Pratimai geresniam abiejų smegenų pusrutulių integravimui

Jeigu žmogus patyrė emocinę traumą, jo dešiniajame smegenų pusrutulyje yra įvykęs perdegimas, t.y. nutrūkusios normalios neuronų jungtys, jų sujungimai tarsi sudegę, nutrūkę. Jeigu vystantis buvo patirtas emocinis apleistumas, tuomet šis pusrutulis gali likti ne iki galo išsivystęs. Bet kuriuo atveju yra nevienoda pusrutulių pusiausvyra.

Dažnai emociškai traumuotiems asmenims pasireiškia pusiausvyros nelaikymo problemos, judėjimo grubumas, suglebimas einant arba kampuoti judesiai.

Norint išlyginti smegenų pusiausvyrą, rekomenduojami tokie pratimai:

 

Pusiausvyros laikymasis

Šiam pratimui patartina turėti pusiausvyros lentą. Reikia išsirinkti vieną tašką, užlipti ant pusiausvyros lentos ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, žiūrint į pasirinktą tašką.

Jeigu iš pradžių pusiausvyrą sekasi išlaikyti sunkiai, galima į pagalbą pasitelkti kedę ir laikytis įsitvėrus į jos atlošą.

Tam, kad būtų lengviau, galima pradžioje naudoti guminę pusiausvyros lentą ar netgi pusiausvyros pagalvėlę. Su jomis yra lengviau pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą.

Pratimą atlikti 3 k. per dieną (pgl. Dr. Beate Johannwerner)

 

Piešimas pusrutulių integracijai

Pritvirtinti lapą prie stalo ar molberto, kad piešimo metu jis nejudėtų jo neprilaikant rankomis (galima kampus priklijuoti lipnia juosta). Paimti piešimo priemones į abi rankas. Tinka paprasti pieštukai, flomasteriai, geliniai rašikliai ar kitos priemonės, kurios lengvai piešia ilgą laiką jų neaptarnaujant. Tarkime, netiks į rašalą mirkomos dailyraščio plunksnos arba teptukai, nes juos dažnai reikia pamirkyti į dažus. Parkeriai irgi nelabai tinka, nes jais nepatogu piešti visomis kryptimis.

Tuomet leisti rankoms tiesiog judėti visomis kryptimis. Veiksmas atliekamas abiem rankomis vienu metu. Nereikia stengtis nupiešti kažką prasmingo. Greičiausiai pratimo pabaigoje tai atrodys kaip didelis nesuvytų siūlų raizginys. Rekomenduojama stengtis tik, kad linijos dažniau kirstų lapo vidurį.

Šis pratimas per sinchonišką judėjimą verčia smegenų pusrutuliams pasivystyti siekiant balanso. Smegenų ląstelės yra vienintelės ląstelės kūne, kurios dauginasi bet kokiame amžiuje, todėl smegenys vystosi pagal tai, kam jos yra naudojamos.

Nuot. iš Wickimedia commons

Jei jums reikia daugiau pagalbos integruojant patirtas traumas, siūlau susitarti dėl konsultacijos.

Paisyk savęs

1. Jeigu kyla negeras jausmas, nedaryk to.
2. Sakyk tiksliai tai, ką manai.
3. Nemanyk, kad kiti visada teisūs.
4. Pasikliauk savo instinktais.
5. Niekada nekalbėk apie save blogai.
6. Niekada neišsižadėk savo svajonių.
7. Nebijok sakyti Ne.
8. Nebijok sakyti Taip,
9. Elkis su savim pagarbiai.
10. Nesigraužk dėl to, ko negali kontroliuoti.
11. Laikykis atokiai nuo dramų ir negatyvizmo.
12. Mylėk!

Vert. autorės iš vok. k., šaltinis – Facebook, autorius nežinomas

Nuotr. autorės. Ją galima naudoti pateikiant aktyvią nuorodą į ManoTikrasGyvenimas.wordpress.com

Pirmiausia tvarkausi save

Vėl ir vėl primenu sau pirmiausia kreipti dėmesį į save ir spręsti savo problemas. Kitų darbas pasirūpinti savimi patiems. Aš negaliu pagydyti kitų, ypač jeigu jie to nenori. Aš geriau kreipiu žvilgsnį į save ir gydau tai, ką man reikia pagydyti manyje.

