Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kuo daugiau mokslas žino apie prisirišimo ir išgyvenimo mechanizmus, tuo geriau galima paaiškinti tokius paradoksalius reiškinius, kaip kad moterys, vis grįžtančios pas vyrus, kurie jas muša.

Kai iškyla pavojus gyvybei, žmogiškas instinktas yra bėgti pas savus, į savo gentį, į savo šeimą, pas savo artimus žmones ir ten rasti saugumą. Yra tyrimais įrodyta, kad vyrui laikant žmonos ranką, ji beveik nebejaučia elektros šoko sukelto skausmo. Beje, kuo geresni santykiai tarp jų, tuo mažesnį skausmą jautė tiriamosios moterys. Kai moterų ranką laikė svetimas žmogus, skausmas šiek tiek sumažėjo, tačiau pastebimai mažiau nei kai tai darė jų vyrai.

Artumo apraiškos, tokios kaip žiūrėjimas vienas kitam į akis ar apsikabinimai mažina kraujo spaudimą, leidžia nusiraminti, nes jausdamasis artimas, žmogus jaučiasi ir fiziškai saugus.

Evoliucijos metu kai kurie gyvūnai tam, kad būtų saugūs ir padidėtų jų išgyvenimo tikimybė, buvo gamtos aprūpinti ragais, stipriais dantimis, stipriomis galūnėmis, kurios gali padėti greitai pabėgti ar sunaikinti kitą žvėrį, besikėsinantį į gyvybę. Žmonės neturi tokių stiprių ir ilgų rankų kaip gorilos, tokių greitų kojų kaip gepardai ar tokių didelių dantų kaip tigrai. Žmogaus pagrindinis ginklas siekiant išgyvenimo – instinktas šlietis prie kitų žmonių ir išlikti saugiu esant tarp žmonių. Todėl poreikis būti bendrume su kitais žmonėmis yra ne silpnumo išraiška, o tai yra instinktas, kuris yra žmogaus funkcionavimo biologijos dalis. Kitaip tariant, tai tokio pat stiprumo mechanizmas, kaip kad poreikis kvėpuoti ar gerti. Jam neįmanoma pasipriešinti.

Todėl kai artimuose santykiuose iškyla pavojus, pavyzdžiui, sutuoktinis pradeda smurtauti namuose, jo žmona išgyvena didelį pavojaus sukeltą stresą. Jos kūnas fiziologiškai reaguoja į pavojų ir sustiprina joje instinktą ieškoti prieglaudos ir saugumo pas kitus žmones.

gewalt_ist_nie_okay_02

Kadangi tas pats smurtaujantis sutuoktinis ir yra jos artimiausias žmogus, praėjus situacijos pikui ir šiam nebesišvaistant kumščiais, ji negali atsispirti instinktui vėl šlietis prie jo, nes jos įaudrinta sistema reikalauja kuo greičiau patirti artumą ir bendrumą su kitu žmogumi tam, kad jos nervų sistema galėtų nusiraminti ir grįžti į normalaus funkcionavimo režimą.

Praėjus akivaizdiems pavojaus ženklams, tarkime, vyras išvežtas į areštinę ar miega ar atgailauja, nukentėjusiosios organizmas siekia irgi išeiti ir kovinės parengties. Nes kovinė parengtis negali organizme tęstis ilgai, negali ilgai būti didelėmis dozėmis gaminami ir į kraują švirkščiami adrenalinas, kortizolis ir kt. streso metu išskiriami hormonai. Todėl net pačios tiesiogiai nuo jų nukentėjusios, moterys atsiima pareiškimus policijoje, atleidžia savo smurtautojams ir lieka su jais.

*****

Jeigu Jums šiame bloge skleidžiamos žinios pasirodė naudingos, galite savo nuožiūra atsilyginti autorei. 

Kodėl jos vis grįžta pas tuos, kurie jas muša?

