KPTSS dirgikliai

Dirgiklių būną visokių, bet šįkart kalbėsiu išskirtinai tik apie kompleksinio potrauminio streso sindromo priepuolius (angl. flashback) sukeliančius dirgiklius.

Kaip jau rašiau, problema su KPTSS flashback´ais yra ta, kad nėra vieno aiškaus dirgiklio. Dirgiklis gali būti ne vienas, jų gal būti daugybė. Ir, kas sudėtingiausia – kad tie dirgikliai gali būti labai kasdieninio pobūdžio, neatrodantys reikšmingi, dažnai pasitaikantys arba mažiukai, beveik nepastebimi. Todėl net suvokus, kad aš galbūt turiu KPTSS ir patiriu skausmingus atminties intarpus dabartyje, užtrunka atsirinkti, kas yra mano dirgikliai.

Kiekvienam žmogui, turinčiam KPTSS dirgikliai bus vis kitokie. Vistik aš pastebėjau, kad kai kurie dirgikliai yra plačiau paplitę. Dauguma KPTSS turinčių žmonių labai jautrūs garsui. Nepriklausomai nuo to, ar žmogus turi gerą muzikinę klausą ar ne, daugelis ypatingai jautriai reaguoja į garsus. Gali būti sunku pakelti elementarią nekaltą garsiai grojančią radiją.

Priklausomai nuo to, kokios buvo traumuojančios aplinkybės, kuriose išsivystė KPTSS, dažnai paplitę dirgikliai yra: suvaržymas (pvz. suėmimas už riešų ar tvirtas apkabinimas, jeigu žmogus buvo traumuojamas jį pririšant), judesiai ar prisilietimai, primenantys smūgius, pvz. draugiškas, tačiau tvirtesnis suėmimas už sprando, kai sveikinasi vyrai, užsimojimas ranka. Daug kas, laikytas uždarytas ir patyręs bejėgiškumą ir negalėjimą ištrūkti, yra klaustrofobiški, maža erdvė, kurioje niekas nepriklauso nuo manęs, pvz. lėktuve, gali būti esminis KPTSS dirgiklis.

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

Gali būti visa eilė dirgiklių, kurie labai asmeniški kiekvienam žmogui: nepažįstamo žmogaus eisena, kuri kažkuo primena vaikystėje žiauraus buvusio tėvo eiseną, balso tonas, žodis, frazė, kvapas, spalva, tam tikro stiliaus šukuosena, rūbai, ūsai, plaštakų forma, netgi lapų šnaresys ir t.t. ir pan. Tai iš esmės bet kokios detalės, kurios primena buvusius pasikartojančius traumuojančius patyrimus, kurių negalėjome išvengti.

Kadangi dirgikliai gali būti patys įvairiausi, ir kiekvienam žmogui skirtingi, pradėjus įtarti, kad galbūt tai, kas su jumis darosi gali būti KPTSS, reiktų pradėsi sekti kiekvieną falshback´ą ir stengtis atkapstyti, koks dirgiklis jį galėjo sukelti. Kaip taisyklė, dirgiklis tikrai yra, kuris ir buvo pirmas impulsas į panikos ataką. Tačiau kol gerai nepažįstate savo visų dirgiklių, gali būti jausmas, kad jokio dirgiklio nebuvo. Kad kažkas ėmė ir tiesiog atsitiko su jumis iš niekur nieko. Dirgiklis tikrai buvo, tik kolkas jis yra neatpažintas. Nes atrodo nerimtas, kad sukeltų stiprų nerimo ir pavojaus jausmą.

Tačiau jeigu atrodo, kad nieko ypatingo neatsitiko, maloniai leidote laiką, niekas negrasino, nesimušė aplinkoje (kad ir nepažįstami ir tai nekėlė pavojaus tiesiogiai jums), ir vis dėlto staiga, tarsi nepaaiškinamai jus užplūdo stiprių neigiamų jausmų banga, tai savaime jau labai primena flaschback´ą. O tai taip pat reiškia, kad buvo ir dirgiklis, kuris jį išprovokavo.

Jei tik pradedate susipažinti su savo KPTSS ir negalite atpažinti savo dirgiklių, tai gali padėti gana detaliai apsirašyti situaciją, kuri buvo prieš pat flashback´ą. Kai pamatysite užrašuose besikartojančias situacijas, suprasite, ir kas yra jūsų dirgiklis.

Dirgiklius svarbu pažinoti, nes kuo geriau pažinosite juos, tuo geriau suvoksite, kad tai, kas dabar su jumis vyksta, yra ne šiaip panikos ataka ir kad jums sutriko psichika. Žinosite, kad patiriate flashback’ą, kuris yra gyvas patyrimas, tačiau jis tiesiogiai nesusijęs su dabartine situacija. O tai reiškia, kad esamoje situacijoje esate saugus, tik kad jausmai atrodo gyvi ir čia ir dabar.

