Filmuko sukimas atgal

Ilgą laiko tarpą gyvenusi džiaugsmingai, pakiliai, tikėdama savo ateities gerove, savo vieta šioje žemėje, pasitikėdama kiekvienu veiksmu ir įvykiu, vieną dieną pastebėjau, kad kažkas ne taip.

Mammatocumulus_-_NOAA

Toks nepaaiškinamas “ne kaip“. Lyg koks tamsesnis rūkas, lyg nemalonus pojūtis, kažkoks debesėlis, aptemdęs mano tos dienos saulę. Kurį laiką gyvenus be tokių debesėlių, jis man labai kliuvo. Nusprendžiau, kad man jo nereikia.

Nuotrauka iš www.dilpomatėnai.lt/vejos
Nuotrauka iš http://www.dilpomatėnai.lt/vejos

Lyg būčiau prižiūrėjus vienalytę veją, ravėjus ją pincetu kas rytą ir grožėjusis jos vientisumu, vieną dieną būčiau išvydusi varnalėšą pačiam jos vidury. Apsisprendžiau iš karto – rausiu su šaknim.

Tik nežinojau, ką rauti.

Išsiaiškinsiu, nusprendžiau. Pirmiausia grubiai nustačiau tamsaus debesėlio atsiradimo momentą. Per pietus jau buvo? – paklausiau savęs. Buvo. O per pusryčius jau buvo? Dar ne. Viskas aišku, laikas, per kurį atsirado debesėlis – nuo dabar iki kažkurio momento po pusryčių.

Ir pradėjau mintyse atsukinėti filmuką atgal: ką dariau kątik, ką dariau prieš tai, o ką dariau dar anksčiau? Ir kiekvienu momentu stebėjau save, tarsi kokią filmo aktorę. Stebėjau, ar tuo momentu kažkaip nesubjuro nuotaika, ar tai ir nebuvo tas momentas, kai į mane įsismelkė nemielasis debesėlis.

Turiu pasakyti, man sekėsi labai lengvai. Tikiuosi, jei bandysite šią mano sugalvotą techniką, taip pat seksis ir jums. Sukdama savo filmuką atgal, kiekvienu momentu tiesiog gerai žinojau, ar tai buvo tas momentas, kai kažkas mane užkliudė ir įsismelkė nerimas, ar ne. Tiesiog žinojau.

Taip sukdama atgal, vos per kelias minutes atradau tą momentą, kada įsismelkė nemalonus jausmas. Paaiškėjo, kad tai buvo nerimą kelianti antraštė naujienų portale. Kitą sykį tai buvo tas momentas, kai buvo sutartas mano labai ilgai lauktas ir išsvajotas pokalbis. Kas tai bebūtų jums, man atrodo svarbiausia užfiksuoti tą momentą.

O tada, pastebėjus jį, galima į jį pažiūrėti kiek atidžiau, tarsi iš arti. Tarkime, kai atkapsčiau, kad nerimas įsismelkė perskaičius blogą naujienų antraštę, aš paklausiau savęs, kiek tai iš tiesų liečia mane. Žinoma, kad niekaip. Ten buvo parašyta kitų žmonių nelaiminga istorija, ir žurnalistų sukurptas dirginantis pavadinimas. Pasisakiau sau: “tai yra tų žmonių istorija, ne mano. Mano istorija yra mano istorija, ji atskira ir su šiuo įvykiu nesusijusi.“. Aš pasakiau sau tik akivaizdžius ir stebėtinai paprastus faktus. Nieko sau neįteiginėjau, tik aiškiai ir garsiai įvardinau tiesą. Ir viskas, debesėlio kaip nebūta. Linksma ir laiminga galėjau nugyventi likusią dienos dalį.

Dėl to pokalbio irgi elgiausi taip pat. Klausiu savęs, kodėl sukilo toks didelis nerimas. Juk iš tiesų tai, kad tas pokalbis vyks, buvo mano didelė svajonė. Atrodo, reiktų džiaugtis. Tada pati sau atsakiau: “nes jeigu jis pasisuks blogai“. Į tai pati sau atsakiau: “jei pasisuks blogai, žinosi, kad išbandei viską ir iš savo pusės padarei viską, absoliučiai viską, ką galėjai, ir toliau gyvensi taip, kaip dabar.“ Pati supratusi, kad dabar gyvenu gerai, jau iš karto nebeturėjau pusės tos nerimo. Toliau klausiau savęs, kas dar gali būti blogai? Dar gali būti, kad viskas atrodys, kad pasisuko ta linkme, kuria aš noriu, bet paaiškės, kad tai tik apgavystė, kad mane apgaus, nuskriaus.“ Na, pasakiau sau, tu juk didelė mergaitė, neprivalai sutikti su tau nepriimtinomis sąlygomis, kai jos paaiškėja. Gali nustatyti savo sąlygas, savo ribas, iki kur tu sutinki, o kur jau nebe. Ir viskas. Debesėlis dingo visiškai.

Mano pasakojimas gal ilgokas, tačiau realiai visas procesas nuo debesėlio pastebėjimo ir noro su juo išsiskirti iki tol, kol jo nebėra, tepraeina vos kelios minutės. Labai verta. Negaliu patikėti, kad tai taip puikiai veikia. Ir iš tiesų yra be galo paprasta.

Įdomu tai, kad kai pradėjau tuos momentus, kai įsiskverbia nerimas, kelti į paviršių, kad jie iš tiesų tokie paprasti. Ir kad taip lengvai sutvarkomi, tas nerimo jausmas iš stipraus gali pavirsti visiškai nuliniu sekundžių lygyje!

Ir dar pastebėjau, kad tie procesai, kai įsiskverbia nerimas, būna labai trumpi, greiti ir išgyventi kažkaip nesąmoningai, tarsi antrame plane. Na, tarkime, kalbėjau telefonu, portalą atsiverčiau ir uždariau, o viena skambi antraštė ir nepastebėjau, kaip prisikabino ir nusėdo nemalonaus debesėlio pavidalu. O iškėlus į paviršių ir sąmoningai suvokiant prisikabinimo momentą ir tarsi su juo trumpai pasikalbėjus, iškart išsisklaido.

Pabandykit ir jūs, tikiuosi, kad veiks lygiai taip pat magiškai. Ir padovanos ne vieną puikią dieną, kurios metu staiga ėmė ir išsisklaidė debesys!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Filmuko sukimas atgal