Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Narcizas be sielos

Narcizas (ar narcizė) negali pakelti bet kokio savo trūkumo. O juo kiekvienas žmogus turi trūkumų, ar kažką padaro ne idealiai. Tai yra visa žmogiškos būties esmė – būti netobulu.

Paaiškėjus, kad padarė klaidą, kitas žmogus liūdi, apgaili savo sprendimą, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neteisingas.

Narcizui tai yra nepakeliama. Jis negali suvokti, kad JIS galėjo kažką nuspręsti ne taip, pasielgti neteisingai arba kad apskritai jis turi kažkokį neigiamą charakterio bruožą. Jei tiktai kažkas tokio gresia išlįsti į dienos šviesą, narcizas tuojau pat turi tai paneigti.

Todėl narcizas turi atsisakyti savo žmogiškumo. Jis turi paneigti patį save. Nuolatos neigdamas save ir savo žmogiškumą, narcizas praranda sielą. Tam, kad galėtų išgyventi, narcizas išranda dirbtinį savęs suvokimą, netikrą aš.

Netikras aš yra toks, kokio narcizui reikia. Jis turi tik tas savybes, kurios narcizui atrodo teigiamos ir jis turi tokias galias, kokios narcizui būtinos. Bet tai yra dirbtinis darinys, jis neturi sielos.

Nuotr. aut.

Apie narcizą

Jis nužudys tavo sielą su šypsena veide.

iš interneto platybių

 

Sasha Stone nuotr. iš Wickimedia Commons

Narcizams neįmanoma įtikti

Disociacija

Dažniausiai duodamas pavyzdys apie disociaciją – tai kai neprisimeni, kaip įprastu keliu nuvairavai iki darbo. Dar gali būti, kad pasižiūri į laikrodį, kažkur dingo valanda laiko, o tu nieko neveikei, gal į sieną žiūrėjai, ar į ekraną, tiesiog nepastebėjai, kur ji prapuolė. Dar gali pasireikšti, kai nejauti emocijų. Kažkas vyksta neįprasto, baisaus, išgirsti blogas naujienas, o reaguoji kaip į eilinį pranešimą, lyg nepaliečia kažko viduje. Nors kitu atveju reaguotum normaliai. Kai kurį laiką atrodo, kad kūnas tarsi ne mano, nejaučiu, kaip einu arba reikia eiti ir nelabai galiu. Gali būti, kad jūs esate įprastoje aplinkoje, pvz. kavinėje su šeimos nariais, o jie jus kalbina ir jūs kurį laiką kaip ir nereaguojate, lyg jie būtų toli, lyg jų balsai girdėtųsi tyliau nei įprastai. O jie klausia: “kur tu buvai paskendęs?“

Gali būti, kad per egzaminą, egzaminuotoju uždavus klausimą, studentas nebežino, ar jis susimąstė pora sekundžių, ar jis nieko nesakančiu žvilgsniu spokso į dėstytoją jau 5 minutes. Gali nutikti darbe, kai svarbaus pasitarimo metu balsai ima tarsi tolti, girdėtis silpniau, pasidaro nebeaišku, ką žmonės kalba, gali aplinka darytis tokia pablukus, gali pradėti atrodyti, kad žmonės ir daiktai yra sudaryti iš pikselių.

Kaip pastebėjote iš pavyzdžių, disociacija tai yra tarsi laikinas atsijungimas nuo kažkokio realybės aspekto: artai nuo laiko, ar nuo savo emocijų, ar nuo kūno pojūčių ar pan. Dar gali būti toks jausmas, kaip kybojimas tuščioje erdvėje, tuštumoje, rūke. Tai atsijungimas nuo aplinkos. Gali būti atsijungimas gana stiprus, kai žmogus staiga nebežino nei kas jis, nei kur jis yra, nei kelinti metai, kiek valandų ir pan.

Pirmiausia, disociacija yra normali sveiko žmogaus funkcija. Ji yra skirta įsijungti automatiškai tuomet, kai psichika pervargsta, kai jai reikia poilsio, kai reikia pailsėti ir atgauti jėgas. Tai toks vidinis organizmo jungtukas, kuris iš dalies išjungia organizmo funkcionavimą be šeimininko sąmoningo sprendimo. Tam, kad jį apsaugotų nuo perdegimo. Visi žmonės šiek tiek kartas nuo karto disocijuojasi.

Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, augant blogomis sąlygomis, kur daug chaoso, įtampos, smurto ir vaikas nuo tos aplinkos negali pabėgti, disociacija yra vienintelis būdas trumpam atitrūkti nuo nepakeliamos realybės ir taip neišprotėti. Disociacija tarsi savaime labiau išsilavina dėl buvusių aplinkybių. Ir jeigu yra likusi vaikystės trauma arba KPTSS, tuomet suaugęs žmogus linkęs disociaciją patirti žymiai dažniau ir stipriau, t.y. panirti į ją giliau nei kiti žmonės.

Bet kuriuo atveju disociacija iš esmės yra sveiko organizmo funkcija, kurios tikslas ir yra palaikyti sveiką psichiką, tačiau kai ji pasireiškia dažnai, trunka ilgai ir yra stipri, gali pradėti kenkti normaliam kasdieniniam funkcionavimui. Pvz. gali būti sunku susikoncentruoti mokantis ar sunku dirbti.

Esktremaliais atvejais disociacija gali tiek išsikeroti, kad tai gali tapti psichikos sutrikimu. Pavyzdžiui, kai vienas žmogus ima skirtingose aplinkybėse funkcionuoti kaip skirtingos asmenybės, kurios nieko nepamena viena apie kitą, kurios mėgsta skirtingai elgtis, rengtis, skirtingą maistą ir t.t. Arba kai žmogus atsipeikėja kitame mieste, o kaip jis ten pateko ir kodėl jis čia, jis visiškai nežino. Tuomet disociacijos funkcionavimas tampa tokiu išsikerojusiu, kad ima kelti pavojų pačiam žmogui.

Tačiau vistik daugeliu atvejų, net kai disociacija yra stipriau pasireiškianti, ji vistiek yra sveikas reiškinys, padedantis išlaikyti balansą. Disociacija dažnai pasireiškia narsicistinių ir kitų manipuliatyvių asmenų partneriams (tiek darbo, tiek asmeniniams), su būnant su jais, aplinka nėra palanki normaliam psichikos funkcionavimui, ji yra dažnai persunkta realybės iškraipymų, neakivaizdžios prievartos, nuolatinio keitimosi be atskaitos taško, neaiškumo, nerimo ir kitokių įtampų. Nuodingiems partneriams kito žmogaus dažna būsena, kai jis skendi kaip rūke yra naudinga, nes tai yra būsena, kurioje jis nėra pilnai čia ir dabar, jis pilnai nemato ir nesuvokia realybės, negali greitai ir tiksliai reguoti į visokias manipuliacijas jais, todėl ši būsena emociniams grobuonims yra labai palanki. Jie gali lengviau daryti su savo aukomis tai, ką nori. Tuo sukeldami dar didesnį polinkį į disociaciją.

Kad straipsnis nebūtų per ilgas, kitą sykį parašysiu apie išėjimo iš disociacijos būdus.

Donaldas Trumpas – pavojingas narcizas

Nuo pat pirmo momento, kai tik buvo paskelbta, kad Donaldas Trumpas yra oficialus kandidatas į JAV prezidento postą, buvo daugybė nuomonių, kad jis – narcizas. Šiais laikais ši etiketė klijuojama dažnai, greitai ir praktiškai ant bet ko, todėl aš neskubėjau vertinti. Tai, kad jis taškosi į kairę – dešinę nepamatuotais pasisakymais, susipriešindamas beveik su visais žmonėmis, matėsi iš pat pradžių. Atrodo, tik išsižioja jis, ir dar vienas perliukas pigių pelės paspaudimų besivaikančiai žiniasklaidai. Tad pas jį tie perliukai žiro ir žiro, aš manau, dalis publikos savotiškai ir atbuko nuo to neapykantos ir įžeidinėjimų srauto.

O ir egocentrizmas tokio dydžio, kad vis stebėjausi, kaip tai gali tilpti į vieną žmogų.

Ir nors ne vienas mano labai gerbiamas žmogus, kurie iš esmės stipriai formuoja mano nuomonę apie narsicizmą kaip reiškinį, sakė, kad D. Trump´as yra narcizas, aš vis dar nenubraukdavau klaustuko prie šio klausimo. Iš esmės dėl to, kad tam, kad eitum į tokias pareigas kaip vienos didžiausių ir galingiausių valstybių pasaulyje prezidento, jau savaime reikia super geros nuomonės apie save, didelio pomėgio būti dėmesio centre, viešo privataus gyvenimo, galios troškimo ir t.t.

