Apie bejėgystę

“Bejėgystės stadija (asmeninėje raidoje) yra apibūdinama kaip patirtis, kai asmuo jaučiasi kaip mažas vaikas, priklausomas nuo kitų rūpesčio ir puoselėjimo. Ankstyvuosiuose raidos etapuose tai yra įprasta patirtis, tačiau kai panašiai jaučiasi suaugęs žmogus, tuomet reikalinga pagalba. Psichoterapinėje praktikoje mes dažnai susiduriame su suaugusiais žmonėmis, kurie jaučiasi bejėgiai ir priklausomi nuo kitų rūpesčio, atlygio, vertinimo, jie kenčia dėl to, kad jų artimi žmonės per mažai jais domisi, nuvertina ar neatlieka vadinamųjų tėviškų maitinimo, globos ir kitų gyvybę ir augimą palaikančių funkcijų.

Atrodo, kad šioje stadijoje santykis su autoritetu yra gyvybiškai svarbus, nes nuo jo priklauso pirminių poreikių patenkinimas ir išgyvenimo pasaulyje galimybė. Kartais tas, kuris užima autoriteto poziciją (tai gali būti motina, tėvas, o kartais ir psichoterapeutas), turi atspėti, ko reikia bejėgiam žmogui, kad jis galėtų toliau augti ir gyvuoti. Šiame etape yra svarbu tai, kas psichoterapinėse paradigmose vadinama empatija arba tapatinimusi su kitu tam, kad galėtume atspėti ir suprasti, ko iš tikrųjų reikia bejėgiam asmeniui, kad jis bent laikinai galėtų pajusti savo galią.“

“Pasipriešinimas autoritetams neretai yra svarbi užduotis, siejama su vidinio autoriteto formavimusi.“

Ištraukos iš Gražinos Gudaitės knygos “Santykis su autoritetu ir asmeninės galios pajauta“

Nuotr. iš Wickimedia Commons

~~~

Jeigu jaučiate, kad šis blog’as padeda Jums kryptingai augti, galite atsidėkoti per PayPal.

Apie bejėgystę

Olegas Šurajevas apie tikslinį miglos pūtimą paprastai

Savo video komikas Olegas Šurajevas pasakoja apie tai, kaip vyko konfliktas tarp jo ir žiūrovo stand up pasirodymo metu. Girtas ir dėmesio ištroškęs žiūrovas neleido komikui atlikinėti programos, garsiai šūkavo, pertraukinėjo, kol šiam neliko nieko kito, tik duodant kažkiek dėmesio išsišokėliui taip jį nuraminti. Tokia priešistorė, o toliau geriausiai apie tikslinį miglos pūtimą aiškina pats Olegas, žiūrėti nuo 8:44 min. (dėmesio, necenzūrinė kalba):

Olegas Šurajevas apie tikslinį miglos pūtimą paprastai

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Tai, ką išgirdome iš seksualiniu priekabiavimu ir smurtu kaltinamo režisieriaus Šarūno Barto, buvo ne šie žodžiai.

Bet šie žodžiai yra tikri. Juos ištarė žymus komikas Louis C.K., šiuo metu patiriantis tą patį, ką ir lietuviškasis “herojus“. Kelios moterys, dirbusios kartu su juo, apkaltino jį, kad jis, joms būnant jaunoms ir nepatyrusioms, o jam – žinomam komikui ir autoritetui šioje srityje, jis po pasirodymų masturbuodavosi jų akivaizdoje.

Žinoma, nors išplatino šį laišką savo vardu, egzistuoja didelė tikimybė, kad jį surašė samdytas viešųjų ryšių specialistas, kurio apmokamas darbas buvo padaryti taip, kuo mažiau nukentėtų žinomo komiko reputacija. Tačiau tebūna šis tekstas vadovėlinis pavyzdys apie savo atsakomybės prisiėmimą.

Nuotr.: Louis CK, komikas, šaltinis: Wickimedia

“Noriu pakomentuoti istorijas, kurias New York Times papasakojo penkios moterys: Abby, Rebecca, Dana, Julia, kurios prisistatė ir dar viena, kuri neminėjo savo vardo.

