Jeigu žmogus patyrė emocinę traumą, jo dešiniajame smegenų pusrutulyje yra įvykęs perdegimas, t.y. nutrūkusios normalios neuronų jungtys, jų sujungimai tarsi sudegę, nutrūkę. Jeigu vystantis buvo patirtas emocinis apleistumas, tuomet šis pusrutulis gali likti ne iki galo išsivystęs. Bet kuriuo atveju yra nevienoda pusrutulių pusiausvyra.
Dažnai emociškai traumuotiems asmenims pasireiškia pusiausvyros nelaikymo problemos, judėjimo grubumas, suglebimas einant arba kampuoti judesiai.
Norint išlyginti smegenų pusiausvyrą, rekomenduojami tokie pratimai:
Pusiausvyros laikymasis
Šiam pratimui patartina turėti pusiausvyros lentą. Reikia išsirinkti vieną tašką, užlipti ant pusiausvyros lentos ir stengtis kuo ilgiau išlaikyti pusiausvyrą, žiūrint į pasirinktą tašką.
Jeigu iš pradžių pusiausvyrą sekasi išlaikyti sunkiai, galima į pagalbą pasitelkti kedę ir laikytis įsitvėrus į jos atlošą.
Tam, kad būtų lengviau, galima pradžioje naudoti guminę pusiausvyros lentą ar netgi pusiausvyros pagalvėlę. Su jomis yra lengviau pasiekti ir išlaikyti pusiausvyrą.
Pratimą atlikti 3 k. per dieną (pgl. Dr. Beate Johannwerner)
Piešimas pusrutulių integracijai
Pritvirtinti lapą prie stalo ar molberto, kad piešimo metu jis nejudėtų jo neprilaikant rankomis (galima kampus priklijuoti lipnia juosta). Paimti piešimo priemones į abi rankas. Tinka paprasti pieštukai, flomasteriai, geliniai rašikliai ar kitos priemonės, kurios lengvai piešia ilgą laiką jų neaptarnaujant. Tarkime, netiks į rašalą mirkomos dailyraščio plunksnos arba teptukai, nes juos dažnai reikia pamirkyti į dažus. Parkeriai irgi nelabai tinka, nes jais nepatogu piešti visomis kryptimis.
Tuomet leisti rankoms tiesiog judėti visomis kryptimis. Veiksmas atliekamas abiem rankomis vienu metu. Nereikia stengtis nupiešti kažką prasmingo. Greičiausiai pratimo pabaigoje tai atrodys kaip didelis nesuvytų siūlų raizginys. Rekomenduojama stengtis tik, kad linijos dažniau kirstų lapo vidurį.
Šis pratimas per sinchonišką judėjimą verčia smegenų pusrutuliams pasivystyti siekiant balanso. Smegenų ląstelės yra vienintelės ląstelės kūne, kurios dauginasi bet kokiame amžiuje, todėl smegenys vystosi pagal tai, kam jos yra naudojamos.
Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“, kuriose kalbama apie sėkmingą psichoterapiją:
“Individo ugdymo programose ir ypač psichoterapiniame procese sėkmingas autoriteto veikimas reiškia pusiausvyros tarp proceso ir struktūros suradimą. Psichoterapeutas ar mokytojas turėtų turėtų skatinti asmens spontaniškumą, vitališkumą, aktyvią saviraišką ir įsitraukimą į įvairius procesus. Dalis blogo vadovavimo ir mokymo, dalis psichinių sutrikimų siejama būtent su užstrigimu ar energijos nebuvimu, nuoboduliu ar kančia dėl subjektyviai patiriamos izoliacijos. Išgijimas tokiais atvejais reiškia įsitraukimą į įvairius procesus, entuazmą ir norą dalyvauti, procesualumo vertinimą ir galiausiai savęs kaip kintančios būtybės įsisąmoninimą.“
Nuotr. aut.
“Autoritetas, grindžiamas racionalumu, taisyklėmis ir teise… Psichoterapijoje ši autoriteto raiškos forma irgi egzistuoja. Priklausomai nuo teorinės paradigmos, kuria grindžiama patologijos ir asmens išgijimo samprata, egzistuoja taisyklių modeliai, yra sudaromos sutartys tarp psichoterapeuto ir kliento. Šie dalykai vienaip ar kitaip reguliuoja psichoterapinį procesą. Pavyzdžiui, terapinis kontaktas reiškia, kad terapeutas paaiškina apie proceso tvarką, sesijų dažnumą, gydymo trukmę bei kitus dalykus, tarp kurių itin svarbus yra susitarimas dėl terapinio tikslo ir vaidmenų aiškumas.“
Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.
