Lrytas.lt buvo publikuotas straipsnis apie greit 80-mečio sulauksiančią moterį, apie kurios grožį gandai nusirito iki Paryžiaus. Pažiūrėkim į turimą informaciją iš vaikystės traumų kampo.
Moteris turėjo pamotę, vadinasi, greičiausiai ankstyvame amžiuje buvo netekusi svarbiausio žmogaus – mamos. Didžiausia įmanoma trauma.
Kapojo malkas, dirbo sunkius darbus, panašu, kad nebuvo labai tausojama. Iš to, kad laikė save negražia, galima įtart, kad tokį požiūrį perėmė iš tėvų šeimos.
Nes kitaip nebūtų galėjusi gyvent su vyru, kuris ją visą gyvenimą laikė irgi negražia. Tad pripratusi būti nepuoselėjama leido tai tęstis visą gyvenimą.
Vistik dabar prieš 80-metį ji pajuto skonį, ką reiškia, kai žmonės mato ir vertina tavo grožį. Labai sveikintina, kad ir jos sūnus, pats dabar greičiausiai ne pirmos jaunystės vyras, vistik pritaria mamos eksperimentams. Matyt, pamatė, kaip mama atsigavo.
Tai pagalvokit, kokia iš tiesų graži buvo ši moteris 50, 40, 30, 20, 18 metų, jeigu išgarsėjo dėl grožio 80-ties visoj Europoj?! Iš tiesų buvo tikra grožio bomba, tik aplink ją esantys artimiausi žmonės ją gesino dėl savo pačių vidinių problemų.
Nuotr. Iš Wickimedia commons
O pagalvokit, kokia žavi buvo ji 16, 15, 12, 10, 8 ar 5? O trijų metukų? Turbūt atrodė kaip dievo iš dangaus siųstas angelėlis, tik kiti žmonės to nematė. O gal net pavydėjo ir engė dar stipriau.
Tai yra puikus pavyzdys, kaip vaikystės patyrimai suformuoja asmenybę ir nulemia žmogaus gyvenimą. Ir taip pat apie tai, kaip gyvenimas pasikeičia, prasiskleidus šydui ir permačius tiesą.
“Vidinio autoriteto raida tiesiogiai siejama su asmeniniais santykiais. Santykiai su tėvais, mokytojais ir kitais reikšmingais suaugusiaisiais yra internalizuojami, taip formuojasi vidinio autoriteto, savo vertės ir santykių su kitais pagrindas. Kai kurie autoriai kelia vidinio tėvo, kuris yra viena iš pamatinių vidinio autoriteto struktūrų, prielaidą. Nuo vidinio tėvo priklauso, koks bus individo santykis su išoriniais autoritetais ir ar individas sugebės būti autoritetingas. Augantis vaikas santykiuose su tėvu turi patirti balansą tarp ribų nustatymo ir erdvės suteikimo. Esant šiai pusiausvyrai formuojasi konstruktyvus vidinis autoritetas, kuris pasireiškia jausmu, kad individas gali priimti sprendimus, parodyti save santykiuose, atsižvelgti ir į savo poreikius bei vertybes.“
Iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.
Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“
“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“
Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“
Nuotr. iš Wickimedia Commons
~~~
Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.
Prieš kelis metus įstatymiškai įtvirtinus smurtą artimoje aplinkoje kaip nusikaltimą bei pastaruoju metu fizines bausmes taip pat, tai yra ilgo kelio pradžia, kur smurtas yra apibrėžiamas vienareikšmiškai kaip blogis. Dar praeis laiko, kol visi prisitaikys, kol realiai pradės veikti reguliuojanti sistema, tačiau panašu, kad fizinis smurtas kaip toksai tampa aiškiai apibrėžtu reiškiniu, padėtu į vietą.
Sunkiau apibrėžti nematomą, emocinį, psichologinį ir kitokių formų smurtą, kur nėra mėlybių ir sulaužytų kaulų. Jei fizinis smurtas tapo aiškiai apibrėžtu, psichologinis smurtas vis labiau ir aiškiau irgi bandomas apibrėžti ir suvokti.
Sudėtingiausia yra su apleistumu, kuris irgi yra psichologinio smurto rūšis. Jeigu psichologiniame smurte dar yra kažkokie išoriniai požymiai, kurie leidžia apibūdinti jį kaip smurtą, pvz. vadinimas žeminančiais žodžiais, gąsdinimas ir t.t., nors ne materialia, tačiau bent kažkokia forma tai yra tarsi apčiuopiama. Pravardžiavimu kito žmogaus atžvilgiu. Tą įrašius ar išsaugojus SMS, tai tampa netgi šiek tiek materialios formos.
Tačiau kaip apibrėžti apleistumą? Kaip apčiuopti tai, ko NEBUVO? Kad nebuvo bendravimo, nebuvo dėmesio rodymo, nebuvo meilės ir žmogiško bendravimo ryšio apraiškų. Ypač sudėtinga apibrėžti apleistumą tuomet, kai paraleliai egzistuoja fizinis rūpinimasis. Tarkime, vaikui reguliariai paduota maisto, kambaryje šilta, yra elektra, nupirkti vadovėliai ir rūbai. O jeigu fizinis rūpinimasis netgi buvo geras ir vaikas gavo naujausius žaislus, kurių pavydėjo klasės draugai? Gražius, brangius rūbelius ir iš šono visiems atrodė gerai aprūpintas vaikas?
Tačiau namuose niekas su juo nekalbėjo, jis turėjo sėdėti tyliai savo kambaryje, jam nebuvo galima atsivesti draugų, viską sprendė tėvai, neklausdami jo nuomonės ir t.t. Kaip apibrėžti smurtą, kuris susideda iš to, kad kažko NEBUVO? Ir kaip pamatuoti to sukeltą žalą?
Praeitame amžiuje JAV gyvento toks pusiau pamišęs mokslininkas psichologas Harry Harlow (ne Garry Barlow, nemaišyti!). Jis sukūrė laboratoriją, kurioje 30 metų atlikinėjo eksperimentus su beždžionėmis. Jis įrodė meilės būtinybę beždžionių vaikams tinkamai psichiškai vystytis. O kadangi beždžionės laikomos artimomis giminaitėmis su žmonėmis, meilės būtinybė būtent jo eksperimentų dėka tapo moksliškai įrodytu faktu.
Eksperimentai vyko taip: H. Harlow atskirdavo kątik gimusius beždžioniukus nuo mamos ir jiems padarė du skirtingus dirbtinius mamos surogatus. Pirmasis buvo darinys iš vielos, į kurį buvo įdedamas buteliukas, iš kurio beždžioniukai galėjo gerti pieną ir taip pasimaitinti. Antrasis buvo irgi dirbtinė “mama“, kuri neturėjo buteliuko su pienu, tačiau ji buvo iš medžio ir iš malonaus liesti audinio.
Ilgalaikiai H. Harlow eksperimentai parodė, kad beždžioniukai, niekada nepažinoję tikrosios savo mamos ir nepatyrę bendravimo su ja, tik trumpam užšokdavo pagerti pieno iš vielinės “mamos“, o apie 17-18 valandų per parą praleisdavo apsikabinę ir trindamiesi į švelnesnę, tačiau pieno neturinčią “mamą“. Maži kūdikėliai, grynų instinktų vedini, tik trumpam pasirinkdavo “pabūti“ su vieline mama kol apsirūpins išgyvenimui būtinu maistu, tačiau jie prisirišimą formavo tu ta lėle, prie kurios buvo malonu liestis, taip patenkindami saugumo, prisilietimo poreikį ir iš dalies kompensuodami bendravimo su tikra mama trūkumą.