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Dar viena priežastis, kodėl sunku palikti narcizą yra aktyvuota prisirišimo sistema. Kadangi šiuolaikiniai laikai, kai žmonės gyvena civilizuotai ir po miestą lakstantis tigras arba meška pasitaiko tik kai jis pabėga iš zoologijos sodo, yra labai trumpas laikotarpis žmogaus vystymosi istorijoje, mes zoologijos sodų laikais tebegyvename su archaiškomis biologinėmis sistemomis, kurios išsivystė tais laikais, kai meška ir žmogus miegodavo po šalia vienas kito stovinčiais medžiais.

Smegenyse yra atskira dalis, kuri atsakinga už žmogaus prisirišimo reguliavimą. Kadangi likti vienam, be genties anksčiau beveik iš karto reikšdavo mirtį, žmogui atsiskyrus nuo artimiausio žmogaus jis pradeda jausti skaumą, tokį patį, kaip kad jaučia lūžus kojai. Tai yra vidinė sistema, kurios tikslas yra vienintelis – neabejotinai stumti žmogų atgal santykį su kitu žmogumi, kad tik netektų liktų vienam ir būti suėstam vilkų.

Tai yra tos pačios žinios, kurios gali padėti išgyventi skyrybas ir bet kuriam kitam žmogui. Kad skyrybų metu užeinantis skausmas yra normali biologinė kūno reakcija, kuri nors pagal savo funkciją yra atgyvenusi, tačiau mes visi ją vis dar tebeturime ir jinai nepriekaištingai veikia.

Tačiau besant santykiuose su narcisistinio tipo asmenybe, kaip taisyklė ir anksčiau, prieš skyrybas trukę santykiai jau ilgą laiką teikdavo emocinį pasitenkinimą, kuris balansavo ant bado ribos. Todėl jau būnant su narcizu, kol dar nėra pribrendęs sprendimas skyryboms, prisirišimo sistema ir taip būna jau aktyvuota dėl nuolatinio iš narcizo patiriamo emocinio atstūmimo. O vykstant pačioms skyryboms, prisirišimo sistema susiaktyvuoja dar stipriau ir skausmas pasidaro išvis beveik nebepakeliamas. Nes tai tas pats, kas patirti stiprų smūgį į tą vietą, kuri jau buvo gerokai pažeista uždegimo.

depression-loss_of_loved_one

Todėl kad ir kokie buvo blogi santykiai, skyrybos su narcizu sukelia tokį didelį skausmą, kad bet kokio blogumo santykiai staiga pradeda atrodyti daug geresni už patiriamą skausmą.

Be to, smegenys, siekdamos pašalinti skausmą, neobjektyviai pradeda vaizduoti buvusį partnerį kaip daug geresnį, nei jis buvo, kad tik dar labiau paskatintų grįžimą pas jį. Staiga iškyla prisiminimai apie gerąsias kartu patirtas akimirkas, malonius momentus, artumo valandėles. Staiga buvęs partneris ima atrodyti daug geresnis, nei kad jis buvo iš tiesų.

Todėl taip dažnai žmonės grįžta pas savo skriaudėjus ir vėl su jais atnaujina santykius.

Ši dalis nebepateks į knygą apie narsicizmą, nes redagavimo procesas tiesiog paėjo per toli ir naujų rimtų taisymų nebedarysiu. Beje, besiteiraujantiems apie tai, kur yra knyga, atsakau: procesas labai užsitęsė. Turėjusi pasirodyti dar pavasarį kolkas neatspausdinta ir pasibeldus į duris rudeniui… Bet procesas, kad ir koks lėtas, vyksta į priekį ir ji tikrai turi išvysti knygų lentynas!

Bet smagu, kad ir šio blogo įrašuose net ir tie, kurie bus perskaitę knygą, galės rasti knygos tekstą papildančios ir praplečiančios informacijos.

*****

Jeigu esate patekę į narcizo spąstus, nežinote, kaip išsivaduoti, galite susitarti dėl konsultacijos. Kontaktai – dešiniajame langelyje viršuje.