Šia tema norėjau rašyti jau seniai, bet turbūt pastebėjote, kad bent jau kolkas tomis temomis, kuriomis rašau, lietuvių kalba informacijos praktiškai nėra. Todėl nėra gatavų šabloninių išsireiškimų, tokių kaip garsusis “šurmuliuoja Kaziuko mugė“ ar pan. Dažnai būna taip, kad esmę žinau, bet dar užtrunka kurį laiką, kol tai išsidėlioja į žodžius. Nes nors save laikau kiek labiau prasilavinusia nei statistinis vidurkis šioje srityje, tačiau norint įvardinti reiškinius, apie kuriuos negirdėjau kalbant, nėra lengva. Kartais tiesiog fiziškai juntu, kaip ariasi pilkojoj mano masėj nauja vaga. Tenka kantriai laukti, kol atsiranda žodžiai, pasirengę sugulti į lygias juostas.
Tikiuosi, šiandien tokia diena, kai tai nors kažkiek pavyks.
Nors kompleksinis potraumis sindromas (KPTSS) yra labai paplitęs reiškinys, jis kaip toks yra dar mažai žinomas. Jis buvo pavienių specialistų praktikų įvardintas pirmus kartus prieš maždaug 20-30 metų, tačiau kol reiškinys tampa oficialiai apibrėžiamas kaip diagnozė, kol jis įtraukiamas į mokymo programas, kol gydytojai ir terapeutai išmoksta kaip jį atpažinti ir kol terapijos tampa taip pačiai paplitusios kaip antibiotikai, kartais tenka laukti ir daugiau dešimtmečių.
Nors KPTSS JAV ir Vakarų Europoje besispecializuojančiuose traumos centruose jau nustatinėjamas ir kaip oficiali diagnozė, tačiau faktas, kad jis vis dar nėra oficialiai įtrauktas į DSM (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders – JAV psichiatrų asociacijos leidžiamas psichikos ligų ir sutrikimų žinynas), yra kolkas, mano nuomone, esminis stabdis. Taip istoriškai susiklostė, kad visos šalys seka JAV pavyzdžiu, ir kol jų ligų žinyne tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol kitos šalys irgi trypčioja.
Kol tai nėra įvardinta kaip oficiali liga, tol jeigu pačios gydymo įstaigos nesiėmė iniciatyvos pripažinti kaip oficialią diagnozę, tol gydymas neskiriamas (apie jį ir nežinoma). Be to, kol tai nėra oficiali diagnozė, dažniausiai to neapmoka ligonių kasos. Žodžiu, visa oficiali diagnozės pripažinimo problema palieka sindromą paraštėse, neprofesionalų žiniai ir profaniškiems bandymams su tuo reiškiniu tvarkytis. Arba, dar blogiau, daugeliu atvejų tiesiog savieigai bei neteisingoms diagnozėms.
Kodėl šis sindromas vis dar nepripažįstamas oficialiai, reiktų turbūt viso atskiro įrašo, tad apie tai nesiplėsiu.
Potrauminis streso sindromas (PTSS) buvo būdingas lengviau apibrėžiamai žmonių grupei – jis masiškai pasireikšdavo iš karo zonų grįžusiems kariams, todėl jo nebuvo kaip išvengti ir nepastebėti. Todėl jis buvo keliais dešimtmečiais anksčiau apibrėžtas, tyrinėtas ir yra oficialiai įvardintas psichiatrijos vadovėliuose.
Todėl jeigu ieškote pagalbos, įtardami, kad turite potrauminio streso sutrikimo požymių, netgi jeigu nueisite su psichotraumomis dirbančius specialistus, jie, remdamiesi vadovėlinėmis žiniomis, ieškos jumyse diagnostinių kriterijų, kurie būdingi PTSS, t.y. buvusiems kariams. Jus klaus, ar jūs nuolatos sapnuojate tą sprogimą arba šaudymus? Ar jūs nuolatos įsivaizduojate, kaip užskrenda karo lėktuvai ir meta bombas ant jūsų galvų?
