Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai

“Bandymas išlikti palieka žymę. Daugelis vaikų mano, kad jiems saugiau nekęsti savęs, nei rizikuoti netekti savo globėjų išreiškiant savo pyktį ar pabėgant. Yra didelė tikimybė, kad vaikams, su kuriais buvo elgiamasi blogai, užaugus, jie manys, kad jų iš esmės neįmanoma mylėti. Tai yra vienintelis būdas, kaip jų jauni protai galėjo išsiaiškinti, kodėl su jais buvo taip blogai elgiamasi. Jie išgyveno neigdami, ignoruodami, atmesdami realybę. Jie pamiršta, kaip blogai su jais buvo elgiamasi, jie užspaudžia savo įniršį ir neviltį, jie nuslopina savo pojūčius.“

Bessel van der Kolk

Francisco Masseria pav. “Verkiantis vaikas“ iš Wickimedia Commons

 

Vaikai, su kuriais buvo elgiamasi blogai

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Mokykloje buvau pavyzdinga mokinukė ir per vasarą skaitydavau visas grožinės literatūrs knygas pagal mokytojo duotą sąrašą kitiems mokslo metams. Augau dar tais laikais, kai nebuvo interneto, o vasaros buvo ilgos. Reikėdavo pačiami sugalvoti, kaip stumti lėtai einantį laiką ir kaip išvaikyti nuobodulį. Mokykloje gautas sąrašas atstojo TOP-10, o biblioteka buvo tame pačiame name. Retas žino, koks yra malonumas nueiti į biblioteką su šlepetėmis.

Ne visos privalomos knygos buvo įdomios. Kai kurias subokto dar buvau per maža. Bet kai kurios pasirodė visai neblogos. Bet kuriuo atveju, skaityti knygas buvo daug įdomiau, nei jų neskaityti.

IMG_20190716_211514

Įtariu, kad ši knyga pas mane pateko kažkokiais panašiais keliais. Jie pamenu, vieną šio autoriaus knygą reikėjo perskaityti pagal privalomą mokyklinę literatūros programą.

Šioje knygoje pasakojama apie kaimą ir jo kaimo viršaitį. Apie jo šeimą, jo veiklą. O veiksmo centre – jo vienturtė dukra. Knygoje veiksmas vyksta tais laikais, kai ir knygų nebuvo, todėl moterys ten užsiima nesibaigiančia buitimi, o vakarais ilsisi siuvinėdamos. Čia ir yra viskas veiksmas, kuris vyko toje knygoje. Daugiau nebuvo jokio veiksmo, nes kaimas buvo nuošalus. Nuo to momento, kai gimė dukra ir kol ji užaugo, įvyko tik vienas vienintelis įvykis, per du dešimtmečius neatsitiko nieko.

O tas įvykis buvo toks, kad jų šeimoje kuriam laikui apsistojo jos pusbrolis. Knygą skaičiau jau prieš kiek laiko, tad tiksliai nebepamenu, kokio lygio buvo pusseserės ir pusbrolio suartėjimas. Nepamenu, ar jie pasibučiavo, ar ne. Man atrodo, tais laikais, kai rašytojas rašė knygą ir kai vyko joje aprašytas veiksmas, tiksliau joje aprašytas neveiksmas, pusbroliams ir pusseserėms dar nebuvo draudžiama turėti romantinių jausmų.

Bet ten buvo tikrai labai minimaliai, man atrodo, kad jie tik kalbėjosi sėdėdami ant suoliuko pas ją kieme. Po kiek laiko mano minėtas įvykis pasibaigė, o tai reiškia, kad pusbrolis išvažiavo.

Po to vėl niekas nevyko, ėjo dešimtmečiai, tėvai suseno, tėvas mirė, o dukra jau buvo pagyvenusi moteriškė ir tebegyveno tame pačiame name ir, jeigu gerai pamenu, toliau siuvinėdavo vakarais, nors dėl šito nebesu tikra.

Šioje knygoje gerai perduotas stovintis, ištęstas laikas. Jo skonį žino tik tie, kurie leisdavo ilgas moksleivių vasaros atostogas vienkiemiuose pas gimines. Be išmaniųjų mobilių telefonų ir be interneto. Kai viena diena tęsiasi begalybę.