Kai prisirišimo sistema veikia prieš mus

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Įdomus dalykas, šalutinis vaidmuo filme man pasirodė toks svarbus edukacine prasme, kad aš nusprendžiau pirma rašyti tik apie jį, o tik po to apie patį filmą.

Tai kokius tris kartus epizodiškai šmėkštelinti moteris, išblyškusiu veidu ir kraujuotu bintu aplink riešą. Jos rolę, pagrimavus blyškiai, iš esmės galėjo suvaidinti bet kas, ji netikėtais momentais pasirodo antrame plane siaubo iškreiptu sustingusiu veidu. Ji persekioja Grėjaus naują meilę Anastaziją ir nori jai padaryti kažką blogo, klausdama “kuo aš blogesnė už tave?“. Anastazijai jai atsako: niekuo. Ir ji yra teisi, su ta moterimi buvo viskas gerai, tik jai pakriko protas dėl to, kad jinai kažkada neteko Grėjaus dėmesio.50-tamsesniu-atspalviu-mtg

Iš tiesų šiame epizodiniame vaidmenyje slypi labai daug išminties ir tikro gyvenimo, kas atsitinka su moterimis, kurios dėl prisirišimo traumos perdėtai atsiduoda vyrui. Kurios atiduoda visišką savo gyvenimo kontrolę kažkam išorėje.

Ši moteris, kaip ir daugelis kitų, buvo Grėjaus meilužė, kurios vienintelė rolė jo gyvenime buvo tenkinti jo seksualinius instinktus ir iškrypėliškus troškimus tam tikroje apibrėžtoje formoje. Jis buvo dominuojantis partneris, o ji – pasiduodanti. T.y. aklai ir nesipriešindama vykdanti bet kokius jo nurodymus. Ir tuomet, kai jai skauda, kai jis jai liepia kažką daryti, ar jai daro, kai jai nemalonu, kai jai nepatogu ar kai ji to visai nenorėjo daryti.

Taip, yra tam tikros ribos sado-mazo pasaulyje, kur pasiduodantis partneris gali pasakyti tam tikrą sutartą slaptažodį, kuris reiškia “sustok, nebegaliu daugiau“, bet iš esmės tai įvyksta tik tuomet, kai pasiduodantis visiškai fiziškai nebegali pakelti skausmo ar tolimesnio kūno dalių sukiojimo ir kitokio kankinimo. Tokių santykių esmė iš principo ir yra, kad vienas pajaučia malonumą atsiduodamas kito valiai ir patirdamas kančią, kurią šis jam sukėlė. O kitas patiria malonumą iš to, kad kitas taip besąlygiškai jam atsiduoda ir jis turi absoliučią valdžią, įskaitant tai, kad jam gali sukelti kančią.

Viskas gerai iki tol, kol abu žmonės ir jų lūkesčiai, prisirišimas išlieka tuose pačiuose rėmuose. Tačiau atkuriant filme neparodytą priešistorę, galima suprasti, kad ši moteris pamilo savo taip vadinamą šeimininką ir nebegali be jo įsivaizduoti gyvenimo. Problema prasidėjo tada, kai ji pajuto, kad yra savo jausmais labiau įsitraukusi į procesą, kuris vyksta tarp jų, negu jis.

Ji jų susitikimus ima vertinti kaip jų bendravimą, o jis kaip poreikių patenkinimą be jokios intencijos toliau kažką vystyti. Jei moteriškė būtų turėjusi sveikas ribas, ji iš karto po savo jausmų pajautimo būtų iškėlusi tiesiai šviesiai šį klausimą ir paklaususi savo šeimininko, ar jis yra pasiruošęs turėti kažkokių daugiau reikalų su ja nei žaidimų kambary. Šiam patvirtinus, kad tikrai ne, ji būtų nutraukusi bendravimą, kuris jai tapo santykiais, o jam ir liko tik dalykinis bendravimas apibrėžtuose rėmuose – tik tam tikrų savo poreikių patenkinimas ir nieko daugiau, jokių emocijų, jausmų, prisirišimo ir jokių santykių bei bendros ateities.

