Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Buvau seminare, kurio tema buvo susijusi su teise. Buvo pristatinėjami ir analizuojami įvairūs teisiniai pažeidimai, tame tarpe ir kriminaliniai. Vienas realus įvykis neša mums svarbią žinią. Kadangi jį išgirdau kaip pasakojimą, o pačios bylos neskaičiau, o ir neužsirašinėjau, tai už detalių tikslumą neatsakau. Galų gale net jeigu kai kurias detales atpasakosiu ne visai tiksliai, o kai kurias ir nutylėsiu, jos neturi esminės reikšmės tai minčiai, kurią, pasitelkdama šią istoriją, noriu perteikti.

Vaikinas M., būdamas 10 m. amžiaus, atvyko su savo abiem tėvais iš Sibiro. Prie naujos šalies prisitaikė, išmoko kalbą. Buvo vienišius. Buvo prisirišęs prie savo mamos. Kadangi draugų neturėjo, mama buvo realiai galbūt vienintelis tvirtesnis jį su šiuo pasauliu siejęs žmogiškas ryšys. Su tėvu santykiai buvo šalti. Tėvas nuo mažens smurtavo. Sūnus jo bijojo ir vengė, jam neprieštaravo

Vaikinas jau buvo suaugęs, apie 20 m. amžiaus. Neapsikentusi nuolatinės smurtinės aplinkos, jo mama vis labiau ėmė išgėrinėti. Tėvas elgdavosi dar agresyviau, kai mama buvo išgėrusi. Jis grasindavo jai, kad ją užmuš. Sūnus irgi kentė dėl to, kad dėl mamos išgėrinėjimų nebeliko vienintelės galimybės pabendrauti. Jis nerimavo dėl tėvo išpuolių. Vieną dieną, jam esant pas tėvus namuose, tėvas eilinį sykį užsipuolė mamą. Sūnus klausėsi už kampo, kaip pakryps įvykiai. Kai tėvas pagrasino, kad nužudys mamą, šis kaip sapne pasiėmė samurajaus kardą ir nužudė tėvą. Policija rado M. šoko būsenoje sėdintį įvykio vietoje.

Andrzej Hryncewicz paveikslas “Dmitrijaus mirtis“

Kodėl nusprendžiau, kad šis, baisus, bet kita vertus, kaip iš eilinės kriminalinės kronikos skambantis pasakojimas yra svarbus? Todėl, kad vaikas, net būdamas suaugęs, negalėjo palikti savo mamos pavojaus akivaizdoje. Negalėdamas palikti mamos, jis negalėjo palikti ir savo tėvo. O panašu, kad buvo tik laiko klausimas, kada prasilies kraujas ir kuris iš trijulės mirs, tėvas, mama ar sūnus.

Kreipiuosi į visas mamas, kurios turi vaikų, suaugusių ar dar ne. Jeigu jūs svarstote, kad pasilikti trauminiuose santykiuose dėl kažkokių priežasčių yra nieko baisaus, tai pamąstykite iš naujo. Realiai šio vaikino iš Sibiro istorija skamba iš dalies taip paprastai todėl, kad tai – ir kiekvienos panašios šeimos istorija. Motinos, neišsiskiriančios su savo smurtaujančiais sutuoktiniais, tuo pačiu stato į pavojų ne tik savo, bet ir savo vaiko gyvybę. Ar dabar šiai moteriai geriau, kai jos smurtaujantis sutuoktinis miręs, o vaikas įkalintas ilgiems metams kalėjime? Nors jos vaikas viso labo tik bandė ginti mamą. Ar jūs norite savo rankomis įstumti savo vaikus į situaciją, kai vienintelė išeitis, kurią jie matys tuo momentu – tai kažką nužudyti? Ar jūs norite, kad jūsų vaikai, pilnamečiai ar ne, gyventų mirties grėsmės akivaizdoje? Netgi jeigu ta mirtis gresia ne jūsų vaikui tiesiogiai?

Dažnai tokios moterys, pačios nukankintos nuolatinės grėsmės, tarsi atbunka, nebegali realiai įvertinti grėsmės. Gal ir dėl to, kad ta grėsmė didėjo pamažu, ir taip tapo įprastu kasdienybės reiškiniu. Be to, tokios moterys, dešimtmečiais laikomos už nieką ir žeminamos, būna netekusios savivertės ir save suvokia kaip visiškai nesvarbias. Joms atrodo, ai, tai jau nieko geresnio jos nebesusikurs šiame gyvenime, gal net jaučiasi vertos tokių santykių. Tačiau jos, nuvertindamos save, nesuvokia, kad nurašo ir grėsmę kitiems, kurią kelia tokios aplinkybės, kaip nereikšmingą. Pavyzdžiui, jos vaikams. Ypač jei vaikai yra suaugę ir dar gyvena atskirai. Joms atrodo, kad jeigu vaikas savo noru atėjo jos ginti, tai tas vaikas juk suaugęs, galingas ir žino, ką daro. Iš dalies tai yra tiesa. Bet suaugęs neturėtų ir pats savęs statyti į situaciją, kur yra grėsmė kažkam netekti gyvybės.

