Nerašau

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.

 

 

KPTSS pasireiškimai kasdieniniame gyvenime

Kuo geriau pažįstu kompleksinį potrauminį streso sindromą arba sutrikimą, bei jo apraiškas, t.y. flashback´us, tuo geriau įžiūriu kasdieninius rūbus, kuriais apsirengęs pasirodo KPTSS mūsų gyvenimuose.

Visų šių reiškinių priežastis gali būti KPTSS:

• chroniškas vėlavimas į susitikimus,
• dažnas vėlavimas atsakyti į ateinančius užklausimus, emailus, laiškus, atskambinti į praleistus skambučius,
• negalėjimas laiku priduoti darbus studijoms ar pasiruošti egzaminui
• chroniškas darbų atidėliojimas
• socialinė izoliacija, t.y. kentėjimas vienatvėje, tačiau vengimas eiti susitikti su draugais ar pažįstamais, netgi kai jie kviečia
• vengimas kviestis žmones į svečius
• negebėjimas atsakinėti prie lentos ar visiškas smegenų neveikimas per egzaminą, net kai atrodo, kad viską mokėjote, pvz. egzamino dalį raštu išlaikote gerai, o žodžiu – visiškai užsikertate, atrodo, kad negalie suregzti sakinio.
• buvimas patyčių objektu
• skrydžio lėktuvu baimė
• nesugebėjimas pasirūpinti elementaria švara namuose
• nesugebėjimas pasirūpinti savo asmenine higiena
• negebėjimas laikytis žodžio, nors jį duodant buvo nuoširdus ir tyras ketinimas jo laikytis, tačiau realybėje neišeina nors tu ką!
• tai, kas iš šono kitiems atrodo kaip tinginystė
• telefono skambučių, laiškų, emailų, skambučio į duris baimė
• staiga, nei iš šio, nei iš to, nebegalite susitvarkyti su elementariomis kasdieninėmis užduotimis, ir taip tęsiasi kelias valandas, dienas ar savaites ir kad ir kiek save mintyse keikiate, spardote ir verčiate, niekaip negalite grįžti į vėžes. Nors labai gerai žinote, kad dar visai neseniai taip gerai tvarkėtės!
• staiga nebegalite dirbti, darbe tiesiog atbūnate be jokio rezultato ir produktyvumo, nors tikrai mokate dirbti ir esate patyręs (-usi).
• norite kažko imtis, artai būtų naujas darbas, ar naujas projektas, ar nauja sporto šaka, ar mokytis naujos kalbos, ar vykti į kelionę, jau esate priėmęs tvirtą sprendimą, kad tikrai darysite, tačiau negalite prisiversti atlikti pirmo realaus veiksmo į įgyvendinimą, pvz. nusipirkti lėktuvo bilietų, paskambinti partneriui, nueiti į sporto klubą į bandomąją treniruotę ir t.t.
• atminties trūkinėjimai be priežasties, t.y. kai kurias net smulkias detales galite prisiminti labai gerai ir ryškiai, žymiai geriau nei kiti ten pat buvę žmonės, tačiau vis pamiršti labai svarbų susirinkimą ar susitikimą.
• atrodo, nebuvote užmigęs ar kažkur išvykęs, tačiau staiga lyg atsibudote, esate ten pat, tačiau laikas kažkur dingo – valanda, gal kelios, gal diena, o gal kelios?
• ar jums vis pasitaiko, kad vengiate atlikti kažkokį veiksmą dėl galimos gėdos patyrimo? Atsisakote pakviesti draugus į svečius, nors tikrai norite su jais palaikyti ryšį, bet jums atrodo, kad jūsų butas per prastas? Norite lankyti kažkokio sporto užsiėmimus, bet jums atrodo, kad su savo sudėjimu ir fiziniais sugebėjimais tik sukelsite visų juoką?
• jums patinka ta mergina ar tas vaikinas, ir jis siunčia aiškius signalus, kad jūs jam (jai) irgi patinkate, tačiau jūs negalite prisiversti prieiti prie jo ir pradėti paprasčiausio pokalbio nuo “kiek dabar valandų?“ arba susitariate susitikti, tačiau paskutinę minutę atšaukiate, ir taip nutiko jau tris kartus.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

• tam tikrose situacijose sustingstate, tarsi jus būtų užbūręs kažkoks nematomas burtininkas arba staiga būtų suėmęs ūmus paralyžius ir negalite to kontroliuoti
• dažnai perdėtai stipriai reaguojate į konfliktus ar tiesiog situacijas, dažnai įsiveliate į muštynes arba jas netgi sukeliate
• jei alpstate ir gydytojai neranda jokios medicininės priežasties.

