Priskyrimo klaida

Bendraudami žmonės visuomet stengiasi suvokti kitus žmones. ir kodėl šie žmonės vienaip ar kitaip elgiasi. Ne visada įmanoma žinoti apie pašnekovą visą įmanomą informaciją apie tai, kas įtakoja jo elgesį.  Kiekvienoje situacijoje kiekvieno žmogaus elgesį gali įtakoti labai daug veiksnių. Tai ir žmogaus asmenybė, charakterio bruožai, kultūra, kurioje jis augo, jo asmeninė istorija, ypatingą poveikį jo gyvenime turėję reikšmingi įvykiai, galų gale situacija, kurioje jis yra.

Nuotr. aut. Geralt, iš Wickimedia commons

Kadangi visko tiksliai ir išsamiai žinoti neįmanoma, žmogaus smegenys yra privestos interpretuoti turimą informaciją ir daryti iš jos išvadas. Heider 1958 m. atliktas tyrimas parodė, kad stebėtojas labiausiai remiasi tuo, ką mato ir ką girdi. Vadinasi, pamatęs, kaip žmogus atrodo kaip kaip kalba, jį stebintis žmogus automatiškai ima galvoti, kad jis jau žino, koks tas stebimasis yra.

Žmonės elgiasi taip, kaip jie elgiasi dėl to, kas jie yra, o ne dėl to, kad jie šiuo metu yra konkrečioje situacijoje.“*

Tai yra priskyrimo klaida, kai pasąmoningi mechanizmai verčia mus suvokti kitus žmones per daug supaprastintai, kas ne visuomet atitinka realią situaciją. Ne veltui yra lietuviškas posakis “pagal rūbus sutinka…“

2006 m. atliktas tyrimas parodė, kad mumyse yra suinstaliuota paprasta žmonių pirminio suvokimo schema: “Draugiškai, šiltai besielgiantis žmogus yra suvokiamas ir kaip dosnus, patikimas bei linkęs padėti“**. Mums nežinomos informacijos skyles mūsų protas mums nieko apie tai neįtariant stengiasi kuo greičiau užglaistyti. Todėl mes naiviai manome, kad mes iš neilgo pabendravimo su žmogumi galime daryti išvadas apie tai, koks jis yra.

Tai yra biologinis mechanizmas, kuris norime mes to ar nenorime, automatiškai aktyvuojasi bendraujant su žmonėmis. Todėl užtenka kažkam tikslingai susitikimo metu elgtis mandagiai, šiltai, draugiškai bei atrodyti tvarkingai ar respektabiliai ir mes net nepajausime, kaip ėmėme pasitikėti šiuo žmogumi ir laikyti jį draugišku. Minėti tyrimai paaiškina, kodėl manipuliatyvūs asmenys taip nesunkiai apsuka mus aplink pirštą, visai nebūdami nei dragiški, nei patikimi. Jie tiesiog žino, ką daryti, kad aktyvuotų mumyse jau suinstaliuotas biologines programas ir kaip panaudoti mūsų pačių psichologinius mechanizmus jų naudai.

Šie tyrimai taip pat rodo, kad mes negalime pykti ant savęs, kaip taip apsigavome, kaip laiku nepermatėme narcizų ar psichopatų piktybinių kėslų ir dėl to laiku nepasišalinome iš jų grėsmingos įtakos. Nes jie mūsų vidinius mechanizmus aktyvavo savo naudai!

Paktinis pavyzdys: kaip atrodo į teismą atvykęs šokių treneris Andrius Kandelis ir už kokius nusikaltimus jis yra teistas. Nuoroda į straipsnį: https://www.lrytas.lt/zmones/veidai-ir-vardai/2020/09/22/news/andrius-kandelis-isgirdo-teismo-nuosprendi-del-smurto-kaltas-16426885/

*Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 119 psl. 

***Elliot Aronson, Timothy Wilson, Robin Akert “Sozialpsychologie“ 2014, 111 psl. (Fiske, Cuddy & Glick 2006; Todorov et al 2008; Wojciszke 2005)

Priskyrimo klaida

Geštalto teorija ir narcizo idealaus paveikslo išsaugojimas

Geštalto psichologijos kryptis tyrinėja, kodėl žmonės mano dalykus taip, kaip mato. Žmogus gali nematyti dalies daikto ar objekto, tačiau jo smegenys iš patirties prikuria likusią nematomą dalį iki visumos ir taip žmogus gali gana gerai įsivaizduoti, kaip atrodo visas objektas.

