Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Maždaug apie 2000 m. paplito informacija, kad autizmą sukelia skiepai. Internetas plito ir informacija tapo prieinama – domėtis, aiškintis, gilintis galėjo vis daugiau žmonių. Šie gandai paplito ne veltui. Tai buvo ne gandai – ryšį tarp autizmo ir skiepų įrodė anglų gydytojas Andrew Wakefield, paskelbęs mokslinio tyrimo rezultatus medicinos žurnale The Lancet 1998 m.

Po šio tyrimo pasirodymo daugybė žmonių pradėjo atsisakinėti skiepytis. Lietuvoje po kelerių metų taip pat atsirado trintis tarp gydytojų, kuriems iki tol buvo įprasta rutininiu būdu pagal grafiką skiepyti vaikus, nes vis daugiau tėvų kėlė klausimą, ar tai nekenkia, o kai kurie ėjo į atvirą kovą ir stengėsi išvengti skiepų.

A. Wakefield tyrimas buvo pagrįstas tik 12 vaikų atvejais. Tai buvo labai maža imtis, kad būtų galima laikyti rezultatus patikimais. Tačiau studijos rezultatai buvo paviešinti ir judėjimas prieš skiepus jau buvo pakėlęs sparnus. Brian Deer, atlikdamas žurnalistinį tyrimą išsiaiškino, kad vaikams, kurie dalyvavo tyrime, buvo išmokėta 55000 svarų sterlingų. Nėra neįprasta, kad už dalyvavimą medicininiuose tyrimuose yra mokamas atlygis už riziką ir galimą žalą, ypač jeigu ant tiriamųjų yra išbandomi naujai sukurti vaistai, kurių poveikis yra nežinomas. Tačiau vistik išmokėtos pinigų sumos buvo apie kelis kartus didesnės, nei išmokamos tiriamiesiems, ir tik tada, kai jie turi vartoti neištirtus medikamentus. Šiems vaikams nereikėjo nieko vartoti, tereikėjo tik sutikti būti tyrimo dalyviais. Tokiais atvejais išmokamos sumos būna simbolinės, pvz. 10€ už valandą arba tik atvykimo išlaidos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad privačiuose pokalbiuose A. Wakefield neslėpė, kad įkalbino jo tyrime dalyvauti vaikus, kurie atėjo į jo vaiko gimtadienį.

2006 m. tas pats žurnalistas išsiaiškino, kad šiam gydytojui prieš straipsnio paviešinimą advokatų kontora pervedė 435.643 svarų sterlingų. Paaiškėjo, kad A. Wakefield susitarė su vaikų tėvais, kad jis paskelbs savo straipsnį su tyrimo išvadomis, kad skiepai sukėlė autizmą šiems vaikams, o tėvai savo ruožtu paduos farmacijos kompanijas į teismą ir išsiieškos dideles kompensacijas už neva sužalotą vaikų sveikatą.

Paraleliai vyko kiti tyrimai. Pavyzdžiui, japonas Hideo Honda surinko duomenis iš Kohoku rajono (300 000 gyventojų). Šiame rajone nuo 1993 metų nebebuvo naudojama vakcija, kuri, pasak A. Wakefield, sukelia autizmą. Ištyręs vaikų iki 7 m. susirgimus, jis pastebėjo, kad po 1993 m., autizmo atvejų nesumažėjo, o atvirkščiai – padaugėjo.

2010 m. A. Wakefield buvo atimta gydytojo licenzija. Dar prieš tai jam teko išeiti iš Londono karališkosios ligoninės ir emigruoti į JAV. 2010 m. jam teko palikti ir paties įkurtą kliniką JAV. Medikų taryba viešai pasmerkė tai, kad A Wakefield suklastojo tyrimų rezultatus. Jis tiesiog išgalvojo sufabrikavo duomenis tam, kad gautų beveik pusę milijono svarų. Jo “mokslinių“ tyrimų rezultati yra atšaukti ir panaikinti, o jo taikyta praktika, tiksliau apgaulė – pasmerkta.