Tačiau keletas paskutinių į viešumą iškilusių faktų suformavo ir mano nuomonę šiuo klausimu. Dabar ir aš įsitikinau, kad kandidatas į JAV Prezidento postą ančiuko vardu iš komiksų yra pavojingas narcizas.

Garsus britų verslininkas Ričardas Bransonas savo internetiniame dienoraštyje paskelbė apie savo turėtą susitikimą su D. Trumpu. Jis rašo, kad šis susitikimas buvo netikėtas, nes jis nežinojo, apie ką bus kalba, bet jis jau buvo pakankamai didelis ir įtakingas verslininkas, dėl ko R. Bransonas su juo susitiko. Jį labai nustebino, kad pagrindinė susitikimo dalis buvo ne kalba apie kažkokius naujus bendrus verslo projektus, o apie tai, kad kažkada, kai Donaldas Trumpas paprašė kažkokių žmonių pagalbos, šie atsisakė jam ją suteikti. Na, normalus ribų nustatymo veiksmas, sakyčiau, sveiko elgesio pavyzdys. Tačiau kas labiausiai nustebino serą Bransoną buvo tai, kad D. Trumpas kalbėjo, kaip jis paskirs visą savo likusį gyvenimą tiems žmonėms sunaikinti.

Aš suprantu, kad visko gyvenime pasitaiko, ir mes esame visi turėję situacijų, kai kažkada kažkieno paprašėme pagalbos ir jos nesulaukėme, nors labai tikėjomės. Galbūt buvo skaudu, netikėta, galbūt kažkiek pagiežos ar neteisybės iki šiol nešiojamės užanty, arba bent jau neskubame šiandien patys padėti tiems žmonėms. Tačiau juk nekalbame apie tai per darbo pokalbį su būsimu darbdaviu ar su galimu partneriu, aptarinėdami bendrą projektą. Tuo labiau, nesikviečiame kuo žinomesnio žmogaus tam, kad papasakotume jam, kurių žmonių gyvenimus sunaikinti tapo mūsų gyvenimo misija. Apskritai, nedarome keršto mums neįtikusiems žmonėms mūsų gyvenimo strateginiu planu. Taip elgtis gali tik piktybiniai narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą.

Antras punktas, kuris galutinai paveikė mano nuomonę D. Trumpo narsicizmo klausimu – tai, kad jis praktiškai tiesiai šviesiai viešai pasisakė apie tai, kad pažeisti įstatymus tuo atveju, jei tai jam padės laimėti rinkimus, yra sveikintinas dalykas.

Būtent narcizai, patyrę narsicistinį sužeidimą, pajutę tariamą grėsmę savo atžvilgiu gali eiti taip toli, kad jie neturi jokių ribų. Kad jie gali net savo gyvenimą paskirti kitų žmonių žlugdymui. Tačiau įstatymai jiems irgi neturi jokios reikšmės, jeigu jie prieštarauja jų interesams.

Nuotrauka iš Wickimedia

Tai nėra tik juokingos išvaizdos komedijinis personažas, rinkimų stebėtojams visame pasaulyje kuriantis nemokamą linksmą šou. Šis žmogus, jeigu taptų Amerikos prezidentu ir taip įgautų praktiškai neribotą politinę galią, jis nejaustų jokios ribos, kovodamas dėl jam neįtikusių žmonių. Šiems žmonėms nėra nieko švento, nėra jokie nuostoliai per dideli, nėra niekas per brangu, kas juos sustabdytų. Nei kitų žmonių gyvybės, gyvenimai, nei jų pačių vaikai, niekas. Todėl tai būtų labai liūdnos dienos ne tik Amerikos, bet ir visos žemės gyventojams.

Jie yra neprognozuojami blogąja prasme. Aš neturiu susidariusi nuomonės apie jo konkurentę, tačiau labai tikiuosi, kad jis prezidentu netaps. Kad jis prieš juo tapdamas įsigis pakankamai priešų, kad juo netaptų.

Jei norite daugiau sužinoti apie narcizus, sekite naujienas, kitų metų pradžioje turėtų pasirodyti pirmoji knyga apie narcizus lietuvių kalba. O jeigu jūsų situacija aštri ir negalite laukti, susisiekite dėl konsultacijos.

