Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Kiekvienoje kalboje yra naudojamas išsireiškimas, nusakantis nuojautą. Tas jausmas pilve, viduriuose. Nuojauta, tas nenusakomas žinojimas to, ko neišeina pagrįsti argumentais, yra visiems žinomas reiškinys. Tačiau logika besivadovaujantys žmonės atsisako juo tikėti, mano, kad tai yra lengvatikių, neišsilavinusių žmonių pramanas, prietarai ir nurašo į ezoterikos sritį, kuri, kaip žinia, tikintiems mokslu, yra toks kaip sąšlavų kampelis.

Iš tiesų nėra ko ginčytis. Neuromokslas seniai žino, kad tai yra faktas. Žmogaus juslės nuskaito labai daug informacijos ir jos visos informaciniais kanalais, t.y. nervais, suteka į smegenis. Smegenyse yra netgi specifinė vieta, kurioje yra atsijojama, į kuriuos iš patekusių informacinių duomenų reikia reaguoti ir į kuriuos ne. Net kai informacija yra tikrai ir teisinga, nuolatos nervų ląstelės, veikiamos neurotransmiterių, nervinius impulsus sustiprina ir perduoda juos toliau, o kai kuriuos slopina. Tie, kurie perduodami toliau visoje grandinėje ir netampa kažkuriame tarpiniame taške užslopinami, tampa veiksmais, jausmais, reakcijomis, impulsais, reflesais, mintimis, idėjomis. Žodžiu, įgauna kažkokią išraišką, ar tai būtų veiksmo, ar minties forma.

IMG_20200121_122731

Taigi, tai, ką suvokėme ir į ką mūsų smegenys nusprendė reaguoti, napima visos mūsų turimos informacijos. Mūsų kūnas nuskaito iš aplinkos ir pajaučia žymiai daugiau, nei mes gebame sąmoningai suvokti. Tačiau, nepaisant to, kad gauta informacija nėra suvokta iki tokio lygio, kad ją galime išreikšti sklandžiais sakiniais bei pateikti svariais argumentais, tai nereiškia, kad šios informacijos mes neturime. Taip gali būti todėl, kad ji buvo nuslopinta pakeliui, ankstesnėse smegenų dalyse, kol dar nepasiekė už kalbą ir loginį mąstymą, ateities prognozavimą atsakingos smegenų dalies.

Todėl kitą sykį drąsiai pasikliaukite savo žinojimu tarsi iš nieko. Tuo, kurį jaučiate, bet negalite paaiškinti. Jums ir nereikia jo paaiškinti. Instinktas bėgti nuo pavojaus neprivalo būti paaiškintas, mums tiek ir tereikia žinoti – bėgti, nes yra pavojaus jausmas. Arba pasikliauti žinojimu, kad tas žmogus atrodo nepatikimas, pavojingas. Nors jis kalba protingai skambančiais sakiniais, dėsto mintis pasitikinčiu balso tonu, atrodo respektabilus ir mūsų loginis protas negali prie nieko prisikabinti, kodėl jis galėtų būti nepatikimas, kai jis yra vaikščiojantis sąrašo, kaip turi atrodyti patikimas žmogus, pavyzdys. Tačiau jeigu kepenim jaučiate, kad taip nėra, dideli šansai, kad taip ir nėra.

Ne veltui mums yra duoti jausmai, pajutimai, emocijos. Tai yra ne mažiau svarbus, ir drįstu pareikšti, žymiai tikslesnis daviklis nei loginis mąstymas. Naudokitės visais jumyse suinstaliuotais prietaisais ir pasitikėkite tuo tyliu balseliu viduje.

 

Nuojauta yra ne ezoterika, o faktas

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Berns su kolegomis 2005 m. tyrinėjo paklusnumą kaip reiškinį. Stebėdamas aktyvumą smegenyse, jis nustatė, kad tuomet, kai žmogaus nuomonė skiriasi nuo daugumos, susiaktyvuoja migdolinė liauka. Migdolinė liauka arba migdolas yra smegenų dalis, priklausanti limbinei sistemai.