Tos istorijos yra tikros. Tuo metu maniau, kad tai, ką dariau, buvo priimtina, nes niekada nerodžiau savo pimpalo prieš tai nepaklausęs, tai irgi yra tiesa. Bet vėliau gyvenime susivokiau, kad kai tu turi galią prieš tą kitą žmogų, tai klausimas, ar jie nieko prieš  matyti tavo pimpalą, yra ne klausimas. Tai yra nuosprendis. Tos moterys manimi žavėjosi, dėl to aš turėjau galią prieš  jas. O aš į tą galią žiūrėjau neatsakingai. Aš gailėjausi dėl savo veiksmų, stengiausi pasimokyti iš jų. Ir nuo jų bėgti. Tik dabar suvokiau suvokiau savo veiksmų poveikio mastą. Vakar suvokiau, kad dėl jų tos moterys, kurios manimi žavėjosi, buvo priverstos blogai apie save galvoti ir kad jos tapo baukščios kitų vyrų, kurie niekada jų į tokią padėtį nepastatė, akivaizdoje. Aš taip pat pasinaudojau tuo faktu, kad manimi buvo žavimasi tiek jų, tiek mano aplinkoje, o tai neleido joms papasakoti apie savo patyrimą ir sukūrė joms sunkumų, kai jos tai bandė, nes žmonės, kurie stengėsi lygiuotis į mane, nenorėjo to girdėti. O aš negalvojau apie tai, nes mano padėtis leido man apie tai nemąstyti. Negaliu sau to atleisti. Ir aš turėsiu kažkaip susitaikyti su tuo, kad toks esu. Kas yra nulis, palyginus su pasekmėmis, kurias sukėliau joms. Norėčiau į jų susižavėjimą būti sureagavęs būdamas geru vyro pavyzdžiu ir pasidalinęs savo kaip komedijos specialisto patirtimi, nes aš irgi žavėjausi jų darbais.

Labiausiai gailiuosi dėl to, kad man teka gyventi nuskriaudus kitus žmones. Ir man sunku suvokti to skausmo, kurį joms sukėliau, mastą. Kad pasidalinčiau sukelto skausmo našta, aš atšaukiu visus savo šiuo metu vykdomus projektus. Aš labai gailiuosi už neigiamą dėmesį, užgriuvusį mano vadybininką Dave Becky, kuris tik stengėsi suvaldyti mano sukeltą situaciją. Aš atnešiau tik vargą ir sunkumus žmonėms, kurie dirbo su manim FX ir kurie tikėjo filmo idėja. Aš sukėliau skausmą savo šeimai, draugams, vaikams ir jų motinai.

Savo ilgą ir sėkmingą karjerą leidau kalbėdamas ir sakydamas viską, ką tik noriu. Dabar atsitraukiu ir ilgą laiką klausysiuos. Ačiū, kad skaitėte.“

Originalas anglų k. New York Times

*****

Jeigu jums patiko šis tekstas, galite savo nuožiūra atsidėkoti už darbą per PayPal

“Taip, tie pasakojimai yra tiesa.“

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Kai skaičiau straipsnį “Narsicizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų“, mane apėmė toks jausmas, kad kiekvienam sakiniui turiu antitezę. Kągi, teks rašyti. Pakrypęs tekstas yra ištraukos iš originalaus straipsnio, publikuoto Psichika.eu.

Ne vieną tyrimą atlikusių sociologų nuomone, šiuolaikiniams žmonėms yra būdingas polinkis į narcisizmą. Jį skatina naujosios technologijos ir socialinių tinklų plėtra, pakeitę žmonių bendravimą. Mokslininkai mano, kad narcisizmas taps viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų.

Mano nuomone, narsicizmas nėra nauja epidemija. Taip, šiuolaikinis pasaulis sudaro sąlygas būti matomiems ir reikštis viešai žymiai labiau nei anksčiau, bet tai gali daryti ir sėkmingai daro ne tik narsicistinių polinkių turintys žmonės, bet ir intravertai, kuriems atsistoti prieš minią žmonių ant bačkos gatvėje ir nuvesti juos į revoliuciją sapnuojasi gal tik naktį.

speaker_at_occupy_wall_street_2011_shankbone

Socialiniai tinklai nėra savaime narsicizmo priežastis. Tai yra tik terpė, kurią narcizai gali naudoti savo reikmėms tenkinti. Tačiau piktybiniams narcizams būdingos savybės išnaudoti kitus galėjo būti lygiai taip pat sėkmingai taikomos ir prieš kelis šimtų metų, kai buvo vergija ir žmogaus teisių nebuvimas leido jiems siautėti nepalyginti žiauriau nei dabar.