Tačiau vaikai, ypač tie, kurie nėjo sąmoningumo keliu ir nesistengė išsianalizuoti ir suvokti, kas vyksta tarp tėvų ir priimti brandų sprendimą, negali nukirsti prigimtinių juos su motina siejančių saitų ir palikti mamą grėsmėje netekti gyvybės. Mamos, jeigu esate panašioje situacijoje, susimąstykite, ką darote savo vaikams, pasilikdamos smurtiniuose santykiuose. Jūs stumiate savo vaikus į žudiko rolę.

 

 

Pasakėlė iš rūsio, specialiai mamoms

Bėkite iš karto!

Mielos merginos, mielos moterys,
 
mes visada galvojame, kad tokios istorijos mums tikrai neatsitiks. Ji irgi taip galvojo. Ir kiek dar moterų galvojo?
 
Moterys, kurioms pavyko pabėgti nuo tokių tipažų, visos kaip viena, žiūrėdamos atgal tvirtina, kad jau pirmomis pažinties dienomis buvo nerimą keliančių požymių.
 
Bet mes taip norime meilės, kad mes nekreipiame dėmesio. Esmė yra tokia, kad bėgti reikia pačioje pradžioje, jeigu išlenda kažkokie požymiai, kad vyras yra nepagrįstai pavydus, kad savinasi, kelia scenas (nors kolkas tik jums), jeigu su kažkuo pabendravote. Nesvarbu, kad jūs dar išvis nesate kalbėję apie tai, kad esate pora. Arba jei kątik tapote pora. 
Jei pagrasino duoti į kailį, jei pagrasino užmušti.
Žmonės, kurie taip nepadarytų, taip ir nekalba. Jeigu pasakė, tegu juokais, tegu išsprūdo, tai rodo, kad tokia mintis egzistuoja to žmogaus galvoje. O tai reiškia, kad jis yra LABAI PAVOJINGAS.
Escape Route
 
Bėgti turite tuomet, iš karto. Apraudokite, apverkite tą nepavykusią meilę, bet bėkite iš karto. Kol dar jis nėra tiek prisirišęs, kol jam dar nenuvažiavo stogas tiek, kad pridarytų tokių nesąmonių.
 
Taip, bus liūdna ir graudu, kad ne iš karto normalus pasitaikė, bet nuo pavojingų turime pabėgti pačios, kai tik pasimato “žiedeliai“. Net ir tuomet, kai nuo vienatvės skauda visi šonai. 
Pagalvokite blaiviai – geriau iš vienatvės skaudančiais šonais nei šaltoj kapo duobėj. Kai dar gyvent ir gyvent. Galbūt jums tuo momentu taip ir neatrodo, bet tikrai yra šansų, kad dar bus tas kitas. Normalesnis.
 
JŪS NETURITE IŠ NAUJO ŽIŪRĖTI SIAUBIAKO kai jau žinote, kokia bus pabaiga. Nes filmą galima išjungti. O čia gyvenimas. Neprieikite iki tokio taško, kai nebegalėsite patikėti, kad pati tapote siaubiako heroje. Kai nebegalėsite išjungti “filmo“. 
Tam dievas davė žmogui kojas – kad pabėgtų ten, kur saugu.
Jeigu turite panašią problemą ir norite pasitarti, galite užsiregistruoti konsultacijai, kontaktai yra dešinėje viršuje esančiame kvadratėlyje.
Bėkite iš karto!

Filmas “Gaslight“ (1944) – aukščiausia manipuliacijos klasė

Daugelis autorių, kalbėdami apie narcizų naudojamas manipuliavimo technikas, vis minėdavo seną filmą “Gaslight“. Mat tai, ką aš lietuviškai vadinu tiksliniu miglos pūtimu, angliškai vadinama gaslight. Ir kaip visi narcizo pavadinimą kildina iš graikiškos legendos apie save įsimylėjusį dievaitį Narcizą, taip manoma, kad tikslinio miglos pūtimo technikos angliškas pavadinimas kilo iš šio filmo pavadinimo.

Labai nemėgstu žiūrėti neįdomių ir primityvių senų filmų, bet šitas jau seniai laukė savo eilės. Ir ne veltui. Senas, paprastos fabulos, bet labai neprastas filmas. Tiesiog nuostabu, kaip tokio senumo filmas puikiai išvysto pagrindinę mintį ir atskleidžia tai, kas vyksta. Žinoma, muštynių ir bučiavimosi scenos tai tiesiog juokingos, bet atleiskime, vistik filmas tikrai be galo senas ir ne tai jame svarbiausia.

O tai, kas jame svarbiausia atskleista tiesiog tobulai. Filmas trunka viso labo 1,5 valandos ir tai yra trumpiausias laikas, per kurį taip puikiai išaiškinama grubiausios ir bjauriausios manipuliacijos technikos. Ir tai, kokį poveikį jos daro žmogui, į kurį yra nukreiptos. Jeigu jūs skaitote mano straipsnius, greičiausiai esate susidūrę su manipuliatyvinio tipo žmonėmis. Tad jums šis filmas yra tiesiog privaloma išsilavinimo dalis. Būsite tiesiog sukrėsti, kai žiūrėdami filmą suvoksite, ką su jumis išdarinėja manipuliatoriai, narcizai ir psichopatai.

gaslight_1944_trailer

Nuotrauka iš Wickimedia

Manau, kad vyras, demonstruojantis iš vienos pusės iki skausmo paprastus, iš kitos pusės genialiai veikiančius proto suknisimo triukus, yra psichopatas. Nes jo sąskaitoje yra žmogžudystė. Greičiausiai savo aplinkoje jūs susiduriate su narcizais, kurie iki žmogžudystės nueiti gali tik ypatingomis aplinkybėmis, tai nėra jiems savaime būdinga kasdienybėje. Tad jų manipuliacijos galbūt yra ir ne tokios grubios, vykdomos tiesiog įžūliai prieš pat akis, tačiau ne mažiau šaltakraujiškos ir kiek geriau užmaskuotos. Vistik kaip vadovėlis, šis filmas yra idealus ir parodo manipuliacijas iš visų kampų.