 

 

 

Ribinio asmenybės sutrikimo ryšys su vaikystės trauma

Tyrimai parodė, kad 87% ribinį sutrikimą turinčių žmonių patyrė stiprias vaikystės traumas arba apleistumą iki 7 metų amžiaus.

Informacija iš Bessel van der Kolk pranešimo Jeilio universitete, 15:50 min.

 

KPTSS diagnostiniai kriterijai

Tam, kad žmogui būtų nustatytas kompleksinis potrauminis streso sindromas arba sutrikimas (KPTSS), jo nusiskundimai turi atitikti šiuos kriterijus:

(I) Pakitusi savireguliacija:

(turi atitikti A ir vienas tarp B ir F)

A. dažnos afekto būsenos

B. dažni pykčio pasireiškimai

C. destruktyvus elgesys savęs atžvilgiu

D. polinkis į savižudybę

E. lytinio elgesio sutrikimai

F. padidėjęs potraukis užsiimti rizikinga veikla

 

(II) Suvokimo ir dėmesio pokyčiai

(turi atitikti vienas iš jų)

A. atminties sutrikimai

B. trumpalaikiai disociacijos epizodai arba savęs suvokimo praradimas

 

(III) Savęs suvokimo pakitimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. neefektyvumas (“aš nesugebu“)

B. nepataisoma žala (“su manim yra kažkas iš esmės negerai“)

C. dažna ar nuolatinė kaltė ir perdėta atsakomybė

D. stiprus ir dažnas gėdos jausmas

E. niekas manęs nesupranta

F. menkumo, nesvarbumo jausmas

 

(IV) Pakitimai santykiuose su kitais

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. negalėjimas pasitikėti

B. pasikartojantis atsidūrimas aukos rolėje

C. kitų pavertimas auka

 

(V) Somatiniai nusiskundimai

(turi atitikti bent du iš šių)

A. virškinimo sistemos sutrikimai

B. chroniški skausmai

C. širdies ir plaučių problemos

D. konversinių sutrikimų simptomai

E. seksualinės problemos

 

(VI) Prasmės suvokimo pokyčiai

(turi atitikti bent vienas iš jų)

A. neviltis ir beviltiškumas

B. anksčiau turėtų įsitikinimų praradimas

 

Šaltinis (anglų k.)

Nuotrauka iš Wickimedia Commons

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Narcizas pasirodys žemiausiame Jūsų gyvenimo taške

Kiek žvelgiu į savo gyvenimą ir analizuoju, kiek girdžiu pas mane ateinančių konsultuotis žmonių istorijas, kiek skaitau specifinę literatūrą, visur matau tą pačią tendenciją – narcizas atsiras jūsų gyvenime pačiu jums sudėtingiausiu momentu.

Dabar manau, kad tai vyksta visiškai neatsitiktinai. Žmonės, kurie yra ne narcizai, turi tokį žmogišką jausmą savyje – tai atjautimą kitoms gyvoms būtybėms. Mes matome sužeistą gyvūnėlį, mums norisi jį išgelbėti, parsinešti namo ir pagydyti. Mes matome kitą kenčiantį žmogų, mums norisi jam padėti. Jei negalime padėti – kankinamės. Tai – empatija.

Todėl kai mūsų gyvenime pasirodo narcizas, atrodo, kad pats dievas jį mums atsiuntė. Dar turint omeny jo elgesį pradinėje santykių fazėje, atrodo, kad tai buvo geriausia, kas mums galėjo atsitikti. Problema yra tame, kad mes manome, kad pats jo pasirodymas mūsų gyvenime narcizo širdyje kyla iš noro pagelbėti mums sunkią akimirką. Todėl esame dar dvigubai dėkingesni, kai žinome, kad į mūsų gyvenimą atėjo žmogus padėti tuomet, kai mes galime mažiausi jam duoti, kai patys nepastovime ant savo kojų.

Čia ir yra spąstai, kurie po kiek laiko užsidaro kietais gniaužtais ir sukelia daugybę kančių. Esmė yra tokia, kad mes net negalime pagalvoti, kad kitas žmogus, kuris atrodo toks geras, kupinas pagalbos ir geranoriškumo, iš tiesų yra vedinas visai ne taurių jausmų, o yra grobuonis. Sakau tai labai atsakingai.

