Serialas “Elniukas“ (Baby reindeer)

Netflix išleido serialą pavadinimu “Baby Reindeer“, kas lietuviškai būtų “Elniukas“. Jis paliečia tiek daug temų, kad neišvardinti jų – tai nepasakyti nieko. Pabandysiu paminėti svarbiausias jo temas, tuo pačiu stengdamasi nepasakyti per daug, kad būtų įdomu žiūrėti.

Pagrindinė serialo tema – persekiojimas (ang. – stalking). Verkianti moteris įeina į kavinę, tačiau neturi pinigų net vienam gėrimui. Norėdamas ją paguosti, barmenas vistiek padaro jai arbatos puodelį ir už tai neima pinigų. Kad jis būtų žinojęs, kuo jam baigsis šis nekaltas gestas, padarytas iš geros širdies!

Nuotr. aut.

Tai – svarbus viso serialo motyvas – jei nenori sužeisti kito brėždamas ribas, turi iškęsti nepakeliamą kitų elgesį su savimi. Jis atsikartoja ir kitoje svarbioje serialo temoje – seksualinė prievarta.

Be to, kad serialas labai įtraukiantis ir neįmanoma atsiplėšti nuo ekrano neperžiūrėjus visų 7 serijų vienu ypu, labai svarbu, kad jis pateikia daug situacijų, kurios nėra vien juodos ir baltos. Kaip ir gyvenime – daug atspalvių. Atsargiai, toliau gali būti šiek tiek spoiler‘ių. Pavyzdžiui, jeigu kitas su tavimi atliko seksualinį aktą, su kuriuo tu nesutikai, o tave privertė, tačiau tuo pačiu tavo kūnas patyrė seksualinį malonumą, tai ar tai reiškia, kad man patiko ir dėl to tai neturi būti laikoma seksualine prievarta? O kas jeigu man ne tik atliko, ko aš nenorėjau, bet ir atliko tai, kas man iš esmės nepriimtina, ir dėl to pasikeitė mano seksualumas, tai ar tai mane sužalojo negrįžtamai, ar padėjo atskleisti mano seksualumą? Ar prieš mane buvo įvykdytas nusikaltimas, ar man padarė paslaugą?

Elniukas, nuotr. iš wiki commons

Tas pats dėl persekiojimo, jeigu mane persekioja ir taip mano gyvenimą paverčia pragaru, tačiau nutrūkus persekiotojo elgesiui man trūksta persekiotojo – nes tiesiog aš buvau prie jo per daug įpratęs – ar tai reiškia, kad aš pamilau persekiotoją ir tai reiškia, kad jo elgesys nebėra nusikaltimas, o tai yra meilės aktas? Kaip man pačiam suprasti tai, kad nors tai buvo labiausiai mane kankinantis dalykas, kuris norėjau labiau už viską, kad kuo greičiau baigtųsi, – kodėl dabar aš reaguoju taip, lyg to ilgėčiausi?

Nors tai yra puikus trileris su šiokiais tokiais komedijos elementais, didžiausia jo kaip meno kūrinio vertybė yra gilus žvilgsnis į žmogaus sielą ir ką su juo padaro tokie dalykai kaip persekiojimas ir seksualinė prievarta. Taip pat svarbu, kad minėti klausimai keliami ne stereotipinėse situacijose – o kas jei prievartaujama ne moteris, o vyras? Juk standartinis įvaizdis tokiame kontekste yra toks, kur vyras yra agresorius, o auka – moteris. O jei auka vyras, o persekiotoja – moteris? Tuo labiau jei ta moteris atrodo kaip 3 vaikų mama iš gretimo kiemo ir maloniai šypsosi? Ir šis serialas parodo, kad dar ir kaip tos situacijos yra ne tik kad realistiškos, tačiau jos yra tikros – serialą režisierius sukūrė remdamasis tikrais įvykiais iš savo paties gyvenimo. Beje, jis pats atlieka ir pagrindinį vaidmenį.

