Narcizo santykis su vaiku

Jeigu kenčiate gyvendami su tėvais, iš kurių manote, kad bent vienas gali būti narcisistinė asmenybė arba kenčiate nuo pasekmių augę tokioje aplinkoje, galite susitarti dėl konsultacijos.

Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai

“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“

Bessel van der Kolk

Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons

 

Kai augai karo zonoj

Daugeliui žmonių karo zona yra (buvo) jų namai, o ne Vietnamas, Sirija ar Gazos ruožas.

Alex Proimos nuotr., Sidney, Australia, šalt. Wickimedia Commmons

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Ir vėl apie knygą, tik ne apie mano. V. Rykštaitė “Trisdešimt“

Rašau per Motinos dieną. Apie knygą, kurioje mama paminėta gal du kartus. Kurioje aprašytas visas žmogaus gyvenimas nuo prosenelių, o mamos tik tiek.

Nemaniau, kad rašysiu apie šią knygą, beveik iki pat galo nemaniau. Tikėjausi smagaus laiko ją skaitydama, to tai jau tikrai. Ir ji užnulino net kelias mano keliones traukiniu. Bet šiame blog’e aš rašau tam tikromis temomis ir ši knyga nepretendavo nei į vieną iš jų. Apie pramoginę literatūrą aš nerašau. Ją suvartoju ir pamirštu.

Tačiau beskaitydama paskutinius puslapius, supratau, kad parašysiu. Ši knyga, nors jos pagrindinė tema yra artėjančio trisdešimtmečio krizė, turi kitą, tikrai ne vienintelę, bet labai ryškią temą. Tai skausmingi, netobuli, sutrūkinėję santykiai su tėvais. Tėvų nėra, tėvai yra, bet labiau kaip ir nėra. Jei žmogus gimė, tai teoriškai mama juk egzistuoja. Turi egzistuoti, grynai biologine prasme. Vistik ji tepaminėta porą kartų ne todėl, kad jos tiek ir tebuvo knygos herojės gyvenime.

Ji, skirtingai nuo kitų veikėjų, nesineša su savimi jokios istorijos. Ji paminėta tiek pabrėžtinai mažai todėl, kad už to žodžio ‘mama’ stovi toks pulsuojantis skausmas, kad durų į šią temą nieku gyvu negalima atidaryti. Nes atidarius gali išsiveržti tokia skausmo jūra, kuri neaišku, kur nusvies, ir neaišku, kaip reikės grįžti. Ir ar pavyks grįžti. Ar pavyks suvaldyti tą skausmo stichiją ir atgauti “sveiką protą“. Kur daugiaaukščio kaimynės eina viena pas kitą druskos, ir neaišku, čia tuo reik džiaugtis, ar piktintis, nes laiptinėje prispjaudyta saulėgrąžų.

Ši knyga yra ir apie tėvus, kokius turėjo daugelis dabar jau suaugusiųjų vaikų. Tokius nepagražintus. Kurie bandė dažniau nemokšiškai nei mokšiškai nugyventi savo gyvenimą, kažkaip iš paskutiniųjų atsilaikyti prieš savo potvynius, sūkūrius ir sroves. O vaikai tiesiog augo, leido šaknis ten, kur buvo galimybė jas leisti, kabinosi į seneles ar proseneles, kitus žmones, kurie irgi buvo šalia.

Tai labai liūdna ir sukrečianti istorija, nes ji yra ir kiekvieno mūsų. Kur mūsų šeimos, kuriose užaugome, buvo tiesiog tokios, kokios buvo. Bais netobulos, bet mes troškome, kad jos būtų tobulos. Ir tobulai išmokome apsimesti, kad jos tokios ir yra. Nes pakelti tos netobulybės mes, tuomet vaikai, negalėjome.

