Drebėkime

Mūsų, Vakarų kultūroje yra plačiai paplitusių vertybių, kurios kai kuriais atvejais iškraipo realybę. Kaip kad pasipūtėliškas elgesys rodo link pseudo pasitikėjimo savimi, kaip pozityvumas neleidžia laisvai jausti jausmų, kuriuos jauti, taip ir paprastas kūniškas reiškinys – drebulys – tarsi yra kažkoks negeras ženklas.

Kas pirma šauna į galvą, kai pamatome drebantį žmogų? Iš baimės šiais laikais praktiškai nepamatysi nieko drebančio, bent jau neprisipažins tai tikrai. Drebulys greičiausiai mums sukels tokias asociacijas: geria, vartoja narkotikus arba serga. Trumpai apibūdinant, kažkas su drebančiu žmogumi yra akivaizdžiai negerai. Todėl reikia jo vengti, kad netyčia neužsikrėstum. Dėl tokio požiūrio jei žmogui užeina drebulys, visi puola jį kuo greičiau slopinti, kad tik jis nebūtų kieno nors pastebėtas. Automatiškai žmonėms patiems įsitvirtina nuostata, kad drebulys yra kažkas blogo.

Peter Lavine, JAV mokslų daktaras, visą savo įspūdingą gyvenimo karjerą pasistatė ant drebulio. Jis tiesiog pastebėjo, kad gyvūnai… dreba. Kas čia tokio, mano šuo irgi dreba, tai ką, pasirodo, už šį pastebėjimą duoda mokslų daktaro laipsnį ir daug apdovanojimų už pasiekimus medicinoje ir psichiatrijoje?

Taip. P. Levine pastebėjo du reiškinius, kad gyvūnų pasaulyje iš esmės nėra psichotraumų. Tai reiškia, kad nebūna potrauminio streso sindromo ir psichinių ligų. Jis pradėjo domėtis, kaip čia taip yra. Juk gyvūnai dažniau nei žmonės patiria gyvybei pavojingas ekstremalias situacijas: neturi spynomis rakinamų namų, policijos, greitosios pagalbos, negali pasisamdyti asmens sargybinių, nepažįsta kelio ženklų. Jis norėjo suprasti, kaip čia taip gamtoje yra sutvarkyta, kad gyvūnai, nuolatos ir sistemingai patirdami pavojų, lieka tam atsparūs?

Jis tyrinėjo gyvūnų elgesį situacijose, kurios buvo pavojingos jų gyvybei. Ir pastebėjo, kad pavojui pasibaigus, gyvūnai stipriai dreba. Tiesiog purtosi visu kūnu. Po kiek laiko jie nurimsta ir nelieka jokios traumos! Taip P. Levine atrado drebulio prasmę ir esmę.

Iki 2:03 minutės pažiūrėkite, atkreipdami dėmesį į taip, kaip žąsiukas dreba po neįtikėtino nusileidimo.

Tiek žmonėms, tiek gyvūnams patekus į gyvybei pavojingą situaciją, kūne išsiskiria daug energijos. Kvėpavimas tampa tankus, širdis plaka kaip pašėlus, raumenys įsitempia. Kūnas automatiškai, per sekundę pereina į pulk arba kovok būseną. Tačiau iš tiesų pulti ir sudraskyti priešą arba pabėgti nuo jo – ypač žmonėms šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai neišeina. Dažnai tenka suvaldyti savo instinktus trenkti į nosį tam, kuris mus įžeidė. Jei nenorime atsidurti areštinėje.

Energija kūne liko sukaupta, tačiau nebuvo kaip jos išleisti. Žmogaus, skirtingai negu gyvūnų, yra labiau išvystyta priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą. Žmogus, kątik patyręs didelį stresą, nenorės pasirodyti kaip koks “slabakas“ ir drebulį sąmoningai nuslopins. Taip neįvyksta sukauptos fizinės energijos iškrova iš kūno.

