Jeigu kenčiate gyvendami su tėvais, iš kurių manote, kad bent vienas gali būti narcisistinė asmenybė arba kenčiate nuo pasekmių augę tokioje aplinkoje, galite susitarti dėl konsultacijos.
Narcizo santykis su vaiku
vaikai
Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai
“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“
Bessel van der Kolk
Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons
Ar nužudytas keturmetis yra psichopato auka?
Visuomenę sukrėtęs žavaus keturmečio nužudymas kelia labai daug klausimų.
Laikui bėgant pasirodo vis daugiau informacijos, išlenda kai kurios detalės. Tačiau panašu, kad labai daug klausimų vis dar lieka neatsakyta.
Kadangi aš domiuosi santykių dinamika, kur dalyvauja narcizai, psichopatai ir panašūs žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, paanalizuosiu šią istoriją būtent iš šio kampo.
Sunku pasakyti, kuris tą vaiką daužė. Iš pradžių sugyventinis vertė kaltę ant mamos, o po to prisipažino, kad vistik lemiamus jo gyvybę atėmusius smūgius sudavė jis. Policija tuo tarpu sulaikymą mamai pratęsė, tačiau jis vistiek išlikęs trumpesnis, matomai kaltinimai jai žymiai lengvesni. Kolkas nėra aišku, ar ji neužkirto kelio savo vaiko nužudymui, ar mušė ir ji pati. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad mušė mažiau.
Berniuko mama išsiskyrusi būdama labai jauna, ieškojo laimės Ispanijoje. Buvo pasirodžiusi informacija, kad ten ji pateko į nusikaltėlių rankas, kur ją norėjo parduoti ir jai teko bėgti. Jauna mergina, likusi su vaiku viena, panašu, kad tikrasis vaiko tėvas, besantis irgi užsienyje, vaiko gyvenime dalyvavo mažai ir iš esmės vaiku rūpinosi mama.
Kol mama bandė kabintis į gyvenimą užsienyje, jos vaikas buvo likęs pas močiutę Lietuvoje. Tačiau kai tik susirado darbą kitame mieste, mama iš karto pasiėmė vaiką. Panašu, kad būdama jauna, patyrusi nelengvų dalykų, tačiau jauna simpatiška moteris kabinosi į gyvenimą.
Atrodo, kad viskas susitvarkė – susirado darbą, išsinuomavo butą, susirado gyvenimo draugą ir parsivežė vaiką iš mamos. Susidėliojo svarbiausi gyvenimo taškai, moteris atkūrė stabilumą ir saugią harmoningą aplinką sau ir savo vaikui.
Naujasis gyvenimo draugas žadėjo kartu auginti vaiką, rūpintis, prižiūrėti. Portaluose buvo pasirodžiusi informacija, kad tai buvo jis, kuris ją ragino parsivežti vaiką į naujai susikurtus namus, į naują šeimą.
Kam vyrui kitos moters vaikas? Čia galimi du variantai. Pirmą atmetu iš karto, nes panašu, kad pedofilijos pėdsakų nėra, nes spaudoje užsiminta, kad byla policijai atrodo aiški. Antra, jeigu tai yra sveikas žmogus su vertybėmis, tai žinoma, kad jis palaikytų mamą, norinčią rūpintis savo vaikais ir kuri siekia, kad jos vaikas gyventų kartu šeimoje. Šis variantas irgi atkrenta, nes jis pats tą vaiką ir užmušė. Taigi, vienintelis liekantis logiškas argumentas yra tai, kad jis siekė greitu būdu užtikrinti naujai draugei, koks rūpestingas, atsakingas vyras jis yra, kuriam rūpi ne tik jinai, tačiau ir jos vaikas. Žinant situaciją, kiek vyrų Lietuvoje nesirūpina savo vaikais, tai atrodo labai gili, nepaneigiama ir užtikrinanti vertybė vyre, kuris rodo iniciatyvą rūpintis vaiku. Tą patvirtina ir vėlesnės nuotraukos, kur jis leidžia laiką su vaiku.
Žmogus, tikrai mylintis vaiką, negali jam netyčia suduoti keliasdešimt smūgių, nuo kurių jis mirs. Be to, kaip buvo pranešta per naujienas, sužinojęs, kad po paros laiko vaikelis vistik užgeso medikų rankose, jis nerodė jokios reakcijos. Tai patvirtina prielaidą, kad iš esmės pats vaikas ir jo gerovė šiam veikėjui nereiškė nieko. Tad vaikas iš tiesų ir buvo efektyvus įrankis siekti savanaudiškų tikslų siekiant pavergti sau patrauklią, tačiau labai pažeidžiamą moterį.