Atrodo, visiškai skirtingi dalykai, tačiau būtent KPTSS gali sukelti juos visus arba kai kuriuos iš jų. Negaliu patikėti, kiek daug problemų gali pridirbti KPTSS. Esu tikra, kad surašiau ne visus, nes vis prisimenu, ką dar reiktų įtraukti į sąrašą. Tad jei skaitėte šį mano įrašą anksčiau, greičiausiai jis dabar yra ilgesnis. Naujus vis rašau sąrašo pabaigoje.

Beje, kai kurie iš jų gali būti ir depresijos požymiai, pvz. negalėjimas ryte atsikelti iš lovos, nueiti į dušą, išsivalyti dantis, apsirengti ir susišukuoti. Tačiau esminis požymis, kaip atskirti KPTSS yra tas, kad esant depresijai tokia būsena tęsiasi mėnesius ir yra daugmaž vienoda visomis dienomis. Esant KPTSS, kai kada negalėjimas atsitraukia, energija grįžta, tačiau grįžusi gali būti tik trumpai, valandai ar kelioms, dienai ar kelioms dienoms, o gal netgi savaitei – dviems ūmiais atvejais, po to vėl, tarsi be aiškios priežasties, arba dėl per mažos priežasties pasikartoja visas kritimo žemyn ir vėl negalėjimo epizodas.

*****

Neseniai grįžau iš Londono, kur dalyvavau seminare, kur vienas geriausių pasaulio specialistų, dirbančių su KPTSS mokė, kaip susidoroti su šia daugelį žmonių žlugdančia problema. Jeigu tave kankina aukščiau aprašytos problemos, susitarkime dėl konsultacijos – išmokysiu ir tave. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito!

Narcizo vienišumas ir du veidai

Vienas iš tipinių narcizo požymių – tai du skirtingi veidai. Praktiškai dvi skirtingos asmenybės! Vienoks jis yra viešumoje ir visiškai kitoks – šeimoje, kai užsidaro namų durys.

Visuomenėje gerbiamas žmogus gali nepatingėti apsirengti kostiumą, kiekvieną kartą eidamas pirkti pieno į artimiausią parduotuvę. Tačiau namuose nešioti skylėtą megztinį. Jis gali būti laukiamas ir kviečiamas kalbėtojas tarptautinėse konferencijose, tačiau namiškiai gali krūpčioti išgirdę atsirakinančias duris.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Deja, tai yra šeima, kuri mato tikrąjį narcizo charakterį, nevaldomus pykčio protrūkius, žeminimą, nepagrįstus reikalavimus, kurie turi šokinėti pagal jo pučiamą dūdelę. Patirti emocinį terorą, kai kuriais atvejais ir fizinį smurtą. Visko bijoti ir gyventi narcizo dominuojamoj erdvėj, iškreiptoj realybėj.

Tuo tarpu visi kiti, netgi tokie artimi kaip jo tėvai ar antros pusės tėvai, nemato ir nežino tikrojo narcizo veido. Narcizas yra puikus aktorius, kurti idealaus žmogaus įvaizdį yra jo išgyvenimo klausimas, todėl jis tai daro su didžiausia atsakomybe, išradingumu ir niekada nepavargsta. Narcizą gali ištikri isterijos ir nevaldomo pykčio protrūkis, jeigu iškyla rizika, kad šįkart jam nepavyks suvaidinti savo rolės ir pateikti savo idealiojo aš paveikslo. Taip, kaip jam visuomet pavyksta.