Kūnas fiziniame lygmenyje tebelieka aukštos parengties būsenoje, kuri išgainiui pavirsta į potrauminio streso sindromą. Kūnas vis dar yra užstrigęs pavojingoje situacijoje, kurios jau seniai nebėra: raumenys lieka įsitempę, antenos gaudo menkiausius pavojaus ženklus net kai iš tiesų situacija yra rami ir saugi, kvėpavimas išlieka paviršutinis ir dažnas, širdis plaka žymiai dažniau nei organizmui būtina ramybės būsenoje. Nenuraminta kūniška būsena siunčia signalus ir nervų sistemai, kad “kažkas netaip, yra pavojus“, suaktyvina simpatinę nervų sistemą, kuri ir yra atsakinga už kovinės parengties būseną. Taip žmogus lieka gyventi su trauma, kuri degina žmogų iš vidaus.

Taip kad kai užeis drebulys, drebėkit. Nesvarbu, ar drebate dėl to, kad kątik patyrėte kažką sukrečiančio, ar drebulys nepaaiškinamas – gal iš kūno išeina sena trauma. Ne slopinkit, o sveikinkit savo drebulį. Jis dažnai žmones labai išgąsdina, nes jiems atrodo, kad kūnas kažką daro, ko jie nevaldo, ir kad tai yra labai blogai. Neišsigąskit drebulio. Mūsų kūnai žino, ką daro. Leiskite sau padrebėti. Ir tvirtai žinokite, kad jeigu kūnas taip daro, tai taip ir reikia, taip ir turi būti. Padrebėsite ir praeis.

Tik tas vienas, toks paprastas reiškinys – jeigu leisite jį sau išverti – gali lemti, ar užsiliks jumyse trauma, ar ne. Drebėkite ir būkite sveiki!


Jeigu jums patinka šie tekstai, arba jie suteikia jums naudingos informacijos, taip galite pasakyti autorei ačiū.

Drebėkime

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.

Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.

Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.

Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.

Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.

Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.

Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.

Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?

Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.

KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.

Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.

wounded_soldier_281482881416429

Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)

Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.

Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose.  Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.

edvard_munch_-_the_scream_-_google_art_project

Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)

Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?

 


Jūs net neįsivaizduojate, kiek daug man reiškia, kad gaunu Jūsų padėkojimą už rašomus tekstus. Ačiū tiems, nuo kurių jau gavau!

Nematomas karas arba kodėl labai sunku gauti pagalbą turint KPTSS

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Jeigu pas jus atėjo labai stipriai emociškai išreguliuotas žmogus, kuris, įtariate, kad yra kątik patyręs traumą arba kuris yra retraumatizuotas (dar sykį patyręs situaciją, kuri buvo panaši į originalią traumą), jokiu būdu negalima taikyti klasikinio priėjimo prie kliento, remiantis froidine, tuščio lapo filosofija. Kur psichologas stengiasi neišreikšti savo jausmų ir savo pozicijos, o pabrėžtinu atsitraukimu palieka visą lauką reikštis savo klientui / pacientui.

Traumą patyrusį klientą tokia pozicija traumuos dar sykį, ir jūs ne tik negalėsite jam padėti šios sesijos metu susireguliuoti emocijas, tačiau gali būti, kad net pasunkinsite jo būklę.

Traumą patyręs klientas yra specifinės būsenos, kurioje jis nėra pajėgus realistiškai vertinti nei aplinkos, nei pasinaudoti jam suteikta erdve, kurioje jis gali būti savimi. Traumą patyręs pacientas yra išsigandęs, jam tuo metu yra per sunku būti savimi ir pakelti situaciją, į kurią jis pateko. Jis negali susitvarkyti su užgriuvusia situacija, net jei ta situacija iš šono, objektyviam stebėtojui neatrodo tokia tragiška ir atrodo įveikiama. Šiuo metu apeliuoti į jo realybės suvokimą, alternatyvų matymą yra neproduktyvu, nes visų pirma tai nesuveiks, antra, jis pajus, kad jūs jo nesuprantate, ir pasijus dar bejėgiškesnėje būsenoje, nei prieš tai. Tai iš esmės prieštarauja tikslui, ko jis pas jus atėjo.

