Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

“Laba diena,
rašau jums, nes noriu išspręsti seniai kankinančias problemas. Jaučiu, kad viena, be patarimo ar žvilgsnio iš šono, to padaryti negaliu, nors labai noriu.
Dabartinei situacijai didelę įtaką, manau, turi mano vaikystė ir šeima. Augau nedarnioje vidurinės klasės šeimoje. Pirmas mano vaikystės prisiminimas – tėvų barniai, pykčiai, net muštynės. Tuomet, kai man buvo apie 4 metai, tėvai skyrėsi, buvau palikta gyventi pas senelius, kur, retkarčiais aplankoma mamos ir brolio, išbuvau apie du metus.Iki mamos savižudybės (vėliau sužinojau, kad ji sirgo bipoliniu sindromu, o jos mama – mano močiutė – taip pat kažkada turėjo nervinių ligų). Grįžau gyventi pas savo tėtį ir brolį, po metų šeimoje atsirado pamotė. Tėtis – šaltas, griežtas, uždaro mąstymo, nelankstus (fizinės prievartos nepatyriau), tačiau pamotė buvo dar šaltesnė. Jokios meilės, dėmesio, palaikymo, rūpinimosi (emociniame lygmenyje) visą vaikystę ir paauglystę nejaučiau nei iš tėčio, nei iš pamotės. Puikiai, šiltai sutariu tik su broliu, pamotė su tėčiu iki šiol su mumis beveik visiškai nebendrauja, nesirūpina kaip mums sekasi ir t.t. Jie ir mes su broliu – tarsi svetimi. Tarpusavyje tėtis su pamote irgi nesutaria, pagarbos, meilės niekada tarp jų nematėme, namuose buvo dažni konfliktai, pykčiai, barniai, buvo net porą metų trukusios jų skyrybos.
Taigi, turėdama visą šią patirtį kuriu savo gyvenimą ir šeimą. Tačiau konfliktinėse situacijose su savo vaikinu elgiuosi žiauriai – keliu balsą, rėkiu, “isterikuoju“, galiu jį apstumdyti, apkumščiuoti, net pagrąsinti savižudybe (ypač tuomet, kai partneris mane “atstumia“ – t.y. atsisako toliau kalbėti, ignoruoja, apsisuka ir nueina ir pan.). Nuslūgus konfliktui, man neapsakomai gėda dėl savo elgesio. Logiškai suvokiu, ką darau ir kad darau netinkamai, ir net pykdama, grasindama, kumščiuodama aš tai darau be ypatingo vidinio įniršio, tik tarsi sekdama kažkokiu pasąmoningu impulsu, nesuvokdama, kas vyksta. Suvokiu, kad tai yra nepaprastai žalingas elgesys, ir nenoriu jo matyti savo šeimoje, tačiau tą akimirką, kai kyla konfliktas, aš tarsi pamirštu tai, ir elgiuosi priešingai, nei norėčiau. Tuo pačiu metu, žinodama savo giminės moterų psichinių ligų istoriją, labai bijau, kad ir aš nesusirgčiau kažkokia psichine liga, kad šitų nedidelių konfliktų iššauktas neracionalus, hyper-emocionalus elgesys neperaugtų į kažką daugiau, ko nebegalėsiu suvaldyti.
Tiesiog nežinau, kaip šitoje situacijoje elgtis, kaip pakeisti savo elgesį konfliktų, nesutarimų poroje metu. Suvokiu, kad ją taisyti būtina, ir labai noriu suprasti, kaip tą daryti.
Kitose socialinėse situacijose – darbe, draugų rate ir pan. – esu taiki, mano sunku išmušti iš pusiausvyros, dažniausiai kaip tik užimu diplomatės poziciją. Tačiau bendraujant su partneriu užsiplieskiu greitai, reaguoju agresyviai ir esu hyper-emocionali.
Labai lauksiu Jūsų atsakymo.
Ačiū už Jūsų pagalbą!
Kristina (vardas pakeistas)“
Dėkoju Jums, Kristina, už klausimą. Visų pirma, noriu pasakyti, kad mano atsakymas – tai mano privati nuomonė. Nes aš, nors labai domiuosi psichologija, ir manau, kad kai kurias jos sritis išmanau gana gerai, neturiu (galbūt tik kolkas) oficialaus išsilavinimo šioje srityje. Tačiau nuoširdžiai Jums dėkoju už galimybę pasidalinti savo nuomone.
Tai yra normalu, kad tai, kas su Jumis atsitinka, pasireiškia būtent artimuose santykiuose. Nes tokiuose intymiuose santykiuose, kaip darbe, socialinėje aplinkoje, mes labiau mokame išlaikyti veidą. Ypač tie, kas kilę iš problematiškų šeimų. O artimiausi santykiai mus paliečia giliausiai, reakcijos yra stipriausios ir pasireiškia tokios, kokios iš tiesų yra.
O reakcijos Jūsų irgi yra visiškai normalios. Normalios turiu omenyje tai, kad tai nėra sveikos ir santykius stiprinančios reakcijos. Tačiau yra visiškai normalios turint omeny Jūsų bagažą iš vaikystės. Tai, ką aprašėte, rodo, kad Jūs patyrėte beveik atšiauriausią įmanomą atstūmimą iš tėvų pusės. Tėvai jus paliko pas senelius ir tokiame amžiuje vaikui tai be galo sunkiai pakeliama situacija. Jūsų mama mirė ir taip Jus galutinai apleido. Tėvas apleido Jus net gyvendamas kartu, ignoruodamas ir nebūdamas tuo tėčiu, kurio reikėjo vaikui, o dar be mamos. Be to, jis neapgynė Jūsų kaip savo vaiko ir nuo kitos savo žmonos atšaurumo. O pamotė irgi netapo ta motinos figūra, kurios Jums taip reikėjo.
Aš Jus labai užjaučiu ir labai atjaučiu, kad Jums teko patirti tokią didelę apleistumo traumą vaikystėje, kuri buvo pakartota kelis kartus, t.y. dar pagilinta. Kartu patyrėte ir išdavystės traumą – tėvai turėjo būti tais gerais tėvais, bet jais nebuvo. Nors ne todėl, kad nenorėjo. Tiesiog nemokėjo ir nežinojo kaip, greičiausiai patys turėjo tokias pačias vaikystės traumas.
Turint tokias traumas, kaip Jūsų, Jūsų aprašomos reakcijos yra iš esmės normalios reakcijos. Iš esmės bet kuris kitas vaikas, augęs tokiomis pačiomis sąlygomis ir patyręs tai, ką patyrėte Jūs, turės tokias pačias reakcijas į situacijas, kuriose Jums atrodo, kad Jūsų partneris Jus nori irgi palikti.