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Sena kaldra

Turiu aš tų lietuviškų bruožų, paveldėtų dar iš karą išgyvenusių senelių. Kai nepriteklius buvo visiška norma. Kai kažkada įgiję antklodę, seneliai taip ir gyveno su ta pačia 100 metų kol po ja ir numirdavo. Ir tai buvo normalu, nes antklodė buvo brangus pirkinys. Sakyčiau, brangesnis nei automobilis šiais laikais. Nes automobilį keičiam po metų penkerių ar dešimties.  O jie kaldrų taip dažnai nekaitaliodavo.

Turiu ir aš tokią vieną kaldrą, kurią pati gavau kraičio ir kuri nebuvo nei išmesta, nei pasimetė per kokių 20 kraustymosi metų. Juk, mažu prireiks… o jeigu užsuks netikėtas svečias, ir kaip tik tos vienos kaldros pritrūks? Lygtais nebūtų tų penkių kitų atsarginių antklodžių.

Kartą taip kažkaip toms antklodėms besirotuojant, pamačiau, kad mano vaikas miega po ta seniena. Dieve, galvoju, siaubas, sena, jau visokių erkučių tai N kartų joje knibžda, dar tokia stora, sena, sunki… siaubas. Ir norėjau pakeisti vaikui antklodę į naujesnę. Tos naujos juk daug fainesnės už tas senovines. Lengvutės kaip pūkas, bet šiltos kaip reikiant.

Ir jis manęs paprašė nekeisti. Jis sakė, kad jam labiausiai ir patinka po ta stora miegoti. Atvirai, aš jo visiškai nesupratau. Na, bet nori tai nori. Erkutės galvos nenukąs, gyvybei nepavojinga. Todėl leidau. Bet mintyse gūžčiojau pečiais.

Sena kaldra (C) Jūs galite naudoti šią nuotrauką, kartu pateikdami veikiančią nuorodą į šaltinį – manotikrasgyvenimas.wordpress.com

 

Taip, aš žinau, ką apie tokią kaldrą pasakytų medikai, higienistai, alergologai…

Ir štai kai kelis kartus radau skirtinguose šaltiniuose informaciją, kas tai galėjo būti per reiškinys, dalinuosi senos kaldros istorija su jumis. Pasirodo, sunkios antklodės JAV specialiai naudojamos ligoninėse gydant nerimo sutrikimus. Specialiai siuvamos sunkios antklodės, nes jos slėgdamos kūną savo svoriu, sukelia netikėtą efektą – mažina nerimą.

Neradau tikslaus paaiškinimo, kaip tai veikia ir kodėl. Spėju, kad gali būti panaudojama kūno atmintis. Lengvas sunkios antklodės slėgis gali kūnui priminti pojūčius, buvusius esant pas motiną įsčiose. Tada nereikėjo apmokėti sąskaitų ar dorotis su nervinančiais kaimynais. Gyvenimas buvo savaime besirūpinantis – tiekiamas deguonis ir maistas, maloni šiluma ir viskas, ko reikia. Todėl kūnui pajutus panašų pojūtį, smegenys automatiškai prisimena aplinkybes, kuriose jau buvo toks pajūtis ir iškelia buvimo ramiu, apsaugotu ir aprūpintu viskuo, kuo reikia pojūtį.

Išbandykit, ir pasidalinkit įspūdžiais, ar tai veikia.

 

 

 

Pirmos pagalbos vaistinėlė dvasiai

Turėti pirmos pagalbos vaistinėlę automobilyje šiais laikais privaloma net pagal Kelių eismo taisykles. Už jos neturėjimą policija gali išrašyti baudą.

Netgi virtuvės komplektų gamintojai vieną spintelę pagamina tokią, kuri būtų patogi susidėti vaistams. Arba tokią specialią pakabinamą spintelę – vaistinėlę galima nusipirkti į vonią. Su jau išspaustu kryžiuku ant stiklo.

O kas viduj? Bintas, pleistrai, paracetamolis, valerijonai, čiulpinukai nuo gerklės. Viagra?Viskas kūnui. Juo išmokome jau pasirūpinti. Kylant Maslovo poreikių piramide aukščiau, reikia išmokti tenkinti ir kitus savo poreikius.