Ir dar daug vertingų temų: nusikaltėlio gebėjimas apgauti teisingumo sistemą ir situaciją apversti aukštyn kojomis, kur nusikaltėlis atrodo auka, o iš tiesų nukentėjęs žmogus – kaip nusikaltėlis, narkotikai, trauminis prisirišimas, galios ir autoriteto panaudojimas blogiems tikslams, konkurencija šou versle ir sunkumai prasimušant, seksualinis viliojimas (angl. grooming), homofobija, psichikos liga, santykis su autoritetu, teisinės sistemos neįgalumas suteikti reikiamą pagalbą, kaip persekiojimas ir išprievartavimas keičia aukos mąstymą ir elgesį, kodėl kai kada neišeina pasipriešinti net tada, kai žinai, kad tai, ką daro tau yra blogai, bandymas suprasti agresoriaus sielą ir save – kodėl atjauti žmogų, kuris sugriovė tavo gyvenimą?

Puiki metų kino naujiena, labai rekomenduoju. Tik jei patyrėte persekiojimą ar seksualinę prievartą, tai vartokite šį turinį atsargiai. Jis sukels jausmų audrą, katarsis garantuotas!

Oficialus serialo treileris (anglų k.):

Kodėl niekas nepadėjo Lizai? Išsklaidyta atsakomybė

Lenkiją sukrėtė baltarusės Elizabetos mirtis. 2024 m. ją Varšuvos centre užpuolė, smaugė ir išprievartavo kaukėtas vyriškis, kuris ją paliko gulėti nusikaltimo vietoje tarpuvartėje. Merginą į darbą atėjęs sargas rado tik ryte. Lenkijos medikai įnirtingai kovojo dėl jos gyvybės 5 dienas, tačiau, deja, jos išgelbėti nepavyko.

Šis įvykis sukrėtė visuomenę, daugybė žmonių socialiniuose tinkluose rašė apie šį įvykį. Paaiškėjo šokiruojantys dalykai – pasirodo, buvo liudininkų, kurie įvykį matė, tačiau merginai niekas nepadėjo iki pat ryto. Tarp mačiusių, pasirodo, netgi buvo psichologas (-ė) ar policininkas (-ė). Deja, nei vienas iš jų taip pat neiškvietė pagalbos ir nepriėjo jai padėti.

Kaip taip gali būti, kad pačiame didelio miesto centre, kur nuolatos yra žmonių net naktį, kurie matė, kas vyksta, tačiau nei vienam iš jų nesuvirpėjo širdis ir nei vienam nepagailo jos tiek, kad bent paskambintų 112?

Liza tokia ne viena. 1964 m. tokia pati istorija nutiko ir italei Kitty Genovese. 28 metų katalikų mokyklos absolventė Kitty Niujorke vyko namo iš baro, kuriame dirbo padavėja. Prisiparkavus prie namų apie 2:30 nakties, užpuolikas taip pat ją užpuolė su peiliu. Kitty kaimynas, viską matęs per langą, netgi šūktelėjo, ir tai trumpam buvo nubaidę užpuoliką, tačiau jis vistiek ją prisivijo, apvogė, išprievartavo ir nužudė.

Kitty Genovese 1961 m. Niujorko policijos departamento nuotr. iš Wikimedia commons

Šis nusikaltimas buvo nepaaiškinamas – kaip taip galėjo atsitikti, kad valandą laiko judriame Queens rajone vykusios egzekucijos niekas nesutrikdė? Vėliau buvo nustatyta, kad iš viso buvo net 37 nelaimės liudininkai. Kodėl nei vienas iš jų nepadėjo užpultai merginai? Juk tai neįtikėtina! Logiškai mąstant, kuo daugiau buvo liudininkų, tuo turėjo būti didesnė tikimybė, kad kažkuris iš jų užkirs kelią ir išgelbės pasmerktą merginą.