Mamos draugas pasinaudojo vaiko egzistavimo faktu savo tikslams ir su juo elgėsi gražiai tik tol, kol vaikas atliko savo funkciją – padėjo nutiesti raudoną kilimą jam į jos širdį. Kai tik mama buvo supakuota, vaikas pasidarė visiškai nebereikalingas ir netgi nenaudingas, jis pradėjo nervinti. Todėl jis ir galėjo jį mirtinai sumušti dėl bet kokios menkiausios priežasties, nes vaikas vaikšto, patriukšmauja, ne tą pasako ne tuo momentu, žodžiu, trukdo.
Ji buvo atsikrausčiusi į naują miestą, kuriame neturėjo užnugario, neturėjo tvirtų socialinių ryšių. O tai reiškia, kad galėjo nežinoti apie savo draugo praeitį bei neturėti glaudaus draugų rato. Socialinė izoliacija yra terpė, kurią skatina tokio tipo veikėjai ir kuri veikia jų naudai. Dažniausiai išsirinkdami aukas, jie ieško pažeidžiamų žmonių.
Vargšo berniuko mama nesiskundė nei mamai, nei močiutei apie smurtą, nors iš jų pasisakymų panašu, kad jos tai matė ir žinojo. Nesiskųsti ir neiškoti pagalbos galėjo dėl kelių priežasčių.
Pirma, greičiausiai santykiai su jomis nebuvo labai tvirti ir jos nebuvo tie žmonės, iš kurių mergina, patekusi į manipuliatoriaus gniaužtus, būtų galėjusi tikėtis konstruktyvios pagalbos. Kai kalbama apie mamą ar močiutę, nieku neminimas tėvas ir senelis. Panašu, kad iš kartos į kartą nebuvo tvirto šeimos pagrindo, elgsenos modelio, kiekviena moteris tvarkėsi su gyvenimu kaip išmanė. Tad ir dukra bei anūkė turėjo bandyti susidoroti su gyvenimo iššūkiais viena.
Antra, ji galėjo būti paveikta manipuliacijos, agresijos ir meilės bombardavimo vienu metu, jausti didelį trauminį prisirišimą ir kognityvinį disonansą. Kas vien savaime gali padaryti auką neveiklią. Kai auka staiga nebežino, kas yra gerai, o kas blogai. Kątik, prieš kelis mėnesius šis vyras buvo didvyris jos akyse ir ji jautėsi pagaliau mylima ir saugi, patikėjusi, kad rado atramą ir išsigelbėjimą šiame vyre. O staiga jis ima mušti jos vaiką. Negalėdama susitaikyti su tiesa, kad jis viso labo yra nusikaltėlis, išnaudojantis ją savo kruvinais tiksliais, vargšė moteris nesąmoningai renkasi tikėti iliuzija, kurios nėra. Kad šis vyras vis dar yra tas ramstis, už kurio ji rado saugumą. Kai jis mušė vaiką, galbūt jis jai sakė, kad auklėja.
Taip, tikrai iš šalies stebintiems žmonėms yra žymiai lengviau atskirti, kas yra svajonių jaunikis ir patikimas vyras bei rūpestingas defacto tėvas vaikui, o kas yra nuožmus nusikaltėlis. Tačiau esant psichopatinei meilei, situacija, susikurianti psichopato aukos viduje yra visiškai kitokia, nei kad matyti iš išorės. Jam taip intensyviai įrodinėjus, koks jis puikus tėvas, auka negali taip greitai ir kardinaliai apsukti jo paveikslio 180° kampu.
Be to, perėjus į nuvertinimo fazę, nusikaltėlis pradėjo dėl visų nelaimių kaltinti ją, tai vertė ją slėpti jo smurto faktus. Man ji vis dar giliai širdyje tikėjo, kad jis yra gerasis jos išgelbėtojas, kuriam ji negali padaryti bloga, liudydama apie jo smurto protrūkius ir taip įkišdama jį į kalėjimą. Juk taip ji būtų tapusi dviguba blogiete – ta, kuri įkišo į kalėjimą savo “užgynėją“.