Kitas dalykas, žinodami savo dirgiklius, galėsite laiku pasišalinti iš tos vietos,  kurioje yra dirgiklių ir neleisti, kad flashback’as apskritai prasidėtų. Galėsite dirgiklių išvengti ir vien dėl to apčiuopiamai pagerinti savo gyvenimo kokybę.

Vėliau, geriau susigyvenus ir labiau pažinus savo KPTSS apraiškas, galima net patyrus dirgiklį sustabdyti flashback´o pasireiškimą. Taip pat, žinant savo dirgiklius, galima ir susitarti, kad kažkas nebegręžtų sienos ar nestuksentų į ją. Ir taip suaugusiųjų būdais rūpintis savimi vietoj to, kad patirti nevaldomą nerimo ar net panikos ataką

*****

Jeigu jūs iš niekur nieko tampate įsiutę, pasijuntate bejėgiai ar kad gyvenimas slysta iš rankų, o žemė iš po kojų, gali būti, kad patiriate KPTSS sukeltus flashback´us. Yra būdų juos efektyviai suvaldyti. Neseniai grįžau iš seminaro Londone, kur išmokau šios metodikos. Užsirašykite į konsultaciją ir jos išmokysiu ir Jus. Mano kontaktai – dešinėje viršuje meniu kvadratėlyje. Iki greito susitikimo!

Kaip vaikystės traumos reiškiasi kasdieniame gyvenime

“Vaikystės trauma sukuria bazinius įsitikinimus.

Baziniai įsitikinimai lemia tai, kaip vidinis balsas kalba su mumis.

Vidinis balsas sukelia tam tikrus jausmus.

Jausmai sukelia elgesį.“

Jenna Ryan

Lewis Hine nuotrauka iš Wickimedia Commons

Ištrauka iš video (anglų k.)

*****

Jeigu Jums atrodo, kad kenčiate nuo vaikystės traumos, galime pasikalbėti, galbūt galėsiu Jums padėti. Mano kontaktai meniu juostoje dešinėje.

Narsicistinis penas

Esu tikra, kad esu panaudojusi šį išsireiškimą vieną ar du kartus savo straipsniuose, atėjo laikas pristatyti šį terminą.

Iš esmės tai yra tik temose apie narsicizmą vartojamas išsireiškimas, todėl jis yra gana specifinis. Tarkime, tokie dalykai kaip melas, manipuliacija, meilės bombardavimas, atsakomybės neprisiėmimas ir pan. gali būti ir būna vartojami įvairiuose kontekstuose, nebūtinai kažkuo susijusiuose su narcizais. Tuo tarpu narsicistinis penas yra būtent tik narcizams būdingas reiškinys.

Beveik visuose straipsniuose, kai kalbama apie narcizą, pabrėžiama, kad narcizui yra labai svarbu, kad jis būtų suvokiamas ir priimamas kitų kaip aukštesnės rasės, kaip privilegijuotas, kaip ypatingų talentų ir gabumų turintis, kaip daugiau už kitus uždirbantis, geriau atrodantis, įdomiau gyvenantis, kurio geresnė šeima, verslas, turtai ir t.t. ir vėl nuo pradžių, žodžiu, supratote.

Legenda apie Narcizą, kuri pasakoja, kad jis taip pamilo savo gražų atvaizdą upelio paviršiuje, kad nebegalėjo atsitraukti ir taip ir mirė savimi besigrožėdamas, nepakanakamai akcentuoja upelio reikšmę. Upelis kaip veidrodis – jame žmogus gali matyti savo atspindį. Tačiau tam, kad pilnai suvokti narcizo gyvavimą, svarbu suvokti pilną upelio arba veidrodžio rolę.

Šią nuotrauką (iš Wickimedia Commons), bet tokia gera ir taip tinka, kad nesusilaikiau

Jei narcizams iš tiesų užtektų upelio arba veidrodžio, visi jie seniai jau būtų sudžiūvę besigrožėdami savimi miškų laukymėse arba savo prieškambariuose. Galbūt net savo lovose, jeigu įsitaisę veidrodžius net miegamuosiuose ant lubų. Nebūtų įskaudinę nei vieno žmogaus ir šio blogo nebūtų. Galbūt tik šioks toks nepaaiškinamas mirtingumo padidėjimas statistikoje.

Vien veidrodžio atspindžio narcizui neužtenka. Kadangi giliai giliai pasąmonėje jis jaučiasi nieko nevertas, tuščias, nepatrauklus, neįdomus ir atstumiantis, narcizui reikia kažko aktyvesnio nei vien nebylus veidrodžio atspindys. Jam reikia gyvų žmonių, kurie jį girs, kels į padanges, aukštins, dievins, juo žavėsis. Jam reikia kitų žmonių, kurie transliuodami jam susižavėjimą juo garsiai ir nepertraukiamai, išstumtų iš narcizo pasąmonės tą baimę, kad jie yra nieko neverti.