Alex Ariza piešinys iš jo blogo

Pavyzdžiui, jeigu prieš jus stovi žmogus ir jis užstoja dalį sienos, kuri yra už jo, jūs juk nemanote, kad už jo nugaros žiojėja skylė, nors į kambarį įėjote kątik ir sienos prieš tai nematėte. Iš tos sienos dalies, kuri liko matoma, jūsų smegenys prikuria, pačios susikuria ir priduria trūkstamą informaciją ir taip galvoje susiformuoja pilnas objekto vaizdas netgi kai dalis to objekto yra nematoma. Žmogus gali gerai įsivaizduoti visą sieną, nors ją ne visą matė.

Šis principas skatina žmogaus psichiką “uždaryti sceną“, t.y. duoti užbaigtumą suvokimui to, kas yra prieš jo akis tam, kad jis galėtų pilnai įvertinti situaciją. Tai yra savybė, susiformavusi vėlgi išlikimo pagrindais. Todėl, tarkime tame kambaryje likus pavojui, žmogus, norėdamas pabėgti, nesitrenks į sieną, kuri buvo už kito žmogaus nugaros, manydamas, kad ten buvo skylė. Jis ieškos išėjimo pro duris.

Taigi, žmogaus psichika, surinkusi reikiamą, pakankamą kiekį duomenų apie daiktą, žmogų, reiškinį ir t.t., siekia apibendrinimo, tarsi galutinio įvertinimo ir situacijos uždarymo, įvardinimo.

Tai yra visuose žmonėse veikiantis principas, kurį puikiai išnaudoja narcizai. Jie nežino teorijos, tačiau jie mato, kad praktikoje tai puikiai veikia. Pradėję meilės bombardavimo etapą jie žino, kad netgi tai atlikus neidealiai ir pro idealaus įvaizdį prasmukus vienam kitam netikslumui, bylojančiam apie tikrąjį narcizo charakterį, tos “smulkios detalės“ aukos greičiausiai bus nurašytos kaip nereikšmingos ir neįtakos jos apibendrinimui, kai auka po kiek laiko narcizą suvoks kaip puikų, gerą, žavesį keliantį ir patikimą žmogų.

Įdomu ir tai, kad sykį susiformavus pirminei nuomonei, žmonės lengvai šios nuomonės nekeičia. Tai yra kitas principas, kuris yra būtinas tam, kad psichika išliktų stabili. Tai reiškia, kad net pradėjus lįsti į paviršių iškalbingoms detalėms, paneigiančioms pirminį narcizo apibūdinimą aukos psichikoje, jos psichika pati yra linkusi kaip tik įmanoma ilgiau laikytis pirminio suvokimo ir kaip įmanoma ilgiau nepersvarstyti to žmogaus poveikio savo gyvenimui.

Salvadoras Dali paveikslas “Vergų turgus“

Iš tiesų pilnas paveikslo pavadinimas yra “Vergų turgus ir nykstantis Voltero biustas“. Ir jeigu jūs pirmiau pamatėte vienuoles, dėl jau minėto principo gali būti sunku pamatyti Voltero biustą, paslėptą paveiksle. Tačiau kai man parodė, kur yra Voltero biustas, man jau sunku prisiversti matyti vienuoles, nes aš jau matau jo biustą! Taip veikia psichikos siekis išlaikyti kiek įmanoma labiau vientisą jau iki tol suvoktą apibendrintą informaciją ir kartu psichikos stabilumą.

_________________________________________________________

Jeigu reikia pagalbos norint permatyti visą sistemą, kurioje veikia narcizai ir išsikapstyti iš jos poveikio, dešinėje viršuje yra kontaktiniai duomenys, galite susitarti dėl konsultacijos

Geštalto teorija ir narcizo idealaus paveikslo išsaugojimas

Narcizai visada išsiduoda

Jeigu jūs esate turėję santykius su narcizais, pažvelgę atgal į savo patirtį, suvoksite, kad ženklai buvo nuo pat pradžių. Žinoma, tam turite būti su savimi brutaliai sąžininga.

Nors narcizas santykių pradžioje, kai jus dievino ir garbino, iš visų jėgų stengėsi elgtis nepriekaištingai ir tiesiog tobulai, tai vistiek buvo tik atliekama rolė, o ne tikrasis jis. Todėl per perdėtą meilės demonstravimą nori nenori prasimuša keisti dalykai, kurie ir yra pirmosios užuominos į tikrąją, t.y. narsicistinę asmenybę.