Tačiau jeigu jūs patyrėte daug, galbūt silpnesnių, bet ilgiau trunkančių traumuojančių įvykių, kurie buvo prisidengę kasdienybės kauke, pvz. traumuojantys įvykiai ar traumuojanti situacija nuolatos buvo namuose, jums gali būti visi klasikiniai potrauminio streso simptomai ir jūs galite kankintis ne mažiau nei tas kareivis po karo, tačiau jūs neatitiksite diagnostinių kriterijų, sindromas bus nenustatytas ir jūs negausite jokios pagalbos.
KPTSS atveju dirgikliai, aktyvuojantys traumą vėl ir vėl, yra kasdieniai reiškiniai, žmonės, buities daiktai, elementarūs įvykiai, kasdienės situacijos. Esmė yra tokia, kad jūs reaguosite į kasdieniškai iš išorės atrodančias situacijas taip pat, kaip į bombų sproginėjimus aplink jus, tačiau būtent todėl, kad jūsų dirgikliai tokie įprastiniai, kasdieniški, jie net specialistams praslįs pro akis.
Realiai, situacija yra tokia pati, kaip kad jūs kreiptumėtės į gydytoją dėl vidurių skausmų ir vidinio kraujavimo, o jums gydytojas neskirtų jokio gydymo todėl, kad jis nemato jokios išorinės kirstinės žaizdos. Tai jis jus tiesiog apžiūrėjęs paleistų namo, pareiškęs, kad jūs esate sveikas ir kad be reikalo čia gaišinate jo laiką apsimetinėdamas, kai akivaizdu, kad neturite jokios žiojėjančios skylės savo kūne.
Nuotrauka iš Naujosios Zelandijos karo archyvų kolekcijos, 1918 m. (Wickimedia)
Jūs galite jaustis, kad viduje sprogo atominė bomba po pokalbio, kuris kitiems atrodys eilinis kasdieninis susitikimas, ir jūsų kūne pasireikš visos reakcijos, kurios pasireiškia kareiviams, turintiems aktyvių karo veiksmų patirties, tačiau kitiems – net traumatologijos specialistams! – tai liks nematoma. O jūsų kūnas turės visas, galbūt netgi labai stipriai išreikštas reakcijas: raumenų įsitempimą, širdies daužymąsi, dezorientaciją, realybės nebesuvokimą, paskendimą tarsi rūke, didžiulį nervų sistemos įaudrinimą ir t.t.
Ilgiau prie šio teksto sugaišau ne rašydama, o ieškodama bent kiek jam tinkamesnių iliustracijų. Pirmą kartą pasigailėjau, kad esu ne menininkė ir negaliu pati nupiešti KPTSS. Visose internete prieinamose iliustracijose vaizduojami sužeisti kariai! Šis faktas irgi patvirtina teiginį, kad KPTSS, nors yra masiškai paplitęs, nėra aiškiai įvardintas, jis neįgijo apčiuopiamos formos nei kaip diagnozė medicinos fakulteto studentų vadovėliuose nei kaip vaizduojamojo meno tema kūriniuose. Jei skaito kažkas iš menininkų ir norėtų prisidėti savo iliustracijų nuotraukomis prie šio blogo skleidžiamos žinios apie KPTSS, labai prašyčiau atsiliepti.
Edvard Munch “Šauksmas“, Miuncheno muziejus Vokietijoje (Wickimedia)
Jeigu atvirai, nežinau, kaip čia užbaigti šį tekstą optimistiškai. KPTSS gali sugriauti žmogaus gyvenimą ir priversti jį manyti, kad jis yra nenormalus, nesveikas dėl jo iš tikro visai sveikų reakcijų į trauminę situaciją. Tuo pačiu KPTSS yra pagydomas dalykas su sąlyga, kad yra teisingai diagnozuojamas ir paskiriama speciali, būtent KPTSS pritaikyta terapija. Kada ateis tie prabangūs laikai, kai taip ir vyks?
Facebook’as yra viena šniokščianti upė iš vaikučių nuotraukų, pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių.
Nors tai yra visuotinis fenomenas, ne visi tai mėgsta.
Atviras sarkazmas pūkuotų kačiukų ir rasotų rožių adresu tarsi priskiria slaptam elitui, kuris yra aukščiau kasdienybės, aukščiau tų eilinių budulių, kurie tiek ir tesuvokia, kaip dalintis kitų įkeltomis neskoningomis puokštėmis, pingvinukais ir drėgnais šuniukų snukučiais.
Suprask, jų prastas skonis, o mano tai ne toks. Aš – intelektualas! Man reikia sudėtingesnio peno mano intelektualinio skonio dirgikliams patenkinti.