Tam, kad gautų nenutrūkstamą srovę pagyrų ir komplimentų, narcizas gali padaryti bet ką, pasielgti bet kaip, jam nėra nieko švento. Jis gali ir pameluoti, jeigu reikės, ir bet ką padaryti, kad tik gautų dar vieną pagyrą. Tos pagyros, susižavėjusių žmonių žvilgsniai, kitų pavydas jo gero gyvenimo ir yra narsicistinis penas. Tai, kas maitiną tuščią narcizo ego, nuolatos jam patvirtindamas, kad jis tikrai yra ypatingas. Tas aktuvus paties narcizo kuriamo super įvaizdžio atspindėjimas.

Trumpai tariant, narcizui visi žmonės yra reikalingi ir vertingi tik tiek, kiek jie generuoja narsicistinio peno, t.y. siunčia jam patvirtinimus apie jo ypatingumą. Kuo daugiau narsicistinio peno generuoja žmogus narcizui, tuo jis tuo momentu jam yra svarbesnis.

Taigi, galima sakyti, kad legenda tam tikra, paviršutiniška prasme yra teisi. Tik iš tiesų narcizas myli ne save, o savo kuriamą dirbtinį Aš. Kuris, atspindėtas kitų žmonių, jam teikia pasitenkinimą.

Narsicistinis penas yra realiai vienintelis narcizo santykis su gyvenimu, visais žmonėmis ir pasauliu. Suvokus narsicistinį peną, tampa aiškus ir narcizo pyktis, ir narcizo “meilė“. Beje, tai yra ir vienintelis dalykas, kuris varo narcizą į priekį. Ir jo negavęs narcizas kenčia baisiausias kančias. Ir dėl jo jis yra pasiryžęs padaryti bet ką, absoliučiai bet ką.

Projekcija

Ar neteko susidurti su tokiu atveju, kai pagalvojote apie kažkokį žmogų, kad jis taip ir taip negerai elgiasi, o tas žmogus ėmė, ir jums dar nespėjus išsižioti, tuo pačiu apkaltino jus?!

Projekcija – tai toks reiškinys, kai žmogus negali savyje pamatyti kažkokių jam nepriimtinų savybių, tačiau jas labai greitai pamato kituose.

Kodėl negali savyje pamatyti, klausimas atskiras. Dažniausiai todėl, kad jas laiko nepriimtinomis, negeromis, kurios gali jį padaryti potencialiai atstumiantį, negerą, pavojingą.

Nebūtinai tos savybės yra iš esmės blogos. Esmė yra tokia, kad jos atrodo labai blogos tam žmogui, kuris projektuoja.

Kadangi mano centrinė tema šiame bloge yra narsicizmas, tarkime, narcizai apskritai yra išstūmę iš savo asmenybės visą blogąją pusę. Jie tarsi akli savo neigiamoms savybėms. Jų asmenybės struktūra nuo ankstyviausių vaikystės patyrimų susiformavo taip, kad maskuoja, neigia, pridenginėja ar tiesiog elementariai nepažįsta savęs viso, o tame tarpe ir tų savybių, kurios jo nuomone yra neigiamos.

Tačiau vien todėl, kad mes kažko nenorime apie save matyti ir pripažinti, vien todėl tos savybės niekur nedingsta. Nustumtos į pasąmonę, nematomos, tačiau nereiškia, kad neveikiančios.

Kadangi narcizas nepajėgus suvokti neigiamų savo pusių, jos jo sąmonėje vistiek blyksteli kaip kokie saulės atspindžiai nuo veidrodžio. Tačiau sąmoningame lygmenyje tai pasireiškia kaip kritika kitiems asmenims.

Čia iš serijos “kituose mato ir krislą, o savo akyje ir rąsto nemato“. Jei kalbame apie narsicistinio tipo asmenybę, tai jie yra tiesiog nepajėgūs pamatyti rastą savo akyje. Ir jie dėl to nekalti. Nei kad narcizais tapo, nei kad to rasto nemato ir nesugeba pamatyti. Čia su valia ar sąžiningumu neturi nieko bendro. Asmenybės struktūra formuojasi anksčiau negu tokios vertybės kaip sąžiningumas.

