Klausimas: Labai prašau pagalbos, esu 30-ies metų. Gyvenu užsienyje, susipažinau su lietuviu draugu ir persikrausčiau pas jį gyventi į kitą miestą. Kartu gyvename metus laiko. Dažnai pykstamės ir dėl visko lieku aš kalta. Problema ta. kad jį labai myliu ir norėčiau pragyventi su juo daug daug metų… Tačiau kartais jo elgesys ir nepagarba mane labai skaudina. Namus tvarkau aš viena, valgyt darau aš viena, dirbam abudu, jis gali grįžti iš darbo ir iškart išvažiuoti kažkur manęs nė neperspėjęs.. Aš vieną kartą taip padariau, tai nesišnekam jau trečia diena, aš stengiuosi šnekėti, klausti kas yra? Jo atsakymai trumpi ir tik kaltinimai man… Jaučiu, kad sergu depresija, nebevalgau nieko, mintys sukasi, kad nebenoriu gyventi nes nematau gyvenimo prasmės. O mano problema ta, kad man niekada nesisekė užmegsti gerų santykiu, vis kažkas būdavo su jais ne taip… Nžn gal problema manyje… Su šituo vaikinu labai pasikeičiau, pasidariau gera, mečiau rūkyti, esu mylinti ir atsidavusi jam šimtu procentu, stengiuosi viską daryti, kad tik jam patiktų… Nebeturiu savo gyvenimo, neturiu čia draugų, bijau, kad vieną gražią dieną sau ko bloga nepasidaryčiau… Mąstau, gal išsikraustyti ir pradėti gyvenimą vienai, bet ar čia išeitis, kai myli žmogų? Manau reikia spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti, nežinau, patarkit man ka nors.
Ačiū,
Loreta (vardas pakeistas)
Be originalaus psichologo atsakymo į šį klausimą, noriu pridurti dar kelias pastabas nuo savęs.
Visiškai pritariu Jurio Belte išsakytai nuomonei, kad pradėkite gerbti ir save. Noriu pridurti nuo savęs. Jūs daug investuojate į santykius – persikėlėt, kenčiate draugo nepartnerišką ir jums nepriimtiną elgesį, ir toliau stengiatės dėl šių santykių – ieškote pagalbos santykiams, nors pagalbos labiausiai reikia, greičiausiai, Jums pačiai (sprendžiant iš jūsų aprašytos būklės).
Praplėsdama Jums jau duotą atsakymą, noriu paskatinti atlikti kelis praktinius dalykus, kurie padės pamatyti situaciją galbūt kiek aiškiau.
Panašu, kad Jums visiškai nepatinka ten, kur esate. Tačiau, kaip ir mes visi, stengiamės įžiūrėti gerąją santykių pusę, toliau dėl jų stengtis, sunkiomis minutėmis remtis romantiškais prisiminimais ir viltimis apie gražią ateitį ir pan. Tai, kas neigiama, stengiamės tarsi kiek nustumti, sumažinti, nematyti.
Taip yra dėl kelių priežasčių. Tarp jų – nenoras būti tuo žmogumi, kuris iš musės padaro dramblį, nenoras pasirodyti nedėkingu už tuos visus gražius momentus, kurie tikrai buvo. Bet stipriausias, pasąmoningai veikiantis argumentas yra vengimas pamatyti tiesą. Nes tiesa iš tiesų yra tokia skaudi, kad yra baisu ją pamatyti ir suvokti. Mes vengiamos tiesos keliamo skausmo.
Todėl aš pasiūlysiu tau nusiteikti tam, žinoti, kad lengva nebus, tačiau visgi leisti sau pajausti visus jausmus, kuriuos iš tiesų jauti visose tose situacijose, kurios tave skaudina. Nesiūlau jų iškart destruktyviai išreiktšti pasiunčiant draugą po velnių ar pan., bet tiesiog duoti sau leidimą pajausti savo jausmus.
Jei tai atrodo labai baisu, reikia pirma nusiteikti, kad skaudės, tačiau duoti sąmoningą leidimą sau pajausti skaumą. Žinokite, kad šis skausmas, nors bus sunkus jausmas, jis Jūsų nenužudys. Garantuoju.
Galite nusistatyti žadintuvą, kuris suskambės po 5 ar 15 ar 50 min., ir tai bus ženklas nustoti jausti. Tiesiog iš anksto žinosite, kad tas skausmas nesitęs amžinai. Jūs sau suteiksite tik tam tikrą langą skausmui priimti. Ir jūs to lango ilgį kontroliuojate.
Kai jau darysite nebe pirmą kartą, ir drįsite eiti toliau, galite pakviesti savo jausmus. Tai yra leisti jiems ateiti pas jus visu stiprumu, nevaržomai. Galite įsivaizduoti, kad tai kaip cunamis, kurio bangai jūs sąmoningai leidžiate jus užlieti. O jūs stovite kaip stovėjusi, kaip koks stulpas valčiai pririšti, banga per jus persirita, bet jums nieko nenutinka. Ir jūs iš anksto žinote, kad nieko nenutiks. Tik leisite tai bangai jus aplieti, iš išorės ir iš vidaus, ir sušlapti, t.y. patirti savo pačios jausmus visu stiprumu, nebėgant ir nevengiant, kokio stiprumo jie bebūtų. Juk jūs jau žinote, kad jie nenužudo ir jie netrunka amžinai.