Prisipažįstu, nors tokiais teiginiais nesidrabsčiau, tačiau daug metų uoliai ravėjau kačiukus ir rožes iš savo socialinių tinklų paskyrų. O tai sizifo darbas. Jie plūsta iš visų kampų ir nežabotai. Ilgametis nenuilstamas darbas vistik duoda šiokių tokių rezultatų ir kiek apmažina minėtą srautą, iki kol vėl koks nors išniręs banaliukas nesukelia traukulių.
Šiuo metu testuoju pora apps´ų, skirtų padėti kenčiantiems nuo nerimo ar potrauminio streso sutrikimo simptomams mažinti. Po kiek laiko, kai susidarysiu nuomonę, parašysiu atskirai savo įspūdžius apie tuos apps’us.
Tie apps’ai yra sukurti kaip medicininės priemonės, skirtos mažinti sutrikimo simtomams. Skirtingai negu vaistai, ne nuslopinti, o iš tiesų teigiamai veikti smegenų veiklą. Tai ne šiaip dar vienas apps’as, skirtas rasti arčiausią viešąjį tualetą (nors šitas irgi geras dalykas 😉 ), o tai yra moksliniais tyrimais pagrįsti produktai, tiesiogiai veikiantys smegenų veiklą ir emocinę gerovę, nuo ko stipriai priklauso ir darnus fizinis organizmo funkcionavimas.
Ir žinote ką? Vienas iš jų yra ištisinis kačiukų, boružėlių, rasos lašėlių ant smilgos stiebo ir kačiukų srautas!
Vakar kalbėjau su medicinos mokslų daktare, dirbančia su potrauminio streso sindromo kamuojamais pacientais specialiame psichotraumų centre. Ji kaip vieną iš pavyzdžių minėjo, kad sveika psichika turi labai daug natūralių savaime veikiančių mechanizmų, įsijungiančių ir sureguliuojančių emocijų ir smegenų veikimą. Pavyzdžiui, kad ir mokinių svajojimas mokykloje, už kurį bara mokytojai. Iš tiesų tai yra automatinis vaiko smegenų įsijungimas vykdyti tam tikrą programą, t.y. klajoti svajonėse tam, kad tuo momentu apsaugotų save nuo nepakeliamo nuobodumo, uždavinio sudėtingumo, nepakankamos stimuliacijos ar tiesiog dėl tuo metu būtino emocinio susireguliavimo.
Jeigu šie mechanizmai neveiktų, daug daugiau žmonių turėtų pakrikusią psichiką!
Todėl įsivaizdavimas, sąmoningas fantazavimas, vaizduotės lavinimas yra vienas iš gydymosi nuo potrauminio streso sindromo metodų (pagal Besel van der Kolk ir ne tik). Nes smegenys, įsivaizduodamos kažką, susiaktyvuoja iš esmės taip pat, tarsi tai iš tiesų vyktų.
Taigi, linksmos kačiukų išdaigos, guvūnėlių snukučiai, gėlių ir kitų mielų dalykų nuotraukos, nesvarbu, ar jos srūva iš Facebook’o srauto ar iššoka kaip priminimas iš psichikos sveikatai skirto apps’o, yra dirgikliai psichikai, kurie daugeliui žmonių veikia raminančiai, pakelia nuotaiką, suteikia jaukumo, gerumo, švelnumo pojūtį.
Ne veltui žmonės tai intuityviai mėgsta. Tai nerodo jų bukumo ar primityvumo lygio. Tai, atvirkščiai, rodo, kad jie yra nepraradę ryšio su savo emocijomis ir turi emocinio intelekto. Juose sėkmingai veikia savaiminiai emocijų ir psichikos susireguliavimo mechanizmai.
Galiu atsakingai pareikšti, kad tie žmonės, kurie nekenčia tokių vaizdelių, yra praradę kažkokią jungtį tarp teigiamo dirgiklio ir teigiamos emocijos pajautimo. Kažkas yra sutrikę jų emociniuose procesuose. Taigi, jie nėra sektini pavyzdžiai.
Jeigu jūs nekenčiate kačiukų ir rožių nuotraukų ir kažkodėl skaitote šias eilutes, turiu jums gerų žinių – nuo to galima pasveikti. Štai man neseniai pavyko! Man dabar net širdeles Facebook’o komentaruose patinka pridėti. O paauglystėje aš negalėdavau vilkėti megztuko su širdelėmis. Tačiau be menkiausios ironijos šitą pokytį laikau savo emocinės sveikatos pagerėjimo ženklu.
