauka iš Wickimedia Commons
Ar jus vaikystėj vystė kietai?

Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)

Kažkada kai skaičiau knygą “Jos poreikiai, jo poreikiai“, nustebau, kad meilė poroje buvo palyginta su banko sąskaita. Na, tarkime, jis padaro kažką, kas jai labai patinka, tarkime pėdų masažą, ir taip įdeda meilės taškų į savo sąskaitą jos meilės banke jam. Jei jis padarys devynis tokius saldžius dalykus iš eilės, kuriais vis didins savo meilės taškų skaičių pas ją, dešimtą kartą pavėlavus į žvakių nušviestą vakarienę, ji visai nepyks, o sutiks jį meiliu žvilgsniu, ir galbūt net pasiteisinti nereikės. O jei dar ir pasiteisinimas bus įtikinamas, tai jinai už pavėlavimą visiškai neišbrauks taškų iš jos meilės banko sąskaitos jam. Ir atitinkamai atvirkščiai.

Vakar priėjau tokios pačios išvados su emociniu ištvermingumu. Supratau, kad laike, yra ribotas kiekis, kiek žmogus gali priimti šūdo. Turiu omeny emocinio šūdo. Nors fizinis šūdas greičiausiai atitiktų emocinį šiuo atveju. Na, galima išverti, jei aprėkė viršininkas ar klientas, kad sulūžo mašina pakeliui į darbą, kad VMI nuskaitė pinigus nuo sąskaitos ir neliko net pietums, kad pakeliui namo pradėjo lyti ir kiauriai permirkau, bet… grįžus namo dar užtikti vaikiną su kitą būtų jau per daug.

Yra kažkokios ribos, kiek galime pakelti šūdo per valandą, per dieną, per savaitę, per mėnesį, per metus ir per gyvenimą.

Emocinis šūdas – tai bet kokios situacijos, kurios sekina, ėda mūsų jėgas: priverčia pasijausti mažais, niekingais, negabiais, nesaugiais, liūdnais, pajausti skausmą, staiga netekti jėgų ir pan. Žodžiu, visi tie nemalonūs dalykai. Ir kiekvienam žmogui jie gali būti skirtingi. Vienas dėl to paties dalyko pasijus išmuštas iš vėžių, o kitas, paklaustas po penkių minučių, nesugebės net prisiminti, kas ten buvo.

Tai visiškai nesvarbu, kas konkrečiai veikia jus, ir kokiu stiprumu.

Kas yra svarbu – tada, kai galite, kol viskas gerai, kiek įmanoma daugiau investuoti į tai, kas padeda atgauti jėgas. T.y. krauti emocinį teigiamą indėlį ir jį visaip didinti. Eiti miegoti, daryti dažnas pertraukas, dirbti darbus, kurie teikia malonumą, dažniai susitikti su žmonėmis, šalia kurių gera, klausytis malonios muzikos, veikti tai, kas patinka.

Kaip ir pirma, pats svarbiausias indikatorius – tai jausmas, ką darant arba ką padarius jums yra gera, padaugėja energijos, pagerėja nuotaika ir t.t. Kuo daugiau indėlio esame prisikrovę savo emocinio banko atsargose, tuo stabilesni išlikame pūstelėjus gyvenimo skersvėjuose. Tuo ramiau galime reaguoti į laikinus iškilusius nemalonumus, neprarasdami tikėjimo, kad jie yra nedideli, laikini, ir nemažina mūsų savivertės.

Esate sutikę žmonių, kurie dėl kažkokios smulkmenos visiškai išeina iš pusiausvyros? Pradeda rėkti arba elgiasi taip, lyg kątik nutiko pasaulio pabaiga? Tai yra žmonės, kurie gyvena ant emocinio banko 0 lygio. Lygiai taip pat kaip ir banke – jei sumokėjai už naujus batus kreditine kortele, kurioje nebuvo pinigų, tapai skolingas bankui. “Nuėjai į minusą“. Taip ir tokie žmonės, mirkstantys neišpsręstų problemų liūne, atsitikus mažai smulkmenai, pvz. juos autostradoje aplenkė naujesnis automobilis, visiškai netenka savitvardos ir pridaro dar didesnių nesąmonių, kurios juos nutempia į dar gilesnę emocinę duobę.

Todėl galima sakyti, kad solidi emocinio banko sąskaita yra iš dalies savaime atsiperkanti. Einant gatve paukščiuo purptelėjus ant mūsų naujo kotiumėlio, nusijuoksime, ir iš emocinio banko nusirašys koks -1 ar -2 (kostiumėlis nemažai kainavo visgi). Tačiau kai esame ir taip ant ribos, toks pats įvykis mus nutemps žymiai žymiai giliau, tarkim, į -80 ar į -90. Nes reakcija bus perdėta, per stipri – juk nebuvo rezervų. Kodėl ant manęs? Ar aš pats koks vaikščiojantis šūdas, kad net paukščiai ant manęs šika? Čia yra akivaizdus ženklas, kad dievas manęs nemyli, nes ant manęs net iš dangaus byra šudai!!! Viskas, dabar aš negaliu eiti į tą pasimatymą, nes ką jis pagalvos, kai pamatys mane apšiktą?! Į naują kostiumėlį sukišau visus savo paskutinius pinigus, o kątik praradau per tą paukštį paskutinį gyvenime šansą ištekėti!!! Ir t.t. ir pan.

Žinoma, kad netekę -1 ar -2 taškų, juos labai lengvai atstatysite. Kol prieisite iki tos vietos, kur ėjot, jau galėsite iš viso įvykio smagiai pasijuokti (ir pataikyk tu man?!), ir tuo pačiu juoku buvęs emocinio banko likutis atstatytas į prieš tai buvusį lygį.

O kiek dienų ar savaičių reikės tempti save už plaukų iš pelkės -80 ar -90? Pasijuokti vieną kartą tikrai neužteks. O ir nesinorės. Taip kad pastangų reikės investuoti žymiai žymiai daugiau, nei jei prieš įvykį būtų pūpsojęs teigiamų emocijų išsipūtęs bankas.

Visgi būna situacijų gyvenime, kai nutinka šūdo daugiau, nei mes galime pakelti. Tai jau yra psichologinės traumos, kurios pasireiškia įvairiais psichikos gelbėjimosi mechanizmais – gali būti perdėta agresija (aktyvuojasi pirmykštis instinktas pulti), šokas ar neigimas to, kas vyksta (pirmykštis instinktas bėgti). Tai irgi pasitaiko, bet normaliu atveju, turint sukaupus rimtą teigiamų emocijų banką, tai būna labai labai retai, kartą – du – tris per gyvenimą.

Žmogui trauma gali būti tokia didelė, kad jos neišsprendus yra liekamieji reiškiniai – potrauminis specifinis elgesys arba netgi psichiniai sutrikimai.

Tad norėdami išvengti tokios rizikos, turime intensyviai rūpintis savo gerove, ir pirmiausia – savo emocine gerove. Save girti, lepinti dėmesiu, skirti dėmesio savo norams, valdyti darbui skiriamą laiką ir jėgas, kartais, kai jaučiame, kad atėjo riba, kiek š galime pakelti šiandien, tiesiog atsiprašyti visų (kad ir iš darbo) ir eiti miegoti ir taip dirbtinai anksčiau “uždaryti“ dieną.

Paveiksliukai iš Wickimedia Commons

O jūs, ar sekate šūdo ribą savo gyvenimą?

Kiek šūdo mes galime pakelti? Arba emocinis bankas (N-18)