Pamenat, dar prieš keletą metų niekas nekalbėjo apie vaikystės žaizdas ir panašius dalykus. Nes vaikystėj nubrozdinti keliai sugyja iki vestuvių. O va tos nematomos žaizdos, pasirodo, ne visada. Tik jos nematomos, tai mes ir manėm, kad jos irgi taip pat savaime ėmė ir užgijo, kaip tie keliai…

Tiek kenčiant nuodinguose santykiuose su narczais, psichopatais, tiek turint KPTSS, tiek turint perdėtas reakcijas į įvairias kasdienybės situacijas dėl neužgydytų vaikystės žaizdų, dažnos reakcijos yra panika, disociacija, negebėjimas veikti, užstrigimas laike, kuris kartais panašus į proto ir suvokimo užstrigimą, o kartais protas, atrodo, veikia skaidriai ir aiškiai, rodos, žinoma, ką reikia daryti, bet kūnas įstrigęs neveiklumo būsenoje, kuri nepavaldi proto komandoms.

Būtent iš tokių tarpinių būsenų išeiti ir reikalingos priemonės, kurias galime susikomplektuoti, susidėti į savo sielos vaistinėlę ir pasinaudoti, kai prireikia.

Dažniausiai, kai atsijungia protas, pojūčiai, suvokimas, kitaip tariant, pasireiškia disociacija, kūną į čia ir dabar sugrąžinti gali intensyvūs kūno pojūčiai. Juos išprovokuoti tinka citrinos, imbieras, čili pipirai. Turi būti intensyvūs pojūčiai, todėl jeigu šiaip mėgstate imbierą ar žalią citriną, jums tai netiks, nes kūnui ir smegenims tai bus įprastas skonis, kuris jūsų neprižadins. Tuomet pagalvokite, kokio skonio negalite pernešti. Galbūt anyžiniai saldainiai? Kažkas ko jūs savo noru nedėtumėt į burną, nes to skonio negalite pakelti. Būtent toks skonis, patekęs į burną jūsų pačių pagalba, ir sukelia laikiną, dirbtinę panikos būseną, kuri priverčia smegenis išnirti iš paskendimo pieno masėje ir imtis veiksmų susidoroti su “pavojumi“.

Taip dirbtinai prižadinus smegenis, galima kryptingai jas nukreipti veikti ten, kur jūs norite. Dabar galite liepti savo kūnui atlikti tuos veiksmus, kuriuos reikia atlikti.

Tai nebūtinai turi būti intensyvus pojūtis, dirginantis tik skonio receptorius. Gali būti bjauriai skambantis žadintuvas, paveldėtas iš močiutės. Arba kažkoks išjudinantis garsas, kuris yra youtube.

Taigi, ir susidedate į savo vaistinėlę savo pirmosios pagalbos priemones: citrinos sulčių pakelį, kelis anyžinius saldainius, kaštoną su visais spygliais, džiovintą aštrųjį pipirą, kramtomąją gumą “Center Shock“ ir pan. Reikalui esant, kai pajusite, kad nuplaukėte ir nebesugrįžtate, suvartojate kąsnelį “vaistų“. Jeigu tai bjaurus, išbudinantis garsas, įsidėkite į vaistinėlę raštelį: youtube -> video pavadinimas. Raštelis turi būti labai paprastas, kad net neveikiant smegenims būtų labai aišku, ką reikia padaryti.

Visos nuotraukos iš Wickimedia

Kartais būna, kad disociacija pasireiškia taip stipriai, kad žmogus trumpam nebežino, kur jis yra, kur jis eina, ką jis daro, ką jis ketino daryti, koks jo vardas, kiek jam metų ir pan. Dažnai būna, kad disociacijos būsena įsijungia dirgikliui sužadinus senas traumas, kurios įvyko žmogui dar būnant mažam. Todėl padeda kalendoriukas, kuriame matosi, kelinti dabar metai. Naudinga įsidėti raštelį, parašytą savo ranka, kuris atrodo maždaug taip: “Mano vardas Rūta ir man 35 metai“. Jums tai greičiausiai atrodo juokinga, tačiau toks raštelis gerai kalba į pasąmonę. Akys atpažįsta savo raštą, todėl tai suvokia kaip sava, artima, todėl svarbu, o tekstas primena, kad žmogus nebėra tas mažas išsigandęs vaikas, o yra suaugęs žmogus. Suaugęs, vadinasi, turintis galios.

Ką įsidėsite į savo greitosios pagalbos vaistinėlę?

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.