Kol Rykštaitė šast ir nenutraukė to sintetinio kūno spalvos apatinuko su sintetiniais nėriniais nuo mūsų gležno, patrikusio, bet bandančio kažkaip funkcionuoti šeimos kūno. Ir viskas pasimatė. Kaip ir juokinga, norisi krizenti, bet iš tikro kažkaip labai nepatogu ir skaudu. Daug daugiau, nei norėtųsi.

Ačiū autorei už šį drąsų veiksmą. Mums reikia kalbėtis, mums reikia įvardinti tai, kas buvo taip, kaip buvo. Tik taip galime sveikti. Ir mažais kasneliais springdami priiminėti realybę, tokią, kokia ji buvo. Ir tai, ką ji mumis padarė. Ačiū už realistišką paveikslą. Kad ir koks jis nepatogus. Mums to reikia, nors prieš atsiversdami knygą to net neįtarėme.

O trisdešimtmečio krizė, beje, žymiai baisesnė nei keturiasdešimtmečio.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Požymiai, kad vaikas patiria smurtą

Šaltinis: lrytas.lt

Aš esu geras vaikas

Žinot, kaip ten būna, pamatai kažkieno pasisakymą Facebook’e, ten paspaudi ant nuorodos, toj nuorojo paspaudi ant kitos nuorodos, tada tave nematoma interneto ranka nuveda dar kažkur už kampo… ir nebeprisimeni, nei kaip čia patekai, nei ko ieškojai, nei nuo ko išvis pradėjai. Būnagi taip, ar ne? Gerai, kasdien iš tikro.

Taip, beklaidžiodama šiame labirinte, aš užtikau šią stebuklingą nuotrauką (iš aukok.lt):

Dar tiksliai nežinau, kokiam tiksliai projektui renkami pinigai, tačiau paaukojus aukok.lt sumą, ne mažesnę kaip 29€ jie dovanoja tokį džemperį. Mane taip sujaudino užrašas ant džemperio, kad aš net nespėjau įsigilinti apie ką ten tiksliai.

Ir čia rašau visai apie kitą kampą, nei kad jis buvo užmanytas.

Kiek žmonių niekada nesijautė gerais vaikais, kad ir kiek stengėsi. Tėvai buvo neprieinami tarsi už sienos, pro kurią neprasiskverbia žvilgsniai ir kuri izoliuota nuo garso. Kad ir kiek stengėsi, ką bedarė, kad atkreiptų į save tėvų dėmesį, viskas buvo veltui.

Negaudami gimtųjų tėvų dėmesio augo kaip grybai, numesti kampe. Augo pusiau savaime, pusiau patys save augino. Karts nuo karto kompulsyviai vis padarydami kažką, kad sulauktų tos kruopelės tėvų dėmesio. Galbūt rinko vien dešimtukus. Ar penketukus. Galbūt per visus 12 metų negavo nei vienos auklėtojos pastabos dėl blogo elgesio.

Galbūt plovė grindis, tikėdamiesi, kad šįkart mama apsidžiaugs. Galbūt guodėsi, kad tėvas taip papurtys tuos nenaudėlius padaužas iš gretimo kiemo, kad jiems praeis noras sekioti po pamokų ir mėtyti sniego gniūžtes. Šūkaujant frazes, kurios šiandien būtų kvalifikuojamos kaip patyčios.

Bet nieko panašaus nenutiko. Sulaukti tėvo apgynimo ar mamos šypsenos, skirtos tik tau vienam pasaulyje, nepavyko. Metai ėjo ir tas vaikas darėsi liūdnas. Bandydavo ir vėl, kai vėl užsimiršdavo. Lygiai taip pat nesėkmingai. O su amžium gerėja atmintis ir tie bandymo retėjo. Taip mama ir neatsisuko, neišgirdo nebylaus šauksmo. Nepamatė skausmo nusuktose akyse. Tyla gera byla. Ir buvo ji.

Taip ir nepalydėjo tėvas iš mokyklos. Ir nenuvedė. O tas vaikas šiandien vis dar sudreba, pamatęs žmogaus statulos siluetą eidamas į darbą.