Į šį klausimą tyrėjai negalėjo atsakyti, tad daug atgarsio susilaukusį tyrimą perėmė psichologai, karštligiškai ieškodami atsakymo, kodėl niekas nesuteikė pagalbos. Pakartojus situaciją, kur nukentėjusįjį vaidina aktoriai, pasitvirtino tas pats – kuo daugiau žmonių ėjo pro šalį ir matė, tuo didesnė buvo tikimybė, kad nei vienas iš jų nesuteiks pagalbos. Kaip matyti iš žemiau pateikti video, žmonės matė, kad prekybos centre nukritusiai merginai “reikia pagalbos“, tačiau absoliuti dauguma nuėjo jos nesuteikę.

Šie tyrimai parodė, kad kuo mažesnis liudininkų skaičius, tuo didesnė tikimybė, kad tas vienas liudininkas suteiks pagalbą. Pro šalį einant vienam žmogui, tikimybė, kad jis savo noru padės nelaimėliui buvo apie 90%. Tuomet, kai liudininkai buvo 2, tikimybė, kad padės nors vienas iš jų buvo apie 80% ir ji mažėjo proporcingai didinant eksperimento dalyvių skaičių.

Šis fenomenas pavadintas Kitty Genovese vardu 1964 m. nužudytai merginai atminti. Jį paaiškinti galima tuo, kad matydami vienas kitą, liudininkai tarsi mintyse pasidalija bendrą kolektyvinę atsakomybę. Todėl lietuviškai tai vadinama išsklaidyta atsakomybe. Kiekvienas galvoja maždaug taip: “Matau, kad tas žmogus irgi matė, tai man nereikia skambinti policijai – jis tikrai paskambins.“ Angliškai šis fenomenas vadinasi “bystander effekt“, arba kitaip tariant, praeivio efektas.

Kaip padaryti, kad Jums praeiviai padėtų?

Jeigu Jums nelauktai prireiktų pagalbos iš nepažįstamo žmogaus, yra būdas kaip galima tikimybę prisišaukti pagalbos padidinti. Reikia į praeivį kreiptis kaip įmanoma asmeniškiau. Jei nors vieną žmogų pažįstame bent iš matymo ir todėl žinome jo vardą, būtinai reikia kreiptis to žmogaus vardu į tą žmogų, net jeigu tas žmogus stovi toliau nei kiti. Jei nežinote nei vieno iš jų vardų, visi yra nepažįstami, reikia pagalbos prašyti kreipiantis į vieną pasirinktą žmogų, stengiantis į jį kreiptis kaip įmanoma asmeniškiau, pvz. “Moteriške su raudone kepure, prašau, iškvieskite greitąją pagalbą!“. Taip mes sukuriame situaciją, kurioje šansai, kad konkretus žmogus padės, yra žymiai didesni, nei kai visi praeis pro šalį, mąstydami, kad pagalbą jau seniai iškvietė kiti.

Beje, paaiškėjus tyrimo rezultatams, Vokietijoje buvo priimtas specialus įstatymas §323c StGB, pagal kurį būtinos pagalbos nesuteikusiam prašalaičiui gali būti skiriama iki 1 m. kalėjimo bausmė.

*****

Jei ši informacija Jums pasirodė naudinga, kviečiu paaukoti moterų krizių centrams: Vilniaus moterų namams, skirkite 1,2% Kauno apskrities moterų krizių centrui, Panevėžio moterų krizių centrui ar kitam savo nuožiūra pasirinktam moterų krizių centrui.

Prisirišimo stiliai

Kiekvienam žmogui, dar būnant mažam, pagal tai, kaip su juo elgėsi jo tėvai ar globėjai bei ką jis patyrė su jais iki 2 m. amžiaus, susiformuoja tam tikras prieraišumo stilius. Tai kažkas tokio panašaus kaip įdiegta programėlė, kuri automatiškai reguliuoja, kaip žmogus jaučiasi šalia artimo žmogaus ir kuri reguliuoja, kokio atstumo žmogus laikosi. Kiekvienam iš mūsų, to nesuvokiant, kai bendraujame su artimiausiu žmogumi, ši programėlė aktyvuojasi ir ji nulemia mūsų elgesį, kada mes norime link jo bėgti, o kada nuo jo bėgti.