Labai tikiuosi, kad plintant žinioms apie vaikystės traumas ir kas yra pakankamai gera tėvystė, daugėja šeimų, kuriose vaikai turi jiems klestėti leidžiančią vaikystę, o ne psichologinę koncentracijos stovyklą, kurioje sužalojami visam gyvenimui.

Meilė savo atvaizdui

Terminas „narcisizmas“ anaiptol nėra naujas. Jau prieš du tūkstančius metų Ovidijus poemoje „Metamorfozės“ aprašė mitą apie jaunuolį medžiotoją Narcizą, kuris buvo labai gražus. Kartą medžiodamas jis vandenyje atsitiktinai pamatė savo atspindį ir jį įsimylėjo. Jaunuolis žiūrėjo į savo atvaizdą tol, kol numirė, nepajėgdamas pasitraukti iš tos vietos. Ten, kur jis stovėjo, išaugo gėlė, pavadinta narcizu. Šiandien narcizais vadinami save įsimylėję žmonės, kuriems gyvenime svarbiausia – jie patys.

Būti svarbiu sau pačiam nėra patologija. Atvirkščiai – tai sveikos psichikos požymis. Jeigu aš esu sau svarbus, tai aš rūpinuosi savimi, tenkinu savo poreikius ir dėl to jaučiuosi gerai, esu patenkintas savimi ir savo gyvenimu. Aš esu laimingas žmogus, dėl to kitiems malonu mane matyti, mano patenkintos akys pasitinka ir kitus žmones su meile. Tai yra ne narcizo, o sveikos psichikos žmogaus portretas.

Autorė šia pastraipa tarsi teigia tarp eilučių, kad yra blogai būti svarbiu sau pačiam. Narsicizmo esmė yra ne tame, kad narcizui jis yra svarbiausias. Narsicizmo esmė yra tame, kad narcizas, norėdamas įrodyti sau pačiam, kad jis yra svarbus, savo poreikiui tenkinti išnaudoja kitus žmones. Ir tai daro juos puldamas, žemindamas, versdamas elgtis ir kalbėti prieš jų valią, menkindamas, fiziškai ir sukeldamas žalą kitiems žmonėms.

Paprastai narcisizmą, kuris yra ne patologija, o tiesiog psichologinė savybė, visuomenė smerkia.

Įdomu, kas spaudinėja Like Facebooke, kol visi smerkia?

Totalitarinėse visuomenėse bet kokios narcisizmo tendencijos būdavo užgniaužiamos, bet kokios individualizmo apraiškos visaip smerkiamos, žmonėms teigiama, kad gėda išsiskirti iš minios, kad reikia savo interesus aukoti dėl daugumos.

Individualizmas ir narsicizmas yra du skirtingi dalykai. Aš galiu būti išskirtinė asmenybė, rašyti eiles, vaikščioti labai originaliai apsirengusi ir visaip kaip būti individualybe, kol aš neverčiu kitų žmonių tenkinti mano poreikius būti žymia, garbinama ar žinoma, tol čia ne narsicizmas.

Manau, kad totalitarinėse visuomenėse narcizui yra puikios sąlygos klestėti. Kadangi narcizai paprastai dėl savo asmeninių savybių gerai lipa karjeros laiptais ir pasiekia aukštų postų, juose totalitariniuose režimuose yra nevaržoma laisvė reikštis visiems blogiausiems narcizams. Diktuoti savo nuomonę ir tikėtis, kad ji bus beatodairiškai priimama ir garbinama kartu su ją išsakiusiu asmeniu. Jeigu ne, nevaržomos sąlygos naikinti savo priešus.

Šiandien visur teigiama, kad pirmiausia reikia mylėti save, o tik paskui visus kitus. Ši mintis gal ir nėra bloga, bet kur ji gali nuvesti?

Ši mintis yra visiškai teisinga. Žmogus, mylintis save, yra ne narcizas, o narcizo priešingybė. Toks žmogus sveikai patenkina savo gyvybinį poreiki jaustis, kad “su manim viskas iš esmės gerai“. Tai yra jo vidinis jausmas, tarsi žinojimas. Jis gyvena remdamasis šiuo baziniu įsitikinimu.

Narcizas tuo tarpu, atvirkščiai, jis verčia kitus žmones sistemingai elgtis taip, kad jų žodžiai ir elgesys įrodinėtų narcizui, kad su juo ne tik kad yra viskas gerai, bet kad jis yra geresnis už kitus. Sveikos vidinės nuostatos nebuvimas verčia narcizą bet kokia kaina, net jei reiktų taikyti prievartą prieš kitus žmones, ieškoti perdėto savęs patvirtinimo išorėje.