Kadangi viskas baigėsi žmogaus mirtimi, panašu, kad čia turime reikalų ne tik kad su narcizu, bet labiau su psichopatu. Kurie turi dar mažiau emocijų, veikia dar šaltakraujiškiau, manipuliuodami savo aukomis ir kurie nueina iki žmogžudysčių ir kalėjimo.
Tai, kad tai buvo jis, kuris iškvietė greitąją pagalbą, irgi tik patvirtina dinamiką. Kol vaikas kvėpavo, jis greičiausiai neleido kviesti pagalbos ir vertė moterį jaustis kalta, kad šį taip jį įkištų į kalėjimą dėl tebegaliojančio lygtinio teistumo, menkindamas vaikui padarytų sužalojimų dydį. Mama, patirdama nežmonišką spaudimą, bandė vaiką gydyti pati, pirkdama ir girdydama vaistų, eilinį sykį dangstydama sugyventinio nusikaltimus. Šventai tikėdama, kad ji daro taip, kaip visai šeimai geriausia, nors viduje jausdamasi tikrai labai blogai.
Tačiau kai paaiškėjo, kad vaikas neberodo gyvybės ženklų, tai neatsitiktinai tai buvo jis, kuris paskambino greitajai – suprask, aš rūpinuosi. Kad jeigu jau vaikui blogai, aš bent jau parodysiu, kad aš jam ieškojau pagalbos, o ne jinai. Žodžiu, pasikeitus sutuacijai, kai paaiškėjo, kad uždangstyti smurto šįkart nepavyks, nusikaltėtis iškart scenarijų apverčia aukštyn kojomis, vėlgi gelbėdamas savo kailį. Jis pranešė, kad mama mušė vaiką. Nors pats kątik greičiausiai spaudė ją pačią, kad neišduotų apie jo smurtinius veiksmus, ieškodama vaikui medicininės pagalbos.
Nenuostabu, kad tik pamačiusi akivaizdžius faktus, kuo baigėsi jos istorija, moteris visiškai palūžo. Pirma, ji prarado vaiką. Pamačiusi, kaip keitinėja savo versijas pagal situaciją jos buvęs sugyventinis, mama neturėjo kito kelio, kaip suvokti, kad jam iš tiesų tiek ji pati, tiek jos vaikas šiam antžmogiui buvo visiškas niekas. Kad jis žaidė jų gyvenimais kaip senais mediniais žaislais, kuriuos bet kada gali išmesti į šiukšlių dėžę.
Tik dabar ji suprato ir pamatė tikrąjį žmogžudžio veidą, kad viskas, ką jis jai kūrė, buvo tik viena didelė baisi iliuzija. Kurios pagauta, nes jai taip reikėjo tos užuovėjos ir saugumo, ji net paaukojo savo vaiką. Jo neapgindama ir nepamatydama tiesos anksčiau, kai dar vaiką galėjo apsaugoti.
Iš to, kad mama ir močiutė, spaudai kalbėjusios apie jo smurtą po to teisme nebepatvirtino faktų – greičiausiai irgi saugodamos savo kailį, kad nebūtų patrauktos baudžiamojon atsakomybėn – irgi patvirtino faktą, kad į jas vargšė vargų prispausta moteris negalėjo tikėtis tikros paramos.
Ši moteris, prarasdama iliuziją apie sugyventinio meilę ir jo teikiamą saugumą, suvokė, kad už labai trumpalaiką iliuziją sumokėjo didžiausią įmanomą kainą – savo vaiko gyvybę. Ji taip pat suprato, kad ji šiame pasaulyje yra visiškai viena. Kad nėra nei vieno žmogaus, į kurį galėtų remtis.
Ir jis suprato, kad ji pražudė savo vaiką. Ji suvokė dabar, į kokio žmogaus rankas ji buvo atidavusi savo vaiką, kuris buvo mažas bejėgis gražutis vaikutis. Kuris be to, kad patyrė mirtinas kančias, kooperavosi su mama meluodamas kitiems žmonėms apie tai, kad patėvis nustojo jį mušti. Taip savo maža širdele norėdamas padėti mamai išlaikyti jai taip jai brangią buvusią iliuziją.
Nenuostabu, kad šiandien buvo pranešta apie kritinę moters psichinę būseną.
P.S. Monika, jei skaitai šias eilutes, susiek su manim, pažiūrėsiu, gal aš galėsiu tau padėti kažkiek.