Kažkokios problemos neleido tai moteriškai sveikai sureaguoti į esamą situaciją ir jinai liko tuose pačiuose išoriniuose rėmuose, susitikinėdama su juo ir bendraudama, o jis susitikinėdamas su ja ir keisdamasis paslaugomis. Kai tokie nelygūs mainai užsitęsia, prasideda problemos. Labai verta įsižiūrėti, kaip vargšė moteriškė atvaizduota filme, nes leisdamasi į nelygiaverčius mainus jis pasmerkia save davimui ir vilčiai be vilties, ji atiduoda savo gyvybines jėgas ir mainais negauna nieko kito, tik kančią. Ir nors tai yra filmas, kviečiu labai įsižiūrėti į tai, kaip ji atrodo, nes filme parodyta labai realistiškai, į ką pavirsta toks žmogus.

Neišeidama iš kankinančių santykių, ji maitina neigia realybę, įsikalba sau tai, ko nėra ir ieško to, ko toje situacijoje neįmanoma rasti. Tikėdamasi kažkaip pažadinti jame jausmus jai, iš naudojimosi paversti bendravimu, ji visiškai išsenka. Ir kuo toliau ji su juo bendrauja, nesvarbu, kad pabaigoje ji tik persekioja jį ir jo naują meilę – tai yra jos beviltiškas bandymas patirti ryšį.

Panašu, kad ši moteris turi nesaugų prisirišimą ir, gyvendama fantazijų pasaulyje, bando realybę pakeisti savo naudai. Žmogų, kuris į ją nebežiūri (po teisybei, niekad realiai nežiūrėjo), priversti pamatyti ją ir jos sielos gelmes, pamilti, pripažinti, būti su ja. Ji pjaustosi riešus, bandydama nusižudyti ir taip desperatiškai siekdama atkreipti jo dėmesį.

Taip, filmo antroje pusėje, ji, pasikėsindama nužudyti abu meilužius, ji drastiškomis priemonėmis išplėšia iš jo pora brūkštelėjimų ranka per jos galvą. Bet kokiomis priemonėmis ir kaip mažai! Be to, priverstinio dėmesio. Jis paglosto jos galvą tik verčiamas mirties baimės. Vėlgi, tai nėra bendravimas, tai yra jo priemonė, kurios jis imasi gelbėti sau ir Anastazijai gyvybę. Tai yra mažiau negu išmalda, kuri duodama savo noru.

O kiek žmonių realiame gyvenime taip klykdami savo elgesiu maldauja nors menkiausio trupinio dėmesio ir bendravimo savo gyvenime?

Kai žiūrėsite filmą, atidžiai įsižiūrėkite į blyškios pamėklės veidą ir akis. Pamatysite, į ką pavirsta žmogus, kuris turi rimtą priklausomybę nuo santykių ir jos nesprendžiantis. Taip, tai labai realistiška. Ar tu nori eiti taip toli, kaip ji?

Baltaveidė šmėkla iš “50 tamsesnių atspalvių“

Trauminis prisirišimas

Viena iš esminių priežasčių, kodėl aukos grįžta pas buvusius smurtavusius sutuoktinius, yra reiškinys, vadinamas trauminiu prisirišimu.

Trauminis prisirišimas įvyksta tada, kai du žmones susieja stiprūs išgyvenimai ir bendros jų patirtys, tačiau jos nėra geros ir gražios abiems žmonėms. Vienas iš trauminių prisirišimų pavyzdžių gali būti emocinis smurtas. Pavyzdžiui, vienas iš partnerių nuolatos kala į galvą kitam: “Tu esi menkysta, tu nieko nesugebi, tu esi nieko vertas, ką tu darytum be manęs, tu be manęs neišgyventum, niekas į tave nežiūtėtų, tau išvis pasisekė, kad aš tave ištraukiau“.