Tokiose situacijose Jums to sąmoningai nevaldant, atsigamina vaikystėje patirti jausmai, kai Jūs paliko mirdama mama ir kai išdavė tėvas ir pamotė. Tai reiškia, kad Jūs 90% tuo metu patiriamo jausmo iš tiesų patiriate tai, ką patyrėte tuomet, būdama vaikas, ir to negalėjote išjausti, nes nesubrendusiai vaiko psichikai to buvo tiesiog per daug. Įsivaizduokite, kad tik 10% patiriamo jausmo yra tas tikrasis situacijos sukeltas jausmas. Jei tose pačiose situacijose teturėtumėt tik 10% to jausmo stiprumo, kurį patiriat, tai juk greičiausiai sugebėtumėt tvarkytis konstruktyviai, ar ne?
Todėl geriausia, ką galiu patarti Jūsų situacijoje – tai kiek įmanoma susižinoti viską, ką įmanoma apie baimę būti paliktai vienai. Ir tada stebėti, kaip jinai reiškiasi Jūsų elgesyje. Tiesiog stebėkite, kas tuomet įvyksta su Jumis, Jūsų viduje, sekundės dalį prieš tai, kai imate elgtis destruktyviai. Pasistenkite įvardinti tai konkrečiu sakiniu, pavyzdžiui “bijau, kad partneris paliks mane vieną“, ar pan. Labai svarbu atkapstyti mintis, kurios užkuria elgesį, kuris iššauna automatiškai kaip apsauginė ginkluotė, kad tik su jumis neduok dieve neatsitiktų kažkas baisaus, tas… kas ir slypi tose apšaudymus paleidžiančiose mintyse.
Stenkitės kiek įmanoma dirbti su savo vaikystės trauma būti palikta ir apleista. Jūs nepasirinkote tokios vaikystės ir tai yra ne jūsų kaltė, kad gavote tokį paveldą, kokį gavote. Bet deja, Jūsų atsakomybė yra save gydyti, save pažinti ir kelti, stotis ant kojų. Kadangi Jūsų trauma yra didelė, tai gali būti vienas iš rimčiausių Jūsų gyvenimo darbų – gydyti savo sužeistą mažo vaiko sielą ir suteikti jai tai, ko nesuteikė tėvai. Ir taip pačiai perkurti save į pilnavertį žmogų.
Kryptys, kuriomis patarčiau dirbti: priimti savo tėvus tokius, kokie jie buvo ir yra, priimti savo istoriją tokią, kokia ji buvo, priimti save tokią, kokią Jus padarė Jūsų istorija, suvokti, kokias žaidzas Jumyse sukėlė jūsų apleistumas vaikystėje, gerai papykti ant tėvų už tai, ką jie Jums padarė, kažkokiu momentu jiems atleisti, išmokti save nuolatos stebėti, atpažinti pasikartojančias labiausiai dirginančias situacijas, išanalizuoti, kuo jos panašios, kokios mintys-provokatorės jas paverčia sprogstamosiomis, susikurti planą, ką darysite, kokius sveikus alternatyvius reagavimo būdus pasirinksite tam momentui, kai galva vėl pradės sproginėti, išmokti sau atleisti, kai ir vėl Jūsų žaizdos pasireikš stipriau nei sveikas protas, atsiprašyti kitų žmonių už savo elgesį, kantrybės dirbant su savimi, išmokti save pagirti už kiekvieną menkiausią pasiekimą, atrasti savyje savo vidinį vaiką ir išmokti jį paguosti, išmokti būti savo vidiniam vaikui ir tėvas ir motina. Ir kantriai ir nuolankiai mokytis mylėti save.
Kadangi Jūsų situacija vaikystėje buvo tikrai labai sudėtinga, neslėpsiu – blogiau galėjo tebūti tik jei abu tėvai būtų nusižudę. Tai yra tikrai labai sunkūs ir dideli išgyvenimai mažam vaikui… Todėl pačiai prisiliesti prie savo neišgyventų jausmų vaikystėje gali būti per sudėtinga užduotis. Todėl labai siūlyčiau susirasti specialistą, geriausiai tokį, kuris turi patirties dirbant su vaikystės traumomis ir kompleksiniu potrauminiu streso sindromu, ir tai daryti kartu su profesionalia pagalba. Tiesiog turite neleisti sau save retraumatizuoti dar sykį, kad dar nepagilintumėte traumos.
Tuo pačiu su specialistu pasieksite ir dar vieną labai svarbų uždavinį, kurio dar nepaminėjau (lygtai būtų maža to, ką išvardijau?!) – išmoksite saugaus prisirišimo prie žmogaus. Nes to neturėjote galimybės išmokti savo vaikystėje, be ko santykiai su artimiausiais žmonėmis visada yra problematiški.
Visa tai darydama neutralizuosite apšaudymus sukeliančias mintis ir palaipsniui mažinsite 90% iš vaikystės atsinešto jausmo stiprumo. Netgi pradėjus dirbti su viena iš užduočių greičiausiai pastebėsite pokyčius.
Kai kurie profesionalūs psichiatrai ir psichologai laikosi nuomonės, kad didžioji dalis sutrikimų yra dėl neišgydytų vaikystės traumų arba kaip kompleksinio potrauminio streso sindromo pasekmė. Taip kad gydydama savo traumas tuo pačiu kelsite savo imunitetą prieš psichikos ligas.
Jūs jau turite labai daug to, ko Jums reikės šiame kelyje – Jūs jau labai gerai pajautėte, kur skypi Jūsų problemų ištakos, Jūs ieškote išeities, keliate klausimus, Jūs jau kuriate artimus santykius, Jūs jau pastebite savo elgesį ir kas su Jumis darosi. Jūs jau turite šiltus santykius su broliu, mokate kurti santykius su kitais žmonėmis.
Apkabinu Jus virtualiai, ir Jumyse tūnantį mažą vaiką, kuris matė per daug skausmo, išdavysčių, neteisybės, buvo paliktas likimo valiai, išgyveno per daug streso ir negavo visko to, ką vaikai gauna vaikystėje – su begaline atjauta ir tikėjimu Jūsų stiprybe ir užsispyrimu pastatyti savo vidinį vaiką tvirtai ant kojų.
O tada šypsositės ir žinosite, kad pati pastatėte save ant kojų.
Eadweard Muybridge nuotrauka “Moteris su vaiku“, Wickimedia Commons
Tėvų nesąmoningai sukrautas kraitis gali reikšti reikšmingiausią žmogaus viso gyvenimo darbą