Požymiai, kad vaikas patiria smurtą
Šaltinis: lrytas.lt
Aš esu geras vaikas
Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.
Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):
Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.
Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.
Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.
Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.
Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.
Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.
Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.
Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.
Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.
Teisingą.
Kai jie sako, kad nieko nematė
Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.
Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?
Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.
Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia
Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?
Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.
Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.
Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.
Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.
Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.
Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.
Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.
Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti
Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.
Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.
Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.
Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.
Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.
Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.
Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.
Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.
Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.
Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.
Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?
Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.
Nuotrauka iš Wickimedia
*****
Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!
Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą
“Laba diena,
rašau jums, nes noriu išspręsti seniai kankinančias problemas. Jaučiu, kad viena, be patarimo ar žvilgsnio iš šono, to padaryti negaliu, nors labai noriu.
Dabartinei situacijai didelę įtaką, manau, turi mano vaikystė ir šeima. Augau nedarnioje vidurinės klasės šeimoje. Pirmas mano vaikystės prisiminimas – tėvų barniai, pykčiai, net muštynės. Tuomet, kai man buvo apie 4 metai, tėvai skyrėsi, buvau palikta gyventi pas senelius, kur, retkarčiais aplankoma mamos ir brolio, išbuvau apie du metus.Iki mamos savižudybės (vėliau sužinojau, kad ji sirgo bipoliniu sindromu, o jos mama – mano močiutė – taip pat kažkada turėjo nervinių ligų). Grįžau gyventi pas savo tėtį ir brolį, po metų šeimoje atsirado pamotė. Tėtis – šaltas, griežtas, uždaro mąstymo, nelankstus (fizinės prievartos nepatyriau), tačiau pamotė buvo dar šaltesnė. Jokios meilės, dėmesio, palaikymo, rūpinimosi (emociniame lygmenyje) visą vaikystę ir paauglystę nejaučiau nei iš tėčio, nei iš pamotės. Puikiai, šiltai sutariu tik su broliu, pamotė su tėčiu iki šiol su mumis beveik visiškai nebendrauja, nesirūpina kaip mums sekasi ir t.t. Jie ir mes su broliu – tarsi svetimi. Tarpusavyje tėtis su pamote irgi nesutaria, pagarbos, meilės niekada tarp jų nematėme, namuose buvo dažni konfliktai, pykčiai, barniai, buvo net porą metų trukusios jų skyrybos.
Taigi, turėdama visą šią patirtį kuriu savo gyvenimą ir šeimą. Tačiau konfliktinėse situacijose su savo vaikinu elgiuosi žiauriai – keliu balsą, rėkiu, “isterikuoju“, galiu jį apstumdyti, apkumščiuoti, net pagrąsinti savižudybe (ypač tuomet, kai partneris mane “atstumia“ – t.y. atsisako toliau kalbėti, ignoruoja, apsisuka ir nueina ir pan.). Nuslūgus konfliktui, man neapsakomai gėda dėl savo elgesio. Logiškai suvokiu, ką darau ir kad darau netinkamai, ir net pykdama, grasindama, kumščiuodama aš tai darau be ypatingo vidinio įniršio, tik tarsi sekdama kažkokiu pasąmoningu impulsu, nesuvokdama, kas vyksta. Suvokiu, kad tai yra nepaprastai žalingas elgesys, ir nenoriu jo matyti savo šeimoje, tačiau tą akimirką, kai kyla konfliktas, aš tarsi pamirštu tai, ir elgiuosi priešingai, nei norėčiau. Tuo pačiu metu, žinodama savo giminės moterų psichinių ligų istoriją, labai bijau, kad ir aš nesusirgčiau kažkokia psichine liga, kad šitų nedidelių konfliktų iššauktas neracionalus, hyper-emocionalus elgesys neperaugtų į kažką daugiau, ko nebegalėsiu suvaldyti.
Tiesiog nežinau, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip pakeisti savo elgesį konfliktų, nesutarimų poroje metu. Suvokiu, kad ją taisyti būtina, ir labai noriu suprasti, kaip tą daryti.
Kitose socialinėse situacijose – darbe, draugų rate ir pan. – esu taiki, mano sunku išmušti iš pusiausvyros, dažniausiai kaip tik užimu diplomatės poziciją. Tačiau bendraujant su partneriu užsiplieskiu greitai, reaguoju agresyviai ir esu hyper-emocionali.