Tikrąjį narcizo veidą pamatyti gali tik šeima – antra pusė ir vaikai. Vaikai, nes yra bejėgiai ir narcizas turi visišką valdžią jiems. Antroji pusė – todėl, kad narcizui tiesiog neišeina visą gyvenimą vaidinti idealiojo rolės, jis tiesiog pradeda nori nenori rodyti tikrąjį savo veidą. Tik prieš auką narcizas turi savo ginklus, ir žino, kaip ją valdyti, ko ji bijo, kas ją riša, laiko, gesina, sodina ir todėl daro iš esmės nepavojingą net ir sužinojus, koks tikrasis narcizo veidas.

Narcizai dažniausiai neturi draugų. Jie gali būti iškilūs pedagogai, žinomi visoje šalyje, pasaulinio lygio mokslininkai, pripažinti inžinieriai, genijai, artistai, apie kuriuos rašo žurnalai, iškulūs verslininkai, kurių patarimų klauso sausakimšos salės įkvėptų žmonių, jie pasitempę, gražūs, žavūs ir nuostabūs. Tačiau dažniausiai jie yra gana socialiai susiizoliavę, neskaitant tos aplinkos, profesinės ar auditorijos, kurioje jiems išeina vaidingti nuostabiojo rolę. Jie dar gali turėti ir šeimą.

Tačiau jie kaip taisyklė neturi to viduriniojo rato žmonių, tų žmonių, kurie kartu negyvena, bet yra pakankamai artimi, kurie gana daug žino apie asmeninį gyvenimą už užkulisių. Šioje zonoje narcizo gyvenime kaip taisyklė yra tuščia. Todėl, kad tie žmonės būtų per daug artimi. Jie per daug žinotų apie tikrąjį narcizo gyvenimą, o valdyti jų nebebūtų kaip. Jie tokie kaip laisvieji radikalai, tokių jam nereikia.

Narcizai turi labai gilų vidinį įsitikinimą, kad “jei tu pažintum tikrąjį mane, tu manęs nemylėtum ir mane paliktum“. Tik jie patys to nesuvokia. Tai nėra sąmoninga mintis, kurie nuolatos sukasi jų galvoje. Tai yra labiau gilus pasąmoninis įsitikinimas, kuriuo vadovaudamasis narcizas organizuoja savo gyvenimą. Todėl draugai yra tik pavojaus šaltinis sukelti narsicistinį sužeidimą, t.y. prieš jį patį paviešinti jo paties tamsias kerteles. Ne, to narcizui nereikia. Jam nereikia, kad kažkas jam parodytų jo paties šešėlinę pusę. Jis pats negali jos pakelti, jis pats nuo jos bėga. Todėl draugai yra labiau grėsmė nei geras dalykas.

Jam reikia, kad jį dievintų, juo žavėtųsi, kad jį nešiotų ant rankų. O tam labiausiai tinka tolėliau esanti minia, kurie turi privilegiją prieiti tik prie paradinio narcizo veido.

Izoliacija – siena tarp tavęs ir gyvenimo

Kaip skaitėte mano straipsnyje, santykių pradžioje narcizas padarys viską, kad pasirodytų geriausias dalykas, kuris jums nutiko per visą jūsų gyvenimą. Ypač jeigu jis pasirodo horizonte kaip potencialus partneris. Jūs labai greitai nuoširdžiausiai patikėsite saldžia narcizo pasakaite, kaip jums pasisekė, kad jūsų kelyje pasitaikė būtent šis žmogus. Kuris gerokai pranoksta drąsiausias jūsų svajones. Ir dar slaptas.

Tikrasis ilgalaikis narcizo tikslas – turėti jus SAU ir tik sau. Kadangi giliai savo viduje jis iš tiesų jaučiasi nevykėlis, tik nei už ką nenori to pripažinti pirmiausia sau, o ir visiems kitiems, jis iš tiesų kažkur labai giliai turi įtarimą, kad jei tik jūs žinotumete jo tikrąjį veidą, jūs tikrai juo pasibjaurėtumete ir jį paliktumėte.