Ištikus traumai ar retraumatizuojančiam įvykiui, psichikai negebant susidoroti su situacija, už išgyvenimą atsakinga smegenų dalis pasiunčia signalą likusioms smegenų dalims, kad ištiko pavojus gyvybei. Organizmas žaibiškai persitvarko į “kovoti arba bėgti“ išgyvenimo režimą. Be to, kad šis režimas įjungia hormonų liaukas ir pradeda pumpuoti kortizolį ir adrenaliną į kliento kraują, tuo pačiu atjungiama ir priekinė smegenų dalis, atsakinga už loginį mąstymą, analizę ir sprendimų priėmimą. Negalėdamas realizuoti bėgti ar kovoti režimo, t.y. negalėdamas identifikuoti iš kur eina pavojus (iš tiesų iš jo paties super įaudrintų smegenų), klientas yra labai dirglus, tarsi užspeistas žvėris. Negalėdamas išleisti susikaupusios energijos ir streso per kovą prieš nežinomą priešą, jis gali pradėti kovoti prieš jus, jei būsite per šaltas ir per daug atsitraukęs arba per daug akcentuojantis racionalaus sprendimo paiešką.

Ištikus tokiam flashback’ui, žmogus tampa pusiau vaikas, nes jo mąstymo daliai atsijungus yra nepajėgus mąstyti, o traumuota asmenybės dalis susiaktyvuoja ir visa asmenybė regresuoja.

Todėl pats pirmas teisingas žingsnis kaip prieiti prie kliento tokioje būsenoje yra kaip prie mažo, išsigandusio, nukentėjusio vaiko, esančio šoko būsenoje. T.y. prieidinėti reikia atsargiai, kad neišgąsdinti, nes po to nebegalėsite padėti, tačiau būtinai stengiantis išlaikyti ramią būseną ir dominuojančią, tačiau pabrėžtinai besirūpinančią poziciją. Kažkas panašaus, kaip prieina mama prie mažo klykiančio vaiko. Jinai neklausia, ar galima pakelti vaiką ir jį pervystyti, jie tiesiog jį ima į rankas ir prausia bei pervysto, tuo pačiu glaustydama, ramiais judesiais ir savo ramumu ramindama vaiką, pervysčiusi dar paliūliuoja ir galutinai nuramina, kol šis užmiega arba pradeda šypsotis, pamiršęs patirtis baisumus.

Lygiai taip pat su didžiuliame strese esančiu klientu reikia prieiti iš globojančios pozicijos. Pirmiausia, parodyti kūno kalba, balso tonu, kad jis yra laukiamas, pakviesti užeiti, parodyti rūpestį: ar jam norėtųsi čia prisėsti? Ar jam patogu? Ar jis norėtų arbatos? Gal dar kažko, ko reiktų komfortui sudaryti? Tegu pasako, gal jis nori, kad užuolaidas užtrauktumėt, ar atitrauktumėt, gal uždaryti ar atidaryti langą, gal jam norėsis, kad patrauktumėt savo kėdę šiek tiek į kitą vietą jo atžvilgiu. Viską, kas neperžengia jūsų ribų, padarykite. Tai ir yra simbolinis mažo vaiko pervystymo aktas.

Po to specialiai paklauskite, koks jausmas, kai kažkas, paprašytas padaro tai, ko jam norisi? Tegu jis pagalvoja ir atsako. Šis klausimas į sąmonės lygį iškels pajautimą, kas būna, kai kiti pasirūpina. Jau vien iki šios vietos klientas turėtų būti iš dalies nurimęs.