Labai lauksiu Jūsų atsakymo.
Ačiū už Jūsų pagalbą!
Kristina (vardas pakeistas)“
Dėkoju Jums, Kristina, už klausimą. Visų pirma, noriu pasakyti, kad mano atsakymas – tai mano privati nuomonė. Nes aš, nors labai domiuosi psichologija, ir manau, kad kai kurias jos sritis išmanau gana gerai, neturiu (galbūt tik kolkas) oficialaus išsilavinimo šioje srityje. Tačiau nuoširdžiai Jums dėkoju už galimybę pasidalinti savo nuomone.
Tai yra normalu, kad tai, kas su Jumis atsitinka, pasireiškia būtent artimuose santykiuose. Nes tokiuose intymiuose santykiuose, kaip darbe, socialinėje aplinkoje, mes labiau mokame išlaikyti veidą. Ypač tie, kas kilę iš problematiškų šeimų. O artimiausi santykiai mus paliečia giliausiai, reakcijos yra stipriausios ir pasireiškia tokios, kokios iš tiesų yra.
O reakcijos Jūsų irgi yra visiškai normalios. Normalios turiu omenyje tai, kad tai nėra sveikos ir santykius stiprinančios reakcijos. Tačiau yra visiškai normalios turint omeny Jūsų bagažą iš vaikystės. Tai, ką aprašėte, rodo, kad Jūs patyrėte beveik atšiauriausią įmanomą atstūmimą iš tėvų pusės. Tėvai jus paliko pas senelius ir tokiame amžiuje vaikui tai be galo sunkiai pakeliama situacija. Jūsų mama mirė ir taip Jus galutinai apleido. Tėvas apleido Jus net gyvendamas kartu, ignoruodamas ir nebūdamas tuo tėčiu, kurio reikėjo vaikui, o dar be mamos. Be to, jis neapgynė Jūsų kaip savo vaiko ir nuo kitos savo žmonos atšaurumo. O pamotė irgi netapo ta motinos figūra, kurios Jums taip reikėjo.
Aš Jus labai užjaučiu ir labai atjaučiu, kad Jums teko patirti tokią didelę apleistumo traumą vaikystėje, kuri buvo pakartota kelis kartus, t.y. dar pagilinta. Kartu patyrėte ir išdavystės traumą – tėvai turėjo būti tais gerais tėvais, bet jais nebuvo. Nors ne todėl, kad nenorėjo. Tiesiog nemokėjo ir nežinojo kaip, greičiausiai patys turėjo tokias pačias vaikystės traumas.
Turint tokias traumas, kaip Jūsų, Jūsų aprašomos reakcijos yra iš esmės normalios reakcijos. Iš esmės bet kuris kitas vaikas, augęs tokiomis pačiomis sąlygomis ir patyręs tai, ką patyrėte Jūs, turės tokias pačias reakcijas į situacijas, kuriose Jums atrodo, kad Jūsų partneris Jus nori irgi palikti.
Tokiose situacijose Jums to sąmoningai nevaldant, atsigamina vaikystėje patirti jausmai, kai Jūs paliko mirdama mama ir kai išdavė tėvas ir pamotė. Tai reiškia, kad Jūs 90% tuo metu patiriamo jausmo iš tiesų patiriate tai, ką patyrėte tuomet, būdama vaikas, ir to negalėjote išjausti, nes nesubrendusiai vaiko psichikai to buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad tik 10% patiriamo jausmo yra tas tikrasis situacijos sukeltas jausmas. Jei tose pačiose situacijose teturėtumėt tik 10% to jausmo stiprumo, kurį patiriat, tai juk greičiausiai sugebėtumėt tvarkytis konstruktyviai, ar ne?
Todėl geriausia, ką galiu patarti Jūsų situacijoje – tai kiek įmanoma susižinoti viską, ką įmanoma apie baimę būti paliktai vienai. Ir tada stebėti, kaip jinai reiškiasi Jūsų elgesyje. Tiesiog stebėkite, kas tuomet įvyksta su Jumis, Jūsų viduje, sekundės dalį prieš tai, kai imate elgtis destruktyviai. Pasistenkite įvardinti tai konkrečiu sakiniu, pavyzdžiui “bijau, kad partneris paliks mane vieną“, ar pan. Labai svarbu atkapstyti mintis, kurios užkuria elgesį, kuris iššauna automatiškai kaip apsauginė ginkluotė, kad tik su jumis neduok dieve neatsitiktų kažkas baisaus, tas… kas ir slypi tose apšaudymus paleidžiančiose mintyse.
