Išmokite stovėti savo pusėje

Mano nuomone, vienas iš būtinų įgūdžių, kurių reikia išmokti sveikstant nuo vaikystės traumų – išmokti stovėti savo pusėje.

Jeigu tėvai buvo labai kritiški, dažniausiai, ką girdėdavome vaikystėje – tai kad arba pats ir esi kaltas dėl visko blogo, kas nutiko tavo gyvenime arba kad esi neteisus. Neteisingai jauti, neteisingai mąstai, neteisingai pasielgei, neteisingai pagalvojai, ne taip padėjai, blogai padarei ir t.t. ir pan. Žinoma, vaikas daug ko tik mokosi, tai yra normalu, kad jis daug ką daro ne taip kokybiškai, kaip kad atliktų patyręs suaugęs. Ir jo patirtis yra labai ribota, todėl tai yra normalu, kad vaikai pridaro daug klaidų arba nesąmonių. Tai yra normalus vaiko kelias, kurį eidamas vaikas ir renkasi savo patirtį. Tą pačią, dėl kurios po daugelio metų daug ką darys GERAI.

Žodžiu, bandyti, daryti blogai, klysti ir iš to mokytis ir yra tikrasis vaiko darbas. Tai yra svarbiausia, ką vaikas ir turi daryti. Kai kada tėvai gali ir netgi turi parodyti, ką vaikas gali daryti geriau. Bet labai svarbu yra, ar tėvai prieina prie situacijos iš tos pusės “pažiūrėk, aš tau išduosiu paslaptį, kaip gali mažiau nuvargti“ arba jeigu sako, kad vaikas kažką daro blogai, vienas toks pasakymas turi būti atsvertas bent penkių pasakymų, ką vaikas daro gerai. Nors dauguma vaikų per dieną padaro daugybę nesąmonių!

Tai yra svarbu tam, kad ilgainiui bendra gaunama žinia iš tėvų būtų daugmaž tokia: “šaunuolis, kad bandai, tau tikrai pavyks“. Tau nepavyksta tik kartais, dažniausiai tai pavyksta. Kad jis žinotų, jog tėvai tiki, kad iš esmės jam PAVYKS. Taip vaikas per tuos metus, kol auga pas tėvus susideda stabilų vidinį pagrindą, kuris, jeigu būtų paverstas į žodžius, skambėtų maždaug taip: “Aš esu iš esmės geras. Man dažniausiai pavyksta. Jei dabar nepavyko, tai yra labiau išimtis, man tuoj pavyks.“

Priešingu atveju tėvai su nuolatinėmis pastabomis, akių vartymu, dejonėmis kaimynams, kurias girdi ir vaikai, kritiškuose žvilgsniuose į juos, vaikai susiformuoja priešingą vaizdą apie save. Maždaug tokį: “ką darau, niekas man nepavyksta, esu molis, nevykėlis, geriau jau išvis nebūčiau bandęs, man vistiek niekas niekada nepavyksta.“

Toks kraičio iš tėvų šeimos gautas pagrindas nutiesia duobėtą kelią vėliau. Žmogus arba nebenori bandyti, nes mano, kad jam vistiek nepavyks, jeigu kažko imasi, tai mano, kad bus labai sunku ir dideli šansai, kad nepavyks, viską atlieka ir gyvena patirdamas didelį stresą. O jeigu vis dėlto kažkas pavyksta, jis vistiek nepatiki, kad yra iš esmės vertingas, nemoka pasidžiaugti tikromis savo pergalėmis. Nevertina savo pastangų ir pasiekimų, sėkmės atrodo tik laimingas atsitiktinumas. O nesėkmės, nors ir žymiai mažesnės už pasiekimus, atrodo žymiai reikšmingesnės nei yra iš tiesų.

Toks paveldėtas vidinis kritiškumas sau gali sukelti flashback´us, pradėti nerimo ar net panikos priepuolius.