Tačiau kiek žmonių iki šiol, nežinodami, kodėl, nebepasitiki skiepais? Skiepais, kurie milijonus žmonių išgelbėjo nuo baisaus likimo būti neatpažįstamai sužalotais baisiausių ligų ir ištraukė iš ankstyvos mirties nagų. Jo dėka visame pasaulyje atsirado žmonių, kuri tiki, kad skiepai – blogis. Jie nežino istorijos, iš kur kilo šis gandas. Ir tuo labiau nežino, kad tai buvo apgaulė. Piktybinis, egoistiškas kelių žmonių sąmokslas. Šie žmonės, mokslininkas bei suokalbininkai tiriamųjų tėvai susitarė susivienyti vedami vieno tikslo – nesunkiai praturtėti.

Ar jie pagalvojo, kokią žalą jie sukels visoje žmonijos istorijoje? Kai kurios ligos buvo paskelbtos išnykusiomis. Tačiau kadangi atsisako skiepyti vaikus, fiksuojai nauji išnykusių ligų židiniai.

Pirmieji skiepai Lietuvoje buvo pradėti naudoti XVIII a. pabaigoje nuo karvių raupų. Vėliau sekė skiepai žmonėms. Kadangi skiepai turi ilgesnę gyvavimo istoriją nei daug šiuo metu gyvenančių žmonių, daugelis žmonių nežino, kokią riziką jie prisiima, atsisakydami skiepų. Nes jie niekada nematė užkrečiamų ligų, nuo kurių skiepo atsisakė. O nematė todėl, kad vykdant sėkmingas skiepijimo kampanijas šios ligos buvo praktiškai išnykusios. Šiame video (anglų k.) galima pamatyti vieną iš paskutinių dar gyvų žmonių, kuris susirgo poliomielitu, nuo kurio šiais laikais gali pasiskiepyti visi vaikai.

Kiek žalos pridarė šis “mokslininkas“, galvodamas tik apie save ir puikiai žinodamas, ką daro – klastodamas tyrimo išvadas ir apgaudamas visą žmoniją? Jis nėra naivuolis, netyčia padaręs klaidą. Jis sąmoningai pardavė suklastotus duomenis kaip mokslą ir taip pakenkė dešimtims, o gal net tūkstančiams ar milijonams žmonių, kurie, patys nežinodami, kad juos apgavo, atsisako skiepytis.

Šaltiniai:

Andrew Wakefield – Wikipedia (vok.)

Andrew Wakefield – Wikipedia (angl.)

Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas

Šiandien su įdomumu perskaičiau šį straipsnį. Jo neatpasakosiu. Visi žino, kas toks buvo Kazys Jonaitis.

Apie 2001 metus viena po kitos dingdavo jaunos merginos, įsėdusios į pakeleivingas mašinas Vilniuje, Savanorių prospekto gale ir važiavusios Kauno link. Po to, kai paaiškėjo, kad maniakas yra toks Kazys Jonaitis, iš asmens dokumentų, mokyklinių vaodvėlių buvo masiškai išiminėjama Jonaičio pavardė. Kuri, kartu su Kazlausko pavarde yra viena labiausiai paplitusių Lietuvoje, ir kuri iki tol būdavo masiškai naudojama kaip pavardės pavyzdys. Jonaitis iki tol visiems asocijavosi su tokiu tipiniu lietuviu, tokiu beasmeniu, be veido ir identiteto, kad ji buvo naudojama labiau kaip bendrinis išsireiškimas reiškiniui apibūdinti, o ne konkretaus žmogaus pavardė.

Gaila, į dienos šviesą policijai ištraukus šį Jonaitį, graži ir plačiai paplitusi Jonaičio pavardė tapo labiau keismažodžiu nei tautos simboliu.

Mane domino psichologinis žudiko, nuteisto kalėti iki gyvos galvos, portretas. Todėl iš straipsnio išravėjau būtent jo patyrimus ir vidinį gyvenimą atsleidžiančias ištraukas. Kurias papildžiau komentarais.

´Padarėm išvadą, kad tai turėtų būti vyras, – apie portreto sudarymą pasakojo Justas Laucius. – Vyresnis negu vidutinio amžiaus, išoriškai sukeliantis patikimo žmogaus įspūdį.´ Policininkai buvo teisūs, kai nusikaltėlis buvo išaiškintas, paaiškėjo, kad tai ir yra senukas, nei už ką nepanašus nei į seksualinį maniaką, nei į žmogžudį. Studentės manė, kad saugosi, sėsdamos į “patikimo“ vairuotojo automobilį. Tiek narcizai, tiek sociopatai sugeba tarsi užsidėti kaukę tokio žmogaus, kokiu nori, kad jį kiti laikytų. Ir jie tai daro labai įtikinamai. Jeigu žmogus jo nepažįsta elgesnį laiko tarpą, tos kaukės permatyti praktiškai neįmanoma. Jis atrodo žavus, patikimas, ar visoks koks, kokiu tik save norėjo pateikti.