Toliau švelniai ir rūpestingai paklauskite, kas nutiko, ir būtinai paklauskite, ar jis sutinka jums papasakoti ir jus drauge pasiimti į kelionę į jo problemą. Leisdamas “vykti“ kartu klientas vėlgi pasijus ne vienas savo varge. Ir tai yra esminis kontrastas tarp šalto, atitolusio balto lapo strategijos, kur strese esantis klientas, tuo metu esantis išsigandusio mažo vaiko būsenoje ir nesugebantis pats susireguliuoti savo emocinės būsenos, yra simboliškai paimamas už rankos ir vedamas saugiu takeliu.

Šiame etape dar ne laikas ieškoti sprendimų. Kai klientas pasakos, tiesiog būkite, keliaukite su juo. Nebijokite parodyti savo emocijų, atjautos, kad suprantate, kodėl jis pasijautė taip ar kitaip, kad atjaučiate jį jo skausme.

Pabaigoje būtinai padėkokite už pasitikėjimą ir išreikškite dėkingumą, kad jis pasiėmė jus su savim į savo vidų. Taip pat paklauskite, o koks jausmas buvo jam eiti į ten, kur jo laukė siaubas, su kažkuo kitu drauge?

Labai svarbu eigoje, kad jūs nepamestumėte savęs, savo ašies ir ramumo. Stebėkite savo ribas, kur atjausti ir tai parodyti yra gerai, bet būti nunešamam kliento istorijos nėra gerai. Jis turi jausti jus kaip saugumo garantą, kuo jūs esate tol, kol išlaikote savo paties pusiausvyrą.

Ką jūs darote su tokia eiga, tai jūs atliekate ryšio užmezgimą su klientu. Užsimezgus ryšiui, susidaro sąlygos pacientui rimti, “užsikrečiant“ jūsų stabilumu įėjus į jam nestabilią zoną. Be to, jūs tuo pačiu kuriate naują išgyvenimą jo traumuojančioje situacijoje, kur 1) jis nebėra vienas, paliktas, mažas, išsigandęs vaikas, 2) jis gauna naujos patirties savo siaubo istorijoje, kur jis yra drauge su kitu žmogumi, kuris jį supranta, palaiko ir sustiprina.

Traumos metu visada yra stipri emocinė disreguliacija. Ir visada sutrūkęs ryšys su kitais žmonėmis, greičiausiai yra įgyta liguista prieraišumo forma. Tokia sesijos vedimo eiga padeda ne tik užmegzti ryšį su klientu, bet ir jį emociškai sureguliuoti. Klientui grįžus į  tolerancijos langą, toliau galimas darbas ieškant racionalių sprendimų, kai vėl pradeda funkcionuoti ir kitos smegenų sritys. Tai galės vykti kito susitikimo metu.

Tokios sesijos metu klientas ne tik susireguliuoja tuo momentu, bet ir patiria prieraišumą. Tai gali būti pirmas saugaus prieraišumo epizodas jo gyvenime. Tai nėra blogai, nes jis iš principo mokosi prieraišumo prie žmonių. Kai mokės prieraišumo ir to pasekoje kurti santykius su kitais žmonėmis, jis galės susireguliuoti jų pagalba, tai nereiškia, kad tokios sesijos metu yra išugdoma priklausomybė nuo konkretaus terapeuto.

Kaip priimti traumą patyrusį klientą sesijos metu

Perdėta gėda

Gėda yra normalus patyrimas, kuris padeda žmonėms suvokti, ką jie padarė ne taip, ištaisyti ir integruotis atgal į bendruomenę. Gebėjimas jausti gėdą padeda būti žmonių grupės dalimi, t.y. padeda patenkinti labai svarbų žmogaus poreikį priklausyti. Ši, normali gėda pasireiškia trumpai: padariau kažką ne taip – ištaisiau – pamiršau gėdą – daugiau taip nebesielgiu – ir toliau gyvenu sau laimingas.