MTG Berns aktyvumas migdole

Limbinė sistema yra seniausiai išsivysčiusi smegenų dalis. Tokią pačią smegenų dalį turi ir ropliai, kurie neturi kitų smegenų dalių, kurias žymiai labiau išvystytas turi žmonės, pvz. atsakingas už loginį mąstymą.

Limbinė sistema yra tarsi autonominė sistema smegenyse, kuri funkcionuoja instinktų lygyje ir tuomet, kai pvz. esant pavojui smegenys automatiškai išjungia mąstymo dalį. Ši smegenų dalis yra atsakinga už emocijas ir už reakcijas pavojaus metu. Šios smegenų dalies esminė funkcija yra maksimaliai užtikrinti organizmo išgyvenimą.

Taigi, esant asmens nuomonės skirtumui lyginant su dauguma, aktyvuojasi migdolinė liauka, kuri duoda pavojaus pojūtį, o šis atitinkamai pakoreguoja asmeninę nuomonę ir pritaiko ją prie daugumos nuomonės tam, kad užtikrintų maksimalius šansus išgyventi.

Šis mechanizmas suveikia ir turint santykius su narcizu. Narcizas padaro viską, kad savo auką izoliuotų nuo išorinių socialinių kontaktų bei jis tampa tuo, kuris apibrėžia, kas yra gerai, o kas ne. Tuo pačiu metu narcizas taiko daug taktikų, kurios menkina jo aukos savivoką, savo vertės suvokimą bei tiesiog gerą smegenų funkcionavimą. Taigi, subjektyviame aukos suvokime narcizas tampa dauguma. Nors realiai santykis yra tarp dviejų žmonių, auka nesuvokia savo “svorio“ kaip lygaus narcizui. Ji yra menkesnė, negalinti pasipriešinti, jos “svoris“ santykiuose yra mažesnis. Todėl nepritariant narcizui, susiaktyvuoja migdolinė liauka, kuri praneša apie pavojų ir priverčia auką prisitaikyti prie narcizo reikalavimų.

 

Migdolinė liauka verčia prisitaikyti prie daugumos nuomonės

Nepasitikėkite savo mintimis

Pamenu tuos laikus, kai maniau, kad jeigu aš taip galvoju, tai vadinasi, tai ir yra tiesa. Kitokios tiesos yra visai ne tiesos, o viso labo kitų žmonių nuomonė.

Dabar, kai žinau, kiek daug žmogaus elgesyje lemia ne sąmoningam mąstymui, o išgyvenimui skirtos smegenys, galvoju kitaip.

Žmonės tik mano, kad jie turi nuomonę ir kad daugybę dalykų jie pasirinko todėl, kad taip sąmoningai nusprendė. Kas atsitinka dažniausiai – tai paklusimas nesąmoningiems impulsams. Na, o smegenų dalis, atsakinga už mąstymą, viso labo sugalvoja racionalią ir protingai skambančią priežastį, kurią pasakius garsiai skamba taip, tarsi žmogus tą sprendimą priėmė apmąstęs ir sąmoningai. 90% visų poelgių tiek ir tėra – tik protingos etiketės, užklijuojamos po visko!

Deja, aš dabar per daug žinau apie tai, kiek stipriai įtakoja mus emocijos. Jos nulemia ne tik smegenų struktūrą, bet didžiąja dalimi ir mūsų asmenybės tipą, elgseną ir viso gyvenimo scenarijų.

Argi žinant visa tai, galima pasitikėti kiekviena pro mūsų galvą praeinančia mintimi?

Nepasitikėkite savo mintimis. Mūsų mintys nesame mes. Nors taip gali atrodyti. Ir aš suprantu, kodėl. Ir man taip labai ilgai atrodė!