Tą programėlę turime mes visi, tik ne kiekviename žmoguje ji veikia vienodai. Iš esmės visus prieraišumo stilius galima skirstyti į 2 grupes: saugaus ir nesaugaus. Nesaugaus prieraišumo grupėje išskiriami keli nesaugaus prieraišumo stiliai: vengiantis, nerimastingas ir ambivalentiškas.

Saugus prieraišumo stilius

Žmonės, augę pas mylinčius, rūpestingus tėvus, dar būdami maži patiria, kas yra saugus, mylintis ir rūpestingas ryšys. Jie ir užaugę domisi žmonėmis, lengvai mezga ryšį, susiranda bendraminčių, santykiai jiems klostosi gerai, jie yra tie žmonės, kurie nesunkiai susiranda partnerį ir užmezga mylintį ryšį, nevengia santuokos ir dažniausiai savo sukurta partneryste būna patenkinti, jaučiasi joje išsipildę ir saugūs, jų santuoka trunka ilgai. Tai žmonės, kurie puikiai jaučiasi būdami vieni, tačiau mėgsta būti ir kito žmogaus kompanijoje. (Nuotr. aut.)

Nesaugus vengiantis stilius

Šie žmonės dažniausiai augo aplinkoje, kur tėvai ar globėjai nesugebėjo patenkinti jų poreikių, kai šie buvo maži. Be to, greičiausiai dar baudė juos už tai, kai šie rodydavo emocijas, būdami maži, supykdavo ar pradėdavo verkti.

Užaugę šie žmonės dažnai elgiasi su kitais per atstumą, yra šaltesni. Jie gali bandyti daug kartų užmegzti ilgalaikį romantinį ryšį vis su kitu partneriu, tačiau praėjus neilgai trukusiai pirminei susižavėjimo ar įsimylėjimo bangai, greitai pasijunta kaip spaudžiami į kampą ir dažniausiai tokie santykiai nutrūksta. Tai katės, kurios mėgsta vaikščioti vienos. Jos sunkiai įsileidžia kitus žmones į savo širdį, kai jiems negerai, jie mėgsta laiką leisti vieni, ypač jei jiems kažkas blogai, šie žmonės vengs kitų, kol jiems pagerės. Dažnai kiti lieka nesupratę, kas įvyko, kodėl santykiaims pradžioje klosčiusis gerai, šie be paaiškinimų tiesiog dingo, nustojo kontaktuoti, nutolo. Tai žmonės, kurie yra nutolę patys nuo savo emocijų, bet lygiai taip pat nemėgsta kitų žmonių emocijų, jausmų reiškimo, jiems tai atrodo perdėta, per daug, jiems situacijose, pilnose jausmų ir emocijų, kyla nerimas ir tiesiog norisi pasišalinti.

Nesaugus nerimastingas stilius

Šie žmonės vaikystėje būna patyrę, kaip gera, kai tėvai ar globėjai pasirūpina, myli juos, tačiau jų tėvai buvo nepastovūs. Ką išmoksta mažasis žmogeliukas – kad meilė yra nuostabu, tačiau kartais jos gali tiesiog nebūti. Jie užauga nuolatos jausdami nerimą, kad jiems skirta meilė gali bet kurią minutę, be įspėjimo ar paaiškinimo tiesiog dingti. Todėl jie neatodairiškai siekia meilės ir artumo bet kokia kaina. Net jeigu partneris netinkamas.

Kai jie jaučia meilę, jie jaučia didelį pasitenkinimą ir jaučia, kad pagaliau gali nusiraminti, atsipalaiduoti. Tačiau jei tik pamato, kad partneris atsistojo ir eis į darbą, jie net tokio menkiausio ir neišvengiamo atsiskyrimo negali pakelti. Tai žmonės, kurie, siekdami atkurti artumo akimirką, gali peržengti visas ribas, netgi pranešti į darbą, kad jie neva tai susirgo, jei taip gaus laisvą dieną praleisti su mylimuoju, kad tik nereiktų patirti nepakeliamo išsiskyrimo einant į darbą. Tai žmonės, kurie gali rašyti žinutes be perstojo ar skambinti kiekvieną valandą, netgi nekviesti patys pasirodyti tarpduryje. Jie padarys viską ir bus pasiruošę viskam, kad tik sukurtų dar vieną artumo akimirką, net jei toks jų elgesys kenktų jiems patiems ar jų partneriui.