Projekcija realiame gyvenime su narcizais veikia taip: jie mano, kad tam tikras charakterio Nuotrauka iš Twitterbruožas yra labai labai blogas dalykas. Toliau viskas veikia tuomet, kai jie patys tą bruožą turi, tačiau sąmoningai nesuvokia, kad jį turi dėl psichikos gynybod. Nes tai yra per blogas dalykas turėti. Jei narcizas pripažintų, kad jis turi tą blogąją charakterio savybę, jam griūtų visas nuostabusis jos įvaizdis prieš jo paties akis. Tačiau vistik pasąmonė žino tikrąją tiesą, kad ta savybė vistik yra. Todėl sąmonė labai greitai pamato tą savybę kituose žmonėse ir gindamasi užpuola tuos žmones būtent už tą pačią savybę arba tokio pat tipo elgesį. Užpultas žmogus gali turėti dar ne vieną, ir žymiai bjauresnę savybę, tačiau labiausiai tikėtina, kad narcizas jį kritikuos už tai, ką pats turi savyje tik negali to pripažinti. Todėl ir kritika gali būti gerokai perdėta, neadekvati realiai situacijai.

Iš tiesų tai yra neapykanta sau pačiam, tai savo nepripažintai savybei, kuri dėl asmenybės skilimo yra “mirtį nešanti“. Todėl užsipuolęs ją kitame žmoguje, narcizas tarsi išsikrauna, išsilieja, tiek savo baimę, tiek savo pyktį už tai, kad yra netobulas.

Tais atvejais, kai kalbame ne apie narcizus, projekcija taip pat veikia. Tik ji gali veikti ir kitose situacijose. Pavyzdžiui, žmogus labai empatiškas ir besistengiantis kitus suprasti. Kai kitas, mažai pažįstamas žmogus jam kažką sako, tegu ir iš egoistinių paskatų, empatiškasis išprojektuoja savo empatiją ir mano, kad šis viską daro grynai iš rūpesčio kitais žmonėmis. Nors iš tiesų jis visiškai nežino, ar tas žmogus manipuliuoja, ar iš tiesų rūpinasi kitais. Tačiau jam automatiškai priskiria savo turimą savybę.

Tai projektavimas yra neretas reiškinys ir būdingas daugeliui. Tačiau narsicistinės asmenybės yra stipriau nei kitos paneigusios savo šešėlinę dalį, todėl joms projekcija savaime pavyksta lengvai ir dažnai.

Ar narcizas supranta, ką jis daro savo aukoms?

Kiek stebiu, yra dvi ryškiai matomos pozicijos ir, mano nuomone, jos abi klaidingos.

Pirmas, aiškiai ir garsiai išsakomas variantas yra narcizų demonizavimas. Kad jie viską žino, viską supranta, puikiai suvokia, ką daro, ir daro tai tikslingai. Ši pozicija išsakoma garsiai, aršiai ir dažnai. Ją dažnai išsako ir terapeutai, ir aukos, susivokusios, ką su jomis darė visus tuos metus narcizai, ir kokį poveikį tai turėjo jų gyvenimui.

Antras, tai kai narsicistinio išnaudojimo auka dar yra neigimo stadijoje ir nėra pajėgi pripažinti, kad tai, ką su ja nuolatos daro žmogus, kuris turėtų būti jos didžiausia atrama, paguoda, meilė, artumo įsikūnijimas ir t.t. Tuomet auka, nenorėdama matyti tikrojo savo skriaudiko veido, randa jam visokių pasiteisinimų, kodėl jis būtent šiandien taip negerai pasielgė. Turbūt jam buvo bloga diena darbe, turbūt jis ne ta koja iš lovos išlipo, turbūt aš pati ne iki galo pasistengiau pasirūpinti jo geresne savijauta ir t.t. ir pan. Pagrindinis sakinys, slypintis aukos pasąmonėje yra šis: “Tai yra neįmanoma, kad jis būtų toks blogas“. Auka tiki, kad kiekvienas blogas pasielgimas su ja yra išimtis. Net kai tos išimtys įvyksta kasdien ir tęsiasi dešimtmečius. Auka gyvena neigimu ir tuščia viltimi, kad narcizas vieną dieną pasikeis. Apie tai kalbama nedaug, nebent kai nagrinėjama pačių emocinio smurto aukų psichologija, bet ne prie narcisų temos. Ši pozicija yra iškreipta realybė, ir tokia ji atrodo tik pačioms aukoms. Tačiau trečiam žmogui gali būti akivaizdu, kad su ja elgiamasi neteisingai. Todėl šito čia toliau nenagrinėsiu. Tai yra saviapgaulės versija.

Vis tiktai su pirmu teiginiu, kad narcizai visiškai žino ką daro, kaip kokie tikri nusikaltėliai iš kriminalinės laidos per TV išsigalanda savo, tiesa, tik emocinį peilį, ir eina daryti suplanuoto nusikaltimo, t.y. iš aukos visiškai išsiurbti pasitikėjimą savimi, gyvybingumą, atkirsti ją nuo išorinio pasaulio ir t.t. ir pan., irgi nenoriu sutikti.