Smegenys viso labo yra dar viena kūno dalis. Kurios struktūra susiformuoja vis kitaip, priklausomai ypač nuo ankstyvų patirčių vaikystėje. Tai – mašina. Jos darbas padaryti sudėtingą gyvenimą suvokiamą iki tiek, kad tiesiog būtų galima išgyventi fiziškai. Taip, tik tiek. Mūsų smegenys priformuoja šablonų ir prikiša pilną galvą. Tam, kad kiekvienoje situacijoje nereiktų apdoroti daugybės kintamųjų ir ne per vėlai atliktume būtiną sprendimą.

galvos_smegenys_28c5a1izofrenija29-_iliustracijos-g

Emilijos Biek iliustracija, Wickimedia

Nepamirškime, kad didžioji žmonijos gyvenimo dalis gyveno tiesiog gamtoje ir mūsų smegenys yra labiausiai pritaikytos greitai nuspręsti, piktas iš krūmo iššokęs tigras ar ne, ir sugebėti perpumpuoti kraują į kojas, kad greip pabėgtume. Taip, tokia ir yra smegenų funkija.

Nenoriu numenkinti, tai yra svarbus organas išgyventi. Be jų – mes mirę net ir su visais šiuolaikinės medicinos pasiekimais. Tačiau nustokime tikėti mitu apie savo smegenų sugebėjimus priiminėti geriausius sprendimus. Mes sugebame priimti sprendimus tik tokius, kokius sugeba sugeneruoti mūsų smegenys.

Įsivaizduokit, jeigu visą gyvenimą tėvai jus būtų maitinę hambugeriais. Ir tai būtų vienintelis maistas, kokį jūs kada nors valgėte. Ir pagaliau kai suaugote, jūs nuėjote su draugais į prabangų restoraną, kuriame draugai užsakė pilną stalą jūrod gerybių patiekalų, nuostabių kepsnių, įmantriausių desertų? Jūs išeisite pasišlykštėjęs. Ir ne todėl, kad pasaulyje yra neginčijamai skaniausi hamburgeriai. O todėl, kad jūsų smegenys žino tik hamburgerius ir visa kita kvalifikuojama kaip nevalgoma.

Todėl šiandien jūs kviečiu beprotiškam iššūkiui – nepasitikėkite aklai visomis savo mintimis. Tikėkite, kad neišprotėtumėte, bet visada turėkite omenyje, kad gali būti ir kitaip. Ir nemanykite, kad jūsų smegenys – tai jūs. Jūs esate daug daug daugiau nei jūsų smegenys.

(Įspėjimas: patarimas netinkamas naudotis emocinio ir kitokio smurto aukoms, atsigaudinėjančioms po nuodingų santykių ir tik atstatinėjančioms pasitikėjimą savo pačių mintimis.)

 

Nepasitikėkite savo mintimis

Nematoma žala

Vaiko apleidimas ankstyvaisiais jo metais taip pat yra emocinis smurtas. Tada, kai yra kito smurto rūšys, lieka kažkokie prisiminimai. Nors vaiko psichika turi įvairiausių gynybinių mechanizmų, pvz., pamiršti traumuojančius įvykius, apleistumas yra tokia smurto rūšis, kurios apskritai neįmanoma prisiminti.

Kaip gali prisiminti tai, ko niekada nebuvo?

Vistiktai visi specialistai vieningai vaiko apleistumą priskiria prie emocinio smurto. Ir šios smegenų nuotraukos paaiškina, kodėl.

Šis konkretus paveikslėlis yra paimtas iš practicakids.co.za, tačiau tos pačios nuotraukos publikuojamos daugybėje interneto svetainių
Šis konkretus paveikslėlis yra paimtas iš practicakids.co.za, tačiau tos pačios nuotraukos publikuojamos daugybėje interneto svetainių

Raudona reiškia didžiausią smegenų aktyvumą, geltona – mažesnį, žaia – vidutinį, mėlyna – mažą, o juoda – jokio smegenų aktyvumo.

Kairėje pusėje yra sveiko vaiko smegenys. Gaila, niekur neradau, kokio tiksliai amžiaus buvo vaikai, kai buvo darytos nuotraukos. Jeigu kažkas iš skaitančių žinosite, parašykite komentarą, prašau. Dešinėje – Rumunijos vaikų namuose augusio vaiko smegenys.