Nesaugus ambivalentiškas stilius

Šis prieraišumo stilius dar vadinamas disorganizuotu arba vengiančiu nerimastingu. Žodžiu, jis yra abiejų aukščiau minėtų nesaugaus prieraišumo stiliaus mišinys viename žmoguje. Tai yra žmogus, kuris gali pajausti didelį artumo malonumą mylimojo glėbyje, tačiau po tokio artumo momento jam reikia “įsilįsti į savo olą“ ir pabūti vienam, ramiai, viską apgalvoti ir išbūti savo jausmus. Tai yra žmogus, kuriame nerimastingas bei vengiantis prieraišumo momentai junginėjasi vienas po kito.

Toks prieraišumo stilius gali susiformuoti, kai tėvai yra neprognozuojami, vieną akimirką šilti ir mylintys, kitą – šalti ir nekreipiantys dėmesio, trečią – skaudžiai baudžiantys. Toks vaikas išmoksta, kad nežinai, ko iš tų aplinkinių tikėtis ir todėl, net patyrus gerą akimirką, jam norisi pabūti vienam. Tai yra žmogus, šalia kurio esantis partneris jį apibūdintų kaip nepastovų – tai šiam norisi suartėti, tai jis atstumia.

Meilės fantazija

Angliškai šis terminas yra limerance. Tai yra pakankamai dažna problema, kai reiškinys egzistuoja, tačiau ne visuomet jis turi (gerai žinomą) žodį – atitikmenį lietuvių kalboje ar toks žodis galbūt egzistuoja, tačiau žinomas per mažam žmonių ratui. Todėl šioje svetainėje yra sukaupta nemažai psichologinių terminų ar išsireiškimų lietuvių kalba, o šiandien tęsiame aiškinimosi darbą su limerance.

Angluzodynas.lt, lietuviskai.lt ir netgi VU publikuotas “Anglų-lietuvių psichologijos žodynas“ limerance verčia kaip aistringą meilę. Ir nors aistros komponentas egzistuoja, tačiau tai yra neteisingas vertimas, žr. paaiškinimą žemiau.

Angl. “limerance“ reiškia išgalvotą meilę, meilės fantaziją. Tai yra kai žmogus savo galvoje kuria ir išgyvena visą meilės jausmų spektrą, tačiau iš tiesų šis meilės ryšys yra arba labai skirtingas jo fantazijose, arba realybėje išvis neegzistuoja. Meilės objektas gali būti įžymybė, kuri išvis nieko nežino apie ją įsimylėjusio žmogaus jausmus ir fantazijas. Įsimylėjėliui (-ei) atrodo, kad juos sieja ypatingas ryšys, kad įžymybė siunčia ženklus, užkoduoja savo meilę jam dainos žodžiuose ar mirkteldama vaidindama filme, rengdamasi tam tikros spalvos drabužiais ir t.t. Įsimylėjėlis patiria tikrus jausmus, išgyvena meilės istoriją iš tiesų, tačiau realiai paėmus tikro santykio tarp šių žmonių nėra. Nors įsimylėjėliui atrodo, kad yra ir jam sunku atskirti, kas yra tikra, o kas yra jo intensyvių fantazijų dalis.

Nuotr. iš Pexels.com

Meilės fantazija gali išsivystyti ir kai apsėdimo objektas yra tikras žmogus. Gali būti, kad tikras žmogus dalyvauja įsimylėjėlio gyvenime, tačiau esminis požymis, kad yra esminis skirtumas tarp to, kaip santykius interpretuoja įsimylėjėlis ir jo fantazijų objektas. Gali būti, kad fantazijų objektas yra tolimas pažįstamas, kuris nieko neįtaria apie tai, kad kažkas, žiūrėdamas jo istorijas socialiniuose tinkluose, interpretuoja jas kaip meilės laiškus sau. Gali būti, kad tai yra žmogus iš draugų rato, kuris neįtaria, kad kažkas iš jo draugų mintyse jau susituokęs su juo ir sūpuoja bendrus išgalvotus vaikus.