Stenkitės kiek įmanoma dirbti su savo vaikystės trauma būti palikta ir apleista. Jūs nepasirinkote tokios vaikystės ir tai yra ne jūsų kaltė, kad gavote tokį paveldą, kokį gavote. Bet deja, Jūsų atsakomybė yra save gydyti, save pažinti ir kelti, stotis ant kojų. Kadangi Jūsų trauma yra didelė, tai gali būti vienas iš rimčiausių Jūsų gyvenimo darbų – gydyti savo sužeistą mažo vaiko sielą ir suteikti jai tai, ko nesuteikė tėvai. Ir taip pačiai perkurti save į pilnavertį žmogų.
Kryptys, kuriomis patarčiau dirbti: priimti savo tėvus tokius, kokie jie buvo ir yra, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo, priimti save tokią, kokią Jus padarė Jūsų istorija, suvokti, kokias žaidzas Jumyse sukėlė jūsų apleistumas vaikystėje, gerai papykti ant tėvų už tai, ką jie Jums padarė, kažkokiu momentu jiems atleisti, išmokti save nuolatos stebėti, atpažinti pasikartojančias labiausiai dirginančias situacijas, išanalizuoti, kuo jos panašios, kokios mintys-provokatorės jas paverčia sprogstamosiomis, susikurti planą, ką darysite, kokius sveikus alternatyvius reagavimo būdus pasirinksite tam momentui, kai galva vėl pradės sproginėti, išmokti sau atleisti, kai ir vėl Jūsų žaizdos pasireikš stipriau nei sveikas protas, atsiprašyti kitų žmonių už savo elgesį, kantrybės dirbant su savimi, išmokti save pagirti už kiekvieną menkiausią pasiekimą, atrasti savyje savo vidinį vaiką ir išmokti jį paguosti, išmokti būti savo vidiniam vaikui ir tėvas ir motina. Ir kantriai ir nuolankiai mokytis mylėti save.
Kadangi Jūsų situacija vaikystėje buvo tikrai labai sudėtinga, neslėpsiu – blogiau galėjo tebūti tik jei abu tėvai būtų nusižudę. Tai yra tikrai labai sunkūs ir dideli išgyvenimai mažam vaikui… Todėl pačiai prisiliesti prie savo neišgyventų jausmų vaikystėje gali būti per sudėtinga užduotis. Todėl labai siūlyčiau susirasti specialistą, geriausiai tokį, kuris turi patirties dirbant su vaikystės traumomis ir kompleksiniu potrauminiu streso sindromu, ir tai daryti kartu su profesionalia pagalba. Tiesiog turite neleisti sau save retraumatizuoti dar sykį, kad dar nepagilintumėte traumos.
Tuo pačiu su specialistu pasieksite ir dar vieną labai svarbų uždavinį, kurio dar nepaminėjau (lygtai būtų maža to, ką išvardijau?!) – išmoksite saugaus prisirišimo prie žmogaus. Nes to neturėjote galimybės išmokti savo vaikystėje, be ko santykiai su artimiausiais žmonėmis visada yra problematiški.
Visa tai darydama neutralizuosite apšaudymus sukeliančias mintis ir palaipsniui mažinsite 90% iš vaikystės atsinešto jausmo stiprumo. Netgi pradėjus dirbti su viena iš užduočių greičiausiai pastebėsite pokyčius.
Kai kurie profesionalūs psichiatrai ir psichologai laikosi nuomonės, kad didžioji dalis sutrikimų yra dėl neišgydytų vaikystės traumų arba kaip kompleksinio potrauminio streso sindromo pasekmė. Taip kad gydydama savo traumas tuo pačiu kelsite savo imunitetą prieš psichikos ligas.
Jūs jau turite labai daug to, ko Jums reikės šiame kelyje – Jūs jau labai gerai pajautėte, kur skypi Jūsų problemų ištakos, Jūs ieškote išeities, keliate klausimus, Jūs jau kuriate artimus santykius, Jūs jau pastebite savo elgesį ir kas su Jumis darosi. Jūs jau turite šiltus santykius su broliu, mokate kurti santykius su kitais žmonėmis.