Todėl pirmas dalykas, ką narcizas pradeda daryti intuityviai ir intensyviai – tai statyti nematomą sieną tarp jūsų ir gyvenimo. Tiksliau, tarp jūsų ir visų kitų žmonių. Tam, kad jūs tikrai tikrai, garantuotai liktumėte tik jo. Net kai pamatysite, kokia iš tiesų pabaisa yra narcizas po puikiojo kauke.

Todėl jis, greičiausiai jums to visiškai nejaučiant ir nenutuokiant, ima daryti viską, kad nutoltų, suktrūkinėtų jūsų santykiai su kitais žmonėmis. Retas kuris narcizas, jums pirmą kartą įėjus į jo kambarį, šoks prie durų ir staigiai užsuks spyną iki galo, o raktą praris.

Ne, narcizas dar kurį laiką rodys jums savo gražiąją veido pusę, ir atviras plėšrūniškas grobuoniškas elgesys visą grožio paradą jam tuojau pat sugadintų. Jūs tiesiog skambintumėt policijai! Policija išlaužtų duris, išvaduotų jus, o narcizą nuteistų. Ne, ne, to jam tikrai nereikia. Ypač jūsų, jo nusižiūrėtos nieko neįtariančios aukos akyse.

Narcizas, kaip minėjau straipsnyje, yra per daug gudrus, kad taip greitai sudegtų, kaip koks penktokas, pabėgęs iš pamokos ir rūkęs po mokyklos direktoriaus kabineto langais.

Narcizas yra protingas, todėl jis ilgai elgsis netgi parodomai priešingai savo narcistiniam charakteriui, kad įtikintų jus, koks yra nuostabus. Jis netgi įteiks jums raktą nuo to kambario gražioje dėžutėje ir suoks saldžiu balsu: “štai tau mano kambario raktas, mano pasitikėjimo tavimi ženklas, ateik kada panorėjus, mano didenybės durys visada tau atviros!“ ir panašiomis panegirikomis svaigins vargšę auką, kol ši bus gatava ir supakuota.

Narcizo auka dar ilgai, gal netgi labai ilgai nesusivoks, kokias pinkles apie jos kojas jis pina. Kiekvieną kartą, išeidama iš narcizo kambario, auka pati nežinos kodėl, bet vis labiau ir labiau nepasitikės kitais žmonėmis. Per ilgą laiką nepasitikėjimas pradės augti ir anksčiau artimais buvusiais žmonėmis, prasidės tolimas nuo kitų žmonių.

Viena iš priežasčių, sudaranti sąlygas narcizui statyti sieną tarp aukos ir kitų žmonių, yra narcizo kuriama iliuzija “tu su manim turi viską, ko tau reikia“, suprask – tau nebereikia kitų žmonių, kai mane turi. Kurį laiką, apsvaiginta naujos į padanges keliančios meilės, auka tikrai taip nuoširdžiai galvoja, todėl lengva ranka leidžia tolti anksčiau svarbiais buvusiems žmonėms: tėvams, sesėms ir broliams, draugams, profesiniams ryšiams ir t.t.

Kita priežastis, kodėl narcizas to pasieka užtikrintai ir sėkmingai – jis tai daro gudriai ir protingai. Jis nesako “nuo šiol nebendrausi su niekuo pasaulyje, o su manim vienu!“ Nes auka tuomet pagalvotų “nenormalus“ ir jis daugiau niekada jos nebepamatytų. Narcizas atskyrinėja auką žymiai žymiai gudriau nuo jos aplinkos.

Kažkas jam nepatinka, tad auka pati nusprendžia savanoriškai nenervinti narcizo ir vengia bendrauti su tais žmonėmis. Kitais atvejais jis pasako “taigi kelionė su manimi stipris mūsų santykius, tavo svarbiausius santykius, tai važiuok į ją su manimi, o ne su savo tėvais.“ Vėlgi, kol nepasimato sistemingos griaunančios narcizo veiklos, šis pavienis pasiūlytas sprendimas aukai vėlgi atrodo labai logiškas, ir ji pati nusprendžia stiprinti savo pačios šeimą.

