Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.
Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?
Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.
Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia
Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?
Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.
Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.
Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.
Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.
Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.
Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.
Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.
“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“
Mano tikras gyvenimas 