Mano mėgstamiausia – teatro scena. Tam, kad auka liktų jam paklusni, agresorius karts nuo karto save pateikia ir toje rolėje, kur jo ne tik žodžiai, bet ir veiksmai liudija, kad jis rūpinasi žmona. Jis pasiūlo ją nusivesti į teatrą, o ši be galo laiminga ne tiek pramoga, o kiek ženklu, kuris liudija, kad ji rūpi savo vyrui. Ėjimas į teatrą yra viena didelė manipuliacijos scena, ir man labai patiko, kaip nuostabiai manipuliatorius ją konstruoja. Ir žmona mano, kad ji yra mylima ir ja rūpinamasi, kad ir kokia beviltiškai pakrikusio proto ji yra. Ir aplinkiniai mato, koks nuostabus ir puikus vyras, kaip ištikimai ir atsidavusiai kenčia prislėgtas sunkaus gyvenimo su nepilno proto žmona. Tik niekas nemato, kad iš tiesų tą protą ir susuka būtent jis, ir niekas net neįtaria, kad visi šie įspūdžiai yra kuriami šaltakraujiškai ir tikslingai.

Kai žiūri iš šono, matosi, kaip veikėjas dėlioja kitų žmonių jausmus kaip savo figūrėles šachmatų lentoje, o visi yra tik nieko neįtariantys naivūs veikėjai jo žaidimų lauke. Tačiau kai tokie žmonės su mumis pradeda žaisti tikrame gyvenime, mes niekada net nepagalvojame, kad kažkas, kas dedasi mumis besirūpinantis iš tiesų gali būti toks šaltakraujis dvasios žudikas.

Kita vertus, aktorės, vaidinančios psichopato žmonos rolę, vaidmuo manipuliacijų nepatyrusiems žmonėms, tikiu, atrodys perdėtas ir egzaltuotas. Tačiau tik tie, kas yra patyrę emocinį smurtą ir perėję per visas manipuliatorių technikas, iš tiesų žino, kokia didžiulė žala asmenybei, savijautai ir vidinei dvasios būsenai tai yra. Galiu tik pasakyti, kad isterijos neperdėtos, o pavaizduotos iš tiesų realistiškai. Veikėjos isterija ir kyla iš nuolatos didėjančio kognotyvinio disonanso. Viduje kylanti protu nepaaiškinama įtampa turi kažkaip išeiti iš kūno, ir ji pasireiškia isterijų pavidalu.

Kas supranta angliškai, filmą galima nemokamai pažiūrėti Youtube.

 

Filmas “Gaslight“ (1944) – aukščiausia manipuliacijos klasė

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Kai sužinojau, kad Germanwings lėktuvas buvo sudaužytas tyčia, puoliau žiūrėti kaltininko pavardės. Paatvirausiu, tuo momentu buvau visiškai politiškai nekorektiška – tikėjausi pamatyti musulmonišką pavardę.

Nuotrauka – lrytas.lt

Į mane iš nuotraukos žvelgė jaunas, išvaizdus, mielo ir šviesaus veido vaikinas. Andreas Lubitz. Tipinis iš gymio, iš pažiūros laimingas, gyvenimu patenkintas vokietis.

Jokių pastebėjimų iš kolegų, jokių įtarimų, nei menkiausios dėmelės atsiliepimuose apie jį iš draugų. Buvo patenkintas darbu ir gyvenimu, kryptingai siekė tikslo, buvo laimingas. Netgi jo pavardė, ironiška, rusų kalboje reiškia mylėti!

Kas turėjo dėtis šio vaikino galvoje, kad žinodamas ką daro, nusineštų 150 žmonių gyvybes su savim ir tai padarytų sąmoningai? Įtariu, vaizdelis jo viduje nebuvo toks gražus, kaip iš išorės. Nes žmonės yra socialios būtybės ir net būdamas juodžiausiame taške, žmogus taip lengva ranka neima ir nežudo kitų. Tuo labiau apgalvotai. Nes panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir to veiksmas nebuvo momentinis, įvykdytas tą sekundą. Iš veiksmų sekos panašu, kad jis žinojo, ką daro, ir darė tai kryptingai, pasistengdamas sąmoningais veiksmais užkirsti kelią kam nors jam sutrukdyti.

Net pačių normaliausių ir sveikų žmonių gyvenime ne visas gyvenimas būna tos glotniai gražus ir blizgantis. Visi mes turime visokių “nikių“. Kažkas nekalbus, kažkas neturėjo labai daug draugų, kažkas buvo toks keistokas ir t.t. ir pan. Draugai, artimiau gyvenantys žmonės pastebi kituose daugiau keistenybių apie mus, nei mes patys to norėtume. Ir žino apie mus tikrai kartais daugiau, ir to, ką mes mielai norėtume palikti kažkur už užuolaidų. Faktas, kad visi apie jį kalba tik iš puikiosios pusės, leidžia įtarti, kad būtent čia gali ir slypėti šiokios tokios užuominos.