Esu tikra, jei nuoširdžiai, nepagražindama peržvelgtumėt savo patirtį nuo pirmų akimirkų su narcizu, kažkoks jo elgesys buvo gana aiškūs signalai, iš anksto pranešantys apie gresiančią bėdą.

Galbūt jis perdėtai stipriai sureagavo į jūsų elgesį, kurį jis priėmė kaip atstūmimą? Galbūt jau pačioje santykių pradžioje su nubaudė neperžengiamos tylos siena? Galbūt labai anksti pradėjo elgtis taip, tarsi jūs būtumėt daug artimesni, nei iš tiesų buvote. Galbūt kažkokioj situacijoj perdėtai aršiai, piktai ar kontroliuojamai reagavo į menką, kasdieninį jūsų poelgį? Galbūt kažkokie epizodai išdavė, kad jis buvo žiaurus su gyvūnais, kitų žmonių mažais vaikais. Galbūt jis buvo labai nepagarbus su aptarnaujančiu personalu? Gal tyčiojosi iš kitų žmonių? Galbūt jis demonstravo nesuvokiamai šaltą elgesį su savo šeimos nariais? Galbūt tam tikrose, kad ir nedidelėse situacijose, buvo nesuvokiamai šaltas kitų žmonių jausmams? Galbūt jo gyvenime yra per daug nepaaiškinamų aršių konfliktų arba su per daug šeimos narių nutrauktų santykių? Galbūt jam visi žmonės atrodo kaip idiotai?

Galbūt jis nuo pat pradžių agresyviai ir įžūliai reikalavo dėmesio? Galbūt susitikus po 15 metų prisipažino, kad jus myli, nors tuomet tebuvote susitikę labai epizodiškai? O gal jis per daug, nepaaiškinamai ir nelogiškai atsidavęs jums? Jau vien tik neaiškus fone atsiradęs jausmas, kad čia kažkas ne taip, ir yra pakankamas ženklas, kad čia tikrai yra kažkas ne taip.

Daugelis iš žalojančių santykių su narcizais ištrūkusių partnerių prisipažįsta, kad pačioje pradžioje tikrai buvo tas momentas, kai buvo aiškus jausmas, kad “kažkas čia ne taip“. Tačiau kadangi narcizas labai aktyviai pradinėje santykių fazėje užbombarduoja meilę liudijančiais poelgiais, tai bendrame fone tas jausmas dažniausiai ir lieka kaip tik momentinis.

confused_28587907205329

Anastazijos Rasputin nuotrauka “Sutrikusi“, Wickimedia

Narcizų aukos dažniausiai negali suformuluoti pačios sau, kas tuo momentu atrodė ne taip. Negali įvardinti, apibūdinti to jausmo, išreikšti žodžiais. Be to, visame aktyvaus meilės demonstravimo fone, joms pačioms tai pasirodo kaip noras be priežasties kabinėtis prie tobulo žmogaus. Jausmo neapčiuopiamumas irgi suvokiamas kaip svarus įrodymas mūsų loginei smegenų daliai, kad “turbūt aš čia išsigalvoju“. “Turbūt tiesiog negaliu patikėti, kad ir man taip gali pasisekti, tai ir kabinėjuosi be reikalo prie nuostabaus žmogaus“.

Kadangi narcizai instinktyviai ieško silpnų žmonių, jie išsirenka tuo metu sunkumus patiriančius žmones, kuriems tuo momentu kaip niekada reikia stipraus peties atsiremti. Iš vidaus einantis išorinio palaikymo poreikis verčia ignoruoti jaučiamus pavojaus signalus.

Mūsų kūnas yra labai sudėtingas ir jautrus mechanizmas. Daugelis iš išorės patenkančios informacijos yra nuskaitoma ir perdirbama pasąmonės lygmenyje, t.y. mums tuo metu patiems nesuvokiant apie mumyse vykstančius procesus. Kaip pavyzdys – jei žmogus taria vienus žodžius, o jo kūnas byloja priešingai, tai mūsų pasąmonė sugebės suvokti ir mums pasiųsti nerimo signalą. Nors tariami žodžiai atrodys logiški, atitinkantys aplinkybes ir t.t., t.y. loginiame lygmenyje mes nesugebėsime įvardinti, kas čia neatitinka. Tačiau gyvūninė smegenų galis, atsakinga už išgyvenimą, pajus pavojų ir pasiųs signalą “nešk kudašių“. Pavojaus jausmas bus patiriamas kaip nemalonus pojūtis, nepaaiškinamas jokiais akivaizdžiais loginiais argumentais.