Narcisizmo pradmenys – šeimoje

Šiuolaikiniai tėvai vaikams nuolatos kalba apie jų unikalumą. Jei trejų metų vaikas gali padeklamuoti porą eilėraščių ir nupiešti kreivą namelį, jis skelbiamas vos ne genijumi. Skųsdamasis dėl konfliktų vaikų darželyje arba mokykloje, vaikas gali išgirsti: „Tu juk toks geras ir protingas, o jie visi – kvailiai, nekreipk dėmesio!“ Štai jis ir įpranta laikyti save „išrinktuoju“, o kitus – „kvailiais“.

Narsicizmo pradmenys tikrai yra šeimoje. Ir iš tiesų pagyros pastaruosius dešimtmečius buvo vyraujanti vaikų auklėjimo kryptis. Tačiau, mano nuomone, ne nepagrystos pagyros yra tikroji priežastis, lemianti narsicizmo kaip asmenybės sutrikimą išsivystymą. Pagyros gali prisidėti, tačiau tam, kad taip stipriai paveikti asmenybės vystymosi eigą, kad ji sutriktų, reikia kažkokio žymiai stipresnio veiksmo.

Ir tai perdėta vaiko kritika, baudimas, tėvams nepriimtinų vaiko savybių visiškas atstūmimas. Pavyzdžiui, jei berniukas verkia, tėvas jį sumuša. Jei šalia tokio perdėtai žiauraus elgesio su vaiku, jam pademonstravus tėvams nepriimtiną jo asmenybės pusę, kartu eina meilės ir dėmesio davimas tik už ypatingus pasiekimus, tai jau supurena deramą dirbą narsicizmui. Pavyzdžiui, tas pats žmogus, apie kurio sumušimą kątik papasakojau, jį tėvai išleido į mokyklą dviem metais anksčiau nes jis buvo toks protingas, kad jau sprendė mokyklinius uždavinius, būdamas 4 metukų amžiaus. Jis prisimena, kaip tėvai žavėjosi jo genealumu, tačiau daugelį mokyklos metų prisimena kaip košmarą, nes teko nuolatos kovoti su vyresniais už save ir jėgos buvo nelygios. Jį tėvas primušė, žinoma, kai jis parėjo namo verkdamas dėl to, kad jį nuskriaudė vyresni klasiokai.

Žemos savivertės žmonių virtuali sėkmė

Vystantis aukštosioms technologijoms, narcizų gyvenimas gerokai palengvėjo. Juk dabar nėra būtina aplinkiniams rodyti tikrąjį veidą, norint gauti dėmesio porciją. Tarkime, „Facebook“ kasdien apsilanko 936 mln. lankytojų. Kaip rodo sociologiniai tyrimai, socialiniais tinklais dažniausiai žavisi būtent narcizo polinkių turintys žmonės.

Narcizams būdinga bandyti pasirodyti geresniems, protingesniems, sėkmingesniems, negu yra iš tiesų. Jei narcizas apsilankė kokioje nors prestižinėje vietoje, pavyzdžiui, elitiniame klube, būkite tikri – jis paskyroje būtinai paskelbs dešimtį labiausiai vykusių nuotraukų, kad kiti jam pavydėtų. Net jei ten pateko visiškai atsitiktinai. Narcizai labai mėgsta fotografuoti savo mašinas ir butus net jei juos išsinuomojo arba nusipirko už skolintus pinigus. Dar narcizai ypač mėgsta asmenukes. Fotografuojasi su žinomais žmonėmis (kurie veikiausiai vėliau nė neprisimins savo atsitiktinio pažįstamo) arba palydovais, turinčiais visus aukščiausios klasės atributus: vyras gali nusifotografuoti su gražia ir gerai apsirengusia modelio tipo mergina, moteris – su ponu brangiu kostiumu, stovinčiu prie bentlio… Ir tai visai nereiškia, kad jų santykiai yra artimi.

Aprašytas elgesys yra narsicistinis. Tačiau jeigu tai yra vienintelė žmogaus narsicizmo apraiška, tai nieko čia baisaus. Kiti tokie patys tuštučiai tas nuotraukas laikina ir žavisi arba pyksta. Esmė yra tokia, kad žmogus, įkeldamas nuotrauką į Facebook nors ir ieško popierinės šlovės, jis niekam nedaro nieko blogo. Kas nori, tas ir spaudinėja mygtukus po tokia nuotrauka. Kol tai vyksta laisvanorišku pagrindu iš visų pusių, tol viskas yra tvarkoj ir gali vykti kiek tik nori.