Gali būti, kad žmogus užaugo su susiformavusiu supratimu, kad gali būti priimtas kitų žmonių tik tuomet, kai esi absoliučiai nepriekaištingas. Ir, nepriklausomai nuo to, kas dėjosi jo viduje, jis galėjo dėti visas pastangas ne tai košei srėbti ir valyti, o nuostabaus išorinio paveikslo apie savo kūrimui. Bet mes juk žinome, kai kažkas su mumis giliai viduje yra ne taip, ar ne? Ir jis žinojo. Beje, kuo labiau kuriame tobulą išorinį paveikslą, tuo labiau pradeda jis atitrūkti nuo tikrojo vidinio paveikslo. Tada prasideda baimės, kad kas nors mane ims ir iššifruos. Kad viską supras, kad aš esu visiškai ne tas, kuo deduosi. Taip imama šalintis žmonių, dar intensyviau dirbti prie fiktyvaus blizgiojo išorinio aš. Blogiausia tai, kad dedant išorines pastangas, vidiniai dividendai nedidėja. Kuo didesnis atotrūkis, tuo blogiau žmogus iš tiesų jaučiasi, tik slepia tai ir nuo savęs. Bet vidinė įtampa, neatitikimo įkrova tik didėja, kažkokiu momentu pradeda tiesiog zvimbti.

Žmogus, nepratęs žvelgti į savo vidų, visuomet skyręs pastangas tik išorinio gražaus vaizdelio dailinimui, neturi elementarių įgūdžių tvarkytis su savo paties emocijomis, vidinėmis įtampomis, nesugeba suvokti jų kilmės ir apskritai įvardinti, kas su juo vyksta.

Žmogui, įpratusiam kontroliuoti kitus per savo išorinio kevalo pateikimą, kontrolės praradimo jausmas yra didžiausias siaubas. Na va, ėmė ir “suvaldė“ situaciją savaip, neįleido kapitono į kabiną, trenkė lėktuvą į uolas ir nusinešė daugybės žmonių gyvybes.

Vis dėlto tam, kad sąmoningai padaryti tokį protu nesuvokiamą dalyką vien to neužtenka. Kiek žmoguje turėjo būti pykčio, kad tam, kad nusižudytų, į mirtį nusitemptų dar 149 žmones? Kiek pykčio turėjo būti jame, kad nužudyti tiek daug žmonių jam atrodytų teisinga lygtis?

Negaliu sugalvoti jokio, net paties baisiausio nutikimo, kuris galėjo išprovokuoti tokį sprogstamą pykčio kiekį. Tiek pykčio galima tik prikaupti. Jo daug jaučiant kasdien, ir kasdien sistemingai juo neatsikratant, t.y. neišjaučiant ir neišleidžiant į išorę. Galbūt tai buvo pyktis ant artimų žmonių rato, kad nematė jo tokio, koks jis iš tiesų buvo? Kad nepermatė per jo intensyviai kuriamus pavyzdinio vaikino emocinius šarvus? Jei taip, tuomet pats slėpė tikrąjį save nuo visų ir nuo savęs, tačiau pyko pirmiau ant jų, kodėl neleido jam būti savimi ir nepamatė jo tokio, to tikrojo, kur jis viduje giliai buvo, bet kurio jis ir pats deramai nepažinojo. Tik jautė, kad “kažkas su manim ne taip“ iš tos logiškai nepaaiškinamos vidinės įtampos.

Vistik tam, kad taip atsitiktų, nei prikaupto pykčio, nei ilgamečio savęs neigimo nebūtų irgi užtekę. Turėjo būti kažkoks išorinis įvykis, kuris išsprogdino jo metų metais kurtą sistemą tarp nugrūsto į nežinią tikrojo savęs ir tarp nuostabaus išorinio vaizdelio. Turėjo būti kažkoks konfliktas, kažkokia provokacija, kuri ne tik išsprogdino jo gynybines sistemas, ne tik sukėlė grėsmę jo paties išlikimui (“jei kiti vis dėlto pažins mane tikrąjį iš vidaus, jie paniekins mane, atstums ir aš mirsiu vienas“), bet turėjo būti ir nepakeliamo dydžio išdavystė.

Kažkas, kuo jis tikėjo, pasitikėjo, kas buvo svarbi jo susikurtos sistemos, t.y. santykio su savimi ir pasauliu, dalis, ir kuri jį pavedė, išdavė pačiu žiauriausiu, pačiu netikėčiausiu jam būdu. Taip, kaip jis niekada nesitikėjo. Turėjo griūti jo pasaulis ir savęs bei pasaulio santykio suvokimas, išlaisvinantis ne tik sukauptą pyktį, užgiaužtą save, bet kartu kaip koks branduolinio reaktoriaus sprogimas, sugeneruojantis tokį pykčio kiekį, koks yra įmanomas tik iš išdavystės.

Išdavystė ir turėtų būti tas dirgiklis, kuris nukreipė agresiją ne tik į save per savižudybę, bet ir į daugybę kitų niekuo dėtų žmonių. Tik esant išdavystei kitų, kad visai nekaltų žmonių žūtis atrodo teisinga lygtis. “Nes su manim buvo pasielgta taip neteisingai“.