´Sužinoję jo biografiją, patikrinę jo teistumus, pagaliau jam atsakinėjant į mano klausimus, iš jo elgesio, jo išsigandusių akių matėsi, kad taip elgiasi žmogus, įspaustas į kampą.´ Jam rūpėjo tik jis pats. Tik pajutęs gręsmę sau, jis pasidarė baikštus. Narcizai, sociopatai nesijaudina, kokias pasekmes jų veiksmai turės kitiems. Nerimauti jie pradeda tik tada, kai situacija ima grėsti jų gerovei. 

`Tiek vienu, tiek kitu atveju merginų lavonai buvo rasti pririšti prie medžių, apdėti šakomis.’ Nusikaltėlis nesistengė paslėpti savo nusikaltimo požymių, tarsi būtų įsitikinęs, kad jis nepagaunamasis, nebaudžiamasis. Tai yra narcisistinio sutrikimo požymis.

´Kazį Jonaitį pražudė, jeigu taip galima sakyti apie jo nusikaltimų įkalčius lengvinusias rasti aplinkybes, patologiškas jo paties noras kaupti nereikalingus daiktus. Visi jo garažai, patikrinti kratų metu, atrodė kaip sąvartynai, prigrūsti niekam nereikalingų ir nebenaudojamų daiktų.´

Kompulsyvus poreikis kaupti daiktus, tame tarpe ir nereikalingus, yra vidinio nesaugumo išraiška. Tai, kad jo garažuose, prigrūstuose šlamšto, tyrėjai rado ir dingusių merginų daiktus, ir išaiškino dar du jo užpuolimo atvejus, kurių vienas taip pat baigėsi aukos mirtimi, rodo, kad žudikas nedėjo pastangų slėpti nusikaltimus. Vidinis nesaugumo jausmas yra būdingas daugeliui sutrikimų. O nesistengimas slėpti nužudytų merginų daiktų rodo tą patį jau minėtą nepagaunamumo, nebaudžiamumo įsitikinimą, būtingą narcizams.

´Iš viso Kazys Jonaitis nelaisvėje buvo praleidęs aštuoniolika metų.´ Už kelis skirtingus nusikaltimus, iš kurių vienas buvo samdoma žmogžudystė. Dar vienas patvirtinimas, kad jis nesistengė slėpti savo nusikaltimų ne todėl, kad neturėjo patirties ar buvo pernelyg naivus. Tai rodo, kad jis nei nemanė keistis, t.y. neįžiūrėjo savyje problemų bei, nepaisant ankstesnių įkalinimų, jautėsi esąs nepagaunamasis. Neigimas, kad aš galiu turėti problemų taip pat yra būdingas narcisistiniam sutrikimui.

´Kazys Jonaitis tikino tą telefoną pirkęs, bet kam jis priklausė, nežino. Jeigu nebūtų pavykę surasti daugiau įkalčių, vien dėl telefono Kazys Jonaitis būtų išsigynęs.´ Jis melavo, puikiai žinodamas, ką daro. Melas yra tiek kraštutiniams narcizams, tiek sociopatams būdinga savybė.

´Kazys Jonaitis visą laiką – ir tardymo metu, ir teisme – sakė, kad tos nepilnametės niekada nėra matęs, o jos daiktus, rastus jo garaže, pirko sendaikčių turguje.´ Tai buvo jo garaže tarp kitų merginų daiktų rasti daiktai. Tik šįkart merginai buvo pavykę pabėgti. Akivaizdus faktas, kad jis meluoja neatsitiktinai, o sistemingai, kai jam tai naudinga.

