Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas

Biškį spoileris

Man šitą filmą rekomendavo gera pažįstama kaip labai juokingą filmą. Ji man sakė, kad jei tau patiko Boratas, tikrai patiks ir  “Interviu“ (kai kur dar vadinamas “Interviu su diktatoriumi“). Tiems, kas ieško geros komedijos, iš karto pasakysiu, kad kaip komedija, mano nuomone, yra laiko gaišimas. Juokiausi tik vieną kartą per visą filmą. Ir to, kad pavadinti filmą komedija, net nevykusia, yra tikrai per mažai. Jumoras daug kur buvo lėkštas, nevykęs ar buvo tiesiog nejuokinga.

Išvis, mano nuomone, aktoriai vaidina labai prastai šiame filme. Ypač pagrindinio vaidmens atlikėjas. Atrodo, kad jis tiesiog tampo savo veidą kiek įmanoma, tačiau vaidyba tokia neįtikinama, kad manęs visiškai neužkabino.

Bet šitas filmas yra tikrai vertas dėmesio, tik ne kaip komedija, o kaip puikus manipuliatoriaus elgesį atskleidžiantis filmas. Šiaurės Korėjos diktatorių Kim Jong Uną vaidinantis aktorius irgi truputį perspaudė su dirbtinėmis veido išraiškomis, tačiau jo vaidmuo ir buvo žymiai įtikinamesnis.

Mano nuomone, tai – idealiai atskleistas manipuliatoriaus elgesys. Toks, koks ir būna tikrame gyvenime. Visi žino Šiaurės Korėjos situaciją, mulkinamus pusbadžiu gyvenančius žmones, nemačiusius pasaulio ir dievinančius savo lyderį. Kuris juos išnaudoja ir laiko už nieką. Laidos vedėjas, ruošdamasis susitikti tokį žmogų, žinoma, įsivaizduoja monstrą.

Tai, ką pamato, visiškai neprimena monstro! Kimas atrodo normalus žmogus, kaip ir mes visi, su savo charakterio keistumais ir nenušlifuotais kampais, silpnybėmis ir norais. Jis turi jumoro jausmą, kai kuriose situacijose yra drovus, kai kuriose yra priverstas elgtis “kitų labui“. Na, toks labai žmogiškas. O kai atskleidžia savo jautriąją pusę, to žmogaus, atrodo, neįmanoma pamilti. Jis atrodo, toks žmogiškas! Netgi žmogiškesnis nei visi kiti, todėl atrodo labai simpatiškas.

Nuoširdžiam, ekstravertui laidų vedėjui atrodo, kad diktatorius atvėrė savo tikrąjį veidą, kad tai jis buvo ta išimtis, kuriai buvo leista pažinoti tikrąjį diktatorių ne tokį, kokį jį visi mato televizoriaus ekranuose, t.y. beširdį pasipūtėlį, o jautrų, tikrą žmogų. Didysis manipuliatorius sužaidžia keliais koziriais. Pirma, žmonės, galvodami apie manipuliatorių, visada tikisi, kad jis ir iš išorės atrodys taip, kaip turi atrodyti tikras manipuliatorius. Juodais paakiais, kiaurai veriančiu žvilgsniu, pikta veido išraiška, turbūt stambiais kerziniais batais, o gal net su botagu rankoje ir velnio ragais ant kaktos. Mes nesitikime pamatyti kažko, kas labiausiai primena… tiesiog nuoširdų, jautrų, pažeidžiamą žmogų. Mes manome, kad jei žmogus parodo savo silpnybes, o ypač jautriąją pusę, tai mes manome, kad pažįstame jį kaip nuluptą. Ir, matydami to žmogaus silpnybes, mes patikime, kad tas žmogus ir neturi nieko užanty, nes mes šventai tikime, kad kažkas, pasirodęs pažeidžiamas, atsivėrė mums pilnai ir neturi jokių kitų kėslų. Nes paprasti ir nuoširdūs žmonės juk ir neturi jokių piktų kėstų, ar ne?

Tikras, geras, patyręs manipuliatorius labai puikiai žino, kad ragai ant galvos jį išduoda. Todėl jis ir yra manipuliatorius, nes jis sugeba sukurti tokį į išorę ištransliuojamą vaizdą, kuris paperka tą žmogų, kurį reikia.

Ir laidos vedėjas tampa jam atsidavusiu iki širdies gelmių. Čia ir yra tikrasis diktatoriaus siekis. Jis, duodamas interviu amerikos TV laidai, norėjo apmulkinti visą pasaulį. Jo kelias į tai buvo juo tikintis, dar prieš laidą jo atsidavusiu draugu tapęs laidos vedėjas. Jo tikslas ir buvo suvaidinti normalų žmogų tam, kad papirkti laidos vedėją, per kurį diktatorius siekia savo tikslo.