Mano dėmesį patraukė dar vienas faktas. Kaip paskelbė tyrėjai, iki pat lėktuvo sudužimo jo kvėpavimas buvo normalus. Tai ir yra esminė prielaida, kad masinė žmogžudystė buvo padaryta tyčia. Tačiau koks normalus žmogus, žinodamas, kad dabar daro negrįžtamus veiksmus, kuriais pražudys tiek žmonių gyvybių, gali ramiai kvėpuoti? Tik tas, kas turi esminį sutrikimą jausti jausmus. Psichopatas. Tik psichopatai gali nužudyti žmogų, nusiplauti rankas ir eiti miegoti. Ir ramiai miegoti visą naktį. Gal net kitame kambaryje. Jis turėjo būti psichopatas, kad vieną po kito darytų logiškus veiksmus, vedančius į pražūtį ir kvėpuoti normaliu ritmu. Tik psichopatas, kuris ne tik kad neturi jokios empatijos, bet ir nesugeba priimti kitų žmonių kaip žmonių, kaip gyvų sutvėrimų. Toks žmogus nėra paveikiamas kitam žmogui jo paties sukeltos kančios. Psichopatas nesuvokia kitam žmogui keliamos kančios, jis su jais elgiasi kaip su daiktais. Jis juos tiesiog sunaikina, jei taip nusprendė. Tarsi jie būtų daiktai, kurie nepajaus nieko naikinami.

Dar viena aplinkybė, krentanti į akis – tai vaikų klasė, buvusi lėktuve. Man šis faktas labai iškalbingas. Ar po ilgesnio ir išsamesnio tyrimo tik nepaaiškės prasmių gijos? Gal iš jo kažkada tyčiojosi visa klasė?

Kas toks Andreas Lubitz´as? Ar jis velnias?

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas

Šiandien su įdomumu perskaičiau šį straipsnį. Jo neatpasakosiu. Visi žino, kas toks buvo Kazys Jonaitis.

Apie 2001 metus viena po kitos dingdavo jaunos merginos, įsėdusios į pakeleivingas mašinas Vilniuje, Savanorių prospekto gale ir važiavusios Kauno link. Po to, kai paaiškėjo, kad maniakas yra toks Kazys Jonaitis, iš asmens dokumentų, mokyklinių vaodvėlių buvo masiškai išiminėjama Jonaičio pavardė. Kuri, kartu su Kazlausko pavarde yra viena labiausiai paplitusių Lietuvoje, ir kuri iki tol būdavo masiškai naudojama kaip pavardės pavyzdys. Jonaitis iki tol visiems asocijavosi su tokiu tipiniu lietuviu, tokiu beasmeniu, be veido ir identiteto, kad ji buvo naudojama labiau kaip bendrinis išsireiškimas reiškiniui apibūdinti, o ne konkretaus žmogaus pavardė.

Gaila, į dienos šviesą policijai ištraukus šį Jonaitį, graži ir plačiai paplitusi Jonaičio pavardė tapo labiau keismažodžiu nei tautos simboliu.

Mane domino psichologinis žudiko, nuteisto kalėti iki gyvos galvos, portretas. Todėl iš straipsnio išravėjau būtent jo patyrimus ir vidinį gyvenimą atsleidžiančias ištraukas. Kurias papildžiau komentarais.

´Padarėm išvadą, kad tai turėtų būti vyras, – apie portreto sudarymą pasakojo Justas Laucius. – Vyresnis negu vidutinio amžiaus, išoriškai sukeliantis patikimo žmogaus įspūdį.´ Policininkai buvo teisūs, kai nusikaltėlis buvo išaiškintas, paaiškėjo, kad tai ir yra senukas, nei už ką nepanašus nei į seksualinį maniaką, nei į žmogžudį. Studentės manė, kad saugosi, sėsdamos į “patikimo“ vairuotojo automobilį. Tiek narcizai, tiek sociopatai sugeba tarsi užsidėti kaukę tokio žmogaus, kokiu nori, kad jį kiti laikytų. Ir jie tai daro labai įtikinamai. Jeigu žmogus jo nepažįsta elgesnį laiko tarpą, tos kaukės permatyti praktiškai neįmanoma. Jis atrodo žavus, patikimas, ar visoks koks, kokiu tik save norėjo pateikti.

´Sužinoję jo biografiją, patikrinę jo teistumus, pagaliau jam atsakinėjant į mano klausimus, iš jo elgesio, jo išsigandusių akių matėsi, kad taip elgiasi žmogus, įspaustas į kampą.´ Jam rūpėjo tik jis pats. Tik pajutęs gręsmę sau, jis pasidarė baikštus. Narcizai, sociopatai nesijaudina, kokias pasekmes jų veiksmai turės kitiems. Nerimauti jie pradeda tik tada, kai situacija ima grėsti jų gerovei. 

`Tiek vienu, tiek kitu atveju merginų lavonai buvo rasti pririšti prie medžių, apdėti šakomis.’ Nusikaltėlis nesistengė paslėpti savo nusikaltimo požymių, tarsi būtų įsitikinęs, kad jis nepagaunamasis, nebaudžiamasis. Tai yra narcisistinio sutrikimo požymis.

