Toksinis pasyvumas

Žmogui blogai, ir blogai jau kurį laiką ir jis žino, kad yra blogai, tačiau nieko nedaro. Tai yra toksinis pasyvumas.

Toksiniam pasyvumui reikštis turi įtakos įsikalbėtas bejėgiškumas, kad žmogus pats nieko pakeisti negali. Dažniausiai žmogus, kuriam yra blogai, išlieka pasyvus, nepriima sprendimų, nesiima veiksmų padėčiai keisti, nes mano, kad kažkas tai turi padaryti už jį, kažkas kitas, iš išorės.

Kitas toksinio pasyvumo variantas – tikėtis, kad situacija kažkaip savaime išsispręs ir pagerės. Nepaisant to, kad prieš nosį kalnai faktų, kurie akivaizdžiai rodo, kad pagrindo tikėtis savaiminio pagerėjimo nėra.

Toksinis pasyvumas dažnai susijęs su ankstesnėmis patirtimis, kai sprendimai buvo priimami kitų, stipresnių ir autoritetingų, kurie ne tik neleido reikšti savo nuomonės, bet ir skaudžiai baudė už savo valios reiškimą.

Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai

“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“

Bessel van der Kolk

Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons

 

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.