Rumunija, griuvus Čeušesku režimui išgarsėjo pasaulyje tuo, kad šioje šalyje buvo aptiktas didelis skaičius milžiniškų vaikų namų kompleksų. Kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad tuo metu vaikų namuose augo ir gyveno apie 150 000 vaikų. Lyginant su kitomis šalimis, tai buvo labai didelis skaičius. Be to, šie vaikai augo ypatingai blogose sąlygose. Didelis skaičius vaikų susigrūdę per mažose patalpose, jie nebuvo nieko mokomi, niekas su jais nebendravo. Medicininė priežiūra buvo minimali. Iš esmės, ką suteikdavo vaikų namai – tai stogą ir maistą, ir tik tiek, kad fiziškai iš bado nenumirtų.

Čeušesku, kaip diktaroriui ir priklauso, buvo prisisvajojęs apie šalies didybę. Ir viena iš jo plano dalių buvo stipriai didinti rumunų skaičių. Šeimoms buvo prisakyta pagimdyti po penkis vaikus. Ekonominė situacija toli gražu nebuvo gera, ir daug šeimų su tiek vaikų susidūrė su tokia problema, kad sunkiai negalėjo prasimaitinti ir pragyventi. Čeušesku režimas priėmė sprendimą – kurios šeimos negali auginti vaikų pačios, tuos priimsime į vaikų namus ir išauginsim, svarbu, kad tik prigimdytų. Į šalies didinimo klausimą pažiūrėta visiškai pramoniniu būdu.

Vaikai vaikų namuose augo tokiomis sąlygomis, kad dar būdami vos kelių metų nuo per prastos priežiūros tapdavo visiškais luošiais, tiek psichine, tiek fizine prasme. BBC yra susikusi kelius dokumentinius filmus, kuriuose parodyta, kaip naujai atvykę vaikai degraduoja ir miršta.

Režimui sugriuvus ir tarptautinei žiniasklaidai atkreipus dėmesį, daugybėje pasaulio šalių gyvenantys žmonės įsivaikino vargšus vaikų namų gyventojus. Tai buvo retas atvejis, kai atsirado tiek ankstyvoje vaikystėje apleistų vaikų, kurie patyrė labai mažai bendravimo ir stimuliavimo. Daugybė mokslininkų ėmėsi tirti jų vystymosi ypatumus. Iki tol tokie atvejai būdavo ypatingai reti, tarkime vienas kitas su gyvūnais užaugęs vaikas.

Dešinėje pusėje yra būtent Rumunijos vaikų namų gyventojo smegenų aktyvumo nuotrauka. Kaip matyti, skirtumas yra labai didžiulis. Viršutinėje dalyje, smegenų srityje arčiau kaktos yra centrai, atsakingi už emocijų valdymą ir suvokimą. Kaip matyti nuotraukoje, ištisi plotai vaikystėje apleisto vaiko smegenų nerodo jokio aktyvumo ir yra akivaizdžiai neišsivystę.

Lyginant sveiko vaiko ir apleisto vaiko smegenų nuotraukas, akivaizdžiai matosi, kad apleisto vaiko smegenyse kai kurios sritys yra nesusijusios, neturi jungčių su kitomis smegenų sritimis. Tai reiškia, kad patyrimai ir suvokimai yra daug labiau riboti, nes jie negali būti apibendrinti, sujungti į vieną prasmingą visumą.

Kątik gimusiam kūdikiui iš karto veikia tik pati centrinė smegenų dalis, susijusi su išgyvenimo instinktais. Tai reiškia, kad visa kita smegenų dalis išsivysto ir tampa aktyvi, t.y. naudojama jam augant, stimuliuojant, patiriant įvairius įspūdžius ir bendraujant su artimaisiais. Skirtingas smegenų aktyvumo lygis vaikui augant skirtingose aplinkose leidžia daryti išvadą, kad tik bendraujant ir stimuliuojant, atitinkamai išsivysto ir smegenys.

80% smegenų susiformuoja per pirmuosius 7 žmogaus gyvenimo metus. Iš jų 50% susiformuoja per pirmus tris metus. Vadinasi, jeigu vaikas auga tokiose sąlygose, kur su juo yra nepakankamai bendraujama ir jis negauna pakankamai stimuliacijos, t.y. įspūdžių naujoms smegenų jungtims susiformuoti, išlieka akivaizdūs padariniai.

Nematoma žala

Narcizas siekia suknisti smegenis

Gaila, bet tai yra visiškai neperdėtas pasisakymas. Ir net ne metafora.