Taip, kačiukai ir rožės nerodo aukšto juos mėgstančių žmonių intelekto lygio, teisingai. Tačiau taip pat nerodo, kad jų IQ yra žemas. Tai rodo aukštesnį emocinio intelekto lygį. Ir vienas nėra lygu kitam. Tačiau drįsčiau teigti, kad psichikos sveikatai aukštesnis emocinis intelektas yra žymiau svarbiau nei protinis intelektas. Žinoma, turint protinio intelekto po ilgų klaidžiojimų galima atklysti ir iki emocinio intelekto ir šį kryptingomis pastangomis lavinti, kaip kad nutiko man.
Sakyti, kad kačiukų ir rožių paveiksliukai yra primityvu yra tas pats, kas sakyti, kad gerti vandenį yra primityvu. Žinoma, kad primityvu, lyginant su žarnyno valymo procedūra už 300€! Tačiau kaip sveika ir veiksminga!
Tai tas pats, kaip sakyti, kad eiti miegoti yra primityvu. Nesgi galima tuo metu kiek perskaityti protingų knygų, kurios dar pora punktų padidins IQ! Čia kalba prisiekusi knygų žiurkė, jeigu ką. Esu skaičiusi ne vieną straipsnį, kur buvo rašoma, kad 50% psichikos sutrikimų pas vaikus išsisprendžia tuomet, kai tėvai pradeda užtikrinti, kad vaikai kasdieną sistemingai išsimiegotų.
Čia tas pats, kas sakyti, kad eiti į dušą yra primityvu. Taip, dar ir kaip primityvu. Nusirengi, atsisuki vandenį ir teka vanduo per kūną. Tikrai, nieko intelektualaus. Net keturių klasių nereikia baigti, kad tai sugebėtum. Net skaityti mokėti nereikia, kad tai galėtum. Bet kas norėtų praleisti tris dienas su labai aukšti intelekto koeficientu, bet be dušo?
Taip kad tegyvuoja pūkuoti kačiukai ir rasotos rožės! Išteisinta!
Ekrano vaizdo elementas iš AOK apps’o “meine-ich Zeit“
Remiantis Evaldo Kazlausko straipsniu “Veiksmingiausi psichologinės pagalbos būdai psichotraumatologijoje“* terapijos formos, kurios duoda geriausius rezultatus esant potrauminio streso sutrikimui, yra:
į traumą orientuota kognotyvinio elgesio dar vadinama bihevioristinė terapija (angl. – trauma focused cognitive behavioral therapy)
nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija (angl. EDMR – eye movement desensitization and reprocessing therapy).
Dėl šių dviejų terapijos formų veiksmingumo sutampa tiek JAV, tiek Vokietijos ir Anglijos mokslininkų tyrimų rezultatai. Anglijos mokslininkai priėjo išvados, kad streso valdymo ir grupinė kognityvinio elgesio terapija taip pat buvo veiksmingos. Tačiau kitos terapijos formos reikšmingai nesumažino potrauminio streso sindromo simptomų.
Nerimo valdymo ir atsipalaidavimo praktikos padeda, tačiau ne taip reikšmingai kaip pirmosios aukščiau paminėtos terapijos.
Straipsnyje pabrėžiama, kad nemedikamentinės terapijos formos buvo efektyvesnės. Tačiau, kaip supratau iš straipsnio, buvo labiau įvertinta tai, kad menedikamentines terapijos formas pacientai nuspredžia dvigubai rečiau nutraukti nepabaigę.
Nuotrauka iš Wickimedia
*(Online) ISSN 2345-0061. PSICHOLOGIJA. 2013, 47 psl.
Empatija nebuvo mano ankstyvo gyvenimo dalis. Aš augau siaubo pilnuose namuose, kur kiekvienas buvo per daug užsiėmęs savo paties išgyvenimu, kad būtų užjautęs ką nors kitą. Nebuvo erdvės, kurioje kažkas būtų įsijautęs į kito vidinius išgyvenimus, nebuvo noro palaikyti erdvę kito žmogaus jausmams. Mes buvome akli vienas kito vidiniam kraštovaizdžiui, tiesiog svetimi žmonės, besidalinantys tą pačią fizinę erdvę, tiesiog besistengiantys fiziškai išlikti.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Artėjant prie mano trisdešimtmečio, kažkas pasikeitė. Aš labiau pradėjau suvokti atjautą tiek kaip gydantį įrankį, tiek kaip būdą gyvuoti pasaulyje. Tai man padėjo baigti kitų žmonių elgesį priimti kaip specialiai nukreiptą prieš mane. Kai galėjau įsijausti į jų kelionę, aš pradėjau matyti, kas verčia juos taip elgtis, ir man nebeatrodė, kad viskas nukreipta prieš mane. Tai man padėjo ir pačiam būti geriau suprastam kitų. Po to, kai mano ankstyvasis gyvenimas buvo prikištas pykčio ir neapykantos žmonėms, aš mėgavausi kai kažkas mano patirtį priiminėjo atvira širdimi. Nebuvau aš velnias. Buvau galų gale tik žmogus. Kai pasijaučiau besąs priimamas su visu savo žmogiškumu, tai mane labai pakeitė.
