Pasibaigus bet kokiems santykiams ir dėl bet kokios priežasties, ateina natūralus gedėjimo metas. Pasiilgstame žmogaus, su kuriuo buvo įprasta būti. Gedime bendros ateities – skaudu suvokti žlugus planams.
Pasibaigus santykiams su narsicistinio tipo asmenybe, gedėjimo fazė turi labai daug kitų kampų ir atspalvių. Tai nėra tiesiog dar vieni nutrūkę santykiai. Nors aplinkiniai būtent taip ir reaguoja – maždaug, ką tu čia perdedi, mano santykiai nutrūko prieš šešis mėnesius ir aš jau seniai susitikinėju su kitais vyrais, ko tu čia depresijoj tebeskendėji? O jei bandysite pasakoti draugams, kas jums nutiko šiuose santykiuose, kaip juose įvairais aspektais buvote išnaudojama, niekas netikės. Normalūs žmonės taip nesielgia, ir tai, ką pasakosite, aplinkiniams atrodys kaip prasto filmo scenarijus, o ne tikra patirtis. Jiems bus taip sunku suvokti, kad taip gali vykti, kad jie rinksis netikėti jumis. Ir tai bus labai skaudus patyrimas jums. Ypač jeigu iki šiol laikėte save ir aplinkiniai laikė jus patikimu žmogumi.
Aplinkinių požiūris ir iš to kylantis spaudimas reaguoti į santykių pabaigą taip, lyg tai būtų buvusi bet kokių įprastinių santykių pabaiga yra dar vienas iš daugybės gedulo procesą sunkinančių aplinkybių.
Santykiai su narcizu nėra tokie, kokie yra įprastiniai santykiai su žmogumi, neturinčiu asmenybės sutrikimo bruožų, todėl ir jų pabaiga nėra įprastinė. Po santykių su narcizu, žmogus jaučiasi pažeistas ir suniokotas visais atžvilgiais. Ne tik tuo, kad apskritai santykiai baigėsi.
Visų pirma, pati svarbiausia ir didžiausia dalis yra tai, kad tokie santykiai atliko ilgalaikį griaunamąjį vaidmenį asmenybei. Žmogus palieka tikrąja ta žodžio prasme suniokotas iš vidaus. Nebejaučiantis savęs, su suniokotu savęs suvokimu, savigarba ir pasitikėjimu savimi, lygiai taip pat su labai pažeistu pasitikėjimu pasaulio apskritai. Apie tai, kokią žalą daro santykiai su narcizu asmenybei, parašysiu atskirą įrašą, todėl čia ties šia tema ir sustosiu.
Kas dar nutinka prieš išsiskiriant su narcizu – tai tiesos apie narsicizmą suvokimas. Iš esmės tai nepriklauso, ar žinios apie narsicizmą atėjo prieš išsiskiriant, ar vėliau. Suvokimas apie narsicizmą kaip asmenybės sutrikimą, atveria siaubingą tiesą. Visų pirma, tas žmogus, kuris buvo geriausias draugas, mūsų sąjungininkas prieš visą pasaulį, staiga paaiškėjo esąs pats didžiausias priešas. Be to, tas žmogus, su kuriuo buvome, kuriuo tikėjome ir pasitikėjome, statėme gyvenimą, praleidome N gražiausių savo gyvenimo metų… išvis niekada neegzistavo.
Kad gyvenome su iliuzija, kurią narcizas sukūrė atspindėjimo elgesio pagalba. Kad jis tik apsimetė tuo žmogumi, kuriuo niekada nebuvo. Tai yra labai sukrečianti tiesa, kuri po savimi sudaužo labai daug pagrindų.
Vadinasi, aš nebegaliu pasitikėti savo pasirinkimais. Kaip aš galėjau taip apsigauti pačioje pradžioje ir neatpažinti monstro? Kuris atrodė kaip svajonių princas. Griūna pasitikėjimas savimi, kad turime gebėjimą apsisaugoti nuo mums nesaugių žmonių.
Tuo pačiu ilgimės to jausmo, tos meilės, nors jau žinome, kad tai buvo iliuzija. Vis tikrai narcizo kurta plastikinė pasaka sužadino tikrus, o ne dirbtinius jausmus. Kyla pyktis, kad taip galėjome pasimauti ant iliuzijų. Ir pyktis ant žmogaus, kuris, žinodamas, ką daro, beširdiškai žaidė mūsų tikrais jausmais.
Ne tik tuomet žaidė, sužadindamas taurius ir pakylėjančius jausmus, bet tai darydamas visiškai nesirūpino, koks pragariškas bus mums tų žaidimų ilgalaikis poveikis. Koks tai turi būti monstras? O aš to monstro, pasirodo, ir ilgiuosi. Maža to, kad asmenybė yra ir taip stipriai pažeista, kyla vidiniai konfliktai – tai ar aš normali, kad ilgiuosi to, ko visiškai ir nebuvo?
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Pasibaigus normaliems santykiams, žmonės liūdi dėl bendros ateities, kurią planavo ir kurios nebebus. Pasibaigus santykiams su narcizu, pasirodo, kad ir praeities nebuvo. Pasirodo, viskas buvo pastatyta ant netikro pagrindo – nebuvo nei to asmens, nebuvo nei meilės iš jo pusės. Buvo tik viena didelė manipuliacija. Tai yra esminė vagystė iš mūsų gyvenimo.