Nuotr. iš Pexels.com

Meilės fantazijos gali tarpti ir tarp žmonių, kurie reguliariai vienas su kitu vaikšto į pasimatymus. Tačiau esminis skirtumas tarp jų – vienas iš jų tik vaikšto į pasimatymus ir dar nėra nusprendęs, ar nori savo gyvenimą susisieti ilgesniam laikui su kitu žmogumi, o antrasis jau jaučiasi kaip seniai susituokęs. Kaip ir priklauso fantazijų meilei – yra esminis neatitikimo elementas tarp vieno ir kito įsitraukimo į santykius, vieno iš jų, kuris apimtas fantazijų, jo jausmas yra jo vidinis fantazijos produktas, o ne pagrįstas realiais faktais, pvz. įvykusia santuoka, gyvenimu kartu tame pačiame būste, santykių statusu, kurį abu žmonės yra aptarę ir abu yra jam pritarę.

Skolininkai

Šie žmonės yra ilgai pradelsę apmokėti už narystę grupėje “Pagalba nukentėjusiems nuo narcizų ir pasichopatų“, bei jau yra gavę du priminimus apmokėti įsisenėjusias skolas:

Monika Jurgelevičienė (72 eurai)

Inga Merkelytė (56 eurai)

Aistė Miciūtė (56 eurai)

Viktorija Noreikevičiūtė (40 eurų)

Brigita Pupalytė (80 eurų)

Milda Ragauskienė (64 eurai)

Jurga Raizgienė (72 eurai)

Aistė Valiaugaitė – Matukienė (55 eurai)

Vilma Vinikienė (24 eurai)

Giedrius Tuma (72 eurai)

Jolanta Zubrikova (32 eurai)

Jei Jūs matote savo pavardę šiame sąraše, prašome nedelsiant atsiskaityti. Po atsiskaitymo per savaitę Jūsų pavardė bus iš šio sąrašo pašalinta.

Vieną dieną jis pasikeis

Jau mes supratome, kas ne taip, jau išsigūglinome, kad jis turbūt narcizas. Na, ar bent jau turi polinkių į tą pusę. Juk neprofesionaliai diagnozuoti negalima, o mes norime būti teisingos. Be to, kam šmeižti, o kas jeigu tai ne tiesa, o tik mums susivaideno?

Bet kad blogai, tai nesivaidena juk. Kažkas vistiek ne taip. Ir taip gyvename su viltimi, kad vieną gražią dieną viskas susitvarkys. Nežinome, kaip, nežinome, kodėl, bet tvirtai žinome – pasidarys geriau. Bus kitaip, tvirtai tikime.

Vieną dieną nutiks kažkas tokio, dėl ko jis pasikeis. Tiesiog atsibus kitoks. Ir pagaliau pradės elgtis normaliai. Tik cak vieną dieną pažvelgs į mane su pagarba, kreipsis mandagiai, pagarbiai ir su meile balse ir akyse.

Arba jam kažkas nutiks tokio, kas jį persmelks iki kaulų smegenų ir perkeis jį iš vidaus. Jis praregės. Staiga ims vertinti tai, ką turi, ir pirmiausia – mane. Taip pat ir likusį savo gyvenimą, komfortą, kurį jam sukandusi dantis kūriau visą bendrą mūsų gyvenimą. Supras pagaliau, kad tai MŪSŲ gyvenimas ir ims vertinti. Pagaliau padėkos. O gal net netyčia įskaudinęs atsiprašys.

