Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Šį pratimą savo praktikoje naudoja Schwarz, JAV psichologas, dirbantis Pensilvanijoje su komplesinėmis traumomis ir išradęs savo unikalią traumų gydymo metodiką, kuri yra efektyvesnė nei labiausiai paplitusios kalbėjimu grystos psichoterapijos rūšys.

Žmogus turi nuskanuoti mintimis savo kūną ir pajausti, kurios vietos kūne jaučiamos kaip labiausiai gyvos. Tada įsivaizduoti, kaip šie kūno taškai yra sujungiami auksiniais laidais vienas su kitu. Tuomet žmogus turi įsivaizduoti, kaip šiais auksiniais laidais teka šviesa. Taip gaunami tokie tarsi paraleliniai griaučiai, kurie jungia gyvybingiausias kūno vietas ir švyti energija.

hercules

Kaip iliustraciją panaudojau Hercules žvaigždyną (šaltinis: Wickimedia Commons). Gaila, sujungimai tarp taškų mėlyni, o ne auksiniai. Jeigu pamatysie kur nors geresnę iliustraciją, kur sujungimai yra aukso spalvos, duokite, prašau, man žinoti, su džiaugsmu atnaujinsiu.

Šio pratimo metu geriau pajaučiamas kūnas ir sukuriamas vidinis resursas, kuri padeda išgydyti traumas. Kažkada, patyrus traumą (-as) smegenys, pamaniusios, kad atėjo mirties valanda, atsijungė. Tarsi palikdamos kūną mirti sau, kad netektų išgyventi tiek daug iš proto varančio skausmo. Taip aktyvuojamas disociacijos mechanizmas. Šį mechanizmą turi visi žinduoliai, tačiau jo paskirtis yra aktyvuotis vieną kartą gyvenime. Jeigu žmogus ar gyvūnas patektų į nasrus dideliam plėšrūnui. Taigi, kai kam galbūt netektų aktyvuoti šio mechanizmo niekada gyvenime.

Patyrus traumą, savisaugos mechanizmas smegenyse aktyvuojamas ir smegenys atsijungia nuo kūno. Kartą jį aktyvavus, jį sunku išjungti. Kai tik didesnis stresas, iš karto smegenys užsipila pieno rūku ir tai sunku kontroliuoti valingai, nes tai yra biologinis procesas.  Taip pasireiškia disociacija.

Norint pagydyti traumą, yra būtina ne kiek kalbėti apie tai, kas įvyko, tačiau išgyventi tą traumą, o tiksliau jos metu patirtus jausmus ir emocijas. Kadangi pats traumos pikas ir yra tai, kas išprovokuoja įsijungti disociacijai, tai trukdo iš esmės pagydyti traumą.

Todėl prieš pradedant liestis prie aukščiausių traumos taškų, rekomenduojamas šis pratimas, kurio metu suaktyvinami gyvybingumo taškai kūne, kurie veikia kaip priešnuodis disocijuotiems smegenims atjungti kūno pojūčius. Be to, aktyviai įsivaizduojant šviečiančius energijos griaučius viduje, aktyvuojamas energijos kūne pojūtis. Taip šis pratimas neleidžia smegenims atsijungti ir nebejausti traumos metu patirtų potyrių. Jis ir suteikia papildomos energijos pojūtį, kuris neleidžia įsijungti būdingiems bejėgiškumo jausmams, neleidžia patirti mirties traumos akivaizdoje. Taip žmogus gali patirti traumos metu buvusias emocijas ir pojūčius pilnai, tačiau nebe kaip mirštantis, o kaip aktyvus, gyvas ir energijos turintis organizmas.

Tuomet galima ir terapeutinė intervencija.

Šį pratimą galite atlikti sau ir naudotis į sveikatą. Nebandykite gydyti kitų žmonių traumų jei nesate tam specialiai pasiruošę, nes galite žmogui pridaryti žymiai daugiau žalos, jei prikelsite traumą ir nemokėsite jos palengvinti.

Pratimas traumų gydymui “Šviečiantys griaučiai“ + dar apie disociaciją

Sena kaldra

Turiu aš tų lietuviškų bruožų, paveldėtų dar iš karą išgyvenusių senelių. Kai nepriteklius buvo visiška norma. Kai kažkada įgiję antklodę, seneliai taip ir gyveno su ta pačia 100 metų kol po ja ir numirdavo. Ir tai buvo normalu, nes antklodė buvo brangus pirkinys. Sakyčiau, brangesnis nei automobilis šiais laikais. Nes automobilį keičiam po metų penkerių ar dešimties.  O jie kaldrų taip dažnai nekaitaliodavo.

Turiu ir aš tokią vieną kaldrą, kurią pati gavau kraičio ir kuri nebuvo nei išmesta, nei pasimetė per kokių 20 kraustymosi metų. Juk, mažu prireiks… o jeigu užsuks netikėtas svečias, ir kaip tik tos vienos kaldros pritrūks? Lygtais nebūtų tų penkių kitų atsarginių antklodžių.