Pats atviriausias narcizas, kurį gerai pažinojau, tiesiog toks klasikinis vadovėlinis narcizas, niekada neslėpė, kad siekė įdėti jam naudingas mintis į kitų žmonių galvas. Ne tai, kad neslėpė, o ne sykį, man pasakodamas kažkokią savo istoriją, aiškino, ką jisai pasakė, ir kokį jausmą ar mintį tai turėjo sukelti kito žmogaus galvoje. Jis, žinoma, labai didžiavosi savo puikiais manipuliavimo įgūdžiais.

Vieną kartą, jis man kažką aiškino, ir pasakė vieną frazę: “taigi, tu gali galvoti, kad…“. Tai buvo absoliučiai tiesiai šviesiai suformuluotas pasiūlymas ką man reiktų galvoti. Net neslepiant, kad jis ir nori į mano galvą įdėti savo minčių. Be abejo, tos naujos mintys turėjo man padėt mąstyt apie situaciją kaip apie daug geresnę, nei kad iš tiesų buvo.

Tada labai nustebau ir suklusau. Oho, pagalvojau, dar niekas man taip tiesiogiai nesiūlė minčių iš mano galvos išorės įsidėti į vidų. Tada dar nebuvau išsiaiškinusi, kad to žmogaus asmenybė turi labai daug narsicistinių savybių. Pasirodė labai keistas toks pasiūlymas.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Aš save laikau kūrybinga ir išradinga asmenybe, be to, man labai įdomu suvokti, kaip veikia pasaulis, žmonės, mechanizmai, reiškiniai. Manau, kad savo analitinius sugebėjimus esu gerai išlavinusi. Tuo labiau minčių trūkumu niekada nesiskundžiau. Informaciją iš išorės priimu tiek, kiek praleidžia mano filtras, dažnai jaučiuosi jai gana imli. O jau pasidaryti išvadas mėgstu pati. Tai siūlymas prasidaryti galvą ir įsidėti kito žmogaus minčių man pasirodė labai keistas.

Dabar kai galvoju, kiti mano pažįstami narcizai, tiek atviresni, tiek slaptesni, irgi savo elgesiu

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

siekė kontroliuoti mano elgesį. Būtent kontroliuoti. Kartais primityviais agresijos protrūkiais, kartais per emocinį spaudimą ir tarsi nuorodas, kad aš esu kažkokia nepakankama, kad darau daug dalykų blogai.

Atviros agresijos protrūkiai tai ką čia ir neaiškinti – kažką tik pradėjai sakyti ar daryti, ir, toks jausmas, kad nespėjau dar burnos praverti, ar kojos “neteisinga“ kryptim pastatyti, jau ir matai prieš akis arba prie ausies plačiai pražiotus nasrus, iš kurių kartu su seilėm liejasi lava bei sklinda parako kvapas.

Sumenkinimas, suponavimas, kad tu taip elgdamasi esi kažkokia nenormali, kvaila, nepakankama, gėdingai niekinga ir pan. Pavyzdžiui, užduodavau klausimą, kuris turėtų man paaiškinti konkrečias detales, kodėl čia taip, o ne kitaip, t.y. daugiau informacijos, o tuo pačiu ir aiškumo situacijai, labai dažnai sulaukdavau tokios replikos atgal: “nu ką čia apsimeti durnele, kad nesupranti?…“. Ir suraukto veido, suprask, man žema šnekėti su tokiomis nesusivokėlėmis. Arba, nesiimsiu net aiškinti tokiems kvaileliams kaip tu.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Bet įdomu yra tai, kad iš to paties žmogaus dažnai kitose situacijose girdėdavau, kad esu protinga, todėl šis sakinys greičiausiai reiškė “tu esi ir taip labai protinga, pati susivoksi, jei tikrai tokia protinga ir esi, kaip kad aš tave laikiau“. Tai yra gryniausias, švariausias ir gražiausias manipuliavimas, t.y. vietoj to, kad pateiktų tiesiai šviesiai trūkstamą informaciją, apeliuoja į “nagi, įrodinėk man, kad tikrai esi tokia protinga, kaip kad pirma apie tave pagalvojau. Ar tik nebūsiu per gerai tada pamanęs?“.