Taip, vieną dieną tai tiktai įvyks, tvirtai žinau. Nežinau, kodėl žinau, bet žinau. Taip jaučiu, tai taip ir bus. Taip, taip ir bus. Kaip gerai, kad tai tiesiog įvyks ir man nereikės dėl to nieko daryti. Tik dar pakentėti. Šiek tiek. Nieko čia baisaus, kai jau 15 metų kenti, dar šiek tiek palaukti. Juk lauki tai stebuklo. Bet kadangi žinai, kad stebuklas įvyks, tai kas čia tokio, iš tiesų?

Pav. iš pixabay.com

Jeigu Jums mano žodžiai padeda susivokti, kas vyksta, galite savo nuožiūra man atsilyginti per čia – PayPal.

Pasaulis – pavojinga vieta

Be tiesioginės žalos taikant emocinį ar fizinį smurtą, narcizai mus žaloja ir netiesiogiai. Bet vienas iš tokių žalos būdų yra visaapimantis ir palieka gilius randus žmonėse, kurie ilgesnį laiką turėjo reikalų su narcizais.

Kadangi niekada nežinai, ko iš narcizo tikėtis ir niekada nežinai, kokio stiprumo priepolis jį ištiks, gyvenant du narcizu ima atrodyti, kad pavojus visada alsuoja į kaklą. Praleidus su narcizu kelis mėnesius ar metus, būsena, kad pavojinga yra visada, įsitvirtina ilgalaikėje atmintyje. Ir nebepaleidžia.

Daugeliui žmonių, turėjusių santykius su narcizu, tas pavojaus jausmas lieka su jais net ir tuomet, kai narcizo jų gyvenime seniai nebėra. Bet pavojaus jausmas, atrodo, tebešnopuoja į pečius. Jei pavyko pabėgti nuo konkretaus žmogaus – narcizo, nuo pavojaus jausmo pabėgti nepavyksta. Jis atsiveria visur.

Taip pasaulis mums tampa pavojinga vieta. Ir tai yra viena iš didžiausių žalų, kokią mums padaro ilgalaikis susitikimas su narcistine asmenybe.

Edvard Munch “Nerimas“

Jeigu Jums mano žodžiai padeda susivokti, kas vyksta, galite savo nuožiūra man atsilyginti per čia – PayPal.

“Alfa vyras“, ChampLife ir panašūs išnaudotojų mokytojai

Šiame blog’e esu prirašiusi daug straipsnių apie narcizus, psichopatus ir pan. tipažus, viskas tebegalioja. Tie žmonės, kaip taisyklė, tokiais tapo šiais keliais: šalti ir žiaurūs tėvai, neigiamos patirtys vaikystėje, dar specifinės prigimtinės savybės, pvz. tam tikri smegenų struktūros pakitimai arba vaikystėje ištikusios galvos traumos. Kuo daugiau faktorių viename žmoguje, tuo didesnė tikimybė, kad tai gali jį paversti į tai, ką aš apibūdinu kaip pavojingą žmogų, kuris demonstruos tokį elgesį, apie kurį aš jau daug metų rašau.

Bet dabar pasirodė kai kas naujo. Žiauraus, išnaudotojiško elgesio jau moko ir visokio plauko “guru“. Šiandieninės moterys jau yra visai kitokios nei jų močiutės, išsilavinusios, savarankiškos, turi savo turto, yra įpratusios naudotis savo teisėmis ir savarankiškai priiminėti sprendimus, apsprendžiančius savo likimą. Valio! Tai – tikrasis progresas, civilizacija, žmogaus teisės ir visi kiti geri XXI a. privalumai.

Tačiau išsivystė pavojingas šalutinis reiškinys – kuo labiau moterys emancipuotos, kuo labiau nesitaiksto su menkinančiu vyrų elgesiu, kuo labiau įtvirtina save, tuo daugiau yra nepatenkintų vyrų, kurie mano, kad visuomenė iš jų atėmė kažką, kas jiems neva tai priklausė. Jie mano, kad paimti moterį, kurios jie užsimanė be jos sutikimo, buvo jų prigimtinė teisė, kad naudotis moterimi kaip resursu, nekreipiant dėmesio, ar tai duoda kažką gero pačiai moteriai, buvo teisinga. Kad moterys, tiesiog nebesutikdamos su jų išnaudojimu, laikymu už nieką, juos nuskriaudė, pažemino, iš jų atėmė kažką esminio.