´Pareigūnai prisiminė, kad su Kaziu Jonaičiu buvę labai sunku bendrauti. „Norėdami ką nors iš jo išgauti, turėjome popinti kaip mažą vaiką“. Anot Juozo Dulkės, 59-erių Jonaitį tada reikėję prisijaukinti kaip mažą šuniuką. Prieš apklausas pirkdavo net jo mėgstamo maisto.´ Tai yra visiškai nebrandžios asmenybės elgesys. Ne veltui pareigūnams buvo jausmas, kad bendrauja su nebrandžiu vaiku. Be to, anksčiau melavęs apie telefoną norėdamas išsiginti, dėl menkų malonių iš pareigūnų, pvz. mėgstamo maisto, sutikdavo pasakoti tai, kas kenkė jam pačiam, t.y. grėsė jo nusikaltimų atskleidimu bei laisvės netekimu. Tai yra vaikiško elgesio požymis – verčiau malonumas dabar nei gerovė ateityje. Tai yra nesugebėjimas atidėti atlygio. Narcisizmas, psichopatija, sociopatija yra asmenybės sutrikimai, kilę iš vaikystės. Patyrus gilias traumas vaikystėje, tam tikros asmenybės dalys įvykus skilimui, išlieka to paties emocinio išsivystymo lygio nepriklausomai nuo asmens amžiaus.

´Jis buvo impotentas. Žinote, nevisavertis vyras.´– sakė jo žmona. Nesugebėjo susitvarkyti su iškilusiomis problemomis savo kasdieniniame gyvenime, jis ieškojo būdų kaip privartaudamas ir žudydamas galėjo sau įrodyti, kad “su manimi viskas tvarkoje“. Tai yra ta pati priežastis, kodėl tokie žmonės negali prisiimti kaltės, atsakomybės ir visuomet, kas bebūtų, kaltina kitus žmones. Nes jie negali priimti tokios minties, kad kažkaip su jais gali būti ne taip, kad kažkas su jais gali būti negerai. Narcisistiniam sutrikimui būdinga savybė.

Straipsnyje rašoma, kad merginų žudymas buvo ne vienintelis būdas, kaip Jonaitis sau įrodinėjo vyriškumą. Teisėsaugos darbuotojų surinkti duomenys rodo, kad jis turėjo daug meilužių, kurios liudijo jo dideli seksualinį apetitą ir veržlumą. ´Jo buvusių meilužių sąraše buvę daug inteligentiškų, išsilavinusių moterų. Viena apklaustoji – vieno Vilniaus teismo teisėja.´ Rinkdamasis aukštesnio socialio sluoksnio, nors ir laikinas parteneres, jis maskavo savo paties trūkumus. Inteligentiškos, išsilavinusios, geras pareigas užimančios meilužės jam tarsi liudijo, kad jis yra vertas daugiau nei giliausiose pasąmonės kertėse bijojo. Be to, čia prasiveržia tas pats bruožas, kad jam neva priklauso, kas geriausia. Tipiškos narcizo savybės.

´Kazys Jonaitis prisipažino vežęs merginas. Jie lytiškai santykiavę. Bet tvirtino, kad merginų neprievartavęs. Jos neva pačios siekusios su juo suartėti.  Domėjosi juo kaip vyru. Jis pasakojo, patikęs jaunosioms pakeleivėms. O žudęs jas išvestas iš pusiausvyros. Gindamasis nuo grasinimo jį vėliau šantažuoti.´ Kaip aštuonias klases baigusiam vairuotojui tai yra pakankamai sudėtingas išvedžiojimas, ar ne? Siekdamas dėl to, kas įvyko, primesti kaltę kitam, narcizai sugeba perkurti realybę taip, kaip jiems tai naudinga. Fiziniai faktai gali būti tie patys, tarsi ir nesumeluoti, tačiau realybės interpretacija neturi jokio ryšio su tuo, kas iš tiesų įvyko. 

´Prieš pirmąjį teismo posėdį jis bandė žudytis. (Susitikęs su žurnalistu – aut. past.) Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos.´ Tai dar sykį įrodo, kad tokio tipo žmonės yra visiškai nepasiruošę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Iš pradžių mano, kad jie nebaudžiami, po to meluoja, kiek gali išsisukinėja, tačiau atsakomybės prisiėmimas jiems yra baisesnis už mirtį. Būdinga narsicistiniam asmybės sutrikimui.