Problemos su gėda prasideda tada, kai gėda pasidaro perdėta. Gėda perdėta pasidaro ne tuomet, kai žmogus padaro per daug veiksmų, dėl kurių jam gėda. Ar daugiau, ar mažiau, normali gėda veikia taip pat, prasisuka aukščiau nurodytas ciklas ir viskas. Vienintelis poveikis, kurį turi normali gėda yra tas, kad jis padeda ištaisyti savo elgesį į naudingesnį aplinkiniams ir padeda pajusti geresnį ryšį su kitais žmonėmis. Žodžiu, nemalonus poveikis trumpalaikis, o gėdai atlikus savo funkciją pasireiškia ilgalaikis teigiamas poveikis.

Perdėta gėda įgyjama dažniausiai vaikystėje, kai žmogus dar neturi tvirtai susiformavusio Aš, kai jo Aš dar tik kuriamas ir jis plaukiojantis, neapibrėžtas, stipriai priklausomas nuo kitų įtakos. Didžiausią poveikį, žinoma, turi tėvai ar žmonės, atliekantys tėvų rolę.

Perdėta gėda įgyjama tada, kai tėvai dažnai dėdija, naudodami gėdą kaip įrankį priversti vaiką elgtis taip, kaip jie nori. Tarkime, mama gėdina vaiką, kad jis vaikšto purvinas, praplyšusiais keliais, nenusivalęs burnos, purvinas. Vadina muziumi, nevala ir pan. Mama nori, kad vaikas nusivalytų burną pavalgęs, kad jai nereiktų dažnai pirkti suplyšusių kelnių ir kad nereiktų dažnai skalbti rūbų bei kad rūbuose neliktų neišskalbiamų dėmių. Dažnai vaikam suvaldyti naudojantys gėdą tėvai patys turi perdėtą gėdą, ir jiems labai svarbu, kad kiti nepagalvotų, kad jie blogi tėvai, nes vaikas laksto nešvariais rūbais.

Rezultatas toks, kad vaikas vistiek pamiršta nusivalyti burną, vistiek bėgioja ir griūna, t.y. rūbus vistiek karts nuo karto susiplėšo ir išsipurvima. Mama kala gėdą į jo galvą dar labiau, ir vaikas ima galvoti, kad jis kažkoks ne toks, kad jam reikia jo paties gėdytis, kad jam reikia slėptis nuo kitų, nes jis kelia gėdą tėvams. Nors jis buvo gėdinamas dėl karts nuo karto nešvaraus kūno ir rūbų, jausmas “aš kažkoks blogas, nepriimtinas“ susiformuoja ir įsigeria į savęs suvokimą ir yra nebesusijęs su konkrečiais faktais, o yra visaapimantis ir išliekantis ir tuomet, kai rūbai švarūs ir nusiprausęs, ir tuomet, kai yra paaugęs, kai nebepargriūna ir nebeišsiterlioja.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotrauka iš Wickimedia

Toksinė gėda persmelkia vaiką taip pat ir tuomet, kai jo pergyvenimai, širdies skausmas yra sutinkami arba abejingai, arba paniekinamai. Kai kažkas su vaiku pasielgia neteisingai, jo natūrali reakcija yra pyktis ir liūdesys. Kai artimiausi žmonės šiuos jausmus atmeta, vaikas gindamasis nuo nepakeliamo patyrimo užsidaro, atsitraukia į gilų kamputį savyje. Vaikas nei už ką gyvenime nebenori patirti tokio baisaus skausmo, kai vieni jį skriaudė, o kiti neatjautė, nesuprato jo, kad jis pats atsiskiria nuo visų žmonių. Tuo pačiu metu jis atsiskiria ir nuo savo jausmų, kurie buvo “kalti“ dėl siaubingo patyrimo. Taip mažas žmogus atsiskira nuo savęs.

