Kaip tame posakyje: “Mano namai ten, kur tu“.
Bet
Smurtas: fizinis, psichologinis, emocinis, finansinis ir t.t.
Smurtaujanti šeima
smurtas
Apie narcizą
Jis nužudys tavo sielą su šypsena veide.
iš interneto platybių
Tai vistiek smurtas
- Tai vistiek smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas kartais buvo linksmas.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudėjas sakė, kad tave myli.
- Tai vis dar smurtas, net kai jis po to atsiprašinėjo ar teisinosi.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu pats tavo skriaudėjas patyrė smurtą.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo skriaudikas sirgo*.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu tu su savo skriaudėju patyrei ir gerų dienų, galbūs jis tave vežėsi atostogų, pirko dovanas ar negailėjo apkabinimų.
- Tai vistiek smurtas, net jei tavo skriaudėjas niekada nepripažins, kad tai buvo smurtas.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu jis niekada nebuvo fizinis.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu jis ir buvo fizinis, bet nepaliko žymių ant kūno.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu skriaudikas buvo vienas iš tavo tėvų ir jie darė, ką galėjo.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu kurį laiką tavo santykiai su skriaudiku buvo sveiki ir gražūs.
- Tai vis dar smurtas, net jeigu tavo vaikystė buvo gera ir smurtas prasidėjo vėliau, paauglystėje.
*nesvarbu, liga buvo kūno ar psichinė
Iš internetų, vertimas iš anglų k.
Buitinės prievartos požymiai
Į lietuvių kalbą išverstas Dachverband der autonomen Frauenberatungsstellen NRW eV * plakatas, įspėjantis apie buitinės prievartos požymius.
*Pagalbos moterims tinklas NRW, Vokietija
Vert. aut.
Ar jis narcizas?
Skaitytojos laiškas (netaisytas):
Jis atsirado man sunkiu periodu. Sutapo mūsų išsilavinimas, profesija, hobis. Daug padėjo darbe, gynė, gelbėjo, palaikė. Darbinė sritis buvo puiki. Iš pradžių bendravom telefonu, po to susitikinėjom savaitgaliais. Sakė „myliu“ jau po savaitės. “Mes – amžinai“, „Tu – mano, aš – tavo“. Tai labai patiko. Jaučiausi nuostabiai, atradusi savo sielos draugą. Apie mane pasakojo mamai, draugams, bendradarbiams. Gyrė mano balsą, išvaizdą, gebėjimus ir t.t. Po metų apsigyvenom kartu. Iš pradžių buvo euforija, daug nuostabių akimirkų, kurias sunku pamiršti ir dabar. Kiekvieną laisvą minutę plepėdavom telefonu, nebeskyriau dėmesio darbui, vaikams. Buvo puikus meilužis, atidus, paslaugus. Vėliau prasidėjo kontrolė. „Sakei paskambinsi po pusvalandžio, o paskambinai po valandos. Ką tiek laiko veikei?“. Turėjau pasiaiškinti dėl minučių, valandų. Smulkiai pasakoti ką veikiau. Darbe prašė bendrauti telefonu, negalėdavau dirbti, nespėjus grįžti namo – vėl kalbėtis, gamindama valgyti – kalbėtis, prieš miegą – kalbėtis. Tai vargino. Telefono neatitraukdavau nuo ausies. Po to prasidėjo pavydo scenos, kiekvieną rytą lydėdavo į darbą, po darbo – pasitikdavo. Man buvo per daug, sunku. Sakiau jam apie kontrolę – jis įtikinėjo, kad tai rūpestis. Labai daug apie manę klausinėjo, net smulkmenų. Jis parinkdavo muziką, filmą žiūrėjimui. Man tai nepatiko. Jis labai norėjo šeimos, vaiko. Kai tik nustodavau kalbėtis telefonu jis sakydavo, kad labai pasiilgo. baigus pokalbį ar išvykus į darbą, po 5 min.sakydavo, kad pasiilgo ir negali be manęs gyventi. Iš pradžių tai svaigino, paskui ėmė erzinti.