Narcizo vaikai: atpirkimo ožys ir auksinis vaikas

Jei narcizas turi vaikų, tai vienam iš jų bus primesta atpirkimo ožio, o kitam – auksinio vaiko rolė.

Gali būti nebūtinai vien tik nuosavi vaikai. Šioms rolėms tinka ir partnerio vaikai ar vaikai iš ankstesnių santykių. Žodžiu, kartu gyvenantys vaikai.

Dažniausiai atpirkimo ožio rolė tenka tam vaikui, kuris turi tokių savybių, kurias narcizas laiko

Paveiksliukas iš Wickimedia Commons

labai blogomis, pats jas turi, tačiau negali to pripažinti ir savyje priimti. Ėsdamas savo vaiką, narcizas tarsi įnirtingai dirba norėdamas išgraužti nepriimtiną dėmę savyje. Kuri gresia jo vientisumui.

Trumpai tariant, tai – vaikas, kuris sukelia narcizui daugiausia problemų. Kuris iškelia į viešumą, ką narcizas padarė blogai, kuris garsiai išreiškia nepasitenkinimą ir pan.

Atpirkimo ožio rolę iš narcizo tėvo ar mamos gavęs vaikas kaip besistengtų, niekada neįtiks. Niekada nieko nesugebės padaryti gerai. Nepriklausomai nuo to, kiek beįdėtų pastangų. Netgi atvirkščiai, kai besistengdamas pradės pasiekti kažkokių rezultatų, ypač šeimos išorėje, tėvai jį dar labiau stengsis nusodinti.

Deja, ši projekcija ir nuolatinis narcizo persekiojimas, emocinis ir galbūt fizinis smurtas sukuria tam vaikui nepakeliamas gyvenimo sąlygas. Dar blogiau, narcizo primesta atpirkimo ožio rolė, dažniausiai supriešina atpirkimo ožį su kitais broliais ir seserimis, nes jam dėl tėvų iškreipto realybės suvokimo, tenka mokėti ir už tai, ką pridirbo kiti vaikai. O ypač – už auksinį vaiką.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Išsukdamas auksinį vaiką nuo atsakomybės už tai, ką daro, ir apkaltindamas dėl visko atpirkimoo ožį, narcizas verčia auksinį vaiką kooperuotis su juo šioje dinamikoje. Kol auksinis vaikas pritaria tam, kad narcizas visus šunis sukaria ant atpirkimo ožio, auksinis vaikas nuolatos išsisuka nuo atsakomybės. Maža to, auksinis vaikas nuolatos mato, kokį terorą patiria atpirkimo ožys, todėl jis irgi taip yra spaudžiamas likti savo, auksinio vaiko, neprieštaraujančio narcizui, rolėje. Nes auksinis vaikas nuolatos mato, kas atsitinka tam, kuris drįso paprieštarauti.

Kaip taisyklė, tokiose sąlygose išaugę vaikai pasiskirsto tokiomis rolėmis: atpirkimo ožys tampa nuo santykių priklausomu, o auksinis vaikas – narcizu. Kaip taisyklė, atpirkimo ožys mato situaciją realiausiai iš visų šeimos narių ir todėl turi daugiausia potencialo atstatyti vaikystėje patirtą žalą, jeigu su tuo sąmoningai dirba. Auksinis vaikas, tapęs narcizu, teoriškai turi galimybes atstatyti vaikystės žalą, tačiau nesuvokia poreikio, todėl lieka toje pačioje sistemoje su savo role ilgam arba visam gyvenimui.

***************

Jeigu jautiesi, kad savo šeimoje buvai atpirkimo ožys ir vaikystėje dėl tokio tėvų ar vieno iš tėvų elgesio liko rimtų problemų ir užaugus, siūlau susisiekti su manim apsitarti, kuo galėčiau padėti. Mano kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Narcizo vaikai: atpirkimo ožys ir auksinis vaikas

Nematoma žala

Vaiko apleidimas ankstyvaisiais jo metais taip pat yra emocinis smurtas. Tada, kai yra kito smurto rūšys, lieka kažkokie prisiminimai. Nors vaiko psichika turi įvairiausių gynybinių mechanizmų, pvz., pamiršti traumuojančius įvykius, apleistumas yra tokia smurto rūšis, kurios apskritai neįmanoma prisiminti.