Jam niekas nepasakė, kad jis buvo geras vaikas. Taip ir užaugo jis, manydamas, kad blogas.

Todėl dabar kviečiu visus gerus vaikus padaryti ką reikia, kad įsigytumėt šį džemperį. Kuris jums kasdien primins tikrąją tiesą – TU GERAS VAIKAS. Laikas nuklijuoti seną, neteisingą, per klaidą užklijuotą etiketę. Ir užsiklijuoti naują.

Teisingą.

 

 

Kai jie sako, kad nieko nematė

Šis Birutės Jakučionytės dienoraščio įrašas mane paskatino pakalbėti tema, kai tos pačios šeimos broliai ir seserys skirtingo mato situaciją, buvusią jų tėvų namuose kai jie buvo vaikai.

Kaip ir Birutės atveju, jai įvardijus jos nuomone, namuose buvusias emocinio išnaudojimo ir smurto temas, staiga paaiškėja, kad kiti šeimos nariai ir giminės situaciją mato visiškai kitaip. Kyla klausimas – kaip buvo iš tikrųjų?

Atrodo, logiška manyti, kad kiti broliai ir seserys patyrė tą patį, ką patyriau ir aš, bet kodėl tada jie kalba priešingai? Kodėl jie pyksta ant manęs, kai aš kalbu apie tai, kaip mes, būdami vaikai, kentėjom? Tarsi aš kalbėčiau visišką nesąmonę. Bet tai juk negali būti, kad smurto nebuvo, nes aš aiškiai prisimenu, kad BUVO. To negaliu paneigti, nes ŽINAU, kad buvo.

Šeimos nuotrauka, 7 dešimtmetis, Wickimedia

Net žinant, kad buvo, pyktis, ateinantis iš brolių pusės yra kažkokia stipri jėga, kuri verčia suabejoti. Tai gal aš kažkokia nenormali, kažko nesuprantu? Gal su manim yra kažkas ne taip? Jeigu jie visi kaip vienas tvirtina, kad aš prišnekėjau nesąmonių?

Nors kiekvienas, patiriantis šią situaciją jaučiasi vienišas su savo patirtimi, vis dėlto tokia situacija yra gana dažna. Dažnai vienam iš vaikų, dažniau vyresniam prabilus apie smurtą artimoje aplinkoje, kiti ima jį gesinti, gėdinti, bandyti užčiaupti, pykti, kad kalba, reikalauti, kad liautųsi ar netgi paneigtų. Dažniausiai būna spaudimas “arba tu apie tai nekalbi prie mūsų (tėvų, viešai ir pan.), arba mes nuo tavęs atsiribosime.

Yra keli dalykai, kurie sąlygoja tokį artimųjų elgesį. Pirma, kiekvienam vaikui yra labai svarbu jaustis saugiam ir mylimam savo tėvų. Kai vaikai yra maži ir namuose yra smurto, tai vaikui yra sunkiai pakeliama situacija. Vaikas yra mažas ir per daug priklausomas nuo tėvų, kad galėtų visu svoriu pareikšti savo teises į nesmurtinį elgesį ir pareikalautų tėvų atsiprašyti ir liautis. Vaikas bijo, kad jam taip pasielgus stipresni tėvai jį išvarys iš namų ir jis vienas mirs. Tai suvokti mažo vaiko psichikai yra per didelis iššūkis. Tam, kad ir toliau galėtų jaustųsi saugus ir sąlyginai ramus, vaiko psichoka įjungia kelis apsauginius mechanizmus.

Dažnai smurto momentus vaikas išgyvena tarsi pusiau atsijungęs, kaip rūke, tarsi tai nutinka ne jam pačiam, o po kiek laiko daugelio tokių epizodų net ir neatsimena. Arba vaikas pamano – turbūt yra priežastis, kad mano tėvas ar mama taip pasielgė, ji(s) juk negali būti toks blogas pats iš savęs, kad taip žiauriai elgtųsi su manim ir kitais savo vaikais (taip vaikas gali išlikti ir toliau mylintas savo tėvus). Dėl šių priežasčių jau būdami suaugę dažnai neprisimena skaudžiausių epizodų. O apie tuos, kuriuos prisimena, vis dar mano, kad buvo kažkokia racionaliai paaiškinama priežastis elgtis taip, kaip tada pasielgė tėvai.