Nuotrauka autorės
Klausinėjo kiekvieno su manim pasisveikinusio vyro santykį su manimi. Tikrindavo mane, įtarinėdavo, sėdėdavo tik greta manęs, kitiems neleisdavo atsisėsti. Neleisdavo su kitais vyrais šokti, prisiliesti net netyčia. Piktinosi dėl mano eisenos, sakė „kodėl kraipai užpakalį“, net sykį įžnybo. Nepatiko iškirptė, per gili, vis tampė aukštyn. Liepė nedemonstruoti, nes šeimoje auga būsimas paauglys sūnus. Sykį, susirgus sūnui, iš lovos nulėkiau į sūnaus kambarį vienais naktiniais, be chalato, jis pasipiktino, pažiūrėjo į iškirptę, kuri nebuvo atvira ir išpylė pusę puodelio vandens ant mano krūtinės. Man buvo šokas…
Jei kas nepatikdavo, galėdavo griežtu tonu paauklėti aptarnaujantį personalą parduotuvėje, kavinėje ar kitur. Keletą kartu supykęs šaukė ant manęs gatvėje.
Vertė vaikščioti susikibus už rankų, bučiuotis gatvėje. Sykį nenorėjau paimti už rankos – supyko, įsižeidė, kai tvirtai išsikibau į parankę nebeištvėrusi – labai stipriai įgnybo į pažastį, tyčia man sukėlė skausmą. Mėlynės matėsi visą savaitę.
Parduotuvėje norėjo, kad vaikščiočiau greta. Paėjus į priekį paimti produkto, jis supyko, tada įsikibau į parankę tvirtai, jis tyčia tempė po parduotuvę, į mus žiūrėjo pardavėja ir žmonės. Man buvo labai gėda…
Kai nenorėjau klausytis dainos ir norėjau paimti pelę iš jo rankos, jis laužė pirštus. Buvo nemalonu, netikėta.
Kai po kivirčo, nebesitvardžiau – pakėliau balsą ir paliečiau jį, jis griebė už pirštų ir užlaužė, taip mane parklupdydamas. Susižeidžiau kelį, pradėjo tekėti kraujas. Jis nustebo, puolė kelį valyti, dėti pleistrą, nesuprato kas įvyko… Jaučiausi kalta…
Visą laiką jausdavausi kalta, ne tą daranti, sugniuždyta, neturinti savo nuomonės, nelaisva. Jis nieko nedarydavo blogo, aš – visada. Tai ne balsas per seksualus, tai per meiliai kalbu su kolegomis, tai ne tai taip planuoju darbo laiką, nieko nedirbu, nemyliu jo, neskiriu jam dėmesio. Susinervinęs jis vis bėgdavo rūkyti, nekalbėdavo, versdavo jaustis kalta. Tik apkabinus, prisiglaudus nurimdavo. Jo nuotaikos svyruodavo. Būdavo nuostabių dienų, valandų. Galvojau, kad tai sapnas, kad aš ne taip viską darau, kad tai praeis, Tyliai paverdavau vonioje.
Apsilankius pas psichologą, nusprendžiau santykius užbaigti. Bendravome pusantrų metų, pragyvenom 5 mėn. Kadangi buvo darbo reikalų, negalėjau greit nutraukti santykių. Bet laukiau tos dienos. Gyvenom kaip svetimi. Ir vieną rytą liepiau susirinkti daiktus ir išvykti. Jis labai nenustebo, pakluso. Jaučiausi laisva. Po jo išvykimo pradėjau labai ilgėtis, tiesiog neturėdavau kur dtis, spausdavo krūtinę, atsidarydavau visus langus, kvėpuodavau. Tokia tuštuma viduje. Bet susigrąžinti nenorėjau. Jis skambino, norėjo atvykti, pasakojo apie pokyčius savo gyvenime. Aš žinojau, kad jis niekada nepasikeis.
Atsakymas:
pirmiausia, dėkoju Jums už laišką. Jame įskaičiau visą reikšmingą Jūsų gyvenimo etapą. Ačiū Jums už pasitikėjimą.