Kaip gali prisiminti tai, ko niekada nebuvo?

Vistiktai visi specialistai vieningai vaiko apleistumą priskiria prie emocinio smurto. Ir šios smegenų nuotraukos paaiškina, kodėl.

Šis konkretus paveikslėlis yra paimtas iš practicakids.co.za, tačiau tos pačios nuotraukos publikuojamos daugybėje interneto svetainių
Šis konkretus paveikslėlis yra paimtas iš practicakids.co.za, tačiau tos pačios nuotraukos publikuojamos daugybėje interneto svetainių

Raudona reiškia didžiausią smegenų aktyvumą, geltona – mažesnį, žaia – vidutinį, mėlyna – mažą, o juoda – jokio smegenų aktyvumo.

Kairėje pusėje yra sveiko vaiko smegenys. Gaila, niekur neradau, kokio tiksliai amžiaus buvo vaikai, kai buvo darytos nuotraukos. Jeigu kažkas iš skaitančių žinosite, parašykite komentarą, prašau. Dešinėje – Rumunijos vaikų namuose augusio vaiko smegenys.

Rumunija, griuvus Čeušesku režimui išgarsėjo pasaulyje tuo, kad šioje šalyje buvo aptiktas didelis skaičius milžiniškų vaikų namų kompleksų. Kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad tuo metu vaikų namuose augo ir gyveno apie 150 000 vaikų. Lyginant su kitomis šalimis, tai buvo labai didelis skaičius. Be to, šie vaikai augo ypatingai blogose sąlygose. Didelis skaičius vaikų susigrūdę per mažose patalpose, jie nebuvo nieko mokomi, niekas su jais nebendravo. Medicininė priežiūra buvo minimali. Iš esmės, ką suteikdavo vaikų namai – tai stogą ir maistą, ir tik tiek, kad fiziškai iš bado nenumirtų.

Čeušesku, kaip diktaroriui ir priklauso, buvo prisisvajojęs apie šalies didybę. Ir viena iš jo plano dalių buvo stipriai didinti rumunų skaičių. Šeimoms buvo prisakyta pagimdyti po penkis vaikus. Ekonominė situacija toli gražu nebuvo gera, ir daug šeimų su tiek vaikų susidūrė su tokia problema, kad sunkiai negalėjo prasimaitinti ir pragyventi. Čeušesku režimas priėmė sprendimą – kurios šeimos negali auginti vaikų pačios, tuos priimsime į vaikų namus ir išauginsim, svarbu, kad tik prigimdytų. Į šalies didinimo klausimą pažiūrėta visiškai pramoniniu būdu.

Vaikai vaikų namuose augo tokiomis sąlygomis, kad dar būdami vos kelių metų nuo per prastos priežiūros tapdavo visiškais luošiais, tiek psichine, tiek fizine prasme. BBC yra susikusi kelius dokumentinius filmus, kuriuose parodyta, kaip naujai atvykę vaikai degraduoja ir miršta.

Režimui sugriuvus ir tarptautinei žiniasklaidai atkreipus dėmesį, daugybėje pasaulio šalių gyvenantys žmonės įsivaikino vargšus vaikų namų gyventojus. Tai buvo retas atvejis, kai atsirado tiek ankstyvoje vaikystėje apleistų vaikų, kurie patyrė labai mažai bendravimo ir stimuliavimo. Daugybė mokslininkų ėmėsi tirti jų vystymosi ypatumus. Iki tol tokie atvejai būdavo ypatingai reti, tarkime vienas kitas su gyvūnais užaugęs vaikas.

Dešinėje pusėje yra būtent Rumunijos vaikų namų gyventojo smegenų aktyvumo nuotrauka. Kaip matyti, skirtumas yra labai didžiulis. Viršutinėje dalyje, smegenų srityje arčiau kaktos yra centrai, atsakingi už emocijų valdymą ir suvokimą. Kaip matyti nuotraukoje, ištisi plotai vaikystėje apleisto vaiko smegenų nerodo jokio aktyvumo ir yra akivaizdžiai neišsivystę.

Lyginant sveiko vaiko ir apleisto vaiko smegenų nuotraukas, akivaizdžiai matosi, kad apleisto vaiko smegenyse kai kurios sritys yra nesusijusios, neturi jungčių su kitomis smegenų sritimis. Tai reiškia, kad patyrimai ir suvokimai yra daug labiau riboti, nes jie negali būti apibendrinti, sujungti į vieną prasmingą visumą.

Kątik gimusiam kūdikiui iš karto veikia tik pati centrinė smegenų dalis, susijusi su išgyvenimo instinktais. Tai reiškia, kad visa kita smegenų dalis išsivysto ir tampa aktyvi, t.y. naudojama jam augant, stimuliuojant, patiriant įvairius įspūdžius ir bendraujant su artimaisiais. Skirtingas smegenų aktyvumo lygis vaikui augant skirtingose aplinkose leidžia daryti išvadą, kad tik bendraujant ir stimuliuojant, atitinkamai išsivysto ir smegenys.

80% smegenų susiformuoja per pirmuosius 7 žmogaus gyvenimo metus. Iš jų 50% susiformuoja per pirmus tris metus. Vadinasi, jeigu vaikas auga tokiose sąlygose, kur su juo yra nepakankamai bendraujama ir jis negauna pakankamai stimuliacijos, t.y. įspūdžių naujoms smegenų jungtims susiformuoti, išlieka akivaizdūs padariniai.