Neseniai aš perkėliau empatiją į dar aukštesnį lygį. Susiklostė netikėta bjauri nesusipratimų, netekčių ir dirgiklių grandinė, ir aš su savo geriausiu draugu 2013 metais patekome į juodą nebendravimo periodą. Mes nekalbėjome iki 2014 m. rudens, kai abu nusprendėme, kad reiktų pabandyt pagydyt mūsų santykius ir vėl bendrauti. Kai vėl susitikome, pasidarė aišku, kad tarp mūsų buvo per daug neišspręstų jausmų ir prielaidų. Kalbėjimas kažkiek padėjo, tačiau to neužteko tam, kad prisikastume iki esmės. Mes tiesiog negalėjome matyti vienas kito bei negalėjome nustoti kitam primetinėti savo pačių jausmų ir prielaidų. Rifai atrodė neperžengiami.
Mums reikėjo kažko daugiau, kažko daugiau nei paprastas “aš pasakiau, tu pasakei“ dialogas, kurio metu kiekvienas bando kažką įrodyti vienas kitam. Mums reikėjo technikos, kuri padėtų mums išlipti iš savęs ir pamatyti vienas kitą visame gilume. Mums reikėjo pagyti ląstelių lygmeny. Rėmiausi technika, kurią naudojau kaip terapeutas dirbdamas su šeimomis, tik pritaikiau ją mūsų atvejui. Dabar ją paprasčiausiai vadinu Empatijos procesu. Po dviejų sesijų, kurių metų ją taikėme, mes jau galėjome nusimesti didelius emocinius šarvus ir matyti kito veiksmus neapkrautus savo projekcijomis ir prielaidomis. Mes galėjome pagydyti didelę tarp mūsų buvusio skausmo dalį ir prisiminti, kodėl buvome geriausiais draugais virš 20 metų. Negaliu pasakyti, kad mūsų ryšys atsinaujino visuose lygiuose, kaip kad buvo, bet procesas iš tiesų padarė stebuklus.
Tiesą pasakius, ši paprasta technika gali pakeisti santykius. Ir tikiu, kad jos pritaikymui nėra jokių apribojimų. Ji gali būti naudojama tarp draugų, mylimųjų, šeimos narių, darbuotojų ir darbdavių, kolegų, konfliktuojančių tautų ir planų, netgi teismuose. Ją galima įausti į mokymo programas mokyklose, kad vaikai išmoktų atjausti ir tai išreikšti ankstyvame amžiuje, ypač tai būtų gerai tiems, kurie to negali patirti savo namų aplinkoje. Pasaulyje, kuriame konfliktai dažniausiai kyla iš nesugebėjimo įsijausti į vienas kito situaciją, empatijos procesas gali persmelkti per tradicinio kurtumo nuometus ir pakeisti mūsų pasaulį. Jį galima naudoti vėl ir vėl net sudėtingiausiose situacijose tol, kol jaučiantysis nepasijaus pilnai suprastas ir atjaustas. Ji labai naudinga net ir ten, kur nėra konflikto. Pasaulyje, kuriame tiek daug mūsų niekada nesijautė matomi ir atjausti, šis procesas gali pakeisti gyvenimus netgi jei taikomas tarp nepažįstamų žmonių. Tiesą pasakius, kaži, ar kolektyvinė sąmonė bus pažinta šioje erdvėje, jeigu mes neišmoksime atjausti žmonių, kurie mums atrodo tiesiog nepažįstamieji. Jeigu mes galėtume išmokti empatiškos reakcijos su visais (“pasakyk man, koks tas jausmas tau“), mes prasimuštume per svetimumo sienas ir prisimintume, kad mes visi esame čia, einame koja kojon keitimosi keliu. Tuomet, kai manei, kad esi vienas su savo iššūkiais, tu gali pradėti atjautos procesą ir suvokti, kad iš tiesų taip nėra.