Problema yra tame, kad narcizų aukos dažnai yra pačios augusios ne pačiomis geriausiomis sąlygomis. Kai nebuvo pakankamai atsižvelgiama į vaiko poreikius ir jausmus. Tėvai, kad jiems būtų patogiau, vaikui aiškino “nieko čia tokio“, kai vaikui buvo baisu. Arba “tu ne taip suprantai“, ar “vėl išsigalvojai“ vaikui sakant tiesą. Tokiu elgesiu vaikui buvo suformuotas sąlyginis refleksas nepasikliauti jo vidiniais pojūčiais. Jeigu vaikas nesugebėdavo mamai logine kalba paaiškinti, kodėl jam yra baisu, arba kodėl mama turėtų atsižvelgti į jo baimę – o kuris vaikas tai iš tiesų galėtų?! Taip ir lieka vidinis įspaudas – jeigu negali paaiškinti logiškai, iš ko kilo pavojus, nepasitikėk savo vidiniu pavojaus jutikliu, jis turbūs sugedęs. Ypač jei tėvai kartodavo, kad vaikas reaguoja perdėtai, yra per daug jautrus.

Taip korumpuota vidinė savisaugos sistema nesuveikia, kad apsaugotų nuo pavojingos būtybės, kuri turi žmogišką išorinį pavidalą.

Be to, narcizų aukos būna tokios ištroškusios meilės, kad netgi jeigu pajustų pavojų, jos negali atsispirti tai traukai, kurią sukuria narcizas. Jos negali nusisukti nuo narcizo, nes jų tikrasis kasdieninis gyvenimas yra per daug joms pačioms nepatrauklus. Todėl narcizas atrodo per didelė netektis. Nepamirškime, narcizas tuo metu žaidžia savo žaidimą išsitraukęs kozirius. O kadangi jie, kaip taisyklė, partnerių yra turėję palyginti nemažai, jie turi gerus įgūdžius. Taip ir skrenda kaip drugeliai į ugnį…

Kad nepatirtų per didelės vidinės įtampos, žmogaus psichika pasirenka selektyviai ignoruoti tam tikrą dalį vienas kitam prieštaraujančių realybės gabaliukų. Narcizo auka yra tokia silpna, ištroškusi meilės, kad pasirodžius žvilgančias plunkstans išskleidusiam povui, ji pasąmoningai pasirenka apsimesti, kad pavojaus signalų nėra. Taip psichika suveikia tam, kad žmogus galėtų toliau judėti norima kryptimi, t.y. vystyti santykius su narcizu, tačiau tuo pačiu kad neišprotėtų nuo per didelės skirtingų signalų patiriamos vidinės įtampos.

Šiems mechanizmams suveikus, narcizo ištransliuoti, kitą sykį ir labai ryškūs signalai, yra tarsi išbraukiami iš istorijos, lyg jų nebūtų buvę. Išmetami už borto kaip nereikšmingi, pavieniai, neesminiai. Tačiau jie yra. Ir netgi tuomet, kai tai tėra jausmas, kad “kažkas čia ne taip“, savimi ir savo pojūčiais pasikliaunančiam žmogui tai yra pakankamas pavojaus signalas. Kurio, kaip matyti, savo paties labui verta paisyti.

 

Narcizai visada išsiduoda

Išstūmimas

Tai nėra viena iš sąmoningų narcizo naudojamų technikų, greičiau tai yra gynybinis mechanizmas. Jis veikia kaip koks atvirkštinis atspindėjimas.

Narcizui ne veltui taip yra svarbu būti pagarbintam, susilaukti susižavėjimo. Jam jo gerumo patvirtinimas yra gyvybiškai būtinas. Nes narcizo pasąmonėje tūno priešistoriniais laikais, dažniausiai dar gana ankstyvoje vaikystėje pakasta bomba. Jis kepenimis jaučia, kad kažkas su juo vis dėlto nėra gerai. Galbūt netgi visai blogai. Tačiau ši mintis yra tokia pavojinga, kad jis, vos tik užuodęs, dar net nesuvokęs, lekia kuo toliau. Į kokios nors formos užsimiršimą.

O pats efektyviausias – kai kiti žmonės patvirtina, kad jis yra nuostabus.