Paradoksas yra tame, kad normalus, su manipuliatoriais nesusidūręs ir jų neišmokęs atpažinti žmogus, net nepagalvoja, kad galima suvaidinti buvimą tikru, normaliu žmogumi. Būtent toks dažniausiai ir yra gero, tikro manipuliatoriaus tikslas. Nuoširdus žmogus, pamatęs kitą nuoširdų žmogų, automatiškai pagalvoja: “savas, normalus žmogus“ ir ima pasitikėti manipuliatoriumi. Pasitikėjimo fone manipuliatorius ir gali siekti savo tikslo.

Taip yra todėl, kad normaliam, nuoširdžiam žmogui nešauna į galvą, jog kažkas gali būti toks viduje sugedęs, toks velnio neštas ir pamestas, kad jam gali prireikti suvaidinti normalų žmogų! Na taip, galvoja eilinis žmogus, būna gi ir blogiečių. Tačiau esmė yra tokia, kad žmogus giliai viduje tiki, kad tie blogiečiai gali papykti, gali netgi padaryti kažką blogo, gali siekti savo tikslų, tačiau jis mano, kad giliai viduje tai yra vistiek normalus žmogus. Paprastai kalbant, žmonės, gyvenime nesusidūrę su tikrais manipuliatoriais, nesugeba net įsivaizduoti, iki kiek kai kurie kiti žmonės gali iš tiesų būti atitrūkęs nuo savo žmogiškumo, kad jiems gali prireikti dirbtinai vaidinti žmogišką žmogų!

Tai ir yra ta erdvė, kur manipuliatoriai žaidžia. Ir laimi.

Žinau, kaip žiauriai skamba tai, ką sakau. Nes iš esmės mano žinia yra tokia – niekada negali žinoti, kada žmogus iš tiesų nuoširdus ir juo galima pasitikėti. O kada žmogus vaidina nuoširdumą taip įtikinamai, kad neįgudusi akis negali atskirti tikrumo nuo puikios vaidybos.

Yra tam tikri požymiai, kurie yra žinančiam žmogui gali išduoti genialų manipuliatorių. Ir kuo man patiko šis filmas, kad manipuliatoriaus portretas sukurtas taip išsamiai, kad ir jie yra šiame filme.

Visų pirma, tai nevaldomo pykčio protrūkiai. Antra, neadekvatus situacijai žiaurumas. Net jeigu kažkas yra nuostabus žmogus, šie du požymiai yra labai svarbūs indikatoriai, kad net ir trumpuose epizoduose tokį elgesį pademonstravęs žmogus nėra saugus žmogus. Todėl tokiais atvejais jūsų galvoje turėtų užsidegti raudonos pavojaus lemputės ir geriau nieko nelaukiant pasišalinti toliau nuo tokio žmogaus.

Nes gyvenime, skirtingai nuo filmo, nebus akivaizdžių faktų, atkleidžiančių akivaizdų melą. Ir jūs neturėsite galimybių sunaikinti manipuliatorių iš vidaus. Ir nereikia, užteks saugaus atstumo nuo nesaugaus žmogaus.

Dar vienas mažas epizodas – šuniuko, nuo kurio laidos vedėjas tiesiog susilydo, padovanojimas yra taip pat labai įžvalgi detalė iš manipuliatoriaus elgesio. Geras manipuliatorius moka nuskaityti, kas veikia žmogų, ir iššaukti jo aukos reikiamą emocinę reakciją manipuliatoriui reikalingu momentu. Manipuliatorius todėl ir yra manipuliatorius – jis žaidžia kito žmogaus jausmais, nukreipdamas juos prieš jį patį.

Beje, prieš išleidžiant filmą, JAV susilaukė Šiaurės Korėjos grasinimų. Filmą kūrusios kompanijos serverius atakavo Šiaurės Korėjos nusamdyta hakerių grupuotė. Šiaurės Korėja pagrasino, kad pasirodžius filmui, kino teatruose, kuriuose bus rodomas filmas, bus įvykdyti teroro aktai. Daugelis kino teatrų tinklų nepasirašė sutarčių su filmą kūrusia kompanija. Todėl filmas buvo išleistas DVD ir tik kitą dieną jį rodė pavieniai kino teatrai. Tai buvo sėkmingiausias filmas Sony istorijoje, uždirbęs daugiausiai iš nuomojamų DVD.

Kaip ir priklauso pagal šio filmo istoriją, aš jį žiūrėjau iš DVD. Rekomenduoju. Mokykitės atpažinti manipuliatorius.

Filmas “Interviu“ – puikus manipuliatoriaus portretas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s