Tai tarsi, kaip aš sakau, ėjimas su kito žmogaus batais. Tai yra gebėjimas pajusti, ką kitas žmogus jaučia ar jautė tuo konkrečiu momentu. Tai tarsi įsijautimas į jų kelionę ir pajautimas to, ką patyrė jie. Tai ne vien užuojauta, ne vien tik pagailėjimas. Tai labiau jų jausmų pajautimas, tarsi tai vyktų su tavim pačiu.
Išjautėjas – tai žmogus, kuris dalinasi savo patirtimi. Gavėjas – tai kitas žmogus, kuris priima pirmojo jausmus. Pastaba: nors šis aprašymas skirtas žmonių porai, t.y. dalinimuisi aš – tu, jis gali būti taikomas ir didesniam žmonių skaičiui. Tuomet išjautėjas lieka vienas, bet gavėjų gali būti daugiau. Tuomet instrukciją reikia tiesiog atitinkamai pritaikyti.
Empatijos procesas
Priesaika
Procesas prasideda nuo to, kad gaunatysis duoda priesaiką išjaučiančiajam. Žodžiai gali būti keičiami tiek, kiek reikalauja situacija, tačiau joje svarbu tai, kad išjautėjas turi išgirsti, jog jis gali jaustis saugus dalindamasis savo patirtimi. Turint omeny mūsų patirtį, kai daugybę kartų kai mes atvirai dalinomės ir aplinkinių reakcija buvo nepalanki, išjaučiantysis turi jaustis visiškai užtikrintas, kad priimantysis tikrai sugebės išklausyti jo patyrimus su teigiamu nusistatymu, aktyviai klausydamasis, ir kad nepapasakos kitiems. Pasidalinti savo patirtimi – tai tapti pažeidžiamu. Mes nenorime, kad žmonės grįžtų į savo patyrimus tik tam, kad dar sykį pasijustų nematomi, neišklausomi ir dar sykį patirtų emocinę traumą.
“Aš esu palaimintas, kad turiu galimybę priimti šitą atsivėrimą. Pažadu, kad priimsiu jį gerai nusistatęs, būsiu savimi ir būsiu toks atviras, koks tik gali būti. Šis procesas yra ne apie mane. Tai yra tavęs priėmimas. Tai yra mano atjauta ir mano noras pabūti tavo vietoje. Aš padarysiu viską, kad palikčiau visas savo išankstines nuostatas, projekcijas, sunkius jausmus kol tu dalinsiesi tam, kad galėčiau būti pilnai susitelkęs į tai, kas vyksta. Aš nesistengsiu keisti tavo požiūrio į tavo patyrimą. Aš tavęs neteisiu. Ir aš prižadu, kad be tavo sutikimo niekada niekam nepasakosiu to, ką tu man leisi žinoti. Tai yra tavo procesas. Gali jaustis saugus.“
Išjaučiantysis tuomet pasako, kaip jis norėtų, kad gavėjas atsisėstų, galbūt prieš jį, galbūt atsigultų abu patogiai, žodžiu, pasirenka tokią padėtį, kurioje jis pats jaučiasi patogiausiai išreikšti savo patyrimus. Svarbu, kad aplinka pati savaime būtų rami ir patogi tiek, kiek to reikia pagelbėti procesui. Išjaučiantysis nusprendžia, ar jis nori, kad priimantysis būtų atsimerkęs, ar žiūrėtų į jį, ar nežiūrėtų, ar būtų užsimerkęs. Tai priklauso nuo to, kaip išjaučiantysis nori, kokiu būdu jo patirtis būtų priimama. Jis taip pat pats nusprendžia, ar jis norėtų būti užsimerkęs ar atsimerkęs. Išjaučiantysis taip pat nusprendžia, kaip jis nori, kad priimantysis reaguotų: ar kad jis judėtų taip pat, kaip išjaučiantysis, ar atpasakotų, ką išgirdo, ar tiesiog sėdėtų ar gulėtų tylėdamas ir nejudėdamas, kol jis dalinasi savo patirtimi. Galima iš anksto nusistatyti laiko limitą, kiek laiko bus skiriama dalinimuisi, bet tą nustato irgi išjaučiantysis. Bet laiką riboti nebūtina. Bet kuriuo atveju, apsprendžiama viskas, kas padėtų išjaučiančiajam prieš jam pradedant.
Nuotrauka iš Wickimedia Commons
Tada jis tiesiog pradeda pasakoti ir išreikšti savo patirtį. Taigi, išjaučiantysis kalba, leidžia garsus, transliuoja viską, kas eina iš jo širdies, visa tai, kame jis nori būti gavėjo suprastas (prisiminimai, atsitikimai, patirtys, priėjimo kampas). Jis pradeda dalintis, taip aiškiai, kaip tik gali, su detalėmis, žodžiais, ašaromis, pykčiu, judėdamas ir kitaip pilnai išreikšdamas save. Viską, kas tik yra būtina. Tai gali būti specifinis atsitikimas, prisiminimias, tačiau svarbu neišsilieti nevaldoma begalinio skaičiaus prisiminimų ir įvykių seka. Jei norite būti geriau suprastas ir jaustis pilnai išklausytas, geriau vienam tokiam išklausymui pasirinkti vieną įvykį ar prisiminimą. Tai padidina šansus pasijausti pilnai suprastas ir išklausytas. Idėja yra tokia, kad priimantysis čia yra ir tam, kad išklausytų jūsų patyrimą, bet kad ir pilnai pajustų jūsų jausmus. Kad atjaustų. Kad pasidalintų, prisiimtų dalį jų. Kad pajustų juos savo kūnu ir išgyventų. Kad iš tiejų jaustų tai, kad jautėte jūs, kad jūs pasijustumėte išgirstas ir pajaustas ir kad pasijustumėte susijęs su priimančiuoju. Yra svarbu, kad jūs išreikštumėte save tiek ilgai, kiek jums to reikia, tiek giliai, kad jūs pasijustumėte, kad pagaliau išreiškėte viską, kas su tuo susiję. Kai baigėte, yra keli variantai. Jūs galite paprašyti jų išeiti, apkabinti jus, jeigu tai jums priimtina, jūs galite paprašyti tiesiog pabūti kartu tylint, jūs galite paprašyti priimančiojo papasakoti savais žodžiais ką jūs pasakėte. Jeigu jums užtenka to, kad kažkas tiesiog buvo ten su jumis, kai jūs pasakojote, jums gali to nereikėti. Tačiau jeigu jums svarbu žinoti, kad tas žmogus viską išjautė kartu su jumis, gali reikėti, kad jis gana giliai atpasakotų, ką jautėte jūs. Daugelis mūsų einame pergyvenimą niekada taip ir nesijausdami išklaisyti ir išgirsti, tad vien girdėjimas, kad kitas jūsų išklausė ir išgirdo, gali suteikti visiškai naują patyrimą būti išgirstam ir išklausytam.
Jeigu jūs į empatijos procesą leidotės dėlto, kad pykotės, jūs galite pradėti pokalbį apie tai, ką patyrėte kartu, tik dabar jau žiūrėdami į viską iš platesnės perspektyvos ir per supratimo prizmę.
Mokydamiesi šokti mokotės atlikti judesius, kurių anksčiau nemokėjote. Mokotės atrasti savyje raumenis, apie kurios nežinojote. Mokotės pajausti tas savo dalis, kurių anksčiau nejautėte.
Išmokstate judesių, kurių anksčiau neįsivaizdavote nei kaip atlikti, nei kad jūs tai sugebate. Atrandate, kad tai, ką anksčiau stebėjote – kaip šoka kiti – pasirodo, žinant tiksliai kaip tai reikia atlikti, yra ne taip sudėtinga, kaip manėte. Suvokiate, kad anksčiau atrodžiusios aukštumos įveikiamos ir jums.
Pažįstate savo kūną. Geriau jaučiate save. Geriau galite išreikšti save savo kūno pagalba. Geriau valdote savo kūną.
Patiriate, ką reiškia koordinuotai judėti matant kitiems, net jei tai tik treniruotė. Taip didinate savo sugebėjimus viešai kalbėti – valdyti kūną stebint kitiems. Įveikiate drovumą būti matomas, geriau sugebate valdyti savo kūną, labiau pasitikite savimi, kad pavyks ir kad tai atrodys gerai.
Šokite. Tai yra gera investiciją į pasitikėjimą savimi. Jau nekalbant apie tai, kad tai padeda susirasti gyvenimo partnerį.
Ed Sheeran, prieš nusifilmuodamas šiame klipe, anksčiau niekada nebuvo šokęs.
Mano tikras gyvenimas 