Kai susipažinau su tipažu narcizas, ilgainiui man pasidarė įdomūs tie, kurie yra narcizais. Stebėjau ir tebestebiu juos veriančiu žvilgsniu ir darosi vis įdomiau. Nežinau, iš kur pas mane tas žvilgsnis, bijau net žvilgterėti į žmones gatvėje, iškart visi puola tikrintis, ar nėra kokios dėmės ant palaidinės.
Bet žvalgytis vis tiek man labai įdomu, ir pastebėjau tokį dalyką, kad tiems žmonėms, kurie yra patologiniai kitų pamalonintojai, kurie ilgai išbūna su narcizais, jiems dažnai būdinga tokie savybė, kurią aš apibūdinčiau kaip savęs svarbos patologija. Jiems atrodo, kad aš esu toks nesvarbus, kad kitam neskaudės, jeigu aš neatsakysiu arba neparašysiu arba neatvažiuosiu ar nesudalyvausiu. Kad jeigu iš manęs nebus jokios reakcijos, tai žmonėms tikrai nesukels absoliučiai jokios reakcijos. Už to slypi giluminis įsitikinimas, kad aš esu nesvarbus.
Šis reiškinys yra tokia kaip psichologinė juodoji skylė arba antimaterija, kurias irgi sunku apibūdinti, nes jų niekas nematė. Jeigu tokie žmonės kažką daro, t.y. kai jie atlieka kažkokį veiksmą, tuomet jie labai, netgi perdėtai atsižvelgia į kitų nuomones ir ar jiems tai patiks. O aš kalbu apie situacijas, kai jie – ir tos situacijos jiems nutinka dažnai, nes juose giliai glūdi įsitikinimas “aš esu nesvarbiausias žmogus šiame pasaulyje“ – nieko nedaro. Čia aš ne apie tingėjimą, kaip rinkimąsi vietoj eiti tvarkyti kambarį ir gulėti ant lovos. Čia aš labiau apie rinkimąsi neatlikti kažkokį veiksmą, nes “aš gi nesvarbus/-i“.
Pvz., tėvai neateina pažiūrėti vaiko sporto varžybų ir šventai įsitikinę, kad jų nedalyvavimas nieko nepakeitė, jie “tikrai žino, kad nieko čia tokio“, nes giliai viduje jaučiasi nesvarbūs, tame tarpe ir savo vaikui. Jie tiesiog nejaučia savo “svorio“ kaip tėvai prieš savo vaiką. Tas pats ir su suaugusiais vaikais, nesvarbu, koks giminystės ryšys.
Aš nesiųsiu atviruko šv. Kalėdų ar gimtadienio proga, nes tie, kurie iš manęs jo negaus, jie jo ir nepasiges, tai kam čia. Vėlgi, akcentuoju apie lemiamą faktorių šiame sprendime ne kiek tinginystę, o kiek savo svarbos nurašymą.
Taip tokie žmonės, nesuvokdami savo svarbos, tiksliau suvokdami ją iškreiptai, sistemingai neišstoja, nepasirodo kitų jiems svarbių žmonių gyvenime ten, kur buvo tikrai svarbu. Ir jeigu jie sulaukia pykčio kaip atsako į tokį savo elgesį, jie nuoširdžiai negali suprasti, “kame kampas“. Nes juk kaip gali būti pyktis už tai, kas neįvyko, o ne už tai, kas įvyko? Tada pykstantysis gali pasijusti neturintis teisės pykti, pasijaučia nesuprastas, nepamatytas. Taip atsiranda įtrūkimas, dar viena juoda skylė, gal pradžiai tik skylutė, ten, kur turėjo būti tankiai suaustas santykių audinys.
Pirmą sykį bandau aprašyti šį reiškinį, kuris man beldžiasi į mintis nebe pirmą kartą. Ar aišku, apie ką aš čia? Pati nesu tikra, ar aiškiai išstojau.
Be iliustracijų, nes kasgi yra nufotografavęs juodąją skylę?
*****
Jeigu jums mano tekstas pasirodė vertingas, galite tai parodyti man per PayPal.
Mano tikras gyvenimas 