Toks žmogus su tokiomis vidinėmis nuostatomis nestovi pats savo pusėje. Vaikystėje pripratęs prie dažnai besikartojančių situacijų, kai tėvai kritikavo jo elgesį, rezultatus ir jį patį, jis yra pripratęs santykyje su kitu žmogumi dažnai būti neteisus. Šis žalingas įprotis vėliau niekur nedingsta. Esant bet kokiai interakcijai su kitais žmonėmis, užtenka nepritariančio kito žmogaus žvilgsnio, neentuziastingo pasisveikinimo, nepritarimo, suabejojimo, kad jis neteisus, ir toks žmogus dažniausiai iš blogo įpročio pats mintyse persimeta į to kito žmogaus pusę. T.y. jis pats, “užsikrėtęs“ to kito, galbūt labai mažai pažįstamo žmogaus reakcija, palieka save, išduoda.

Žinoma, visa tai vyksta nesąmoningai. Todėl viena iš labai svarbių savybių, įpročių, gebėjimų, kuriuos tenka ugdyti žmonėms, norintiems užsigydyti vaikystės žaizdas, yra kantriai ir nuosekliai mokytis stovėti savo pusėje. Tai yra, jeigu aš matau tą situaciją taip, kaip aš ją matau, tai MAN ji tokia ir yra. Net kai kiti ją mato kitaip. Ir netgi įvertinant tai, kad yra rizika, kad aš galiu būti ir neteisus. Bet dabar ją matau tokią, kokią matau. Tai yra mano realybė ir aš jos nekaitalioju tik todėl, kad kiti ją mato kitaip.

Arba, aš jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Į šitą situaciją aš reaguoju taip, kaip reaguoju. Man šis prisilietimas nepatinka. O tas patinka. Man įkyriai siūlė paragauti kažkokio maisto, bruko po nosimi. Bet man buvo nepriimtina ragauti su kito žmogaus jau panaudota šakute, iš aš atsisakau, nes aš nenoriu ragauti. Nors ir kyla rizika, kad atsisakydamas pastatysiu į nepatogią padėtį kitą žmogų. Neragauju kito žmogaus pasiūlyto maisto su jo naudota šakute vien tam, kad tik nepastatyčiau jo į nepatogią padėtį. Nes aš stoviu savo pusėje – man nemalonu net pagalvoti apie kišimą į burną svetimos šakutės. O kas pastovės šalia manęs, jeigu aš pats būsiu pirmas, kuris mane išduos?

gary_and_larry_lane_photo

Kantriai ir nuosekliai mokydamiesi išdrįsti stovėti savo pusėje, padedame gyti senoms vidinėms žaizdoms. Tokiu elgesiu tarsi be žodžių teigiame sau “tu esi svarbus“. Tu esi man svarbus, net kai niekam nesvarbus. Vidinis kylančių reakcijų pripažinimas (nemalonu, kai taip liečiasi – atsitraukiu, nenoriu ragauti – neragauju, noriu atsisėsti – atsisėdu, nors aplink yra daugiau žmonių, o kėdė viena) ir pasielgimas pagal tai, koks eina signalas iš vidaus, yra savaime labai gydantis veiksmas.

Pabandykite iš pradžių smulkmenose. Ir pamatysit, kaip gerėja savijauta, nuotaika. Išbandykit, vis dažniau išstovėkite savo pusėje.

marian_and_vivian_brown

Nuotraukos iš Wickimedia

 

Išmokite stovėti savo pusėje

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“

Noriu atskirai pakalbėti apie šio straipsnio vieną pastraipą:

“Nejaučia sau gailesčio. Visko gyvenime nutinka. Gali būti sunkių akimirkų, galite likti įskaudintas, žmonės miršta. Gyvenimas nėra vien gėlytės ir drugeliai. Jūs krisite nuo savo žirgo vėl ir vėl. Klausimas vienintėlis – ar esate pakankamai stiprus vėl užlipti į balną?“

Tai yra populiarus mitas, liaudyje vaikščiojanti legenda apie tai, kokie neva tai stiprūs žmonės turi būti.