Nematoma žala

Kaip gimsta narcizai?

Prieš kiek laiko sulaukiau nemažai komentarų, nespėjau deramai į kiekvieną atreaguoti. Tad temų rašymui jau turiu nemažai, bet apie viską iš eilės.

Prie šio mano įrašo atsirado komentaras apie tai, ar tokiam asmenybės charakterio susiformavimui, gali turėti įtakos ankstyvesnio gyvenimo raida?

Narsicistinis asmenybės tipas iš esmės nėra nulemtas genetiškai. Na, tam tikros asmens savybės, sustiprinančios šio sutrikimo arba tik tam tikrų savybių pasireiškimą, gali prisidėti. Tarkim, taip liaudy vadinamas “karštas kraujas“, t.y. staigus ir stiprus emocijų sukilimas. Tačiau tai labiau kaip priedas.

Bet vistik narcizai gimsta šeimoje. Mažas, kątik gimęs vaikas yra bejėgė būtybė, kurios išgyvenimas šioje žemėje tiesiogiai priklauso nuo to, kiek tėvai ja rūpinasi. Jei prižiūrės, globos, mylės ir saugos, tuomet kūdikis išgyvens. Jei atstums, paliks, atsisakys prižiūrėti, vaikas paprasčiausiai mirs.

Kiekviename iš mūsų pats stipriausias yra išgyvenimo instinktas. Tad patys mažiausi vaikai padarys viską, kad gautų savo tėvų dėmesio.

Idealiu atveju tėvai, o ypač mama ir ypač pirmaisiais vaiko metais yra visiškai nusireguliavusi savo antenas vaiko dažniu. T.y. reaguoja į kiekvieną jo poreikį ir į jį atliepia. Kai alkanas – pamaitina, pakeičia vystyklus, kai neramus – priglaudžia ir nuramina, kai nori žaisti – pažaidžia ir t.t. Vaikas jaučiasi saugus ir svarbus, ir pirmaisiais savo raidos metais gerai vystosi tiek fizine, tiek emocine prasme.

Tokių idealių vaikysčių neturėjome nei vienas iš mūsų, kaip ir neturėjome idealių mamų. Nes mamos be to, kad turi rūpintis vaiku, nėra atskirtos nuo išorinio pasaulio. Galbūt mama turi dar kelis vaikus, galbūt pradėjo nesutarti su vyru po vaiko gimimo, ji turi susidoroti ir su savo iššūkiais – figūros pokyčiais po gimdymo, nuolatinio budrumo būsena prie mažo vaiko, miego trūkumu ir t.t. ir pan.

Be to, mama galbūt pati turėjo kažkokių ankstesnių problemų, tad greičiausiai jos rodomas dėmesys nebus toks idealus, kaip anksčiau aprašytas. Kažkokie nukrypimai nuo idealiaus prisitaikymo prie vaiko poreikių, nesukelia žalos. Netgi atvirkščiai, jei kars nuo karto mama neprieis prie verkiančio vaikas, vaikas išmoks toleruoti frustraciją, ir žinos, kad galų gale mama vistiek prieis ir nuramins.

Tačiau esant sudėtingesniems atvejams, kai tėvai ilgainiui netenkina esminių mažo vaiko poreikių, tai turi rimtesnes pasekmes. Pavyzdžiui, jei mama ar abu tėvai nuolatos skiria vaikui per mažai dėmesio.

Tačiau jeigu vaikas ima ir padaro kažką ypatingo, kas atkreipia tėvų dėmesį, vaikas trumpam gali pasidžiaugti taip trokštamu dėmesiu. Mažo vaiko smegenys greitai formuojasi ir vaikystėje dedami tiek emociniai, tiek fiziniai smegenų struktūros pagrindai. Jei toks mamos ar abiejų tėvų elgesys sistemingas, vaiko smegenyse tikrąja ta žodžio prasme išsivirina suvokimas: “būk ypatingas ir gausi tėvų meilę“. Kas tuo pačiu reiškia ir – būsi paprastas, neypatingas vaikas – tėvai paliks, atstums ir mirsi. Na, fiziškai greičiausiai vaikas nemirtų, tačiau tai yra būtent mirties baimė, kuri palaiko tokį ryšį su artimiausiais globėjais, ir tuo pačiu su visu pasauliu.

Taip vaikas išmoksta aksčiau ropoti, stovėti, kalbėti, skaityti, skaičiuoti, yra išleidžiamas metais ar dviem anksčiau į mokyklą, kur toliau stebina patenkintus tėvus. Sulaukęs ir susižavėjimo iš tolimesnės aplinkos, kad yra jaunasis genijus, ir toliau patiki savo neeiliniais gabumais.

Jeigu tėvai dar labai kritiškai, atstumiančiai, aršiai reaguoja į nesėkmes, vaikui, augusiam tokioje aplinkoje su kiekvienu kartu tik sutvirtėja įgytas elgesio modelis, ir jis iš visų jėgų vengia parodyti ir pripažinti savo klaidas. Nes jam tai kvepia viso jo gyvenimo žlugimu.

Be to, nuolatinis tėvų emocinis smurtas, dažnai ant vaiko galvos pasipilantys skaudūs kritikos žodžiai, neretai lydimi ir fizinio smurto, vaiko smegenyse taip pat įvirina žinią, kad pasaulis yra atšiauri vieta, kuri žmogus žmogui žvėris ir kur visi tik ir žiūri, kaip vienas kitam pakenkti. Todėl ir suaugęs narcizas yra labai kovingas, agresyvus, nuolatos visur įžiūri didelę grėsmę.