Šis mechanizmas neleidžia narcizui priimti savo silpnųjų savybių, pripažinti, kad jis turi trūkumų, kad ir jis kartais padaro klaidų, kad jis yra netobulas. Nenumaldomas troškimas užmaskuoti savo tamsiąją pusę todėl taip ir stumia narcizą link aktyvios pagyrų paieškos. O jeigu neišeina rasti – į atvirą provokavimą.

Taip narcizas bėga nuo dalies savęs. Nuo tos dalies, kurios negali priimti. Tai ir yra išstūmimas. Galima sakyti, narcizas save, o todėl ir visą realybę suvokia iškreiptai. Nes tikrovės suvokimas jam gresia tikrojo savęs pamatymu. O tai jam gresia mirtimi. Jo susikurto, dirbtinio mirtimi. Kadangi narcizui jo dirbtinis yra suvokiamas kaip tikrasis , toks žmogus išgyvena tikrą mirties baimę. Tai paaiškina, kodėl narcizas nei už ką negali pripažinti savo trūkumų. Pagalvokit, ką jūs padarytumėt, atsidūrę mirtiname pavojuje?!

who_is_responsible_not_me

Achim Hering nuotrauka iš Wickimedia

Tačiau dirbtinai susikurtas todėl ir nėra tikrasis, nes kažkuri narcizo dalis vistiek žino, kad yra kažkas daugiau negu blizgantis fasadas. Už to fasado slypi tikras, pilnavertis žmogus. Tačiau narcizui tai yra nepriimtinas vaizdelis. Mat tikras, normalus žmogus turi ir trūkumų bei silpnybių. Jis klysta, jis kartais būna silpnas. Jam kartais skauda ir jis kartais verkia.

Ir vien dėl to, kad narcizas išstumia savo dalį už sąmonės ribų, ji niekur nedingsta. O kadangi jis taip sutelkęs visą dėmesį į savo butaforinio fasado kūrimą, puoselėjimą ir tikrinimą, ar tikrai jis aplinkiniams atrodo puikus, narcizas dažniausiai “prisidirba“ netgi daugiau nei kiti, neurotipiniai žmonės. Jis lengviau ir dažniau nuskriaudžia, įskaudina kitus žmones vardan savo fasado išsaugojimo be dėmelės. Todėl iš tiesų, jei taip atsitiktų, kad narcizas pamatytų savo tikrąjį veidą ir dar tai, ką jis padarė, tarnaudamas savo įvaizdžiui, jam saldu nebūtų. Taip sakant, yra nuo ko bėgti.

Negalėdamas išstumtų savybių priimti kaip savo, narcizas jas išgyvena įžvengdamas kituose žmonėse ir juos už tai aršiai pasmerkdamas. Jeigu identifikavote, kad turite reikalų su narsicistinio tipo asmenybe, ir jis jus kažkuo aršiai apkaltino, tai lygiai taip pat elgiasi ar tokias charakterio savybes turi jis pats, tik negali savęs tokio priimti.

Šis atvirkštinis atspindėjimas taip pat veikia ir netgi iš dalies sukelia sudievinimo fazę. Narcizui susiradus pažeidžiamą merginą, jis siūlo ją išgelbėti nuo visų ją prislėgusių gyvenimo negandų. Kaip vėliau parodo gyvenimas, narcizas nei neketino jos gelbėti. Tiksliau, jam netgi labai naudinga, kad jinai iš savo negandų taip ir neatsigautų.

Tačiau sudievinimo fazėje narcizui veikti išgelbėtojo – didvyrio rolėje yra labai paprasta. Todėl jis tai daro taip įtikinamai. Nes iš tiesų pagalbos reikia jam pačiam. Kažkur giliai jis jaučia, kad pats yra rimtai užstrigęs ir kad pats yra kaltas dėl jo gyvenime užklupusių nesėkmių, kad ir kaip jis sąmoningai jis to nenorėtų pripažinti. Iš tiesų tai narcizas nesąmoningai ieško kito žmogaus, kad jį išgelbėtų.

Tačiau negalėdamas to pripažinti sąmoningai, bėgdamas nuo savęs, jis projektuoja savo šešėlinę asmenybės pusę ant kito ir tada į ją reaguoja. Kitaip tariant, iš tiesų narcizas, kaip toje graikų legendoje, visą laiką bendrauja tik su savo atspindžiu baloje. Nenuostabu, kad kad ir kokie būtų daug žadantys santykiai su narcizu santykių pradžioje, iš tiesų realus suartėjimas su juo yra neįmanomas. Nes suartėjimui reikia atsiverti. Bet tai niekada neįvyks. Nes kas, jeigu jūs imsite ir permatysite tolėliau,nei jo išpuoselėtas nugludintas fasadas?

img_2163

Dee Gilbert nuotrauka iš TravelHTE

Išstūmimas

Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis

“Numatoma, tačiau vistiek netikėta ir gniuždanti psichopatiška meilė susideda iš trijų ciklo dalių: sudievinimas, sumenkinimas ir atsikratymas.