Pasibaigus normaliems santykiams, lieka patirtis, lieka prisiminimai, patirtos gražios akimirkos, bendrai nugyventas gražus laikotarpis. Pasibaigus santykiams su narcizu, nebelieka gražių, tyrų akimirkos prisiminimų, nes jau aišku, kad viskas buvo farsas. Todėl tai ir yra emocinis išnaudojimas – tai yra ne tik emocijų, atsidavimo, dirbtinai sukeltos meilės, asmenybės vagystė, bet ir laiko, gyvenimo dalies vagystė.
Kaip gedėti to, ko, pasirodo, nebuvo? Bet tuomet, kai mes tai patyrėme, išgyvenome, tai juk buvo?
O kur dar pyktis už tai, ką jis padarė? Noras suvesti sąskaitas. Atkeršyti už neteisybę. Suvokimas, kad viskas, ką įdėjote į bendro gyvenimo kūrimą, laikas, pinigai, jaunystė, savo interesų paaukojimas – viskas buvo veltui?
O kur vaikams sukelta žala? Kas atlygins už ją? Aplinkiniai, kurie nesupranta, kas įvyko ir viso to masto?
Pasibaigę santykiai paprastai turi kažkokį aišku užbaigimo momentą. Geriausiu atveju, jei žmonės pajuto, kad nutolo vienas nuo kito arba per stipriai pradėjo skirtis jų ateities planai, po bandymų išspręsti sekos vieną dieną prieina bendro sprendimo, kad santykiai nebeturi ateities. Liūdnas momentas, tačiau tai yra ir atskaitos taškas, nuo kada pasibaigė santykiai. Ir svarbiausia – yra aiškus atsakymas, kodėl jie pasibaigė. Žinoma, ne visada būna taip idealiai.
Santykiams pasibaigus su narcizu, jis niekada neprisiims atsakomybės už savo niokojantį indėlį į santykius. Visų pirma, su narcizu nėra net šanso į santykių užbaigimą. Niekada neįvyks normalus pokalbis, kuriame abi pusės pasieks logišką santykių pabaigos išvadą. Netgi nesvarbu, kas pirmas išeis, ar narcizo auka, ar narcizas. Esmė tokia, kad dar praėjus nemažai laiko, pro manipuliacijų rūką bus daug neaiškumo, tai visgi buvo taip ar anaip. Gilinantis į žinias apie narsicizmą, vis lįs nauji suvokimai, kad ir tai buvo melas, ir tai buvo apgaulė… Aukos psichikai saugantis nuo perkrovimo, tie suvokimai lįs laike vienas paskui kitą, o ne visi iš karto.
Maža to, kad narcizas niekada neprisipažins ir neprisiims atsakomybės už savo darbus, auka vis tik tikėsis, kad jis vieną dieną susivoks, liks sukrėstas to, ką pridirbo, ir pasikeis. Jis suvoks, kad yra nekaltas dėl to, kad tapo narcizu, praregės ir vieną dieną užsibrėš visą savo privirtą košę išsrėbti. Tai būtų arba aukai taip reikalinga įvykusi santykių pabaiga arba laiminga šių tragiškų santykių pabaiga, kur monstras nuoširdžiai atgailauja už savo nuodėmes, virsta kitu žmogumi ir viskas išsisprendžia.
Šios viltys dažniausiai atitempia auką atgal į tuos pačius destruktyvius santykius. Tačiau narcizai nesikeičia. Jie nemotyvuoti keistis, jie motyvuoti tik išlaikyti auką savo įtakoje. Net jeigu jiems ir tektų demonstruoti atgailą. Deja, už tai, kad auka privertė atgailauti, narcizas aukai atkeršys tada, kai vėl pajaus savo galią. Teko girdėti, kad vidutiniškai aukos atnaujina santykius su narcizais 7 kartus iki tol, kol juos nutraukia galutinai.
Ir šiuose santykiuose tašką padėti tenka pačiai aukai. Pagaliau pilnai atsigręžti į narcizo tikrą veidą, atmesti jo roles ir kaukes ir pamatyti jo vidinę tuštumą, destrukciją ir žalą. Ir įsikalti į galvą, kad jis yra toks, koks yra. Nesvarbu, kad jis toks tapo ne savo noru.
Tai yra mostras, kuris niekada nepasikeis. Kad ir kokią kaukę jis beužsidėtų, jis ir liks tas pats monstras, kuris žaloja žmones ir griauna gyvenimus.
Ir beje, palikti monstrą vieną jo paties tragedijoje iš tiesų yra meilės aktas jam. Nes tik giliausioje duobėje, tamsiausioje naktyje iš visų naktų gali nutikti stebuklas, kai narcizui šaus į galvą mintis, kad gal kažkas su juo ne taip. O tam šalia turi nelikti jokio peno šaltinio, jokio. Stebuklai nutinka retai, ir tai gali nutikti tik tada, kai nuo jo nusisuks visi, visi. Todėl nusisukti kuo greičiau nuo jo yra tiek meilės sau, tiek meilės jam aktas.
*****
Jeigu esate atsidūrę tokioje situacijoje ir jaučiate, kad Jums reiktų pagalbos, kviečiu susisiekti. Kontaktai – meniu juostoje dešinėje.
Mano tikras gyvenimas 