Kilęs iš atšiaurios vaikystės aplinkos, toks vaikas užaugęs iš esmės taiko dvi taktikas kitų žmonių atžvilgiu: kontroliuoti arba sunaikinti. Tuos žmones, kurie pasiduoda jo valdžiai, jis kontroliuoja, o tuos, kurie nepasiduoda, jis siekia sunaikinti bet kokiomis priemonėmis.

Deja, tokie gyvenimo dėsniai – jei nedirbame su savimi, vaikystėje įgytas traumas persinešame į suaugusiųjų gyvenimą ir toliau gyvename pagal elgesio modelį, kurio pagrindai buvo sudėti tuomet, kai mums buvo 1-3 metukai. Nors esame suaugę ir būtinybės išlaikyti tokį patį elgesį nebėra, nes tikrai nenumirsime, kai padarysime kažką, kas neatitiko tėvų lūkesčių, tačiau smegenyse jau yra užtvirtinti tam tikri specifiniai elgesio modeliai, ir mes toliau ariame tą pačią vagą pagal juos.

Taigi, narcizas dabar privalo visiems, visai visuomenei įrodyti, koks jis nuostabus. Jis negali priimti savęs klystančio, neteisaus, negarbinamo. Visas jo pasaulis sugrius, jeigu taip atsitiks. Todėl kova dėl savo ypatingumo yra kaip kova dėl gyvybės ir savo gyvenimo.

Deja, tiek būdamas vaikas, tiek suaugęs, žmogus negali nuolatos būti tik olimpinis čempionas, tik didžiausios šalies įmonės vadovas, tik šalies prezidentas ir pan. Kaip ir vaikystėje, jei buvo sportininkas, tai negalėdavo tik laimėti visų varžybų arba gauti tik 10 per visą mokyklos laikotarpį. Tad paraleliai su tikslų siekimu, tokie žmonės mokosi ir manipuliavimo taktikų. Tai jiems būtina ne tik tam, kad pasiektų savo tikslų, bet ir tam, kad užmaskuotų savo nesėkmes. Arba ypatingų rezultatų nebuvimą.

Savo viduje narsicistinio tipo asmenybė tebėra tas mažas vaikas, kurio kažkada nepriėmė tėvai. Nepriėmė klystančio, griūnančio, verkiančio, purvino, žodžiu, normalaus netobulo vaiko. Narcizo viduje yra be galo daug skausmo. Ir pykčio savo tėvams, kad jie nemylėjo jo tokio visko, koks jis buvo, kad palaikė tik jo blizgančią pusę.

Reikia pasakyti, kad tėvai, užauginę narcizą, iš tiesų nebuvo kažkokie blogi žmonės. Greičiausiai jie patys augo tokiomis pačiomis sąlygomis. Galbūt jie patys kenčia nuo narsicizmo ir nesuvokia ir nežino, kokį poveikį daro savo vaikui ir jo ateičiai. Jei tėvai patys kenčia nuo narsicizmo, greičiausiai keldami per didelius reikalavimus vaikui ir per skaudžiai atstumdami jį, kai jam nesiseka jų tenkinti, yra daug šansų, kad jie irgi išaugins narcizą. Taip išeina, kad vis dėlto narsicizmas perduodamas iš kartos į kartą, tačiau ne genetiškai, o per elgesį, kylantį iš vaikystės traumų. Kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Tėvai nebūtinai turi būti narcizai. Galėjo būti tiesiog labai atšiaurios gyvenimo sąlygos, kaip kad tame pačiame komentare minėta tremtis su visomis pasekmėmis – nesaugumu, mirtingumu, kova dėl fizinio išgyvenimo. Tokiomis sąlygomis net nebūdami narcizai tėvai turi pajungti visas savo fizines ir psichines galias elementariam fiziniam išgyvenimui, apie vaiko emocinius poreikius jie nebeturi jėgų ir galimybių susimąstyti. Net jei normaliomis sąlygomis jie būtų buvę nuostabūs, mylintys tėvai, kurie išaugintų brandžią ir emociskai stabilią asmenybę.

Gali būti situacija, kai vaikas kenčia nuo kažkokių nenustatytų fizinių kančių, skausmų, nuolatos klykia, ir mama, nebegalėdama jo nuraminti, išsigąsta, kad ji yra bloga mama, pradeda to vaiko vengti. Taip susiardo natūralus ryšys tarp vaiko ir mamos.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Vis dėlto išorėje ir veiksmais narsicistinė asmenybė padarys viską, kad tas mažas verkiantis vaikas nebūtų matomas. Nes jam tai reiškia pralaimėjimą ir jo vidinio pasaulio krachą. Tad toks žmogus yra iš tiesų vargšas ir nukentėjęs, tačiau jis yra pavojingas, ir jo reikia saugotis.

Kaip gimsta narcizai?

Susiraskite nuotrauką, kurioje esate jūs mažas, ir pripažinkite, kad tas kūdikis – tyra meilė

Aš noriu pasidalinti su jumis vienu iš 7 dienų programos “Kelias į meilę sau“ pratimu. Daugiau jų yra mano knygoje “Meilė iš dangaus“ (Love from Heaven, kiek man žinoma, šiuo metu ši knyga dar nėra išversta į lietuvių kalbą,- blog´o autorės past.)

  • Susiraskite nuotrauką, kurioje jūs dar kūdikis
  • Net kol dar ieškosite nuotraukos, turėkite omenyje, kad jos ieškote tam, kad primintumėt sau, jog esate tyra meilė
  • Kai surasite nuotrauką, pasėdėkite ramiai kelias minutes. Pažiūrėkite į nuotrauką taip, lyg matytumėte ją pirmą kartą gyvenime ir pamatykite grožį, taiką ir meilę.
  • Pajauskite tyrą meilę šiame kūdiky. Atpažinkite ir pripažinkite, kad šis kūdikis yra tyra meilė, ir jis – tai jūs!