Po to narcizas su kažkuo susipyksta, ir pareiškia, kad pas juos į svečius jis neis, auka pasijaučia, tarsi išduotų artimiausią žmogų, eidama viena į svečius pas savo partnerio “priešą“, ir lieka namuose. Žinoma, narcizas dar gudriai, netiesiogiai prieš tai pakursto jos jausmus, iš serijos “būk už mane“. Žinau tikrą istoriją iš pirmųjų lūpų, kai narcizas vyras, susipykęs su uošve, privertė žmoną nebendrauti su visa savo gimine. Tik dėlto, kad ji baliuje girdint kitiems žmonėms pasakė kažką negražaus apie jį. Beje, narcizas tame baliuje net nedalyvavo!

Karts nuo karto, tam, kad auka kuo ilgiau nesuuostų, kokioje situacijoje atsidūrė, narcizas netgi labai paslaugiai pats nuveš į susitikimą su senais draugais ar tolimais giminaičiais. Bet jis yra tikrai gudrus, todėl taip pasielgs tada, kai draugai nereikšmingi, santykiai su jais negilūs, ir jie greičiausiai nebus tie žmonės, į kuriuos narcizo auka norėtų kreiptis prireikus pagalbos. Todėl, be kita ko, auka manys apie jį kaip apie žmogų, kuris aktyviai prisideda prie jos socialinių ryšių puoselėjimo. Žinoma, narcizui tai yra palankus įvaizdis, kurio jis ir siekia, todėl jis jai ilgai ir nuolat primins, kaip jis “vis veža ir veža“ ją susitikti su kitais žmonėmis.

Tačiau kai ateis situacija, kai auka norės susitikti su jai tikrai svarbiais žmonėmis, narcizas tiesiog ras priežastį, kodėl būtent dabar jis negali nuvežti, jam labai prireikė jūsų arba dar N priežasčių, o tame jie itin gabūs.

Gali bėgti metų metai, ir auka nepajus, kaip visi iki vieno jos socialiniai ryšiai su kitais žmonėmis yra visiškai sutraukyti. Ir kad vienintelis, kad ir kreivas ryšys, kurį ji turi yra su savo nuosavu narcizu.

Kaip antrinis reiškinys dar prisideda toks dalykas, kad kiti žmonės irgi nejučia ima šalintis. Pajutę, kad santykių iniciatyva visuomet yra tik iš jų pusės, kad narcizo auka nebereaguoja entuziastingai, norėdama susititi ir palaikyti ryšius, ima patys tolti. Niekas nenori investuoti į santykius iš vienos pusės.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Būna netgi taip, kad žmonės iš išorės greičiau suvokia narcizo tikrąjį veidą ir įžiūri emocinį smurtą aukos atžvilgiu dar gerokai anksčiau negu tą suvokia pati auka. Ir jie sako: “argi tu nematai, su kuo tu esi? Jis tavim naudojasi! Tau blogai su juo, bėk nuo jo!“, auka yra nepajėgi priimti tų žmonių išsakomos tiesos, ji yra arba vis dar apžavėta savojo princo, arba yra nepajėgi suvokti tikrosios baisiosios tiesos ir renkasi verčiau gyventi neigime. Todėl žmonės vėlgi ima tolti, nes pamato, kad auka atmeta jų ištiestą pagalbos ranką. Jie pasirenka poziciją: “jeigu taip nori, tai ir būk ten, kur tau patinka.“

Žodžiu, tolimo jėgos narcizo iniciatyva veikia puikiai ir visomis kryptimis. Narcizas nevengs su likusiais susidoroti tarkime, kad ir pameluodamas seniems aukos draugams “o jūs žinote, kaip jinai apie jus blogai sakė?!“. Ir…

Valio! Narcizas savo tikslą pasiekė – auka yra jo ir tik jo, ji nebeturi jokių kitų ryšių už savo santykių su vieninteliu žmogumi. Nematoma ir neįveikiama siena tarp aukos ir viso pasaulio pastatyta. Ir ta siena narcizui garantuoja, kad auka liks su juo. Ne todėl, kad jį taip myli, o iš bejėgiškumo, nes siena per didelė.