Narcizas veikia kaip hiena. Hiena neseks silpstančio gyvūno iš noro jam padėti pasveikti. Vienintelis dalykas, kuris jam iš tiesų yra svarbus – tai kad jūs ir esate pakankamai silpnas, kad tiktumėte jam kaip grobis. Jis nenori eikvoti savo jėgų, ir greičiausiai tuščiai, bandydamas pavergti sveiką, savimi pasitikintį, džiugų žmogų, tvirtai stovintį ant savo kojų. Tokio žmogaus pajungimas į savo narsicistinį pasaulį, kur viskas vyksta tik pagal narcizo primestas taisykles, pareikalaus iš jo daug jėgų ir greičiausiai neduos jokio rezultato. Nes kažkokiu momentu tas žmogus tiesiog pavargs nuo narcizo manipuliacijų ir smegenų plovimo akcijų ir jis pasiųs jį po galais.

Todėl narcizas labai sąmoningai renkasi žmones, kurie yra kažkuo akivaizdžiai silpnesni. Geriausia, jeigu jie išgyvena esminę gyvenimo krizę. Taip, tai yra labai žiauru. Tačiau suvokti, kad tokių žmonių yra, kurie neturi nei kruopelės sąžinės, yra labai svarbu. Ir geriau šią mano siūlomą raudoną piliulę praryti dabar, negu po daugybės kartu pragyventų metų su suniokota savivoka.

Tokio lygio beširdiškumą normaliam žmogui yra be galo sudėtinga suvokti. Ir tai atrodo neįtikinama iki pat to momento, kol pats nesi patyręs, nes kitaip ir nepatikėsi. Nes esminė prielaida, kuria remiamės mąstydami yra ta, kad visi žmonės yra tokie patys, kaip ir mes patys. Taip mes patys apgauname save, pagal nutylėjimą mūsų smegenims narcizui priskyrus gebėjimą atjausti kitą žmogų.

Turite suprasti, kad ne veltui narsicizmas yra oficialus asmenybės sutrikimas. Tai yra tam tikras savybių rinkinys, kuris labai stipriai įtakoja tai, kaip žmogus funkcionuoja. Ačiū dievui, ne visi žmonės yra narcizai, yra ir normalių žmonių, kurie turi tiek empatijos grūdą, tiek turi sąžinės. Tačiau ši informacija labiau skirta žmonėms, kurie susidūrę su narcizais ir ieško atsakymų, nes jaučia, kad kažkas jų gyvenime stipriai ne taip, tačiau neranda loginio paaiškinimo, kas tai. Jeigu čia radote atsakymų, nepatingėkite, brūkštelkite komentare nors kelis žodžius.

Taip pat labai prašyčiau žmones, kurie mano, kad turi reikalų su narcizu, parašyti komentaruose, ar jų gyvenime irgi atsitiko taip pat – ar narcizas irgi pasirodė eteryje tuomet, kai jūs buvote žemiausiame savo gyvenimo taške? Kai buvote labiausiai pažeidžiama (-s)?

Todėl pigiuose žurnaluose rašomos nuvalkiotos tiesos, tokios kaip “pirma mylėk save, o tada galėsi mylėti ir kitą“ yra iš tiesų ne pigūs žurnalistų triukai. Turintiems reikalų su narcizu tai yra esminė gynybinė taktika – esant sudėtingai gyvenimo situacijai reikia iš visų jėgų stengtis kaip įmanoma greičiau atsistoti ant kojų, sustiprėti, atsigauti, normalizuoti ir sutvirtinti savo gyvenimą, pagerinti savo savijautą.

Nuotraukos iš Wickimedia Commons

Narcizai kaip rykliai, jie iš tolo užuodžia kraują ir atakuoja sužeistąjį. Kuo greičiau save pagydysite, kuo tvirčiau ir užtikrinčiau jausitės, tuo labiau būsite apsisaugoję nuo grobikų – narcizų atakos ir tuo didesnė bus tikimybė, kad netapsite jų auka.

 

Narsicistinis penas

Esu tikra, kad esu panaudojusi šį išsireiškimą vieną ar du kartus savo straipsniuose, atėjo laikas pristatyti šį terminą.