Kas vyksta: agresorius žemina auką, menkina jos vertę, plauna smegenis apie tai, kad ji nieko neverta. Ši nuolatos aktyviai vedama propaganda yra niekuo nepagrįsta, ir tai yra emocinis smurtas. Kuo ilgiau auka išbūna tokiuose santykiuose, kuriuose nuolatos girdi tą pačią žinią, tuo didesnė tikimybė, kad auka priima šią žinią į save ir vis labiau abejoja savimi, kol ima tikėti, kad ji iš tiesų nieko neverta. Tuomet ji pasijunta dėkinga agresoriui, kad nors jis yra su ja, nes jau yra patikėjusi, kad jiegu ne jis, auka būtų viena, palikta, užmiršta, nes yra nieko verta.

Trauminis prisirisimas

Palyginkime, jeigu tai būtų normalūs santykiai. Du žmonės kažką veiktų kartu. Nueitų į kiną, apsipirktų, nueitų į kavinę išgerti kavos, pavalgytų, grįžtų namo, galbūt pažiūrėtų televizorių, naktį pasimylėtų, ryte eitų į darbą, mėnesio pabaigoje susimokėtų komunalinius mokesčius ir pan. Abu jaustųsi laisvi, greičiausiai jaustųsi mylintys ir mylimi, bet ta meilė būtų tokia rami, tyli, tekanti kaip upė iš dienos į dieną. Kažkokios bendros ramios patirtys juos sujungtų, ryšys su laiku pamažu didėtų, tačiau kasdienybėje nebūtų paremtas labai intensyviais išgyvenimais.

Tuo tarpu kai agresorius pats pažemina auką, abiejų organizmuose išsiskiria adrenalinas, auka jaučiasi pažeminta, beviltiška, tuo momentu jaučia neapykantą agresoriui, o po to agresorius po konflikto ją apkabina ir pamyli, staiga auka pasijaučia vis dėlto esanti mylima, nepaisant jos įsikalbėto nevertumo. Tiek cheminės organizmo reakcijos, tiek emocinė būsena per tokį patyrimą svyruoja žymiai labiau. Jausmai svyruoja nuo neapykantos iki meilės, galbūt, siaučiant emocijoms ir hormonų audroms, apvaikinuojama audringu seksu. Emociniai patyrimai yra žymiai intensyvesti ir labiau įsimintini. Meilės jausmas, sekantis po pažeminimo yra stipresnis, todėl dėl intensyvesnių patirčių su agresoriumi užsimezga intensyvesnis ryšys tarp aukos ir agresoriaus.

Tačiau akivaizdu – tai nėra ryšys, kuris yra vienareikšmis aukai. Ji patiria agresiją, emocinį smurtą, o tarpuose – trumpus meilės plyksnius. Formuojasi trauminis prisirišimas, kuris veikia stipriau, negu teigiamas, meile, o ne agresija pagrįstas ryšys aukščiau aprašytame epizode.

Mano nuomone, vienas iš ryškiausių spaudoje nuolatos linksniuojamų trauminio prisirišimo pavyzdžių yra praeityje garsaus krepšininko Gintaro Einikio ir jo gyvenimo draugės Jurgitos Narmontienės istorija. Vyras periodiškai prisigeria ir siautėja iki tokio lygio, kad moteriai iškyla pavojus gyvybei, ir konfliktą spręsti vyksta policija. O po kiek laiko moteris jam atleidžia. Taip yra pasikartoję ir viešumoje nuskambėję ne vieną sykį. Tačiau net ir buvusi sumušta, moteris vistiek susilaukė su agresyviu vyru vaiko, ir istorija tęsiasi toliau.

Print+screen´as iš 15min.lt
Print+screen´as iš 15min.lt
Trauminis prisirišimas