Apkabinu Jus virtualiai, ir Jumyse tūnantį mažą vaiką, kuris matė per daug skausmo, išdavysčių, neteisybės, buvo paliktas likimo valiai, išgyveno per daug streso ir negavo visko to, ką vaikai gauna vaikystėje – su begaline atjauta ir tikėjimu Jūsų stiprybe ir užsispyrimu pastatyti savo vidinį vaiką tvirtai ant kojų.
O tada šypsositės ir žinosite, kad pati pastatėte save ant kojų.
Narcizo vaikai: atpirkimo ožys ir auksinis vaikas
Jei narcizas turi vaikų, tai vienam iš jų bus primesta atpirkimo ožio, o kitam – auksinio vaiko rolė.
Gali būti nebūtinai vien tik nuosavi vaikai. Šioms rolėms tinka ir partnerio vaikai ar vaikai iš ankstesnių santykių. Žodžiu, kartu gyvenantys vaikai.
Dažniausiai atpirkimo ožio rolė tenka tam vaikui, kuris turi tokių savybių, kurias narcizas laiko
labai blogomis, pats jas turi, tačiau negali to pripažinti ir savyje priimti. Ėsdamas savo vaiką, narcizas tarsi įnirtingai dirba norėdamas išgraužti nepriimtiną dėmę savyje. Kuri gresia jo vientisumui.
Trumpai tariant, tai – vaikas, kuris sukelia narcizui daugiausia problemų. Kuris iškelia į viešumą, ką narcizas padarė blogai, kuris garsiai išreiškia nepasitenkinimą ir pan.
Atpirkimo ožio rolę iš narcizo tėvo ar mamos gavęs vaikas kaip besistengtų, niekada neįtiks. Niekada nieko nesugebės padaryti gerai. Nepriklausomai nuo to, kiek beįdėtų pastangų. Netgi atvirkščiai, kai besistengdamas pradės pasiekti kažkokių rezultatų, ypač šeimos išorėje, tėvai jį dar labiau stengsis nusodinti.
Deja, ši projekcija ir nuolatinis narcizo persekiojimas, emocinis ir galbūt fizinis smurtas sukuria tam vaikui nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Dar blogiau, narcizo primesta atpirkimo ožio rolė, dažniausiai supriešina atpirkimo ožį su kitais broliais ir seserimis, nes jam dėl tėvų iškreipto realybės suvokimo, tenka mokėti ir už tai, ką pridirbo kiti vaikai. O ypač – už auksinį vaiką.
Išsukdamas auksinį vaiką nuo atsakomybės už tai, ką daro, ir apkaltindamas dėl visko atpirkimoo ožį, narcizas verčia auksinį vaiką kooperuotis su juo šioje dinamikoje. Kol auksinis vaikas pritaria tam, kad narcizas visus šunis sukaria ant atpirkimo ožio, auksinis vaikas nuolatos išsisuka nuo atsakomybės. Maža to, auksinis vaikas nuolatos mato, kokį terorą patiria atpirkimo ožys, todėl jis irgi taip yra spaudžiamas likti savo, auksinio vaiko, neprieštaraujančio narcizui, rolėje. Nes auksinis vaikas nuolatos mato, kas atsitinka tam, kuris drįso paprieštarauti.
Kaip taisyklė, tokiose sąlygose išaugę vaikai pasiskirsto tokiomis rolėmis: atpirkimo ožys tampa nuo santykių priklausomu, o auksinis vaikas – narcizu. Kaip taisyklė, atpirkimo ožys mato situaciją realiausiai iš visų šeimos narių ir todėl turi daugiausia potencialo atstatyti vaikystėje patirtą žalą, jeigu su tuo sąmoningai dirba. Auksinis vaikas, tapęs narcizu, teoriškai turi galimybes atstatyti vaikystės žalą, tačiau nesuvokia poreikio, todėl lieka toje pačioje sistemoje su savo role ilgam arba visam gyvenimui.
***************
Jeigu jautiesi, kad savo šeimoje buvai atpirkimo ožys ir vaikystėje dėl tokio tėvų ar vieno iš tėvų elgesio liko rimtų problemų ir užaugus, siūlau susisiekti su manim apsitarti, kuo galėčiau padėti. Mano kontaktai meniu juostoje dešinėje.
Kaip apleistumas tampa savasties dalimi
Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.
Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.
Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).
Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.
Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.
Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.
Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.
Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.
Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.
Mano tikras gyvenimas 