Tačiau jeigu jus kažkas apšmeižė jūsų bendram draugui vien dėl to, kad nepaspaudėt “patinka“ prie 7 selfio per dieną, tai jau yra trikampio kūrimas norint jums atkeršyti už tai, kad nesušėrėt narcizo ego virtualaus torčiuko gabalo. Ne selfiai ir ne paskui tuštybę nusitęsusios eilės yra problema. Problema yra ten, kur vienas žmogus taiko spaudimą tam, kad priverstų kitą žmogų elgtis taip, kaip tas nenori vien tam, kad išpūstų savo reikšmingumą.

Įdomu tai, kad tie žmonės, kuriuos pažįstu asmeniškai, kurie, mano nuomone, turi stipriai išreikštų narcizo bruožų, pusė jų apskritai neturi facebooko paskyros. Kita pusė facebooką naudoja, tačiau itin apdairiai skelbia asmeninę informaciją. Taip, pastarieji tikrai naudojasi socialiniu tinklu įspūdžiui apie save formuoti. Ir nors jų keliamos nuotraukos yra tikrai atrinktos kaip gražios, tai nėra žmonės, kurie tai daro įkyriai dažnai.

Narcizai taip pat mėgsta pasakoti apie sėkmę ir gyvenimo įvykius, net nereikšmingus, kaip darbo vakarėlis arba vakarienė restorane, ir reikšti gilias mintis, dažnai kur nors nusirašytas. Jie nepraleis progos išreikšti nuomonę bet kokiu klausimu – tik tam, kad ką nors pasakytų.

Dar klausimas, kame daugiau žalos, kalbėti apie savo sėkmes ar nepaliaujamai dejuoti, kas yra būdinga lietuvių kultūrai. Manau, šioje situacijoje skiriamasis bruožas turėtų būti, ar jūs, bendraudami su žmogumi, pakaitomis gaunate kalbėti ir esate išklausytas maždaug tiek pat, kiek leidote kalbėti ir klausėte kito. Chronometru matuoti nebūtina, bet jeigu prabendravote su žmogumi 3 valandas ir iš jų maždaug 1,5 val. kalbėjo jis apie savo pasiekimus ir sėkmę, ir tiek pat laiko jūs apie savo nesėkmes, ir jus išklausė, vadinasi, bendraujate ne su narcizu. O apie ką kalbate ir jo klausote, renkatės jūs patys. Ir ar vėl eisite susitikti klausyti narcizo monologų antrą kartą.

Apibendrinant, socialiniai tinklai ir jų plėtra nėra narsicizmo epidemijos priežastis. Tiksliau, netgi pačios epidemijos nėra. Tiesiog narsicizmas kaip reiškinys yra įvardinamas, aiškiau suvokiamas, apie tai daugiau kalbama. Todėl ir susidaro įspūdis, kas anksčiau to nebuvo, o dabar yra.

Narcizai buvo visais laikais, tik anksčiau tai būdavo nurašoma konkretaus žmogaus charakteriui.

Na, o straipsnis mane nuvylė, nes jame neradau nei vieno teisingo sakinio. Nors visi sakiniai parašyti gramatiškai teisingai, iš esmės jo vertės tik tiek, kaip kad pasakyti, kad viskas, kas geltona yra kiaušinienė.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos iš Wickimedia

Kame problema, kad žmonės deda daug selfių į Facebook´ą, taip ir neatskleista. Na, tingisi visus laikinti, teisingai. Mano akimis, vienintelė reali su tuo susijusi problema yra ta, kad daugybei duomenų saugoti reikalingi dideli duomenų centrai, ir jų aušinimas prisideda prie klimato atšilimo.

 

Komentaras straipsniui “Narcisizmas tampa viena didžiausių XXI a. visuomenės problemų?“

Kur yra mano antroji pusė?

Nors ne su viskuo sutinku, ką propaguoja Tomas Girdzijauskas, tačiau čia išsakytos jo mintys pasirodė įdomios. Dalinuosi.

Iliustracija iš Wickimedia Commons

Potencialiai tinkamų “antrųjų pusių” žmonijoje yra gana daug. Tačiau ieškantieji prasilenkia dėl nebrandumo. Tai reiškia, kad dar ne laikas.