Įdomiausia tai, kad ilgalaikiai santykiai su narcisu būtent ir turi tokį efektą aukai: jokių kitų santykių, tuštumos jausmas viduje, bejėgiškumas, absoliutus paklusnumas, nuolatinis silpnumas ir negebėjimas tvarkytis su gyvenimo užduotimis, negebėjimas išsakyti savo nuomonės ir pozicijos, nuolatinis veikimas prieš savo valią ir t.t. ir pan. Galima įsivaizduoti, kaip žmogus jaučiasi.

Vis tiktai šiame fone aš drįstu teigti, kad narcizas tik iš dalies suvokia, ką jis daro.

Grubiai tariant, narcizas suvokia konkrečius veiksmus, kuriuos jis daro ar ketina daryti. Nes nemažai veiksmų narcizai atlieka ne spontaniškai, o planuotai. Pvz. nepamiršta “skriaudos“ ir užpuola savo “skriaudiką“ pritykoję iš pasalų, kad jį sunaikintų.

Vistik ko narcizas nesuvokia – tai ilgalaikio ir nuolatinio savo elgesio poveikio žmonėms, kurie yra šalia jo. Labiausiai tai, žinoma, gyvenimo partneriui ir vaikams, kurie gyvena kartu. Taip pat gali būti ilgalaikiai darbo arba giminystės ryšiai, pvz. tetos, dėdės, pusbroliai ir pan., kurie gyvena arti arba palaiko nuolatinius ryšius.

Narcizas yra pajėgus ir netgi labai talentingas kurpti savo taktikas, kaip jis ką parklupdys ant kelių emociškai, kaip jis sutramdys, pastatys į vietą, privers blogai apie save jaustis ir t.t. ir pan., tačiau narcizas yra nepajėgus suvokti, kokį neigiamą poveikį jo taktikos padarys jo aukų psichikoje, asmenybės struktūroje, iki kokių būsenų prives toks emocinis smurtas ilgame laikotarpyje.

Taip yra dėl trijų priežasčių:

1) narcizas rūpinasi tik savimi. Visos jo mintys, veiksmai ir pan., yra sutelkti tik ties vienu centru – savimi. Jis visuomet mąsto tik apie save. Jis suvokia tik kitų žmonių poveikį sau, ir todėl jam atrodo teisinga jiems keršyti. Apie kitus žmones narcizas tiesiog niekada negalvoja!

2) narcizas pats sau nuolatos kuria pasakėlę, koks jis nuostabus. Tad jis nuoširdžiai tiki, kad ką jis bedarytų, kokie būtų beluošinantys kitą žmogų jo veiksmai, jis yra įsitikinęs, kad bendroje sumoje, t.y. ilgame laikotarpyje tam žmogui yra didelė nauda būti šalia jo. Kad jis turėtų likti dėkingas už visą tą gėrį, kurį jis patyrė narcizo dėka. Deja, čia ne sarkazmas.

3) narcizas nesuvokia kitų žmonių kaip žmonių. Kaip esu rašiusi anksčiau, narcizas kitus žmones suvokia labiau kaip daiktus ar kaip savo kūno dalis, kurie yra skirti jo poreikiams tenkinti. Esant tokiam suvokimui, jam į galvą nešauna susimąstyti, kad gal šiuo metu tas žmogaus pavidalo daiktas kažkaip kenčia nuo jo elgesio, ir kad galbūt tai jam ilgainiui turės didelių neigiamų pasekmių.

Narcizas, žinoma, mato, kad žmogus verkia, galbūt yra blogos nuotaikos, ir netgi gali suvokti, kad tai yra jo dabartinio elgesio pasekmė. Tačiau kadangi jis norėjo savo taikinį paveikti, tai jis tai suvokia labiau kaip savo kątik pasiektą pergalę – juk jis ir norėjo pasiekti kažkokio efekto!

Todėl tikrai taip, kad narcizas turi blogą poveikį savo aukoms, ypač jei emocinis smurtas yra ilgalaikis ir pasikartojantis, ir taip, narcizas suvokia, ką konkrečiai jis šiuo momentu daro. Tačiau jis nesuvokia, nemato, nenori pripažinti ir iš visų jėgų vengia atsakomybės už aukos suluošinimą, nors tai akivaizdžiai jo darbas!

Narcizo vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį elgtis būtent taip, kaip jis elgasi. Ir būtent tie patys vidiniai gynybiniai mechanizmai verčia jį vengti pripažinti atsakomybės už savo veiksmų rezultatus.

Kaip apleistumas tampa savasties dalimi

Kaip jau kalbėjau ankstesniuose pasisakymuose šia tema, apleistumo trauma dažniausiai įgyjama vaikystėje.

