Šiandien mano mėgstamos rašytojos Dalios Jazukevičiūtės gimtadienis, ir jai vis išsprūsta, kad negali užmigti. Turiu pažįstamų, kurie turi nemažai kompleksinio potrauminio streso sindromo požymių. Jam paūmėjus užeina daugiadieniai nemiegadieniai. Tad dalinuosi tuo, ko išmokau ir ką išbandžiau. Man tai veikia, galbūt padės ir Jums, mieli skaitytojai, ir mano mėgstamai rašytojai.
Jeigu jums būna, kad naktį pabundate nei iš šio nei iš to, lyg streso būsenoje, gali būti, kad yra užstrigusi neuždaryta traumuojanti situacija, su kuria pasąmonė stengiasi naktį dirbti ir ji sukelia staigų ir nelabai paaiškinamą stresą vidury nakties, kuris baigiasi pabudimu ir žmogus negali užmigti, nes yra streso būsenos. Kurį laiką nemiega, o po to įminga paryčiais, kai tuoj turi skambėti žadintuvas.
Tai yra tipinis naktinis flashback’as. Jeigu turite ir daugiau KPTSS požymių, pasireiškiančių dieną, tai greičiausiai Jums tai ir yra. Galų gale, ne taip ir svarbu, kaip tą reiškinį pavadinti, svarbiau kaip sau padėti.
Taigi, KPTSS yra įgyjamas, kai žmogus ilgą laiką buvo sunkiose, varginančiose sąlygose, kuriose jautėsi bejėgis ir negalėjo iš jų ištrūkti. Tarkime, sudėtinguose santykiuose, su daug konfliktų. Jei santykiuose buvo smurto, fizinio ar psichologinio, tai KPTSS yra labai tikėtinas. Dažnai KPTSS yra įgyjamas vaikystėje, jei vaikas augo sudėtingose sąlygose, kur tėvai arba nepagrįstai baudė, arba neatsižvelgdavo į vaiko poreikius, arba rėkdavo, arba būdavo konfliktai tarp tėvų, na, suprantate situaciją.
Dažniausiai KPTSS būna neišgydytas ir lengvai paūmėja jau suaugus susidūrus kad ir su nedideliu gyvenimišku stresu. Tiesiog nervų sistema įjautrinta ir turint KPTSS reaguoja į bet kokį krebžtelėjimą perdėtai jautriai, kai įsijungia visi alarmai organizme. Va ir laba diena, akys staiga stovi stulpu vidury nakties “be priežasties“.
Jorge Royan nuotrauka iš Wickimedia
Kad suprastume šio reiškinio anatomiją, nes nuo to priklauso kaip galima sau padėti, įvyko štai kas – mūsų viduje likusi traumuota dalis nori išspręsti kažkada, galbūt labai seniai įvykusią traumą ir ją iš naujo išgyvena pasąmonėje mums to sąmoningai nekontroliuojant. Kadangi dažniausiai KPTSS įgyjamas vaikystėje, tai greičiausiai mumyse gyvenantis sužeistas vaikas išgyvena traumuojančią situaciją. Todėl jau suaugusiojo kūnas pabunda “iš niekur nieko“ apimtas streso.
Reikia įsitaisyti kuo patogiau. Ką galima padaryti greitai, kad kūnas būtų kuo patogiau įsitaisęs, reikia viską padaryti: nueiti į tualetą, išgerti vandens, užsitraukti užuolaidas jei per šviesu, pasidėti dar vieną pagalvę, susisukti kaip patogiau į antklodę ir pan. Baldų geriau neperstrumdyti, nes jeigu dar buvo koks miego lašas, kad tas neišgaruotų. Kad būtų kuo didesnis fizinis komfortas. Sąmoningai atkreipti dėmesį, kaip dabar gera ir jauku lovoj.
Tada, įsivaizduoti savo viduje mažą išsigandusį vaiką (save) ir kalbėti tam vaikui mintyse. Stengtis taip kalbėti, kaip mylintys tėvai kalbėtų savo vaikui, pabudusiam iš košmarų vidury nakties. “Tu dabar atsibudai, nes turbūt kažkas nutiko baisaus, kai buvai mažas vaikas. Tu tada išsigandai, tai užstrigo tavyje ir todėl dabar nubudai. Iš tiesų tu esi visiškai saugus. Už lango naktis, tyla, ramybė. Iš tiesų esi visiškai saugus. Gali ramiai miegoti. Gali pasimėgauti saldžiu miegu.“
Maždaug tokio turinio tekstą kalbėti sau sąmoningai tol, kol sąmonė pati atsijungs. Man dažniausiai suveikia per 5 min., sunkesniais atvejais per 10-15 min. Nuo tada kai atradau šį būdą, tik vieną kartą būsena buvo arti panikos, kai neveikė niekas. Tiksliau, gal ir būtų suveikę, bet streso lygis buvo toks aukštas, kad negebėjau sąmoningai kontroliuoti savo supanikavusiam vidiniam vaikui sakomo teksto. Visais kitais atvejais, kai pavyko nepertraukiamai sau kalbėti apie realybę, suveikė. Vietoj valandos nemigos kelios minutės nemigos tikrai geras rezultatas. Kitą rytą atsibusdavau pailsėjusi ir išsimiegojusi kaip po gero miego nakties.
Labanaktis.
Mano tikras gyvenimas 