Ta dukra taip ir nesukūrė savo šeimos. Ji laukė grįžtančio savo pusbrolio. Tas trumpas jų pabendravimas, nereikšmingas probėkšmis artumas buvo didžiausia jos patirta gyvenime meilė. Jos tėvai buvo tokie šalti, atšiaurūs ir susitelkę ties elementariu buitiniu išgyvenimu ir ūkio funkcionavimu, kad niekada nematė savo dukros kaip žmogaus. Niekas niekada su ja nebendravo, niekas niekada neparodė jai jokios meilės. Ir tos kelios dienos, tie keli pokalbiai buvo didžiausias jos gyvenime kada nors patirtas artumas. Jos nykiame, be meilės gyvenime tai buvo ryškiausi potėpiai. Vargšė apleista mergaitė, remdamasi savo skurdžia kaip dykuma patirtimi, savo vaikišku protu nusprendė – tai yra meilė. Nes tai yra taip gražu, taip nuostabu, lyg niekas kitkas, kas tik buvo iki tol patirta jos gyvenime.

Tos kelios dienos, praleistos su pusbroliu jos sąmonėje įsirėžė taip ryškiai, kad tapo jos viso gyvenimo tema. Ji suseno belaukdama pusbrolio grįžtančio. Nes norėjo, kad jis grįžtų ir jie galėtų pilnai patirti meilę.

Ta vargšė moteris, iš kurios buvo atimta bet kokia galimybė patirti artumą su kitais žmonėmis, kuriai nebuvo suteikta jokia, net menkiausia meilės apraiška, nebegalėjo paleisti iš rankų to mažo meilės trupinėlio, kuris atsitiktinai jai nuriedėjo po gyvenimo stalu. Ji laukė ir taip ilgėjosi, kad jai neatrodė per daug paskirti savo visą likusį gyvenimą po stalu, laukiant, kol vėl nukris dar vienas trupinys.

1 ir 3 iliustracija iš Wickimedia commons, 2-a – autorės

———

Jei Jums šis tekstas pasirodė naudingas ar įdomus, galite atsilyginti autorei per Paypal.

Onorė de Balzakas “Eugenija Grandė“ (Honoré de Balzac “Eženi Grandė“)

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

IMG_20180110_194659

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

the_daydream_club

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Disociacija

Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę

Siekiant nustatyti, ar žmogus patyrė vaikystės traumą, pirmiausia reikia surinkti informaciją apie tai, kokia buvo jo vaikystė. Mažai žmonių, paklausti tiesiai šviesiai “ar tave išprievartavo vaikystėj?“ arba “ar tave mušė vaikystėj?“ ims išsamiai atsakinėti. Greičiausiai gėda paims viršų ir žmogus atsakys ne vien tik todėl, kad greičiau išsisuktų iš situacijos.

Turbūt žinomiausias traumų specialistas pasaulyje Besel van der Kolk naudoja tokią klausimų seką:

  • Kur gyveni?
  • Su kuo gyveni?
  • Kas eina į parduotuvę?
  • Kas plauna indus?
  • Su kuo pasikalbi, kai grįžti vakare namo?
  • Kai tau reik pagalbos, kai susirgai ar sugedo mašina, į ką kreiptumeis?
  • Kai tau nesiseka ir tu nusiminęs, su kuo eini pasikalbėt?
  • O kaip buvo, kai tu buvai mažas?
  • Kas tave mylėjo, kai buvai mažas vaikas? Kas džiaugėsi tavimi?
  • Kas matė, kad tu esi ypatingas mažas vaikas, nes kiekvienas mažas vaikas yra ypatingas.
  • Ar tavo šeimoje buvo nors vienas žmogus, su kuriuo tu jauteisi saugus, kai augai?
  • Kas kūrė taisykles ir prižiūrėjo drausmę namuose?
  • Kaip namuose buvo drausminami vaikai?
  • Kaip tėvai sprendė konfliktus?
Kaip paklausti žmogaus apie vaikystę