Kai kažkurio iš tėvų ar vieno iš tėvų nėra šalia vaiko tuomet, kai jam jo reikia, vaikas galvoja: “mano tėtis ne su manimi yra dėl kažko, ką aš padariau arba dėl to, koks aš esu“.

Žinoma, jausmas, kurį patiria vaikas, kai pasigenda tėvų ar vieno iš jų šalia, tuomet kai jų labai reikia, yra sunkus, nepakeliamas, blogas. Todėl patiriamas jausmas įsisąmoninamas kaip “aš esu blogas“. Arba “aš nesu pakankamai geras“ (kad tėvas ar mama dabar būtų šalia su manimi).

Vaikas situacijos subjektyvumo nesuvokia, nesugeba išanalizuoti pačios situacijos ir atskirti būtinybę, savo potyrius bei išvadas, kurios yra nelogiškos. Vaiko patiriami jausmai yra stiprūs ir visos šios natūraliai besivystančios sekos jis nesugeba valdyti nei logiškai, nei kaip nors kitaip. Jo vienintelis priėjimas – jis ją išgyvena, kaip vienintelę tikrą tiesą.

Kuo dažniau ir ilgiau kartojasi momentai, kai vaikas jaučiasi apleistas, paliktas, vienišas, nesuprastas tėvų arba tiesiog tėvų tuo metu nėra šalia fiziškai, tuo labiau žalojanti ir gilesnė tampa trauma. Tas jausmas kartu su mintimi “aš esu blogas“ tarsi išsigraviruoja vaiko viduje. Ir kuo tokia situacija ilgiau truko, ar ilgesnį laiką nuolatos kartojosi, tuo išsigraviruoja giliau.

Ši jausmo ir minčių seka nepriklauso nuo realių objektyvių aplinkybių: tėvų užimtumo, mirties, su darbu susijusių komandiruočių, ligos ar emocinio nesąmoningo tėvų nutolimo.

Tėvai gali būti fiziškai šalia, tačiau tuo pačiu gali būti vaiką apleidę: paskendę savo problemose, savo mintyse, apimti vidinio nerimo susitelkę tik į save ar į kažkokias kitas problemas, gali negirdėti vaiko, neišklausyti, neatsiliepti į vaiko bendravimo šauksmą.

Toks nematomas nutolimas, kai fiziškai tėvai kaip ir yra šalia, yra lygiai taip pat traumuojantis, kaip ir fizinis kažkurio iš tėvų pasišalinimas iš gyvenimo – skyrybos, išsikėlimas gyvent atskirai, liga ir dažnas buvimas ligoninėse ar mirtis.

Tokią vaikystės traumą įgijęs vaikas užaugęs nuolatos jausis kažkoks ne toks, kažkoks nepakankamai geras, kažkoks prastesnis už kitus, nevertas meilės, jausis nuolatos neišklausomas, netikės, kad susiras gerą partnerį, nes manys, kad tokie, kuriuos jis laiko gerais, į jį nežiūrės. Ir bus tuo šventai įsitikinęs, nepriklausomai nuo to, ar kalbės apie tai, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, kad pats niekaip negalės paaiškinti kodėl. Toks suaugęs vaikas ir lieka tiesiog mažas sužeistas nelaimingas vaikas suaugusiojo kūne, besijaučiantis nevertas gero gyvenimo.

Klausimas: gelbėkit, mano buvęs vyras susirado naują meilę!

Gelbėkit, padėkit, mane ištiko emocinė krizė, kurios visiškai nesitikėjau.

Jau pusę metų gyvenu atskirai nuo savo vyro, sprendimui išsikraustyti brendau labai ilgai. Kelis metus man buvo tikrai blogai su juo, lyg ir bandydavom spręsti problemas, bet pagerėjimai būdavo laikini, ir vėl būdavo viskas tas pats.

Prieš išsikraustant man buvo net paskirti antidepresantai, bet išsikrausčius, nors buvo sunkių momentų, iš esmės pradėjo akivaizdžiai gerėti situacija. Pradėjau tvarkytis buitį, rūpintis dviem vaikais, savimi, gerėjo savijauta, pasitikėjimas savimi. Ypač kai pavykdavo susitvarkyti su kokiu iššūkiu, ir ypač tokiu, kur anksčiau vyras sakydavo, kad man nepavyks, ir kur jis kėlė savo vertę: išsilaikyti materialiai, palaikyti tvarką namuose, net pritaisyti naują WC dangtį ir pan.

Vyro nepasiilgdavau jau seniai, dar kai kartu gyvenom, po to išvis jaučiausi atitolusi. Gyvendama atskirai, tais retais atvejais, kai pabendraudavom, pradėjau dar geriau matyti, kad jis tikrai nelabai koks, nuolat skundžiasi, nesprendžia savo problemų, nesirūpina vaikais, neturi nei mažiausios kantrybės ir netoleruoja, jei bent menkiausias dalykas vyksta ne taip, kaip jam norisi.