Įdomu tai, kad net pirmą kartą sąmoningai leidus savo visiems negatyviems jausmams, susijusiems su konkrečia situacija, pasireikšti, tarsi juo kviečiant, pastebėsite pati, kad tai trunka žymiai trumpiau, nei mes manome iš pradžių. Skausmas gali būti didelis, bet jis baigiasi anksčiau, nei suskamba žadintuvas.
Gali būti, kad šių praktikų metu pamatysite, kiek jūs padarėte dėl savo draugo ir toliau darote, o jis nedaro nieko. Gali būti, kad draugas irgi daro, ir tam sunaudoja daug jėgų, bet jūs abu dirbate ne ta kryptimi. T.y. tiek tu, tiek jis darote daug, tačiau darote ne tai, ko reikia kitam partneriui tam, kad jis jaustųsi mylimas, priimtas, kad jis gyvena partnerystėje.
Kai nuslūgs jausmų banga, paskirkite pusiau dalykinį susitikimą savo draugui pasikalbėti tema “ko tau ir man reikia iš partnerystės, kad joje jaustumėmės gerai“, ir išsisakykit kiekvienas. Gali būti, kad toks dalykinis “susirinkimas“ duos labai daug įžvalgų. Galbūt jūs pati pamatysite, kur be reikalo švaistote savo jėgas, galbūt kai kas iš to, ką darote, jūsų draugui yra nebūtina ar net nereikalinga. Galėsite iš karto nustoti daryti. Arba pradėti daryti tai, ko jam reikia.
Lygiai taip pat pamatysite, ar draugui įdomu, ką jūs galite pasakyti šia tema, ar jis klauso, ar daro išvadas. Galbūt jis labai apsidžiaugs, kai gaus iš jūsų detalią instrukciją, kaip su jumis elgtis, kad jaustumėtės mylima.
Gali būti ir taip, kad pajautusi visus savo jausmus, išvysite ir paveikslą, kurio nenorėjote matyti – jūs duodate, jis ne. Ir nenori stengtis. Tuomet užduokite sau klausimą – kokio gyvenimo partnerystėje aš noriu? Galite susirašyti sąrašą, kas jums svarbu. Galite šalia pasižymėti, ką turite, o ko ne.
Gali būti, kad persikėlusi į kitą miestą, nepadarėte namų darbų pamokai “ką turiu padaryti, kad jausčiausi laiminga“. Kai turime partnerį, mes dažnai užkrauname ant jo be galo didelius lūkesčius – taigi jis atsakingas, kad aš būčiau laiminga. Ir manome, kad nuo šios nebeturime nei kiek stengtis dėl savo asmininės laimės jausmo. Nes jau yra atpirkimo ožys.
Tačiau viena, tai yra per didelė atsakomybė kitam žmogui, antra, iš kur jis gali žinoti, kaip jus padaryti laiminga? Be to, ne viską gali suteikti vienas žmogus, kad ir koks nuostabus būtų, ir kiek besistengtų.
Jis negali atstoti dešimties draugių, negali būti ir mėgstama kavinė, ir mėgstamas hobis, negali būti ir jūsų laisvalaikis, ir t.t. ir pan. Todėl pasakykite sau: “atleidžiu tave, mano mylimas žmogau, nuo darymo mane laiminga pareigų“. Ir susidarykite sąrašą, ko reikia jums, kad būtumėte laiminga, jei, tarkime, gyventumėte viena. Su didele valia ir ryžtu vykdykite vienas po kito veiksmus, kurie laimingina Jus.
Dar vienas dalykas, kurį pastebėjau iš jūsų pasisakymo. Panašu, kad nesate nusistačiusi ribų asmeniniuose santykiuose. T.y. ką toleruosite, o ko ne. Kas jus priimtina, o kas ne. Pergalvokite savo asmenines ribas. Ir jų laikykitės praktiškai. Pvz. draugas primeta jums padaryti kažką, su kuo nesutinkate, jam taip ir pasakykite. Taip, gali būti, kad santykius sugadinsite visiškai, yra tokia rizika. Bet argi ta vieta, kur dabar esate, jums patinka? Tačiau gali būti, kad įnešite sveiko vėjo. Ir po tokio pasisakymo abu pasiskirsite dar vieną “susirinkimą“ tema “Ką daryti, kai reikia tą atlikti, o nei vienas nenori?“, ir jo metu ieškosite išeičių iš esamos situacijos, kai gerbiamos yra abiejų iš dalyvaujančių asmeninės ribos.
Nebijokite sugadinti to, kas ir taip blogai. Bijokite tame likti ilgam.
Gali būti, kad įnešusi į santykius sveiko skersvėjo, nusistatysite sveikesnes tarpusavio ribas, taip leisdami sveikti tiek abiems žmonėms, tiek ir jų santykiams. Sėkmės!
Mano tikras gyvenimas 