Iš tiesų tai yra pelėkautai pelėms, nes kodėl aš turėčiau įrodinėti? O antra, kaip galima atspėti kito žmogaus mintis, kai jis jų nepasako? Tad tai yra atviras būdas tiesiog užčiaupti kitą žmogų tuomet, kai paklaustajam kažkodėl pasirodo nenaudinga eiti ten, kur veda klausimas. Arba tiesiog nori ir palikti vandenį drumstą, kuriame tik jis pats žino kelią.

Kitas, toks gana atviras narcizas, išvis pavarydavo. Pavyzdžiui, pats imdavo ir kažką pasakydavo neteisingai. Ir tada supykdavo ant manęs – taigi turėjai pati suprasti, ką aš turėjau omeny! Lygiai taip pat reaguodavo, jeigu kažkokios informacijos nepasakydavo. Manau, kad tiesiog pamiršdavo. Galų gale narcizams kiti žmonės juk nerūpi ir tiek. “Taigi reikėjo pačiai suprasti! Čia ir taip aišku!“. Kaip, atleiskite, jeigu aš ne aiškiaregė?

Elena Flecha nuotrauka
Elena Flecha nuotrauka “Būrėja“ iš Flickr.com

Kaip būčiau norėjusi žinoti apie narsicizmą anksčiau! Kiek tokių nesąmoningų situacijų šiandien man atrodo aiškios kaip ant delno, ir iš esmės, jas permatant kiaurai, nebesukelia man jokių emocijų. Tiesiog permatau žmogaus kėslus ir viskas.

Manau, kad daugelis žmonių, kol nesužino geriau apie narsicizmą ir kaip jis veikia tiek pas tuos, kuriems jis tapęs gyvenimo būdu, tiek kaip jis veikia aplinkinius, lygiai taip pat sėkmingai susidrumsčia smegenys. Kitaip ir negali būti. Nes visos tos technikos ir yra skirtos smegenims permaišyti.

Kai buvau Ispanijoje pirmą kartą, norėjosi kuo daugiau susipažinti su ispaniška kultūra. Kiek žinau, pietų Ispanijoje dar buvo neuždraustos koridos. Tos tikrosios, tradicinės koridos, kurios pabaigoje kuris nors miršta. Na, ne kuris nors, o tiesiai šviesiai – bulius. Nes kitose šalyse, pvz. Šiaurės Ispanijoje ar Portugalijoje, korida yra, bet tai yra tik pasivaikymas po areną, kurios pabaigoje bulius lieka gyvas.

Markkku nuotrauka
Markkku nuotrauka “Korida“ iš Flickr.com

Tai va, kai tas bulius, subadytas strėlėmis visiškai nusikamuoja ir nukraujuoja, vaikydamasis matadorą, jis kažkokiu momentu suklumpa ir nebepasikelia. Tai ir yra tas momentas, kai laikoma, kad jis pralaimėjo. Tada ateina toks techninis darbuotojas į areną su dideliu peiliu ir įbedęs peilį į vargšo buliaus galvą, tikrąja ta žodžio prasme, sumaišo jam smegenis. Bulius, prakišęs nelygioje kovoje, per kelias minutes kokių 20 000 žmonių akivaizdoje pasitampo traukuliuose ir nudvesia.

Tokių vaizdelių atlaikiau tik du, ir išėjau iš arenos, nepaisant to, kad tą vakarą buvo numatytos gal aštuonios kovos, ir bilietas buvo tikrai labai brangus. Kam žiūrėti tokias nesąmones?

Manau, ką iš esmės padaro narcizas savo aukų smegenyse – tai lygiai taip pat suniokoja smegenis. Tik daro taip lėčiau, labiau ištęstai laike ir auka realiai nepastebi nei kada narcizas sukiša savo ginklus į galvą, nei kaip juos sistemingai suknisa.

Nes tai daroma žodžiais, agresija didėja pastoviai, bet palyginus nedideliais žingsneliais vienos dienos laikotarpy. Tačiau deja deja, efektas – toks pats.