Tik staiga šiomis dienomis pamačiau, kad jis turi kitą. Tarsi kas trenkė per galvą. Kažkas atsitiko su manim, nebesuprantu savęs. Ašaros byra, nebegaliu nei valgyt, nei miegot, nei rūpintis normaliai vaikais, nei dirbti. Vis galvoju apie jį ir ją, nebesuvokiu savo jausmų išvis.

Norisi ją prigąsdinti (ji ištekėjusi), ir tuojau pat susigrąžinti vyrą. Nors protas prisimena, kad man paskutinius kelis metus buvo tikrai blogai su juo. Ką man daryti?

Audronė

Atsakymas:

Pagalvokime, kasgi atsitiko. Jūs teisi, jūs tikrai patiriate emocinę krizę. Pažiūrėkime, kas atsitiko ir kokie galimi variantai bei kur jie veda.

Jūs pati palikote vyrą, nes jums nebuvo gerai su juo, tą labai aiškiai įvardijate. Be to, prieš tai bandėte spręsti santykių problemas. Šaunuolė, pirmiausia tai rodo, kad esate žmogus, kuris sprendžiate problemas. Tai labai gera savybė, kuri padės ir šiuo atveju.

Visgi kas atsitiko? Galbūt Jūsų santykiuose vyras buvo tas, kuris eina iš paskos, kuris labiau buvo priklausomas nuo santykių. Nors palikote jį, jis Jūsų pasąmonės horizonte buvo tarsi kokia garantija, “jeigu ką“ variantas, jei Jums nepasisektų pačiai vienai be jo.

Kai paliekame savo partnerį, neretai pasąmoningai tikimės, kad jis, patyręs šoką būti paliktas, greitai susivoks, kas Jūsų jame netenkino, ir grįš pas jus šliauždamas keliais, maldaudamas atleidimo ir su pilnomis kišenėmis pažadų, kad jis pasikeitė. Ir jūs gyvensite nuo šiol ilgai ir laimingai, iki gyvenimo pabaigos…

Pamačiusi savo vyrą meiliai bendraujantį su kita, netekote dviejų dalykų: vilties, kad jis pasikeis ir pagaliau taps tokiu vyru, kokio Jums reikia (o kartu ir sėkmingos tolimesnės partnerystės iliuziją), bei atsarginio varianto, kad jei nerasite geresnio vyro, tai visuomet galėsite grįžti pas šį, ir gyventi pažįstamą gyvenimą, nors jis Jūsų ir netenkino.

Kadangi šios dvi pasąmoninės pasakėlės iki šiol nebuvo Jūsų suvoktos kaip egzistuojančios, todėl skaumas jų netekus užklupo netikėtai.

O skausmas, kaip suprantu, stiprus. Greičiausiai todėl, kad šios šitos pasąmoninės pasakos arba iliuzijos teikė savotišką saugumo jausmą.

Kad arba nereiks ieškoti kito partnerio, eiti į platų pasaulį, kuriame nežinia kokie pavojai tyko (pvz. o jeigi nauja meilė ir vėl nevykusi?), o viskas išsispręs kažkaip magiškai, be jūsų pastangų, tiesiog jūsų buvusiam partneriui staiga pavirtus vyru, kurio Jums visuomet reikėjo.

Arba, kad kai naujo partnerio ieškojimai bus bevaisiai, netenkins rezultatai, nusivilsite, pasijusite pavargusi ir per ilgai paieškose, visuomet galėsite grįžti pas buvusįjį lyg niekur nieko, klesterti ant kėdės virtuvėj, ir žinosite, kokias bandeles iškepti prie kavos. Ir vėl gyvensit lyg niekur nieko.

Faktas tas, kad jūsų išėjimas sukrėtė žmogų, ir iš jo atėmė saugumo pagrindus taip pat. Galbūt jie nebuvo labai stiprūs ir taip, todėl jis nulinko link lengvesnio varianto. T.y. ne ieškojo priežasčių, kodėl subyrėjo Jūsų santuoka, o ieško kaip greitai ir lengvai nuslopinti vidinį skausmą po skyrybų, užkišti tą vidinę tuštumą, kuri, tikėtina, buvo jau ir prieš jus, tik paryškėjo po to, kai išėjote.

Grynai fiziologiškai Jūsų smegenys suvokia Jūsų buvusį vyrą kaip “mano“, nesvarbu, kad Jūs nebe su juo. Todėl jo matymas su kita sukelia tiesiog skausmingą smegenų neuronų gaminimąsi suvokti situacijai “jis gali būti su kita, ne tik su manim“ bei “jis ne mano“.