Vaikuose yra natūralus prigimtinis instinktas pateisinti tėvus. Jis išlieka ir suaugus. Nes tam, kad iškelti visą tiesą į paviršių ir ją suvokti neiškraipytą, reikia labai daug stiprybės. Pamačius tikrąjį vaizdą, gali tapti aišku, kaip tėvai nemylėjo savo vaikų, kaip beširdiškai juos skriaudė ne jokio pagrindo, kaip savo nesusiklosčiusio gyvenimo nuoskaudas išliedavo ant nekaltų mažų vaikelių, kurie jais pasitikėjo ir kurie nenusipelnė tokio žiaurumo. Suvokti, kokie iš tiesų žiaurūs ir baisūs buvo tėvai ir prisiminti ir iš naujo išgyventi mažo vaiko patirtą siaubą yra vienas iš didžiausių išbandymų gyvenime.

Kartu su žlugdančiu neteisybės, skriaudos jausmu, sukyla ir nevaldomas pyktis savo tėvams, sau ir visam pasauliui. Todėl dažnai net suaugusiojo psichika vis dar ginasi nuo tokių sunkių išgyvenimų, kol nėra tiek sustiprėjusi, kad būtų jiems pasiruošusi. Kaip taisyklė, tie užaugę vaikai, kurie pradeda kalbėti apie namuose buvusį smurtą, jau yra tam pasiruošę, t.y. pakankamai stiprūs. Gaila, tačiau ne visiems iš disfunkcinės šeimos kilusiems vaikams ši branda ateina tuo pačiu metu.

Tačiau tai nereiškia, kad ji niekada ir neateis. Gali praeiti dešimtmetis, gali keli, kai ir kita sesė ar brolis pripažins – “Žinai, tada tu buvai teisi, kai taip sakei“. Bet gali ir neateiti. Kai kuriems žmonėms visą gyvenimą gali taip ir likti pragyventi pusiau neigiant praeitį.

Bet kuriuo atveju tai nėra labai saldi vieta, kur atsiduria smurtaujančioje aplinkoje augę žmonės. Be to skausmo, kurį jie patiria pamatę tikrąjį savo vaikystės vaizdą, prisideda ir spaudimas iš brolių ir seserų. O kartais ir skaudus atsiribojimas, nebendravimas. Galbūt kada nors tie broliai ir sesės pas mus sugrįš, tikėkimės. Kai patys galės. Bent jau priimti mūsų sakomą tiesą tiek, kad leisti ją byloti. Net kai jų tiesa išliko (kolkas) kitokia.

Kodėl santykiai su narcizu yra pasmerkti

Jau anksčiau esu rašiusi, kad santykiai su narcizu yra pasmerkti nesėkmei. Iki tol viską verčiau ant narcizų. Dabar noriu leistis giliau į šią temą.

Pamačius narcizus ir jų vidinę esmę yra lengva juos paversti monstrais (gaila, bet tokie jie ir yra, nors jais tapo ne savo noru) ir prikalti prie kryžiaus kaip kaltus dėl visų mūsų gyvenimo bėdų.

Taip, jie iš tiesų yra tie žmonės, kurie beširdiškai suniokos kito žmogaus gyvenimą, išsuks iš jo paskutinius syvus ir išspjaus tik odą be gyvybės ir jausmų. Ir jie tai padarys žmonėms, kuriuos sakosi mylį.