Iš esmės tai yra tik temose apie narsicizmą vartojamas išsireiškimas, todėl jis yra gana specifinis. Tarkime, tokie dalykai kaip melas, manipuliacija, meilės bombardavimas, atsakomybės neprisiėmimas ir pan. gali būti ir būna vartojami įvairiuose kontekstuose, nebūtinai kažkuo susijusiuose su narcizais. Tuo tarpu narsicistinis penas yra būtent tik narcizams būdingas reiškinys.

Beveik visuose straipsniuose, kai kalbama apie narcizą, pabrėžiama, kad narcizui yra labai svarbu, kad jis būtų suvokiamas ir priimamas kitų kaip aukštesnės rasės, kaip privilegijuotas, kaip ypatingų talentų ir gabumų turintis, kaip daugiau už kitus uždirbantis, geriau atrodantis, įdomiau gyvenantis, kurio geresnė šeima, verslas, turtai ir t.t. ir vėl nuo pradžių, žodžiu, supratote.

Legenda apie Narcizą, kuri pasakoja, kad jis taip pamilo savo gražų atvaizdą upelio paviršiuje, kad nebegalėjo atsitraukti ir taip ir mirė savimi besigrožėdamas, nepakanakamai akcentuoja upelio reikšmę. Upelis kaip veidrodis – jame žmogus gali matyti savo atspindį. Tačiau tam, kad pilnai suvokti narcizo gyvavimą, svarbu suvokti pilną upelio arba veidrodžio rolę.

Šią nuotrauką (iš Wickimedia Commons), bet tokia gera ir taip tinka, kad nesusilaikiau

Jei narcizams iš tiesų užtektų upelio arba veidrodžio, visi jie seniai jau būtų sudžiūvę besigrožėdami savimi miškų laukymėse arba savo prieškambariuose. Galbūt net savo lovose, jeigu įsitaisę veidrodžius net miegamuosiuose ant lubų. Nebūtų įskaudinę nei vieno žmogaus ir šio blogo nebūtų. Galbūt tik šioks toks nepaaiškinamas mirtingumo padidėjimas statistikoje.

Vien veidrodžio atspindžio narcizui neužtenka. Kadangi giliai giliai pasąmonėje jis jaučiasi nieko nevertas, tuščias, nepatrauklus, neįdomus ir atstumiantis, narcizui reikia kažko aktyvesnio nei vien nebylus veidrodžio atspindys. Jam reikia gyvų žmonių, kurie jį girs, kels į padanges, aukštins, dievins, juo žavėsis. Jam reikia kitų žmonių, kurie transliuodami jam susižavėjimą juo garsiai ir nepertraukiamai, išstumtų iš narcizo pasąmonės tą baimę, kad jie yra nieko neverti.

Tam, kad gautų nenutrūkstamą srovę pagyrų ir komplimentų, narcizas gali padaryti bet ką, pasielgti bet kaip, jam nėra nieko švento. Jis gali ir pameluoti, jeigu reikės, ir bet ką padaryti, kad tik gautų dar vieną pagyrą. Tos pagyros, susižavėjusių žmonių žvilgsniai, kitų pavydas jo gero gyvenimo ir yra narsicistinis penas. Tai, kas maitiną tuščią narcizo ego, nuolatos jam patvirtindamas, kad jis tikrai yra ypatingas. Tas aktuvus paties narcizo kuriamo super įvaizdžio atspindėjimas.

Trumpai tariant, narcizui visi žmonės yra reikalingi ir vertingi tik tiek, kiek jie generuoja narsicistinio peno, t.y. siunčia jam patvirtinimus apie jo ypatingumą. Kuo daugiau narsicistinio peno generuoja žmogus narcizui, tuo jis tuo momentu jam yra svarbesnis.

Taigi, galima sakyti, kad legenda tam tikra, paviršutiniška prasme yra teisi. Tik iš tiesų narcizas myli ne save, o savo kuriamą dirbtinį Aš. Kuris, atspindėtas kitų žmonių, jam teikia pasitenkinimą.

Narsicistinis penas yra realiai vienintelis narcizo santykis su gyvenimu, visais žmonėmis ir pasauliu. Suvokus narsicistinį peną, tampa aiškus ir narcizo pyktis, ir narcizo “meilė“. Beje, tai yra ir vienintelis dalykas, kuris varo narcizą į priekį. Ir jo negavęs narcizas kenčia baisiausias kančias. Ir dėl jo jis yra pasiryžęs padaryti bet ką, absoliučiai bet ką.