´Sakiau, Kazimierai, pasikalbam žmoniškai. Aš tavęs neišmesiu iš tos kameros, – savo pažintį su garsiuoju pakelių maniaku prisiminė Antanas Jackus. – „Čiort s nim“ , sakiau, gal ir aš gausiu į kaktą už tai, kad tave laikiau, bet man gaila tavęs. Sakiau jam, gal iš tiesų ir ne tu padarei tuos  nusikaltimus. Mes prisėdom vakare ant lovos. Ten buvo dar kiti trys žmonės. Na, ir jis pradėjo pasakoti. Ir žinot, aš jums pasakysiu, man piktumas tada pakilo, kad jis pasakojo su tokia šypsena, su tokiu dideliu pasitenkinimu… Kaip jisai užmetęs virvės kilpą ant merginos kaklo ją užtraukdavo…  Jis tuo pasitenkindavo. Kai smaugiama mergaitė sugargaliuodavo,  suprantate? Jis mums pasakojo, kad visos merginos jo maldavo prašydamos: palik, tėveli, palik mus gyvas, mes turim motinas, namo grįžti norim…´ – pasakojo toje pačioje kameroje sėdėjęs kitas kalinys. Tai akivaizdžiai įrodo, kad Jonaitis jautė pasitenkinimą tiek prievartaudamas savo auką, tiek žudydamas. Be to, pasakodamas apie nusikaltimą, jis nerodė jokios atgailos. Ir nerodė jokio pasigailėjimo nužudytoms merginoms, nesuvokė, ką jos turėjo patirti tuo metu. Sadiztams būdingas pasitenkimas matant, kaip bejėgė auka kenčia nuo jo sukelto skausmo. Žudymas nepatiriant emocijų yra akivaizdus psichopato požymis. Empatijos, kitų žmonių jausmų nesuvokimas būdingas narcizams ir psichopatams.

´Mane kankino, suprantat? Žiauriuoju kankinimu jie niekino mane, žemino mano orumą, suprantat?- klausė įtaigiu balsu kalbėdamas nuteistasis. – Aš kovojau už savo teisybę ir aš tos teisybės niekaip negaliu pasiekti. Man kaip šuniui numeta, suprantat… Aš nežinau, ką man daryti. Aš priverstas pasikarti, suprantat? Aš tikrai nuo dūšios sakau. Aš pasikarsiu. Aš neišlaikau.´

Kazys Jonaitis kalba nuo 31:49 minutės

Šalia kitų jiems būdingų savybių aukos vaidmuo siekiant savo manipuliacinių tikslų būdinga narcizams. Tai nėra tas pats, kaip aukos sindromas. Tai yra labiau kaip “visi kalti, aš vienas tik nekaltas“, t.y. kaltės permetimo fenomenas.

´Niekas iš kalėjimo administracijos nesutiko nė žodžio pasakyti apie liūdnai pagarsėjusį kalinį. Atsisakymą aiškino taip: kiekvienas mūsų žodis Kazio Jonaičio gali būti panaudotas prieš mus, jam rašant naujus skundus. Esą, Lukiškėse nėra kito nuteistojo, kuris būtų parašęs tiek daug skundų įkalinimo įstaigų departamentui, prokuratūrai, teismams. Visi gauti atsakymai nuteistojo netenkina.´ Iš šios ištraukos matosi ne keletas charakterio savybių. Pirma, tai yra manipuliavimas. Kalėjimo prižiūrėtojai jau, matyt, ne vieną kartą nukentėję nuo šio kalinio, laikosi bekontakčio principo. Tai yra, kai nepalaikomas kontaktas net per trečiuosius asmenis. Be to, čia akivaizdžios jo pretenzijos į tai, kas jam neva priklauso. Jausdamasis aukščiau už kitus, kaip kad nemanė, kad jį pagaus, ir todėl neslėpė ypatingai įkalčių, taip ir mano, kad valdiškos institucijos, vien todėl, kad egzistuoja, turi dirbti jo naudai. Nesvarbu, kad jis yra valstybės išlaikomas, ir jis negali turėti jokių logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl taip turi būti. Jis tiesiog mano, kad jis aukščiau visų, ir tai turi pasireikšti, nesvarbu, kokia forma. Asmenybės savybių rininys, būdingas narcizams. Nors manipuliavimas būdingas tiek narcizams, tiek psichopatams, tiek sociopatams.

´Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos. Apie tai, dėl ko dar daug metų Lietuvoje jis bus vadinamas „pakelės maniaku“. Sutikęs pasikalbėti, ketino papasakoti tik apie savo paskelbtą bado akciją. Neprašneko net bandant gudrauti.´ Manipuliacija ir vienpusiški mainai bendravimo metu. Iš vienos pusės sutinka susitikti su žurnalistu, tačiau net nemano suteikti to, ko žurnalistui reikia. O kito žmogaus poreikį išnudoja savo tikslams siekti. Bendravimo metu nėra lygiaverčių mainų. Jis net neketina kitam duoti to, ko jam reikia, tačiau savo tikslus siekia įgyvendinti. Jam nesvarbu, kad jis nesuteikė mainais kitam to, ko jam reikėjo, vardan to, ko nori pats. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis jaučiasi esantis aukščiau kitų. Kiti žmonės yra tik įrankiai savo tikslų siekti. Tiek žurnalistas, tiek merginos. Ir jis jaučiasi privilegijuotas jais pasinaudoti kaip daiktais, kaip įrankiais. Jis neturi atjautos, nesuvokia kito žmogaus jausmų. Jam kitas žmogus – tai objektas, galintis arba ne patenkinti jo poreikius.

Paklaustas, kaip jis pats vertina Almos Bružaitės, nuteistos už dviejų savo vaikų nužudymą, “Kazys Jonaitis pratrūko kaip tikras teisėjas:

Nėra žodžių tai apsakyti. Tie vaikai po kelių metų jai pačiai galėjo padėti, suprantat? Čia ne mergaitės. Čia tiesiog… tiesiog nežinau, trūksta man žodžių, suprantat? Man galvoje netelpa. Geriau jau tada man vaikus būtų atidavusi, aš būčiau davęs tokiems vaikams pašalpą kokią. Vienam kiek ten buvo – keturiolika, dvylika? Kitam –  aštuoneri. Aš iš viso nežinau, kaip taip galėjo padaryti savo vaikams?

Tai rodo, kad kitu atveju, t.y. kai kitas žmogus irgi nusikalto nužudydamas, jis sugeba smerkti. Vadinasi, jis suvokia, kad iš esmės yra blogai. Jis piktinasi kito žmogaus blogais darbais. Tačiau net piktindamasis tuo pačiu aiškiai pasako, kad jo padaryti nusikaltimai yra neprilyginami, tarsi mažiau reikšmingi, ne tokie smerktini. Vėlgi nesugebėjimas prisiimti atsakomybę ir kaltę.

Iš visų aukščiau pateiktų faktų galima daryti išvadą, kad Kaziui Jonaičiui būdingas narsicistinis bei psichopatinis asmenybės sutrikimai.

´Iš septynių vaikų Kazys buvo pirmasis sūnus jų šeimoje. Ir buvo labiausiai tėvo nekenčiamas vaikas. (Jo mama – aut. past.) pasakojo, kad dar  mažą vaiką tėvas tiek mušdavo apynasriais, balnu, kumščiais, jog pilna jų troba būdavo kraujuotų skudurų. Tėvas nekentė to vaiko.´

Asmenybės sutrikimus sukelia pakitimai smegenyse bei gilios vaikystėje patirtos traumos. Iš faktų yra akivaizdu, kad Kazys Jonaitis patyrė labai gilias vaikystės traumas, kurios sukėlė ryškius asmenybės sutrikimus.

´Pirmas žvilgsnis suteikia nepaprastai daug informacijos, – apie tuos apsilankymus kalbėjo Eugenijus Laurinaitis. – Jau pirmas žvilgsnių susidūrimas susitikimo su Kaziu Jonaičiu  metu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus. O kažkas baisesnio. Žymiai baisesnio.´

´Jis iš tiesų kitoks. Jo žvilgsnis iš tiesų kitoks. Akys, regis, sustingusios, apsiblaususios, negyvos, pilkšvais vyzdžiais. Toks žmogus iš tiesų primena senuose siaubo filmuose matytus herojus.´

Traumos tokios didelės, kad tuomet, kai jis nevaidina patikimo dėdės vaidmens, siekdamas įsisodinti nekaltą merginą į automobilį paskutinei jos kelionei, jo akyse matosi ta vidinė skylė, tas smegenų pokytis, tas asmybės skilimas, gilios vaikystės traumos.

Nuotrauka iš lrytas.lt
Nuotrauka iš lrytas.lt

Labai pavargau sistemindama šį straipsnį.

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas