Jau kai mano gerbiama Jarūnė, meilės sau ekspertė, savo Facebook´o paskyroje parašė, kad ją palietė neseniai mirusios pop atlikėjo Žanos Friskės vyro interviu, pagalvojau, kad reikia ir man pažiūrėt.
Kas dar nežino, nors abejoju, nes paskutiniu metu žiniasklaida tik apie tai ir trimitavo, Žana Friskė yra Rusijos pop atlikėja, šią savaitę mirusi nuo smegenų auglio. Visas triukšmas kilo dėl to, kad paaiškėjo, kad jos mylimasis ir vaiko tėvas jos mirties momentu su vaiku atostogavo kažkur berods Bulgarijos kurorte.
Prieš peržiūrėdama video su jo interviu, turėjau šiuos du pamąstymus.
Pirma, tik tai patyręs žmogus žino, kad yra be galo skaudu, kai miršta tau artimas žmogus, ir tu nebuvai ten, nepalaikei jam už rankos, negalėjai tuo metu pasakyti, kad jį myli. Ir tu žinai, kad tavęs ten nebuvo tam žmogui, kad nesuteikei jam to, kas galbūt būtų suteikę jam paguodą tokiu dramatišku ir paslaptingu momentu. Todėl viešas užsipuolimas dar nereiškia, kad jis tikrai nenorėjo ten būti.
Antra, ji sirgo du metus, ir sirgo labai sunkiai, iš jų kelias paskutines savaites buvo komos būsenoj. Aš turiu vaikų, ir žinau, kaip yra sunku pirmus metus būti nuolatinėj budėjimo būsenoje – ar kažkas neatsitiks, ar manęs neprireiks, o prireikti gali bet kurią akimirką. Ta nuolatinio budėjimo ir pareigos būsena yra labai išvarginanti. Žinoma, vaikai ir serganti sužadėtinė – tai ne tas pats. Bet įsivaizduoju, kad ta nuolatinė darbo būsena yra tikrai ne mažiau išvarginanti. Ir visi sutinka, kad jei tik įmanoma, artimuosius prižiūrintys žmonės tiesiog privalo imti atostogų ir ilsėtis. Jau vien tam, kad išsaugotų savo sveiką protą ir sugebėjimą toliau rūpintis. Todėl nereikia manyti, kad jis bėgo nuo savo merdinčios mylimosios. Tai yra visiškai normalu, kad žmogus siekia suteikti sau kažkokio normalaus gyvenimo trupinių tokios tragedijos akivaizdoje. Galbūt tai tai buvo pirmosios jo atostogos po dviejų metų ištisinio rūpinimosi?!
Su tokiomis nuostatomis žiūrėjau šitą interviu, tačiau pamačiau kai ką kitka. Jo kalba yra labai gerai paruošta. Jis atsakinėdamas kalba ne iš širdies, ne transliuoja neišfiltruotus savo patyrimus, o atvirkščiai – kuria įvaizdį, kurį nori apie save sukurti.
Atkreipkite dėmesį – į kai kuriuos klausimus jis išvis neatsako, nors kalba daug. Paklaustas, ar leis savo sūnui matytis su seneliu, kątik mirusios vaiko mamos tėvu, prišneka daug gražių žpdžių, tačiau, kad leis matytis, taip ir neatsako. Aš neteigiu, kad vaikui būtinai reikia matytis su seneliu. Žinoma, ryšiai su šeima svarbūs, tačiau visos situacijos mes nežinome. Ką noriu pabrėžti – kad Dmitrijus Šepeliovas kalba labai manipuliatyviai. Kiekvienas jo žodis, ištisos sakinių sekos yra apgalvotos ir sudarytos taip, kad kurtų teigiamą jo įvaizdį. Tačiau praktiškai nieko nekalba apie tai, kaip jis iš tiesų jautėsi ir jaučiasi.
Visur kalbėdamas kiša vaiką, nors klausiamas apie savo veiksmus, jis nutyli. Kartoja “mano Žana“, kartais ir po kelis kartus vienas po kito, tarsi norėdamas pabrėžti jos artumą. Bet man asmeniškai tai skamba kažkaip dirbtinai, o kai pagalvoju, kad tai gali būti surepetuotas triukas, tada kažkaip viskas atrodo natūraliau. Turint omeny, kad interviu imtas kelios valandos po mylimos moters mirties. Žinoma, ilgi ligos mėnesiai ją keitė, keitė charakterį, išvaizdą, kurį laiką jau buvo nebeįmanoma bendrauti. Žinoma, laiko apsiprasti buvo su artėjančia netektimi, ir kad mylėtas žmogus pasikeitė neatpažįstamai. Ir netgi su tuo, kad laukia mirtis.
Vistik aš asmeniškai šiuo interviu nepatikėjau. Jis – tai gerai atidirbtas šou žiūrovams siekiant sukurti norimą įvaizdį.
Žinoma, aš čia sprendžiu iš vieno interviu, ir jų asmeniškai nepažinojau, nežinau to žmogaus charakterio, jų santykių, tai tikimybė, kad esu neteisi, yra nemaža. Na, bet šiuo momentu man atrodo būtent taip.
Mano tikras gyvenimas 