Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:
“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“
Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.
Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.
O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.
Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.
Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.
Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.
Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“
Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!
Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!
Mano tikras gyvenimas 