Be to, tie beždžioniukai, kurie augo tik su vieline “mama“, absoliučiai neturėjo jokių savireguliacijos mechanizmų, jie atrodė pakraupę iš baimės, nenorėjo tyrinėti aplinkos ir buvo nuolatinėje desperacijos būsenoje. Tie beždžioniukai, kurie galėjo naudotis švelnesne “mama“, elgėsi visiškai kitaip. Atsisūpavę, pabuvę apsikabinę savo medinę-kailinę “mamą“, jie atsipalaiduodavo, nusiramindavo ir eidavo tyrinėti aplinkos, net kai joje būdavo jiems iš pradžių baisus pasirodęs objektas, “pabendravę“ atrodydavo smalsūs ir gana džiugūs. Žinoma, dirbtinė mama, netgi padengta kailiu nėra išeitis, jie užaugę turėjo problemų ir neišsivystė taip, kaip beždžioniukai, augę su tikra mama, tačiau problemų turėjo stebimai mažiau nei su vieline, tačiau “ matinančia mama“ užaugę gyvūnai.
Kadangi iš mokslinės pusės eksperimentas buvo pastatytas tvirtai, išvados, kad normaliam beždžioniukų ir žmonių vystymuisi reikia kokybiško emocinio kontakto su mama, buvo nepaneigiamos. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prieš paskelbiant šias išvadas, tiek JAV, tiek ir Europoje vyravo mechaninis požiūris į vaikų auginimą, kad reikia tik laiku paduoti valgyti, pasirūpinti fiziniais poreikiais, o kaip tik nereikia per daug glostyti ar kilnoti, nešioti, nes vaikai išaugs išlepę ir nepasiruošę gyvenimo iššūkiams, o berniukai gali išaugti gėjais.
Taigi, kad ir kokie žiaurūs ir visiškai neetiški eksperimentai, tačiau būtent H. Harlow dėka šiandien psichologijos mokslas vienareikšmiškai teigia, kad nuolatinis ir nepertraukiamas kokybiškas emocinis ryšys su mama ar kitu tėvų rolėje esančiu suaugusiuoju yra būtinas psichikos vystymuisi. Kiti mokslininkai irgi bandė apie tai teigti, tačiau moksliniame pasaulyje vyraujant fizikams, jų teiginiai buvo atmesti kaip neturintys jokio ala labotorinio tyrimų pagrindo.
Atlikus šį eksperimentą, buvo susidurta su nelauktomis dirbtinių motinių išaugintų beždžionių problemomis. Užaugusios jos visiškai nemokėjo bendrauti su kitomis beždžionėmis, kurti socialinių ryšių. Jos nemokėjo ir nežinojo, kad bendraujant galima susireguliuoti savo emocinę būseną. Atvirkščiai, patirdamos didelį strese dėl emocinio apleistumo, jos susinervindavo dar labiau, jeigu patekdavo į narvą su kitomis, normaliai augusiomis beždžionėmis. Tapdavo labai agresyvios ir puldavo šias, jeigu jos paliesdavo jas, norėdamos įtraukti į bendravimo ratą. Po kiek laiko sveikosios beždžionės, nors pačios nepasižymėjo agresija, puldavo apleistąsias beždžiones.
Video: iki 0:59 su mamomis augusios beždžionės, nuo 1:00 nuo mamų atskirtos narvuose augusios beždžionės
Su dirbtinėmis “motinomis“ augusios beždžionės nemokėjo net poruotis, patelės elgdavosi keistai įleidus sveiką patiną, o patinai elgdavosi keistai suleidus su sveikomis patelėmis. Suleidus tokius du gyvūnus į bendrą narvą kartu, jos kentėjo atskirai, kiekviena susirietus ir linguodama, paskendusios savo skausme. Jos nebandė bendrauti ir taip palengvinti viena kitos būsenos. Jeigu prisiliesdavo prasilenkdamos, elgdavosi taip, lyg kad joms tai yra atgrasu, nenorėjo poruotis.
Kai tokios beždžionės vistik buvo apsėklintos ir susilaukė palikuonių, jos su jais elgdavosi labai blogai, vienos ignoruodavo ir visiškai nemokėjo auginti savo vaikų, o kitos elgdavosi su jais agresyviai ir nukąsdavo pirštus, kartais perkąsdavo galvą, todėl jų palikuonys kentėjo apleistumą toliau ir dažnai mirdavo dėl agresyvaus motinų elgesio jų atžvilgiu.
Šis eksperimentas parodė, koks yra svarbus bendravimas, ryšys tarp vaiko ir mamos sėkmingam jo vystymuisi ir vėlesniems gebėjimams integruotis į visuomenę ir užmegzti prasmingus ilgalaikius santykius. Nematoma žala yra siaubingo dydžio ir yra moksliškai įrodyta.
Beje, Harry Harlow tapo žymus savo eksperimentų ir mokslinių išvadų dėka, tačiau jam tapus žinomam, daug žmonių sužinojo apie tai, kokiomis žiauriomis sąlygomis buvo luošinami gyvnūnai ir kokias kančias jie patirdavo. Būtent jo eksperimentai sukėlė PETA – gyvūnų teisių gynimo judėjimą Amerikoje. Šiandieną tokie eksperimentai būtų nebeįmanomi dėl etinių normų.
H. Harlow pats buvo atsiskyrėlis, turėjo problemų savo šeimoje su savo paties vaikais ir nesilaikė savo paties atradimų su savo vaikais. Jam rūpėjo šlovė ir nauji atradimai. Jam buvo visiškai negaila jo paties tikslingai kankinamų gyvūnų. Iš šių faktų drįstu manyti, kad jis pats turėjo minėtų problemų ir, kiek galima spręsti iš viešai prieinamos informacijos, jis galėjo būti psichopatas. Tolimesni jo tyrimai buvo priėję prie dar didesnių žiaurumų su beždžionėmis.
Vaiko apleidimas ankstyvaisiais jo metais taip pat yra emocinis smurtas. Tada, kai yra kito smurto rūšys, lieka kažkokie prisiminimai. Nors vaiko psichika turi įvairiausių gynybinių mechanizmų, pvz., pamiršti traumuojančius įvykius, apleistumas yra tokia smurto rūšis, kurios apskritai neįmanoma prisiminti.
Kaip gali prisiminti tai, ko niekada nebuvo?
Vistiktai visi specialistai vieningai vaiko apleistumą priskiria prie emocinio smurto. Ir šios smegenų nuotraukos paaiškina, kodėl.
Šis konkretus paveikslėlis yra paimtas iš practicakids.co.za, tačiau tos pačios nuotraukos publikuojamos daugybėje interneto svetainių
Raudona reiškia didžiausią smegenų aktyvumą, geltona – mažesnį, žaia – vidutinį, mėlyna – mažą, o juoda – jokio smegenų aktyvumo.
Kairėje pusėje yra sveiko vaiko smegenys. Gaila, niekur neradau, kokio tiksliai amžiaus buvo vaikai, kai buvo darytos nuotraukos. Jeigu kažkas iš skaitančių žinosite, parašykite komentarą, prašau. Dešinėje – Rumunijos vaikų namuose augusio vaiko smegenys.
Rumunija, griuvus Čeušesku režimui išgarsėjo pasaulyje tuo, kad šioje šalyje buvo aptiktas didelis skaičius milžiniškų vaikų namų kompleksų. Kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad tuo metu vaikų namuose augo ir gyveno apie 150 000 vaikų. Lyginant su kitomis šalimis, tai buvo labai didelis skaičius. Be to, šie vaikai augo ypatingai blogose sąlygose. Didelis skaičius vaikų susigrūdę per mažose patalpose, jie nebuvo nieko mokomi, niekas su jais nebendravo. Medicininė priežiūra buvo minimali. Iš esmės, ką suteikdavo vaikų namai – tai stogą ir maistą, ir tik tiek, kad fiziškai iš bado nenumirtų.