Narcizas siekia suknisti smegenis

Įsikalbėtas bejėgiškumas

Tik todėl, kad tos dėmės ant sienos nebėra, aš galiu apie tai kalbėti.

Vis pažiūriu į tą vietą ant sienos, kur nebėra dėmės, ir negaliu patikėti, kad jos tikrai nebėra. Vis dar nustembu. Nors pati ją panaikinau.

Keista, kai pagalvoji, pažvelgti į baltą lygią sieną ir nustebti. Atrodo, kas gali būti nuobodžiau, nei balta lygi siena? Kuo čia stebėtis?

Giliau pasikapsčius, aš labiau stebiuosi ne tuo, kad ji balta,o labiau stebiuosi, kodėl taip ilgai ji man negalėjo būti balta. Nors, kai pagalvoju iš praktinės pusės, tai man užtruko tikrai ne ilgiau 10 minučių bendroj sumoj, kad ji būtų vėl balta.

5 minutes actu suvilgytu rankšluostėliu nuvaliau, ir labai nusistebėjau, kaip lengvai man pasidavė tie pelėsiai nuvalomi. O kai išdžiuvo, aš užtrukau tikrai ne ilgiau nei 5 minutes perdažyti tą vietą. Dažai ir teptukas buvo po ranka, tad net pasiruošimui neprireikė daugiau laiko. Tik šitiek mažai darbo ir jos nebeliko?!

O prieš tai gąsdino ji mane kiek mėnesių? Didėjo, plėtėsi, o aš gūžiausi… Pelėsiai augo į šonus, plėtėsi, ir augo į aukštį. Bent man taip atrodė. Kaip kokia žolė. Naktį sapnuodavau, kad pelėsiai apraizgo ir mane… nors miegu toliausiai nuo tos dėmės. Kasdieną dėmė atrodė didesnė, o mano bejėgiškumas prieš ją augo lygiai taip pat.

Kai nebegalėdavau jos matyti, užleisdavau žaliuzes ant jos. Bet žinojau, kad ji, mano priešas, ten yra, kiurkso ir tik laukia progos mane prismaugti. Vėdinau kambarį įnirtingai. Nes skaičiau, ir žmonės sakė, kad skersvėjo pelėsis bijo. Matyt, tikėjausi, kad išsigąs ir pats susinaikins. O aš norėjau, kad man nereiktų nieko daryt, ir jis dingtų pats. Nors kažkur giliai žinojau, kad nedings.

Taip elgtis, jausti, mąstyti vertė manyje tūnantis įsikalbėtas bejėgiškumas. Ir apie jį supratau tik tuomet, kai pagalvojau, kiek stipriai ta pelėsiu dėmė veikė mane, ir kaip ilgai aš nieko nesiėmiau prieš ją daryti, ir kaip iš tiesų buvo lengva kai ėmiausi. Neįtikėtinai lengva ir paprasta.

Įsikalbėto bejėgiškumo matau aplink mane kalnus. Neįtikėtinus kalnus. Žmonės skiria visas jėgas įtikinti visus aplinkinius, kad jų situacija be išeities. Kad jų bėdos neįveikiamos. Įtikinėja kitus ir save. Nekenčia visų, kurie mato sprendimus, galimas išeitis, ir dar apie jas pasako. Tada tie žmonės, vedini įsikalbėto bejėgiškumo, puola visus, nes nori kuo greičiau suvaryti pasiūlytas išeitis iš problemų.

Frank Bramley paveikslo “Beviltiška aušra“ fragmentas, iš Wickimedia Commons

Įsikalbėtas bejėgiškumas yra mūsų slaptas priešas, kuris tūno mumyse ir veikia mūsų rankom, liežuviais, smegenim, mums apie tai nesuvokiant. Tik po to, pažiūrėjus atgal, kai problema įveikta stebėtinai lengvai, pasidaro kažkaip keista – tai kaip čia taip? Tik tada pasimato įsikalbėto bejėgiškumo šešėlis, besislepiantis kažkur tamsesniame sielos kampe…