Nors šis gyvenimo laikotarpis yra neilgas kalendoriniu atžvilgiu, panašu, kad jis paliko gilų įspaudą Jūsų sieloje, nes buvo pilnas skausmo. Ir kraštutinumų – nuo tobulos meilės iki begalinio skausmo ir daug neatsakytų klausimų. Tai, kad bandote suvokti, išsiaiškinti, kas visgi čia įvyko, yra labai gerai.
Perskaičius Jūsų pasakojimą, man nepavyko susidaryti aiškios nuomonės, kad tikrai turėjote reikalų su narcisistinio tipo asmenybe. Nesakau, kad tikrai taip nėra, gali būti, kad ir taip, Jūsų pasakojime pritrūko man duomenų, kurie pieštų neabejotiną narcizo siluetą. Gali būti, kad pabendravus gyvai ir Jums atskleidus daugiau detalių, mano nuomonė ir pasikeistų.
Tačiau yra ir labai aiškių temų, kurias ir noriu kartu su Jumis paliesti. Pirmiausia, kas yra akivaizdu, tai kad “pirkote“ meilę, o gavote santykius, kurie su meile, panašu, turi mažai bendro. Kaip supratau, gana greitai tikra meilė virto kontrolės, o vėliau net kankinimo įrankiu. Tačiau Jūs jau ir pati, savo jėgomis, padedant psichologui, priėmėte sprendimą, kad Jums su Jus kankinančiu žmogumi yra ne pakeliui. Tad svarbus sprendimas jau padarytas. Ir iš tiesų, ar taip jau ir svarbu, narcizas buvo tai ar ne? Svarbu tik tai, kad šis žmogus nebuvo tas, su kuriuo galėjote kurti mylinčius santykius, kur klestėjo rūpestis, pagarba ir meilė vienas kitam. O detaliau gilintis į to žmogaus problemas, kai jis jau yra praeitis, nebeturi prasmės. Tiksliau nusistatinėti savo diagnozes turėtų būti jo paties rūpestis. Jeigu jis ieškotų atsakymų apie save ir savo gyvenimą.
Tuo tarpu Jums prasmingiau būtų kelti klausimą “Kaip aš ten patekau, kur buvau patekus?“ tam, kad jeigu jau teko patirti tiek skausmo, tai iš to išspaustumėte sau kuo daugiau naudos ir nenueitų tas skausmas veltui.
Aš pastebėjau iš Jūsų pasakojimo, kad pasirodžius pirmiems ženklams to, kas Jums aiškiai nepatiko, Jūs negalėjote tam pasakyti Ne. Turbūt bijojote, kad galite prarasti tokią vertingą meilę, kurios ir taip Jūsų gyvenime buvo per mažai? O gal tiesiog tai buvo kaip instinktas vengti didesnių problemų, audrų, kurios gali kilti pasakius Ne?
Jūs pati man parašėte, kad aiškiai jautėte, kai norėjosi nutraukti nesibaigiančius pokalbius ir skirti kažkiek laiko sau, ne tik naujai atrastam meilės objektui. Tad čia yra labai svarbu, kad pasistengtumėte atsakyti sau pačiai, kas sutrukdė pasakyti Ne ir neleisti, kad Jums kenkianti situacija plėtotųsi toliau.
Atsakiusi į šį klausimą, atrasite sritį, kurioje reikėtų pasitreniruoti prieš einant į kitus santykius, kad pasikartojus panašiai situacijai jau galėtumėte nubrėžti ribą ir neleistumėte savęs kankinti.
Šia kryptimi ir noriu paskatinti padirbėti su savimi. Taip padarysite kažką gero sau, išsiugdysite įgūdžius, kurių pritrūko ir nepaslysite toje pačioje situacijoje su kitais žmonėmis. Ko ir linkiu iš visos širdies!
Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?
Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.
Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.
Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.
Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.
Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.
Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.
Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.
*****
Nematoma žala
Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.
Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.
Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.
Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?
Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?
Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.
Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.
Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18 valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.
Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.
Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.
Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.
Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.
Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės
Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.
Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.
Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.
Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.
H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.
Požymiai, kad vaikas patiria smurtą
Šaltinis: lrytas.lt
Karas už keturių sienų
Vakar mačiau, kad populiari Facebook paskyra Humans of New York pradėjo skleisti mintį apie žmones, kenčiančius nuo potrauminio streso sindromo ir jų problemas. Mintis – kaip ir anksčiau, dėti žmonių nuotraukas, kuriose matosi jų įprastas niujorkietiškas kasdieninis gyvenimas. Tik tie žmonės – atlikę tarnybą karo paliestose teritorijose. Jie pasakoja, su kokiomis problemomis susidūrė grįžę, kaip kare patirti išgyvenimai trukdė jiems gyventi normalų gyvenimą ir ką jie darė, kas jiems padėjo.
Problemos, kylančios dalyvavusiems kare, apibendrinus vadinamos potrauminiu streso sindromu (PTSS). Potrauminio streso sindromas pirmiausia ir buvo tyrinėjamas, kai buvo pastebėta, kad iš karo grįžę žmonės turėjo kažką bendra, ir kad juos kankino problemos, kurių jie neturėjo prieš karą: košmarai naktimis, nemiga, panikos atakos, realiai situacijai neadekvatus elgesys, problemos artimuose santykiuose, agresyvumas ir problemos prisitaikyti prie įprastinio, normalaus, kasdienio gyvenimo. Šis sindromas iš pradžių ir buvo įvardijamas kaip buvusių karių sindromas.
Tiesiog istoriškai tai buvo grupė žmonių, kurioje buvo lengviau pastebėti bendrą tendenciją. Visi jie turėjo panašias problemas, jos atsirado pabuvus kare ir visi jie buvo kariai.
Tačiau kas, jeigu tavo karo laukas buvo prie stalo virtuvėje? Ar tavo kambary, kai girdėjai, kaip tėvas mušė mamą, ar mama mušė tėvą? O taip, beje, pasitaiko žymiai dažniau, nei mes manome, tik vyrai apie tai tyli. Nesgi, suprask, gėda kam nors net prasitart, nes suprask, koks tu vyras, jei boba tave pritvatino?
O kas jeigu tave žemino, plakė žodžiais ir suvarinėje, trynė su žemėm tik liežuviu, bet sistemingai? O va per galvą tvojo tik šaukštu, taigi negali skųstis, ir karu to pavadinti negali, juk teisingai, nes būtum paskutinė šlapianka, jei dėl to skųstumeis? O jei augai uždarytas kambary, ir tavo visos vaikystės strateginis tikslas buvo nepasimaišyti po kojom, nes tada tai jau viskas?
Nuotraukos iš Wickimedia
Tokios aplinkybės, kurios sukelia smegenyse pokyčius, praktiškai identiškus karo veteranų patirtoms traumoms gali būti visur. Jos gali nutikti dideliame name privačių namų rajone už aukštų tvorų, skurdžiame bendrabučio kambarėlyje, dailininkų ir darbininkų šeimoje. Berniukui ir mergaitei, vyrui ir moteriai, alkoholikų ir Valančiaus draugijos narių šeimoje. Nėra imties, kuri turi aiškius išorinius požymius, tokius kaip spintoj kabanti karo uniforma.
Vieninteliai bendri tokių žmonių požymiai – keistos fobijos, miego problemos, panikos atakos, stiprus nerimas, atskirtumo nuo kitų žmonių jausmas, jausmas, kad niekas jų nesupranta ir suprast negali, problemos darbe dėl negalėjimo koncentruoti dėmesio, kartais užeinantis nepaaiškinamas negalėjimas funkcionuoti, nevaldomi emocijų protrūkiai ir t.t. Taip atrodo kompleksinis potrauminis streso sindromas.
Kai jie sako, kad nieko nematė
Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.
Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?
Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.
Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia
Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?
Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.
Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.
Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.
Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.
Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.
Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.
Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.
Mano tikras gyvenimas 