´Kazį Jonaitį pražudė, jeigu taip galima sakyti apie jo nusikaltimų įkalčius lengvinusias rasti aplinkybes, patologiškas jo paties noras kaupti nereikalingus daiktus. Visi jo garažai, patikrinti kratų metu, atrodė kaip sąvartynai, prigrūsti niekam nereikalingų ir nebenaudojamų daiktų.´

Kompulsyvus poreikis kaupti daiktus, tame tarpe ir nereikalingus, yra vidinio nesaugumo išraiška. Tai, kad jo garažuose, prigrūstuose šlamšto, tyrėjai rado ir dingusių merginų daiktus, ir išaiškino dar du jo užpuolimo atvejus, kurių vienas taip pat baigėsi aukos mirtimi, rodo, kad žudikas nedėjo pastangų slėpti nusikaltimus. Vidinis nesaugumo jausmas yra būdingas daugeliui sutrikimų. O nesistengimas slėpti nužudytų merginų daiktų rodo tą patį jau minėtą nepagaunamumo, nebaudžiamumo įsitikinimą, būtingą narcizams.

´Iš viso Kazys Jonaitis nelaisvėje buvo praleidęs aštuoniolika metų.´ Už kelis skirtingus nusikaltimus, iš kurių vienas buvo samdoma žmogžudystė. Dar vienas patvirtinimas, kad jis nesistengė slėpti savo nusikaltimų ne todėl, kad neturėjo patirties ar buvo pernelyg naivus. Tai rodo, kad jis nei nemanė keistis, t.y. neįžiūrėjo savyje problemų bei, nepaisant ankstesnių įkalinimų, jautėsi esąs nepagaunamasis. Neigimas, kad aš galiu turėti problemų taip pat yra būdingas narcisistiniam sutrikimui.

´Kazys Jonaitis tikino tą telefoną pirkęs, bet kam jis priklausė, nežino. Jeigu nebūtų pavykę surasti daugiau įkalčių, vien dėl telefono Kazys Jonaitis būtų išsigynęs.´ Jis melavo, puikiai žinodamas, ką daro. Melas yra tiek kraštutiniams narcizams, tiek sociopatams būdinga savybė.

´Kazys Jonaitis visą laiką – ir tardymo metu, ir teisme – sakė, kad tos nepilnametės niekada nėra matęs, o jos daiktus, rastus jo garaže, pirko sendaikčių turguje.´ Tai buvo jo garaže tarp kitų merginų daiktų rasti daiktai. Tik šįkart merginai buvo pavykę pabėgti. Akivaizdus faktas, kad jis meluoja neatsitiktinai, o sistemingai, kai jam tai naudinga.

´Pareigūnai prisiminė, kad su Kaziu Jonaičiu buvę labai sunku bendrauti. „Norėdami ką nors iš jo išgauti, turėjome popinti kaip mažą vaiką“. Anot Juozo Dulkės, 59-erių Jonaitį tada reikėję prisijaukinti kaip mažą šuniuką. Prieš apklausas pirkdavo net jo mėgstamo maisto.´ Tai yra visiškai nebrandžios asmenybės elgesys. Ne veltui pareigūnams buvo jausmas, kad bendrauja su nebrandžiu vaiku. Be to, anksčiau melavęs apie telefoną norėdamas išsiginti, dėl menkų malonių iš pareigūnų, pvz. mėgstamo maisto, sutikdavo pasakoti tai, kas kenkė jam pačiam, t.y. grėsė jo nusikaltimų atskleidimu bei laisvės netekimu. Tai yra vaikiško elgesio požymis – verčiau malonumas dabar nei gerovė ateityje. Tai yra nesugebėjimas atidėti atlygio. Narcisizmas, psichopatija, sociopatija yra asmenybės sutrikimai, kilę iš vaikystės. Patyrus gilias traumas vaikystėje, tam tikros asmenybės dalys įvykus skilimui, išlieka to paties emocinio išsivystymo lygio nepriklausomai nuo asmens amžiaus.

´Jis buvo impotentas. Žinote, nevisavertis vyras.´– sakė jo žmona. Nesugebėjo susitvarkyti su iškilusiomis problemomis savo kasdieniniame gyvenime, jis ieškojo būdų kaip privartaudamas ir žudydamas galėjo sau įrodyti, kad “su manimi viskas tvarkoje“. Tai yra ta pati priežastis, kodėl tokie žmonės negali prisiimti kaltės, atsakomybės ir visuomet, kas bebūtų, kaltina kitus žmones. Nes jie negali priimti tokios minties, kad kažkaip su jais gali būti ne taip, kad kažkas su jais gali būti negerai. Narcisistiniam sutrikimui būdinga savybė.

Straipsnyje rašoma, kad merginų žudymas buvo ne vienintelis būdas, kaip Jonaitis sau įrodinėjo vyriškumą. Teisėsaugos darbuotojų surinkti duomenys rodo, kad jis turėjo daug meilužių, kurios liudijo jo dideli seksualinį apetitą ir veržlumą. ´Jo buvusių meilužių sąraše buvę daug inteligentiškų, išsilavinusių moterų. Viena apklaustoji – vieno Vilniaus teismo teisėja.´ Rinkdamasis aukštesnio socialio sluoksnio, nors ir laikinas parteneres, jis maskavo savo paties trūkumus. Inteligentiškos, išsilavinusios, geras pareigas užimančios meilužės jam tarsi liudijo, kad jis yra vertas daugiau nei giliausiose pasąmonės kertėse bijojo. Be to, čia prasiveržia tas pats bruožas, kad jam neva priklauso, kas geriausia. Tipiškos narcizo savybės.