Šie santykiai prasideda kaip dangus žemėje, bet baigiasi ten, kur… blogiau nei pragare.

Kai psichopatas nusižiūri tinkamą auką savo galios, kontrolės ir savęs patenkinimo žaidimams, prasideda pirma – sudievinimo – ciklo dalis. Jūs manote, kad prasidėjo jaudinanti, romantiška istorija, kad jūs sutikote savo gyvenimo meilę. Tai, kas iš tiesų prasidėjo – tai… žaidimas, kuriame jūs garantuotai pralaimėsite. Žaidimo tikslas: jis arba ji įgaus kontrolę, suluošins jus emociškai ir dvasiškai, pasiims iš jūsų viską, ką panorės, ir paliks emocinius griuvėsius.

Psichopatas lepins jus dėmesiu, žavėjimusi, pagyromis ir kitomis slaptomis emocinės manipuliacijos technikomis. Tam, kad gautų tai, ko nori, psichopatas yra pasirengęs pasakyti bet ką. Jis yra patologinis melagis. O viskas, ko jis nori šiuo momentu – tai laimėti aukos meilę ir pasitikėjimą. Jos arba jo demonstruojama “mylinti asmenybė“ yra visiškai padirbta. Nepasant to, jūs patikėsite, kad jis yra jūsų siela dvynė, nes jis sugebės pateikti save kaip tobulą partnerį.

Ši fazė dar kai kada vadinama meilės bombardavimu. Manipuliatorius tiek stengsis visais įmanomais būdais apiberti savo auką meilės ir susižavėjimo įrodymais, kad jai nebus laiko net įkvėpti oro. Su nusižiūrėti žmogumi jie praleis labai daug laiko, inicijuos dažnus kontaktus. Daugybę kartų pasakys tokius žodžius, kaip jie myli, kaip jie žavisi jumis, kokius didelius išgyvena jausmus jūsų atžvilgiu, kokio jūs nuostabaus būdo, kiek jūs daug turite bendro ir kokie jūs abu laimingi, kad atradote vienas kitą. Būsite įsitikinę, kad tai – geriausias dalykas, kuris jums nutiko jūsų gyvenime. Net neįtarsite, kad jumis žaidžiama. Manipuliatorius netgi gali pasakyti kažką tokio, kaip “aš tikiu, kad mes esam giminingos sielos“ ir “argi tai nenuostabu?“ arba sakyti, kad jūs greičiausiai buvote kartu dar praeitame gyvenime.

Edouard Manet paveikslas »Père Lathuille«, 1879 m., iš Wickimedia Commons

Psichopatas yra nepajėgus užmegzti santykių su kitu žmogumi. Tačiau jis labai gerai moka pasiekti, kad kitas žmogus prisirištų prie jo. Tai vadinamas psichopatinis prisirišimas. Visa idealizavimo fazė yra klastotė, kurią psichopatas sukuria tikslingai tam, kad auka prie jo prisirištų, taptų jam prieinama, pažeidžiama ir tam, kad po to jis galėtų ja manipuliuoti ir emociškai išnaudoti.

Iš tiesų, jis ar ji niekada nemanė, kad esate nuostabus žmogus. Jūs tiesiog buvote siekiamas objektas, kuris tinkamas panaudoti, pažeminti ir išmesti. Jis niekada iš tiesų jumis nesidomėjo, jis norėjo paveržti jūsų kontrolės galią, galėti jumis manipuliuoti, įskaudinti jus ir atimti iš jūsų tai, ko jam ar jai reikėjo. Kaip matote, jo tikrieji interesai buvo labai paviršutiniški ir orientuoti į neilgą laikotarpį, o po to jis nusižiūri naują žmogų tų pačių žaidimų malonumams. Blogiausia yra tai, kad kai tai atsitinka, jūs jau siejate savo planus, lūkesčius, viltis ir svajones su šiuo žmogumi.“

Bus daugiau

Išversta iš psychopathsandlove.com

Psichopatiška meilė: sudievinimas, I dalis