Taip, aš turėjau pretenzijų mano gyvenimo vyrams. Labai didelių.
Kažkokiu momentu jie mane surado ir buvo mano gyvenime. Buvo gražus laikas.
Ir jie mane surado būtent tokie, su pretenzijom, nes aš buvau tokia, kokia buvau. Ir tuo metu būtent aš tikau jiems geriausiai į porą. Būtent aš buvau ta moteris, kurios jam reikėjo tuo momentu. Ir dar kurį laiką. Kai kuriais atvejais ir labai ilgai.
Todėl šiandien supratau, kad tokia, kokia esu, ir esu pasauly reikalinga. Būtent tokia, o ne kitokia. Tokia, kokia esu. Savo vyrus sutikau paprastą dieną, kurios net neįsidėmėjau. Atrodžiau bet kaip, vieną kartą buvau namie su dėmėtom naminėm kelnėm (tokiom, kokias nešiojame, kai niekas nemato). Kitą sykį skendėjau dideliam skausme, ir ėjau į parduotuvę nusipirkti maisto, su apdriskusia striuke, riebaluotais plaukais ir nei lašo kosmetikos.
Nei vieno gramo savo riebalų, žinoma, nebuvau palikus namie. Tik dėl to, kad nežinojau, kaip. Bet tuo momentu apie juos negalvojau. Buvau užsiėmusi savo pilku gyvenimu pilką dieną, apraizgyta pilkomis mintimis ir ūkanotu požiūriu į gyvenimą.
Sutikau jį pieno skyriuj.
Nesistengdama būti niekuo kitu, o būtent tik tokia, kokia esu, esu reikalinga. Netgi būtina. Nebūdama geriausia savo versija. Tokia, sakyčiau, tuo momentu, visai prasčiausia savo versija. Tiesiog aš. Būtent tokia esu reikalinga tiek pasauliui, tiek tam žmogui.
Šiandien supratau.
Mano tikras gyvenimas 