´Kazys Jonaitis prisipažino vežęs merginas. Jie lytiškai santykiavę. Bet tvirtino, kad merginų neprievartavęs. Jos neva pačios siekusios su juo suartėti.  Domėjosi juo kaip vyru. Jis pasakojo, patikęs jaunosioms pakeleivėms. O žudęs jas išvestas iš pusiausvyros. Gindamasis nuo grasinimo jį vėliau šantažuoti.´ Kaip aštuonias klases baigusiam vairuotojui tai yra pakankamai sudėtingas išvedžiojimas, ar ne? Siekdamas dėl to, kas įvyko, primesti kaltę kitam, narcizai sugeba perkurti realybę taip, kaip jiems tai naudinga. Fiziniai faktai gali būti tie patys, tarsi ir nesumeluoti, tačiau realybės interpretacija neturi jokio ryšio su tuo, kas iš tiesų įvyko. 

´Prieš pirmąjį teismo posėdį jis bandė žudytis. (Susitikęs su žurnalistu – aut. past.) Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos.´ Tai dar sykį įrodo, kad tokio tipo žmonės yra visiškai nepasiruošę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Iš pradžių mano, kad jie nebaudžiami, po to meluoja, kiek gali išsisukinėja, tačiau atsakomybės prisiėmimas jiems yra baisesnis už mirtį. Būdinga narsicistiniam asmybės sutrikimui.

´Sakiau, Kazimierai, pasikalbam žmoniškai. Aš tavęs neišmesiu iš tos kameros, – savo pažintį su garsiuoju pakelių maniaku prisiminė Antanas Jackus. – „Čiort s nim“ , sakiau, gal ir aš gausiu į kaktą už tai, kad tave laikiau, bet man gaila tavęs. Sakiau jam, gal iš tiesų ir ne tu padarei tuos  nusikaltimus. Mes prisėdom vakare ant lovos. Ten buvo dar kiti trys žmonės. Na, ir jis pradėjo pasakoti. Ir žinot, aš jums pasakysiu, man piktumas tada pakilo, kad jis pasakojo su tokia šypsena, su tokiu dideliu pasitenkinimu… Kaip jisai užmetęs virvės kilpą ant merginos kaklo ją užtraukdavo…  Jis tuo pasitenkindavo. Kai smaugiama mergaitė sugargaliuodavo,  suprantate? Jis mums pasakojo, kad visos merginos jo maldavo prašydamos: palik, tėveli, palik mus gyvas, mes turim motinas, namo grįžti norim…´ – pasakojo toje pačioje kameroje sėdėjęs kitas kalinys. Tai akivaizdžiai įrodo, kad Jonaitis jautė pasitenkinimą tiek prievartaudamas savo auką, tiek žudydamas. Be to, pasakodamas apie nusikaltimą, jis nerodė jokios atgailos. Ir nerodė jokio pasigailėjimo nužudytoms merginoms, nesuvokė, ką jos turėjo patirti tuo metu. Sadiztams būdingas pasitenkimas matant, kaip bejėgė auka kenčia nuo jo sukelto skausmo. Žudymas nepatiriant emocijų yra akivaizdus psichopato požymis. Empatijos, kitų žmonių jausmų nesuvokimas būdingas narcizams ir psichopatams.

´Mane kankino, suprantat? Žiauriuoju kankinimu jie niekino mane, žemino mano orumą, suprantat?- klausė įtaigiu balsu kalbėdamas nuteistasis. – Aš kovojau už savo teisybę ir aš tos teisybės niekaip negaliu pasiekti. Man kaip šuniui numeta, suprantat… Aš nežinau, ką man daryti. Aš priverstas pasikarti, suprantat? Aš tikrai nuo dūšios sakau. Aš pasikarsiu. Aš neišlaikau.´

Kazys Jonaitis kalba nuo 31:49 minutės

Šalia kitų jiems būdingų savybių aukos vaidmuo siekiant savo manipuliacinių tikslų būdinga narcizams. Tai nėra tas pats, kaip aukos sindromas. Tai yra labiau kaip “visi kalti, aš vienas tik nekaltas“, t.y. kaltės permetimo fenomenas.

´Niekas iš kalėjimo administracijos nesutiko nė žodžio pasakyti apie liūdnai pagarsėjusį kalinį. Atsisakymą aiškino taip: kiekvienas mūsų žodis Kazio Jonaičio gali būti panaudotas prieš mus, jam rašant naujus skundus. Esą, Lukiškėse nėra kito nuteistojo, kuris būtų parašęs tiek daug skundų įkalinimo įstaigų departamentui, prokuratūrai, teismams. Visi gauti atsakymai nuteistojo netenkina.´ Iš šios ištraukos matosi ne keletas charakterio savybių. Pirma, tai yra manipuliavimas. Kalėjimo prižiūrėtojai jau, matyt, ne vieną kartą nukentėję nuo šio kalinio, laikosi bekontakčio principo. Tai yra, kai nepalaikomas kontaktas net per trečiuosius asmenis. Be to, čia akivaizdžios jo pretenzijos į tai, kas jam neva priklauso. Jausdamasis aukščiau už kitus, kaip kad nemanė, kad jį pagaus, ir todėl neslėpė ypatingai įkalčių, taip ir mano, kad valdiškos institucijos, vien todėl, kad egzistuoja, turi dirbti jo naudai. Nesvarbu, kad jis yra valstybės išlaikomas, ir jis negali turėti jokių logiškai paaiškinamų argumentų, kodėl taip turi būti. Jis tiesiog mano, kad jis aukščiau visų, ir tai turi pasireikšti, nesvarbu, kokia forma. Asmenybės savybių rininys, būdingas narcizams. Nors manipuliavimas būdingas tiek narcizams, tiek psichopatams, tiek sociopatams.