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

******************

Jei bus sunku atlikti šį pratimą arba jei labai užplūs emocijos, galite atlikti štai ką:

Atidėkite į šoną visą kritiką ir nepasitenkinimą, kurį turite sau kaip suaugusiam. Viskas ko prašau – tai pripažinti tyrą meilę, kuria jūs buvote būdamas nekaltas kūdikis.

Paprašykite savo angelo sargo pagalbos.

Padėkite kolkas nuotrauką, grįžkite prie jos vėliau tą pačią dieną.

Galbūt jūs norėsite padėti tą nuotrauką kažkur, kur jūs galite ją dažniau matyti, kad jinai primintų jums apie save, galbūt norėsite nusifotografuoti ją savo mobiliuoju telefonu tam, kad turėtumėte ją visą laiką su savimi. Galbūt norėsite ją parodyti žmonėms, kuriuos mylite.

Laiminu jus, jūsų šeimą ir mylimus žmones,

Lorna Byrne

Nuotrauka iš lornabyrne.com
Nuotrauka iš lornabyrne.com

Šio įrašo originalas anglų k. – čia.

Susiraskite nuotrauką, kurioje esate jūs mažas, ir pripažinkite, kad tas kūdikis – tyra meilė

Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.

Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.

Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).

Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.

Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.

Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.

Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.

Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.

Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.

Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kodėl mes vėl ir vėl pasirenkame netinkamus partnerius?

Kodėl tiek daug žmonių patiria tas pačias problemas ne vienuose santykiuose? Atrodo, lyg ir viskas buvo gerai pradžioje, ir nesimatė problemų, ir “ašgi nesirinkau, aš jį tiesiog pamilau“, o kai pasižiūrime atgal, matome, kad ir du ankstesni partneriai pasižymėjo tomis pačiomis savybėmis, dėl kurių mums ilgainiui buvo blogai tuose santykiuose?

Dažniausiai priežastys slypi vaikystėje, kartais netgi labai ankstyvoje. Žmonės mylėti ir prisirišti mokosi nuo pirmų dienų. Ir tai daro su savo tėvais arba globėjais, t.y. žmonėmis, kurie buvo pagrindiniai auginantys tą vaiką.

Jei tėvai patys turėjo problemų, charakterių ypatumų, priklausomybių, baimių ar dar kažkokių dalykų, kurie trukdė jiems užmegzti vientisą meilės ryšį su vaikais, lygiai tų pačių problemų išmoksta ir vaikas. Tik tas vaikas visiškai nesupranta, kad to išmoko. Nes vaikas neturi filtrų, kol mažas. Tėvai ar globėjai jam yra dievai, kurie “viską žino“, todėl vaikas tikrąja ta žodžio prasme dedasi jų visą elgesį į galvą, tarsi viskas, ką daro, mąsto ir šneka tėvai, būtų šventa ir absoliuti tiesa.

Todėl nors kai kurie žmonės, matę blogus savo tėvų santykius ir prisiekinėja “pas mane taip tikrai nebus“, labai dideli šansai, kad vis dėlto bus. Nors jiems atrodys, kad pasirinko kitokio tipo partnerį, kad kitaip kuria santykius, dažniausiai po keturių, septynerių ar dešimties metų turės pripažinti, kad, deja, jie mato tokį patį vaizdelį savo lizde, kokį patyrė vaikystėje. Nepaisant to, kad, atrodo, dėjo visas pastangas, kad to nebūtų.

Taip atsitinka todėl, kad būtent tokio meilės būdo tie vaikai išmoko su savo tėvais, dar būdami maži. Jei tėvai nuolatos nekreipė pakankamai dėmesio, menkino vaiką, nuvertindavo, skaudindavo ir t.t., su tokiu lydinčiu jausmu vaikas ir susieja meilės jausmą. Jis tarsi įgauna nesąmoningą suvokimą, kad meilė yra + nutolimo skausmas, ar meilė kartu su pažeminimo jausmu, meilė + jautimasis menku, meilė (+skausmas).

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Įdomu tai, kad tos antrosios dalies daugelis nesuvokia sąmoningai. Tačiau ji veikia kaip programa, net nejaučiama. Ją atpažinti galima tik stebint save ir savo gyvenimą tarsi iš šalies, tarsi žiūrint filmą apie kitą žmogų. Pavyzdžiui, jei mažam vaikui tėvai neskyrė pakankamai dėmesio ir vaikas augo emociškai apleistas, toks užaugęs žmogus susipažins su kitu patraukliu žmogumi komandiruotėje ar per atostogas, ir kai reikės sėsti į skirtingas pusės išvykstančius lėktuvus, bam! jis staiga supranta, kad pamilo. Paleisti negali, o į tą patį lėktuvą sėsti irgi negali.

Tuo tarpu jei tokio žmogaus gyvenime šalia pat jo pasirodys emociškai prieinamas žmogus, pasiruošęs kurti ilgalaikius santykius, mylėti pilnavertiška meile, būti šalia visuomet, jis nepajus meilės.

Kol potencialus partneris nenuspaudžia dirgiklio mygtuko, kol nesusiaktyvuoja jausmas, kurį savo pakete iš vaikystės jam neša reiškinys “meilė“ (atsiskyrimo, paniekos, pažeminimo ir t.t. ir pan.), tol jis nejaus meilės. Nes meilė aktyvuojasi tik tuomet, kai pasireiškia pilnas paketas.