Pažiūrėkime iš arčiau, kągi šis mitas teigia. Iš esmės tai, kad stiprūs žmonės neva tai turėtų iš savęs išrauti vieną iš jausmų. Visų pirma, bet kokio jausmo chirurginis pašalinimas iš žmogui dievo duoto jausmų spektro yra savaime šioks toks asmenybės luošinimas.

O kadangi jausmo ar emocijos negalima nupjauti kaip kokios galūnės, greičiausiai kalba eina apie to jausmo neigimą. Kitaip tariant, savęs apgaudinėjimą, kad aš to jausmo nejaučiu. Kai kurie asmenybių sutrikimai yra atpažįstami iš to, kad žmogus neturi kažkokių specifinių jausmų.

Bet tai ir yra sutrikimai! O ne siekiamybė.

Apsimetinėti prieš save, kad aš nejaučiu to jausmo, kurį iš tiesų jaučiu – tai atiminėti iš savęs dievo dovaną. Taigi, realus klausimas yra ne toks, ko turi nejausti stiprus žmogus. O realus klausimas yra, ką su gailesčio sau jausmu turėtų daryti žmogus? Galų gale, stiprus jis, ar ne, koks skirtumas. Svarbu, pilnavertė asmenybė. O pilnavertė, subalansuota asmenybė, priimanti ir mokanti susitvarkyti su visu savo jausmų spektru greičiausiai ir yra tas stipraus žmogaus etalonas.

Geriausią atsakymą į tai, kaip elgtis ištikus nesėkmei ar skaudžiam gyvenimui įvykiui, radau Christophe Andre knygoje “Netobuli, laisvi ir laimingi“. Jis sako, kad tuomet mūsų vidinis balsas su mumis apie mūsų patiriamus jausmus turi kalbėti atjaučiančiai, suprantamai. Kokie jie bebūtų: gailestis sau, netekties skausmas, nesėkmės nusivylimas ir pan. Pabrėžiu, ne neigti, ne meluoti sau, o kalbėti taip, kaip kalbėtų su tavim tavo tikras geras ilgametis draugas.

JAV oro pajėgų nuotrauka, Kenna Jackson, iš Wikimedia Commons

Kuris pripažįsta, ką patiri, t.y. realybę, jos neneigia. Kaip ir neneigia tavo tikrųjų jausmų ir išgyvenimų konkrečioje situacijoje, jų nekritikuoja, juos priima kaip dabartinę tavęs dalį, bet tuo pačiu ir sako: “tai yra normalu, kad tau dabar skauda, kad tau savęs gaila. Taip karts nuo karto visiems nutinka. Tu pabūk dabar liūdnas, pagailėk savęs, tai yra normalu. Bet žinok, tu esi geras, puikus žmogus. Tai, ką dabar patiri, nekeičia to, kad esi puikus, nuostabus žmogus. Tu tik šiuo metu jauti nelengvus jausmus. Po kiek laiko palengvės.“

Trumpai tariant, mūsų vidinis balsas turėtų mums padėti įvardinti realybę kaip įmanoma tiksliau, kas nutiko ir ką aš dabar jaučiu, leisti sau visa tai jausti, ir užtikrinti, kad tai nei kiek nemenkina mūsų kaip žmogaus vertės. Ir paguosti. Tik jau ne vengti ir apsimesti, kad niekas nevyksta!

Straipsnio autoriai dar galėjo turėti omenyje, kad stiprūs žmonės neprisiima ilgai besitęsiančios aukos rolės. Bet aukos rolė ir savo patiriamų jausmų pripažinimas yra visai kas kita! Galima pripažinti savo jausmus, leisti juos sau patirti, beje, tai labai pagreitina palengvėjimo jausmo atėjimą, o po to juos pamiršti ir toliau gyventi. Leisti sau patirti neigiamus jausmus, išgyventi pralaimėjimus, save dėl jų paguosti, nereiškia aukos skarmalų apsivilkimo visam likusiam gyvenimui!

“Stiprūs žmonės nejaučia sau gailesčio“