Kaip išgyventi artimiausias dienas?

Pirmiausia, artimiausiomis dienomis labai rūpinkitės savimi. Įsivaizduokite, kaip mama mažu susirgusiu vaiku. Nes tas vidinis Jūsų vaikas staiga pasijuto paliktas ir apleistas, taip kaip pasijustų vaikas apleistas tėvų. Todėl rūpinkitės savimi kaip tik galite tam, kad išgyventumėte. Taip sužinosite, kad savyje turite gilius resursus meilės ir rūpesčio sau, išmoksite save geriau mylėti.

Ką daryti iš esmės?

Kai kurie žmonės negali nieko nedaryti, kaip juos sprogdina vidinė emocijų užkurta energija iš vidaus. Jei esate viena iš tokių, būtinai leiskite tai energijai išeiti veiksmų pavidalu. Jei tai pyktis, nesvarbu, ant vyro ar ant tos moters, ieškokite kaip jį išlieti konstruktyviai: bėkite, eikite kol neteksite jėgų, sportuokite, verkite, daužykite pagalvę, lėkštes ar pan. Bet, žinoma, to neturi matyti vaikai bei jūsų vyras nei jo nauja simpatija.

Galite nusiraminimui pasieiškoti internete “how to get your ex back even if he is dating“ ir labai gerai išsistudijuoti medžiagą. Sudaryti planą, kaip veiktumėte Jūs. Tai pamaitins jūsų tiek veiksmo poreikį, tiek vilties atstatyti saugumo jausmą.

Galite išbandyti emocijų paleidimo, tapinimo, įvairias kitas technikas, kurios Jums reikia šiuo metu taip būtiną atsipalaidavimą. Atraskite, kas Jus ramina, suteikia “sucentravimo“ jausmą, stabilizuoja, grąžina į save, užsiiminėkite šiomis praktikomis (net jei tai druskos vonia) tiek, kiek Jums dabar reikia.

Kai aprimsite, stabilizuositės, kiek nusės emocinė audra, nusės smėlio dulkės, pasimatys protas.

Tuomet sudarykite šiuos išsamius sąrašus: kodėl aš jį palikau, kokio vyro man reikia gyvenime (čia ne apie jį, čia bendrai), tada sulyginkite du sąrašus ir pamatykite, kuo skiriasi šie du vyrai. Ar jie turi apskritai ką nors bendro? Susirašykite, ar mano buvęs vyras turi potencialo tapti tuo vyru, kurio man reikia?

Tuomet apgalvokite, ar tikrai verta susigrąžinti savo buvusį vyrą? Jūs daug už ją pranašesnė, nes geriau žinote, kas jam patinka, ir jei jis su Jumis bendrauja, tokius šansus turite tikrai nemažus. Bet ar to tikrai Jums reikia? Įsivaizduokite, kad tai įvyko. Ar po metų laiko nebūsite toje pačioje vietoje, kaip kad prieš iš jo išsikraustant?

Ir būtinai būtinai dirbkite su savo vidiniu trūkumo jausmu, su savo vidiniu nesaugumu. Jei ji ištekėjusi, vistiek bręsta vienokio ar kitokio lygio drama jų fronte.

Arba sužinos jos vyras, arba ji turės skirtis. Net jei ji išsiskirs, ir susituoks su Jūsų buvusiu vyru, panašu, kad vyras turės ir šioje santuokoje tų pačių problemų, kaip kad turėjo su Jumis. Nes iš aprašymo skamba taip, kad jis neišgaudė savo vidinių demonų po Jūsų faktinių skyrybų, o iš karto puolė į kitus santykius. Leiskite tiems žmonėms patirti savo pasirinkimus. Jums skaudu dabar, kad jie laižo medų, ir kad Jūsų buvęs vyras neieškojo medaus statinės su Jumis kartu. Jis pasirinko lengvesnį kelią – susirado šalia nukritusį neprižiūrimą medaus šaukštą, kai atsivėrė skaudi tuštuma po Jūsų pasitraukimo.

Jei dirbsite su savo vidiniais poreikiais, spręsite savo vidines problemas, galbūt net ir nebus smagu pasimėgauti tuo vaizdeliu, kai Jūsų buvęs vyras ir jo nauja svajonė vardu Iliuzija suvalgę medaus šaukštą ras statinę deguto ir turės suvalgyti ir ją. Nes medaus šaukštai taip gatvėj lyg niekur nieko nesimėto. Kaip tas sūris pelėkautuose. Jis būna supakuotas su statine deguto. Tik va bėda, tie, kurie būna peralkę medaus, yra nepajėgūs įžiūrėti deguto tol, kol jo statinė nesprogsta jų širdyse. Bet čia jau nebe Jūsų istorija. Kurkite sąvąją.