Tačiau kai potencialus partneris sukelia susijaudinimą, iššaukią tą šešėlinę meilės paketo dalį, tegu ir labai nežymiai, tuomet susiaktuvuoja ir meilės jausmas. Staiga užsikuria ryškūs jausmai, ryšys su tuo žmogumi pradeda atrodyti gyvas, tikras, todėl toks partneris atrodo teisingas pasirinkimas, tik su juo, atrodo, jaučiamės iš tikrųjų tokie, kokie esame. Ir taip vėl ir vėl nesąmoningai pasirenkame netinkamą partnerį. Su kuriuo, atrodo, sieja tikra meilė, tikri jausmai. O šešėlinė “meilės“ pusė pradeda lįsti gerokai vėliau, kai jau santykiai pažengę per toli, kad būtų galima lengvai pasakyti “pamačiau tavo tikrą veidą, viso!“.

O būdamas su stabiliu, čia ir dabar esančiu partneriu, ištikimu, mylinčiu žmogumi, kuris nedirgina vaikystėje įgytos žaizdos, žmogus nejaus meilės. Jam bus nuobodu, “kažkaip netikra“, jis nejaus gyvų jausmų. Jis galbūt ir kažkiek rūpinsis tuo žmogumi, tačiau nesijaus jį įsimylėjęs, gyvai mylintis. Emocijos nebus pažadintos, viskas bus kažkaip be ugnelės.

O sutikęs partnerį, kuris yra žavus, patrauklus, ir savyje turi kažką, kas slapta nuspaudžia mygtuką, sujungtą su mūsų vaikystės žaizda, staiga užsidega laužai, širdis dainuoja ir kraujuoja, vyksta dramos ir jausmai kunkuliuoja visu pajėgumu. Viskas atrodo labai tikra, tačiau veda mus, deja, ten pat – į vaikystės žaizdos išgyvenimą iš naujo ir iš naujo.

Tol, kol nepamatome sekos, dėsningumo, ir nenusprendžiame šįkart išsiaiškinti, suvokti save, priežastis ir pagyti.

Kodėl mes vėl ir vėl pasirenkame netinkamus partnerius?

Dienos mintis. Apleidimas / apleistumas

Kas yra apleidimas arba apleistumas?

Apleisti – tai nustoti rūpintis ir palaikyti, o ypatingai jei tai yra pareiga, pvz. sutuoktiniui ar tėvams. Tai nustoti rodyti dėmesį žmogui, vaikui ar suaugusiam.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Pritaikyta iš šio video anglų k.

Dienos mintis. Apleidimas / apleistumas

Dienos sakinys. Vaikystės trauma

Vaikystės trauma – tai nebūtinai reiškia, kad vaikystėje užsidegė jūsų namas ir jūs buvote vienintelis išgyvenęs.

Vaikystės traumai atsirasti užtenka to, kad mama nesąmoningai užgavo jūsų jausmus ir neatsiprašė. O kai jūs bandėte jai paaiškinti, jinai pasakė, kad tai nieko nereiškia ar kitaip sumenkino jūsų patyrimą.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Mintis iš video anglų k.

Dienos sakinys. Vaikystės trauma

Alice Miller “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“

Paveiksliukas iš knygos.lt

Kai skaičiau Beatos Tiškevič – Hasanovos atsiliepimą bei knygos pristatymą ją išleidus, žinojau – turiu perskaityti šią knygą. Tad su nekantrumu atsiverčiau, kai tik turėjau rankose.

Visų pirma, nustebino knygos plonumas ir mažumas. O dar didelės raidės!

Tai yra knyga apie vaikystės traumas, apie suaugusių tėvų daromus žiaurumus savo vaikams, ir kokias pasekmes tai turi jų vėlesniam gyvenimo keliui. Kaip suaugusiųjų žiaurumai perduodami iš kartos į kartą, ir lieka nesuvokti. O todėl ir perduodami toliau…

Knygutė labai maža, bet, mano nuomone, kiekvienas sakinys yra be galo koncentruotas. Už kiekvieno sakinio man atsigamindavo ištisa kita knyga, straipsnis, ar video, kuris man buvo išaiškinęs visą koncepciją to teiginio, kuris čia autorės surašomas kaip generalinė išvada vienu sakiniu. Tokia ir buvo visa knyga – galutinių išvadų rinkinys.

Man labiausiai įstrigusios Alice Miller išvados yra tos, kad depresija ir priklausomybės yra vaikystės traumos padarinys. Ir kad sąmoningai nesusitvarkius su vaikystės traumomis, iš tiesų nėra jokio kelio įveikti kamuojančias neurozes, įkyrius pasikartojimus, autodestruktyvų elgesį bei priklausomybes.

Kadangi vaikystės traumomis domiuosi ypatingai ir nuolatos ką nors skaitau ir klausau ta tema, man daugelis autorės minčių buvo prasmingos. Tačiau žmogui, anksčiau  nesidomėjusiam šiomis temomis, manau, kad knyga gali pasirodyti per sausa ir nuobodi net būdama tokia plona.

Iš kitos pusės, pateikiami žiaurūs epizodai iš žymių žmonių vaikystės, o ypač autorės pacientų patyrimai tarsi kontrastas pačiam autorės tekstui – lengvai ir paprastai papasakoti ir suvokiami. Vistik man tas nevientisumas badė akis.

Aš asmeniškai tikrai ieškosiu ir skaitysiu kitas autorės knygas, nes jaučiu, kad apie rašomą temą – vaikystės traumas – ji išmano tikrai giliai. Ir kad visko tikrai neatskleidė vienoje knygoje. Tačiau ar tai yra knyga, kurią rekomenduočiau pirmą kartą vaikystės traumų temą norintiems paliesti skaitytojams – abejoju. Tačiau pažadu, jeigu užtiksiu kažką, parašyto šia tema lietuviškai, būtinai rekomenduosiu!

Alice Miller “Gabaus vaiko drama ir tikrosios savasties paieška“