Tad kaltinti juos yra tikrai paprasta. Žinoma, atsakomybę už savo veiksmus jie turėtų prisiimti. Bet taip neatsitiks. Tikri narcizai dėl nieko niekada nekalti, nes kalti visi kiti, jų nuomone. Tačiau mes, suprantantys kas iš tiesų vyksta, turime jiems priskirti atsakomybę už jų padarytą žalą. Nes tai yra pasekmė to, ką darė suaugęs žmogus.

Bet jeigu žvelgti į problemą dar giliau, tai kaip ir visada, kaltos yra abi pusės. Yra ir kita pusė, kuriai žala buvo daroma. Tai ji atsako už tai, kad leido taip ilgai save skriausti. Kad nesigynė, nesaugojo savęs, kad vietoj to, kad statytų savo gyvenimą, bandė keisti kitą žmogų. Kuris negali keistis. Ir kad daug daug kartų kartojo tai, kas neveikia.

Santykiai tarp narcizo ir jo partnerio, kuris, kaip taisyklė, yra nuo santykių priklausantis asmuo, pasmerkti yra todėl, kad abu šie žmonės yra užstrigę emocinėje vaikystėje. Kažkada dėl problemų jų tėvų šeimoje jie nepraėjo visos sklandžios vaikystės emocinės raidos.

Narcizas yra įstrigęs ankstyvoje vaikystėje, kur jis ieško susižavėjusio tėvų žvilgsnio. Kai besąlygiškai mylintys tėvai turėjo suteikti narsicistinį peną tuomet, kai tai buvo sveika. Tuomet, kai tai turėjo vykti. Tam, kad vaikas praeitų sveiką narsicizmo fazę ankstyvoje vaikystėje. Ir iš jos išsineštų vidinę mamą ir vidinį tėvą, kuris visada palydėtų jį susižavėjusiu, palaikančiu, pritariančiu, besididžiuojančiu žvilgsniu. Tuomet narcizas būtų išaugęs į sveiką žmogų, kuriam nereikėtų provokuoti visus iš eilės ir visą laiką, galbūt visą gyvenimą tam, kad gautų dar vieną dozę peno.

Nuo santykių priklausantis žmogus irgi yra užstrigęs vaikystėje. Toje fazėje, kai tėvai jam užkrovė per didelę naštą. Galbūt tėvai vertė tenkinti jų emocinius poreikius ir taip išmokė vaiką daryti laimingus kitus. Vietoj to, kad mokėtų pasirūpinti savo asmeniniais poreikiais. O daryti laimingus kitus, tarnauti kitų emocinei gerovei reiškia ir negebėti apsiginti, kai to reikia. Tose situacijose, kai gintis yra sveika ir normalu.

Tad ir nuo santykių priklausantis vis dar yra vaikystės fazėje, kai pasąmoningai mano, kad jeigu jis labai gerai pasirūpins kitais, tai šie ims ir vieną dieną praregėję pagaliau pasirūpins ir jo gerove. Kitaip sakant, nuo santykių priklausantysis tebėra vaikystėje, kur jis ieško mamos ir tėvo, kad šie pasirūpintų jo poreikiais.

Kaip ir narcizas tebėra vaikystės fazėje, tebeieškodamas, kas jį besąlygiškai dievins, nepriklausomai nuo to, kiek ir kokio žiaurumo nesąmonių jis pridirbo.

Taip poroje gyvena du žmonės, suaugusiųjų kūnais. O tuos kūnus iš vidaus valdo maži vaikai, kurie iš paskutiniųjų desperatiškai ieško kaip patenkinti savo vaikiškus poreikius. Argi gali tokie santykiai būti brandūs ir laimingi? Ar jie gali turėti ateitį?

Du savo viduje maži vaikai ieško tėvų. O jų partneriai patys yra maži vaikai ir jiems negali tų tėvų atstoti.

Nuotrauka iš Wickimedia

*****

Jeigu Jums aktualios temos, kuriomis rašau, aš konsultuoju privačiai per skype. Kas norėtų konsultacijos, mano kontaktai meniu kvadratėlyje viršuje dešinėje. Iki greito!