´Kazys Jonaitis kategoriškai atsisakė kalbėti apie bylą ir jo įvykdytus nusikaltimus, dėl kurių įkalintas iki gyvos galvos. Apie tai, dėl ko dar daug metų Lietuvoje jis bus vadinamas „pakelės maniaku“. Sutikęs pasikalbėti, ketino papasakoti tik apie savo paskelbtą bado akciją. Neprašneko net bandant gudrauti.´ Manipuliacija ir vienpusiški mainai bendravimo metu. Iš vienos pusės sutinka susitikti su žurnalistu, tačiau net nemano suteikti to, ko žurnalistui reikia. O kito žmogaus poreikį išnudoja savo tikslams siekti. Bendravimo metu nėra lygiaverčių mainų. Jis net neketina kitam duoti to, ko jam reikia, tačiau savo tikslus siekia įgyvendinti. Jam nesvarbu, kad jis nesuteikė mainais kitam to, ko jam reikėjo, vardan to, ko nori pats. Jam nesvarbūs kitų žmonių jausmai, jis jaučiasi esantis aukščiau kitų. Kiti žmonės yra tik įrankiai savo tikslų siekti. Tiek žurnalistas, tiek merginos. Ir jis jaučiasi privilegijuotas jais pasinaudoti kaip daiktais, kaip įrankiais. Jis neturi atjautos, nesuvokia kito žmogaus jausmų. Jam kitas žmogus – tai objektas, galintis arba ne patenkinti jo poreikius.

Paklaustas, kaip jis pats vertina Almos Bružaitės, nuteistos už dviejų savo vaikų nužudymą, “Kazys Jonaitis pratrūko kaip tikras teisėjas:

Nėra žodžių tai apsakyti. Tie vaikai po kelių metų jai pačiai galėjo padėti, suprantat? Čia ne mergaitės. Čia tiesiog… tiesiog nežinau, trūksta man žodžių, suprantat? Man galvoje netelpa. Geriau jau tada man vaikus būtų atidavusi, aš būčiau davęs tokiems vaikams pašalpą kokią. Vienam kiek ten buvo – keturiolika, dvylika? Kitam –  aštuoneri. Aš iš viso nežinau, kaip taip galėjo padaryti savo vaikams?

Tai rodo, kad kitu atveju, t.y. kai kitas žmogus irgi nusikalto nužudydamas, jis sugeba smerkti. Vadinasi, jis suvokia, kad iš esmės yra blogai. Jis piktinasi kito žmogaus blogais darbais. Tačiau net piktindamasis tuo pačiu aiškiai pasako, kad jo padaryti nusikaltimai yra neprilyginami, tarsi mažiau reikšmingi, ne tokie smerktini. Vėlgi nesugebėjimas prisiimti atsakomybę ir kaltę.

Iš visų aukščiau pateiktų faktų galima daryti išvadą, kad Kaziui Jonaičiui būdingas narsicistinis bei psichopatinis asmenybės sutrikimai.

´Iš septynių vaikų Kazys buvo pirmasis sūnus jų šeimoje. Ir buvo labiausiai tėvo nekenčiamas vaikas. (Jo mama – aut. past.) pasakojo, kad dar  mažą vaiką tėvas tiek mušdavo apynasriais, balnu, kumščiais, jog pilna jų troba būdavo kraujuotų skudurų. Tėvas nekentė to vaiko.´

Asmenybės sutrikimus sukelia pakitimai smegenyse bei gilios vaikystėje patirtos traumos. Iš faktų yra akivaizdu, kad Kazys Jonaitis patyrė labai gilias vaikystės traumas, kurios sukėlė ryškius asmenybės sutrikimus.

´Pirmas žvilgsnis suteikia nepaprastai daug informacijos, – apie tuos apsilankymus kalbėjo Eugenijus Laurinaitis. – Jau pirmas žvilgsnių susidūrimas susitikimo su Kaziu Jonaičiu  metu parodo, kad prieš jus iš tikrųjų ne žmogus. O kažkas baisesnio. Žymiai baisesnio.´

´Jis iš tiesų kitoks. Jo žvilgsnis iš tiesų kitoks. Akys, regis, sustingusios, apsiblaususios, negyvos, pilkšvais vyzdžiais. Toks žmogus iš tiesų primena senuose siaubo filmuose matytus herojus.´

Traumos tokios didelės, kad tuomet, kai jis nevaidina patikimo dėdės vaidmens, siekdamas įsisodinti nekaltą merginą į automobilį paskutinei jos kelionei, jo akyse matosi ta vidinė skylė, tas smegenų pokytis, tas asmybės skilimas, gilios vaikystės traumos.

Nuotrauka iš lrytas.lt
Nuotrauka iš lrytas.lt

Labai pavargau sistemindama šį straipsnį.

Pakelių maniako Kazio Jonaičio psichologinis portretas