Kartą taip kažkaip toms antklodėms besirotuojant, pamačiau, kad mano vaikas miega po ta seniena. Dieve, galvoju, siaubas, sena, jau visokių erkučių tai N kartų joje knibžda, dar tokia stora, sena, sunki… siaubas. Ir norėjau pakeisti vaikui antklodę į naujesnę. Tos naujos juk daug fainesnės už tas senovines. Lengvutės kaip pūkas, bet šiltos kaip reikiant.

Ir jis manęs paprašė nekeisti. Jis sakė, kad jam labiausiai ir patinka po ta stora miegoti. Atvirai, aš jo visiškai nesupratau. Na, bet nori tai nori. Erkutės galvos nenukąs, gyvybei nepavojinga. Todėl leidau. Bet mintyse gūžčiojau pečiais.

IMG_20170331_134211.jpg

Sena kaldra (C) Jūs galite naudoti šią nuotrauką, kartu pateikdami veikiančią nuorodą į šaltinį – manotikrasgyvenimas.wordpress.com

 

Taip, aš žinau, ką apie tokią kaldrą pasakytų medikai, higienistai, alergologai…

Ir štai kai kelis kartus radau skirtinguose šaltiniuose informaciją, kas tai galėjo būti per reiškinys, dalinuosi senos kaldros istorija su jumis. Pasirodo, sunkios antklodės JAV specialiai naudojamos ligoninėse gydant nerimo sutrikimus. Specialiai siuvamos sunkios antklodės, nes jos slėgdamos kūną savo svoriu, sukelia netikėtą efektą – mažina nerimą.

Neradau tikslaus paaiškinimo, kaip tai veikia ir kodėl. Spėju, kad gali būti panaudojama kūno atmintis. Lengvas sunkios antklodės slėgis gali kūnui priminti pojūčius, buvusius esant pas motiną įsčiose. Tada nereikėjo apmokėti sąskaitų ar dorotis su nervinančiais kaimynais. Gyvenimas buvo savaime besirūpinantis – tiekiamas deguonis ir maistas, maloni šiluma ir viskas, ko reikia. Todėl kūnui pajutus panašų pojūtį, smegenys automatiškai prisimena aplinkybes, kuriose jau buvo toks pajūtis ir iškelia buvimo ramiu, apsaugotu ir aprūpintu viskuo, kuo reikia pojūtį.

Išbandykit, ir pasidalinkit įspūdžiais, ar tai veikia.

 

 

 

Sena kaldra

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms

Facebook’as yra viena šniokščianti upė iš vaikučių nuotraukų, pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių.

Nors tai yra visuotinis fenomenas, ne visi tai mėgsta.

Atviras sarkazmas pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių adresu tarsi priskiria slaptam elitui, kuris yra aukščiau kasdienybės, aukščiau tų eilinių budulių, kurie tiek ir tesuvokia, kaip dalintis kitų įkeltomis neskoningomis puokštėmis, pingvinukais ir drėgnais šuniukų snukučiais.

Suprask, jų prastas skonis, o mano tai ne toks. Aš – intelektualas! Man reikia sudėtingesnio peno mano intelektualinio skonio dirgikliams patenkinti.

Prisipažįstu, nors tokiais teiginiais nesidrabsčiau, tačiau daug metų uoliai ravėjau kačiukus ir rožes iš savo socialinių tinklų paskyrų. O tai sizifo darbas. Jie plūsta iš visų kampų ir nežabotai. Ilgametis nenuilstamas darbas vistik duoda šiokių tokių rezultatų ir kiek apmažina minėtą srautą, iki kol vėl koks nors išniręs banaliukas nesukelia traukulių.

golden_tabby_and_white_kitten_n01

Šiuo metu testuoju pora apps´ų, skirtų padėti kenčiantiems nuo nerimo ar potrauminio streso sutrikimo simptomams mažinti. Po kiek laiko, kai susidarysiu nuomonę, parašysiu atskirai savo įspūdžius apie tuos apps’us.

Tie apps’ai yra sukurti kaip medicininės priemonės, skirtos mažinti sutrikimo simtomams. Skirtingai negu vaistai, ne nuslopinti, o iš tiesų teigiamai veikti smegenų veiklą. Tai ne šiaip dar vienas apps’as, skirtas rasti arčiausią viešąjį tualetą (nors šitas irgi geras dalykas 😉 ), o tai yra moksliniais tyrimais pagrįsti produktai, tiesiogiai veikiantys smegenų veiklą ir emocinę gerovę, nuo ko stipriai priklauso ir darnus fizinis organizmo funkcionavimas.

Ir žinote ką? Vienas iš jų yra ištisinis kačiukų, boružėlių, rasos lašėlių ant smilgos stiebo ir kačiukų srautas!