Čeušesku, kaip diktaroriui ir priklauso, buvo prisisvajojęs apie šalies didybę. Ir viena iš jo plano dalių buvo stipriai didinti rumunų skaičių. Šeimoms buvo prisakyta pagimdyti po penkis vaikus. Ekonominė situacija toli gražu nebuvo gera, ir daug šeimų su tiek vaikų susidūrė su tokia problema, kad sunkiai negalėjo prasimaitinti ir pragyventi. Čeušesku režimas priėmė sprendimą – kurios šeimos negali auginti vaikų pačios, tuos priimsime į vaikų namus ir išauginsim, svarbu, kad tik prigimdytų. Į šalies didinimo klausimą pažiūrėta visiškai pramoniniu būdu.
Vaikai vaikų namuose augo tokiomis sąlygomis, kad dar būdami vos kelių metų nuo per prastos priežiūros tapdavo visiškais luošiais, tiek psichine, tiek fizine prasme. BBC yra susikusi kelius dokumentinius filmus, kuriuose parodyta, kaip naujai atvykę vaikai degraduoja ir miršta.
Režimui sugriuvus ir tarptautinei žiniasklaidai atkreipus dėmesį, daugybėje pasaulio šalių gyvenantys žmonės įsivaikino vargšus vaikų namų gyventojus. Tai buvo retas atvejis, kai atsirado tiek ankstyvoje vaikystėje apleistų vaikų, kurie patyrė labai mažai bendravimo ir stimuliavimo. Daugybė mokslininkų ėmėsi tirti jų vystymosi ypatumus. Iki tol tokie atvejai būdavo ypatingai reti, tarkime vienas kitas su gyvūnais užaugęs vaikas.
Dešinėje pusėje yra būtent Rumunijos vaikų namų gyventojo smegenų aktyvumo nuotrauka. Kaip matyti, skirtumas yra labai didžiulis. Viršutinėje dalyje, smegenų srityje arčiau kaktos yra centrai, atsakingi už emocijų valdymą ir suvokimą. Kaip matyti nuotraukoje, ištisi plotai vaikystėje apleisto vaiko smegenų nerodo jokio aktyvumo ir yra akivaizdžiai neišsivystę.
Lyginant sveiko vaiko ir apleisto vaiko smegenų nuotraukas, akivaizdžiai matosi, kad apleisto vaiko smegenyse kai kurios sritys yra nesusijusios, neturi jungčių su kitomis smegenų sritimis. Tai reiškia, kad patyrimai ir suvokimai yra daug labiau riboti, nes jie negali būti apibendrinti, sujungti į vieną prasmingą visumą.
Kątik gimusiam kūdikiui iš karto veikia tik pati centrinė smegenų dalis, susijusi su išgyvenimo instinktais. Tai reiškia, kad visa kita smegenų dalis išsivysto ir tampa aktyvi, t.y. naudojama jam augant, stimuliuojant, patiriant įvairius įspūdžius ir bendraujant su artimaisiais. Skirtingas smegenų aktyvumo lygis vaikui augant skirtingose aplinkose leidžia daryti išvadą, kad tik bendraujant ir stimuliuojant, atitinkamai išsivysto ir smegenys.
80% smegenų susiformuoja per pirmuosius 7 žmogaus gyvenimo metus. Iš jų 50% susiformuoja per pirmus tris metus. Vadinasi, jeigu vaikas auga tokiose sąlygose, kur su juo yra nepakankamai bendraujama ir jis negauna pakankamai stimuliacijos, t.y. įspūdžių naujoms smegenų jungtims susiformuoti, išlieka akivaizdūs padariniai.
Mano tikras gyvenimas 