Jame irgi apsigyveno perdėta, toksiška gėda. Gilūs patyrimai niekur nedingsta ir užaugus. Žmogus jaučiasi iš esmės kažkoks ne toks, kaip visi, brokuotas, netikęs, netinkamas, nevertas meilės ir laimės. Perdėtos gėdos pažymėti žmonės linkę slėptis nuo kontaktų su žmonėmis, jų vengti, save izoliuoti. Jei gali manyti, kad neša kitiems žmonėms nelaimes, kad jie nieko verti, nieko nesugebantys, kad kitiems jie atgrasūs ir nepatrauklūs, kad ir ką bedarytų. Jie jaučiasi kaip invalidai, atstumtieji, raupsuotieji, nors jų kūnai išoriškai yra visiškai normalūs.

Žmogus gali netgi fiziškai jaustis tarsi jis nyksta, byra į gabaliukus, vyksta jo savaimis irimas arba kad krenta į juodą duobę be dugno. Nedirbant su perdėta gėda sąmoningai, ji pati nepraeina ir stipriai įtakoja žmogaus gyvenimą. Tai yra galinga susinaikinimo programa.

 

 

 

Perdėta gėda

Kaip trauma veikia žmogų

Pirmiausia, kas yra trauma? Trauma tai yra toks įvykis, kuris buvo per stiprus, per didelis, per paveikus, kad jį patyrusio žmogaus psichika su tuo galėtų susidoroti. Tai yra iš esmės iki galo neišgyventa situacija, kuri per daug sukrėtė, arba iš kurios reikėjo pabėgti, kuri nebuvo iki galo pabaigta ir apdirbta smegenyse kaip kad bet kuris kitas praeities prisiminimas.

Traumos metu kažkas tarsi nutrūksta arba užstringa ir procesas nesibaiga iki galo. Įvykis smegenyse nėra perkeliamas į tą vietą, kur saugomi praeities prisiminimai, o lieka gyvas, neužbaigtas, ir jis lieka operatyvinėj smegenų dalyje.

Tačiau kaip sako turbūt žymiausias pasaulyje traumų specialistas Basel van der Kolk, pati trauma ir traumuojantis įvykis savaime nėra toks jau svarbus, nors gali būti labai intensyvus savo išgyvenimu.

Svarbiausia, sako specialistas, yra tai, kokį poveikį trauma turi dabartiniam žmogaus gyvenimui. Traumą patyrę žmonės nebegali susikaupti, jiems labai sunku mokytis kažką naudo, jie nebegali koncentruoti dėmesio į vieną veiklą ar tikslą.

Jie nustoja jausti kaip jaučia kiti žmonės, nors jie myli savo artimuosius, jie tuo pačius ir nejaučia jiems to paties, kaip kad kiti, traumos nepatyrę žmonės. Vietoj to, kad jie išgyventų realybę, kurioje dabar yra kartu su sau artimais žmonėmis, jie mintyse yra kažkur kitus, jų mintys visą laiką sukasi aplink traumą.

Tad esminis ir tikrasis traumos poveikis yra ne tame pačiame įvykyje, arba tame, kad įvykio aplinkybės tampa dirgikliu, o tame, kad trauma neleidžia gyventi, patirti gyvenimo tokio, koks jis yra čia ir dabar, ir neleidžia pilnai suvokti esamos realybės.

Tada žmogus ieško problemos šaknies, kodėl jam taip yra, ir atsikasa iki traumuojančio įvykio. Tada apie traumuojantį įvykį pasakoja, jį analizuoja ir nagrinėja, ir taip prie trauminio įvykio prisirišama dar labiau. Taip, per aplinkui, trauminis įvykis tampa svarbesnis, nei jis iš tiesų yra.

Tikroji problema yra tai, kad žmogus negali pilnai funkcionuoti dabartyje. O tikrasis uždavinys yra kaip padaryti, kad nepaisant patirtos traumos, kokia ji bebūtų, kad žmogus galėtų vėl grįžti į šiandieninį gyvenimą ir jame sėkmingai tvarkytųsi, kad tiesiog galėtų gyventi savo gyvenimą. Arba kitaip tariant, trauminis patyrimas neužgrobtų dabarties patyrimo.

Nuotrauka iš Wickimedia

Kaip trauma veikia žmogų