Problema yra ieškančiajame, jo brandume, iš ko išplaukia ir jo filtras, per kurį jis atpažįsta, atsirenka.
Arba tiksliau – jo savybių artume iki ieškomos “antrosios pusės” savybių.

 http---www.pixteller.com-pdata-t-l-209597

Jei jis aktyviai, nuoširdžiai ieško – pats ieškojimo procesas jį brandina, duoda svarbią patirtį ir suvokimą apie save ir “antrąją pusę”. Pradžioje jauni žmonės gan paviršutiniškai suvokia ko jie nori, dažniausiai vadovaujasi filmų stereotipais, todėl sunkiai pataiko į teisingą žmogų. Tačiau patirtis laipsniškai atveria akis ir ieškantysis pagaliau pradeda suprasti kas jis pats yra, kokia jo paties objektyvi, reali vertė priešingos lyties požiūriu ir kaip ieškoti be iliuzijų. Šį epizodą galima pavadinti savęs suderinimu arba “tiuningu”, taip kaip radijo aparate pagaunama teisinga banga.

Jei jauni žmonės elgtųsi teisingu būdu, intensyviai, su teisingomis instrukcijomis – surastų “antrąją pusę” gana greitai.

“Antroji pusė” gali būti…

View original post 216 more words

Kur yra mano antroji pusė?

Kelias iš vaikystės traumų

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

“…norint pokyčio, mes privalome išmokti adekvačiai, pilnai ir sąžiningai kalbėti apie tai, ką aš iš tiesų matau ir girdžiu, ką iš tiesų jaučiu ir galvoju apie save ir kitus, kitų žmonių akivaizdoje. Nemeluodami sau, neslėpdami nuo savęs savo vaikystėje patirtų traumų, pripažindami ir leisdami sau išgyventi tuos jausmus, kurių tuomet negalėjome išgyventi, savo vaikystės traumas mes transformuojame į suaugusio žmogaus brandą. Buvę įvykiai tampa vertingu patyrimu, o ne lieka kompleksų ar nesąmoningų scenarijų pavidale. Antra, tektų peržiūrėti savo vertybes, pasaulėžiūrą ir atsisakyti trukdančių gyventi įsitikinimų. Trečia, reikėtų prisiimti atsakomybę už savo gyvenimo laimę pačiam, atleidžiant nuo šios atsakomybės savo mamą. Ketvirta, reikėtų atsiprašyti savo mamos už visus jos adresu išsakytus žodžius, net ir už visas, garsiai neišsakytas mintis, kurios sklido jos adresu.“

Pilnas straipsnis – čia

Lina Vėželienė

Kelias iš vaikystės traumų

Pavydas draugystėje

“Pavydas – labai įdomus ir paslaptingas jausmas. Draugystėse jis linkęs maskuotis po įvairiomis kaukėmis: globėjiškumo, pataikavimo, sentimentalumo, įkyrumo, netgi po rūpesčiu, nuolankumu, noru padėti, geranoriškumu. Kad ir kaip gražiai viskas būtų pateikta, pavydintis bičiulis labai lengvai išsiduoda, kai reikia pasidžiaugti draugo sėkme ar pergale. Todėl yra sakoma, kad tikras draugas, ne tik tas, kuris nelaimėje nepalieka, bet ir tas, kuris geba pasidžiaugti kartu su tavimi. Įsivaizduokite, kad jūsų bičiuliui pasisekė, išlaikė egzaminą, geriau už jus, gavo paaukštinimą tarnyboje, susirado puikią merginą ir jei, visa tai matant, jūsų širdyje kažkas ima ir (tiesiog fiziškai jaučiate) kaip susigniaužia, staiga suvokiate, kad iš tiesų jums tas nelabai patinka – tai pavydas.“

Nuotrauka iš Flickr.com
Nuotrauka iš Flickr.com

Pilnas straipsnis – čia.

Lina Vėželienė

Pavydas draugystėje

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “

Seku vieną blog´ą apie knygas, ir šiandien perskaičiau vienos knygos aprašymą.

Pasirodo, yra knyga apie tai, kaip (greičiausiai) Aspergerio sindromą turintis vyra ieško sau žmonos.

Bus tikrai įdomu paskaityti! O kol pati neskaičiau, dalinuosi skaičiusios įspūdžiais:

Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “.

6.7. Graeme Simsion ,,Projektas ,,Rožė“ “