Vakar kalbėjau su medicinos mokslų daktare, dirbančia su potrauminio streso sindromo kamuojamais pacientais specialiame psichotraumų centre. Ji kaip vieną iš pavyzdžių minėjo, kad sveika psichika turi labai daug natūralių savaime veikiančių mechanizmų, įsijungiančių ir sureguliuojančių emocijų ir smegenų veikimą. Pavyzdžiui, kad ir mokinių svajojimas mokykloje, už kurį bara mokytojai. Iš tiesų tai yra automatinis vaiko smegenų įsijungimas vykdyti tam tikrą programą, t.y. klajoti svajonėse tam, kad tuo momentu apsaugotų save nuo nepakeliamo nuobodumo, uždavinio sudėtingumo, nepakankamos stimuliacijos ar tiesiog dėl tuo metu būtino emocinio susireguliavimo.

Jeigu šie mechanizmai neveiktų, daug daugiau žmonių turėtų pakrikusią psichiką!

Todėl įsivaizdavimas, sąmoningas fantazavimas, vaizduotės lavinimas yra vienas iš gydymosi nuo potrauminio streso sindromo metodų (pagal Besel van der Kolk ir ne tik). Nes smegenys, įsivaizduodamos kažką, susiaktyvuoja iš esmės taip pat, tarsi tai iš tiesų vyktų.

Taigi, linksmos kačiukų išdaigos, guvūnėlių snukučiai, gėlių ir kitų mielų dalykų nuotraukos, nesvarbu, ar jos srūva iš Facebook’o srauto ar iššoka kaip priminimas iš psichikos sveikatai skirto apps’o, yra dirgikliai psichikai, kurie daugeliui žmonių veikia raminančiai, pakelia nuotaiką, suteikia jaukumo, gerumo, švelnumo pojūtį.

Ne veltui žmonės tai intuityviai mėgsta. Tai nerodo jų bukumo ar primityvumo lygio. Tai, atvirkščiai, rodo, kad jie yra nepraradę ryšio su savo emocijomis ir turi emocinio intelekto. Juose sėkmingai veikia savaiminiai emocijų ir psichikos susireguliavimo mechanizmai.

Galiu atsakingai pareikšti, kad tie žmonės, kurie nekenčia tokių vaizdelių, yra praradę kažkokią jungtį tarp teigiamo dirgiklio ir teigiamos emocijos pajautimo. Kažkas yra sutrikę jų emociniuose procesuose. Taigi, jie nėra sektini pavyzdžiai.

Jeigu jūs nekenčiate kačiukų ir rožių nuotraukų ir kažkodėl skaitote šias eilutes, turiu jums gerų žinių – nuo to galima pasveikti. Štai man neseniai pavyko! Man dabar net širdeles Facebook’o komentaruose patinka pridėti. O paauglystėje aš negalėdavau vilkėti megztuko su širdelėmis. Tačiau be menkiausios ironijos šitą pokytį laikau savo emocinės sveikatos pagerėjimo ženklu.

Taip, kačiukai ir rožės nerodo aukšto juos mėgstančių žmonių intelekto lygio, teisingai. Tačiau taip pat nerodo, kad jų IQ yra žemas. Tai rodo aukštesnį emocinio intelekto lygį. Ir vienas nėra lygu kitam. Tačiau drįsčiau teigti, kad psichikos sveikatai aukštesnis emocinis intelektas yra žymiau svarbiau nei protinis intelektas. Žinoma, turint protinio intelekto po ilgų klaidžiojimų galima atklysti ir iki emocinio intelekto ir šį kryptingomis pastangomis lavinti, kaip kad nutiko man.

Sakyti, kad kačiukų ir rožių paveiksliukai yra primityvu yra tas pats, kas sakyti, kad gerti vandenį yra primityvu. Žinoma, kad primityvu, lyginant su žarnyno valymo procedūra už 300€! Tačiau kaip sveika ir veiksminga!

Tai tas pats, kaip sakyti, kad eiti miegoti yra primityvu. Nesgi galima tuo metu kiek perskaityti protingų knygų, kurios dar pora punktų padidins IQ! Čia kalba prisiekusi knygų žiurkė, jeigu ką. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kur buvo rašoma, kad 50% psichikos sutrikimų pas vaikus išsisprendžia tuomet, kai tėvai pradeda užtikrinti, kad vaikai kasdieną sistemingai išsimiegotų.

Čia tas pats, kas sakyti, kad eiti į dušą yra primityvu. Taip, dar ir kaip primityvu. Nusirengi, atsisuki vandenį ir teka vanduo per kūną. Tikrai, nieko intelektualaus. Net keturių klasių nereikia baigti, kad tai sugebėtum. Net skaityti mokėti nereikia, kad tai galėtum. Bet kas norėtų praleisti tris dienas su labai aukšti intelekto koeficientu, bet be dušo?

Taip kad tegyvuoja pūkuoti kačiukai ir rasotos rožės! Išteisinta!

roze-is-aok-app-mtg

Ekrano vaizdo elementas iš AOK apps’o “meine-ich Zeit“

 

 

Ginamoji kalba pūkuotiems kačiukams ir rasotoms rožėms