Įsikalbėtas bejėgiškumas atsiranda iš vaikystės patirčių. Kai kažkada kažkas vyko visai ne taip, kaip mes norėjome. Kai patyrėme didelius frustracijos, pasipriešinimo jausmus, tačiau suaugusieji kaip traktoriai darė savo, neįsiklausė, neatsižvelgė į mus, ir mes patyrėm begalinio dydžio bejėgiškumą. Tada pirmuosius kartus patyrėme, kai gyvenimas mus traiško kaip gatvių tiesimo volas, o mes galim klykti, galim daryti ką norim, o jis vistiek važiuos. Tas siaubas įsirėžė giliai į smegenų vingius. Greičiausiai tokių patyrimų buvo ne vienas. Užaugome suvokę “kartais gyvenimas mane traiško, kad ir kaip man to nesinori, ir aš esu per mažas ir bejėgis tai sustabdyti ir pakeisti“.

Įsikalbėtas bejėgiškumas kaip terminas nėra pats savaime labai tikslus. Nes ne patys jį įsikalbėjome. Kadangį jį gavome iš vaikystės, tai labiau panašu į seną sukirmijusią iš bobutės paveldėtą šimtametę sofą. Kuri naudos nebeneša, o bet kadangi paveldėjome, ją tiesiog turime.

Problema tame, kad tuomet patirtas bejėgiškumas neturi nieko bendro su daugeliu situacijų, kuriose mes atsiduriame suaugę. Kažkada padėjęs išgyventi sprendimas pasiduoti, dabar jau nebetarnauja mums kaip išgyvenimo elgsena. Nes dabar kaip suaugę mes dažniausiai galime kažką padaryti, galime rasti išeitį iš susidariusios nelengvos situacijos. Kiti žmonės yra tokie patys suaugę ir jie neturi teisės pervažiuoti mus kaip volai.

Bet susiaktyvuoja senos programos, ir štai mes palūžtam. Prieš pelėsiu dėmę (nes kažkada girdėjau, jei įsivelia palėsis, tai nebeišnaikinamas, ir suėda visą namą nerįžtamai), prieš slegiančią situaciją darbe, prieš nepalankias sutarties sąlygas, kurių realus poveikis paaiškėjo tik vėliau, prieš smurtaujantį ir emocinių poreikių netenkinantį sutuoktinį, prieš viršininką darbe…

Senos programos mums, suaugusiems, yra visiškai nebetinkamos. Jos ne padeda mums išgyventi, o sukelia neigiamus jausmus visiškai be jokio realybės faktais pagrįsto pagrindo. Sukelia kančias, kurios yra pseudo kančios. Tai yra mūsų smegenyse vaikystėje susikūrusios neuroninės jungtys, kurios pas mus galvoj egzistuoja ir todėl yra lengvai aktyvuojamos, nes… jos egzistuoja!

Netreniruojamos smegenys yra kaip raumenys, jei niekada nekėlėme sau iššūkio išspręsti kokią nors problemą, gali būti, kad pas mus galvoje tiesiog nėra neuroninių jungčių, kurios yra skirtos problemų sprendimui. Gera žinia yra ta, kad galima smegenis lavinti ir tuomet, mąstant apie tai, kaip įveikti problemas, ir kažką darant jas sprendžiant, atsiras naujos jungtys, kurios su laiku taps labiau išvystytos nei įsikalbėto bejėgiškumo minčių takai!

Tuomet, iškilus problemai, mintis apie problemos egzistavimą jau nebenubėgs standartiniais smegenų vingių keliais “problema -> nieko negaliu padaryti, kaip blogai“, o turės pasirinkimą nubėgti ir keliu smegenyse ryškėjančiu takeliu: “problema -> gal galima ją išspręsti? -> kodėlgi nepabandžius? -> kokie gali būti išeities variantai?“. Kaskart jums sąmoningai pasirinkus minčių kojytėmis minti antrąjį takelį, kaip ir tikras takelis žolėje, kuriuo vaikščiojama, darysis vis ryškesnis ir geriau matomas. Kol kažkokiu momentu mintys pačios nubėgs geriau pažįstamu keliuku!

O kaip jūs pastebite savyje tą momentą, kai įsikalbėtas bejėgiškumas perima vairą į savo rankas?

Įsikalbėtas bejėgiškumas