Tad pastaraisiais metais iškilo keletas vyrų, kurie mano, kad reikia kitiems vyrams atverti akis, kaip juos “išdūrė“, kad reikia juos išmokyti “tinkamai“ elgtis su nenaudėlėmis moterimis. Jie pateikia save kaip moterų psichologijos žinovus ir moko kitus vyrus, kaip “pastatyti moterį į vietą“, šiai nespėjus susivokti. Jie orientuojasi į kitus jaunus vyrus, kurių lytiniai hormonai siaučia, tačiau šie negali susirasti draugės. Tuos, iš kurių bandymo pakviesti į pasimatymą, kažkokią mergina jau išjuokė ir kurie jau anksčiau neturėjo pasitikėjimo savimi, tad šis momentas juos labai giliai sužeidė. Ateina toks gerai atrodantis vyras, rodo savo filmuojamuose video, kaip jis kiekvieną kartą yra su kita mergina, pažada, kad jei darysi viską, kaip sakau, ir tu turėsi merginų kaip šieno. Ir tai veikia! Žmonės moka pinigus už mokymus, kurių metu mokosi triukų, kaip suvilioti merginas.

Akivaizdu, kad šie vyrai tiesiog nepatenkinti, kad moterys apskritai turi kažkokias teises ir kad moka jomis naudotis, kas yra sveikintinas dalykas, jie tiesiog mano, kad turi būti kaip XVIII a., kur viską sprendė tik vyrai ir moterys tiesiog nesudarė jokios konkurencijos, neturėjo nei teisių, nei balso. Tačiau tai, žinoma, jų mokymuose nėra pasakoma. Jauni vyrai, neturėję patirties su moterimis, pasiklausę emociškų “guru“ kalbų, prisiminę savo nuoskaudas, perima mąstymą ir mokosi kaip su moterimis “tvarkytis“.

Be to, kad išmokina būdų, kaip užkalbinti merginas gatvėje, šie “mokytojai“ moko, kaip moteriai duoti kuo mažiau savo laiko, išleisti pinigų, tačiau kaip paveikti ją emociškai taip, kaip ji prisirištų prie tavęs ir nebenorėtų paleisti. Kaip investuoti į ją kuo mažiau, tačiau gauti iš jos kuo daugiau. Iš esmės jie moko suaktyvinti merginos prieraišumo mechanizmus, tačiau išlikti emociškai atsitraukusiais ir taip merginai sukelti nuolatinį emocinį badą bei vaikino trūkumą – jis kaip ir yra, bet jo realiai kasdienybėje nėra. Tai verčia merginą pačią imtis siekti kontakto su vaikinu, o tai ir yra didžioji jų pergalė – nuo to, kad niekas nenorėjo su jais eiti į pirmą pasimatymą iki to, kad dabar jos pačios siekia kontakto.

Tačiau tai dar ne viskas. Jie moko merginas visiškai uždominuoti, ne tik kad ši imtų sekioti iš paskos kaip benamis šunytis, bet kad atsiduotų vaikinui visiškai besąlygiškai. Grupėse, skirtose dalintis savo sėkmės istorijomis, vaikinai kelia nuotraukas, kuriose mergina išsitatuiravo jų vardą po 12 dienų nuo pažinties pradžios! Be to, kad moko vaikinus, kaip tapti merginų magnetais, jie moko ir kitų dalykų – kaip tapti savimi pasitikinčiu, kaip treniruotis, kaip uždirbti daug pinigų. Vienas iš būdų – sukurti OnlyFans paskyrą ir įsimylėjusią merginą priversti pardavinėti intymias nuotraukas ir video, o pinigus už tai gauti į savo banko sąskaitą. Mokoma, kad merginai kaip atlygis bus nauji batai, ir tai tik tuomet, jei ji tą mėnesį gerai uždirbo. Taigi, nuo to, kaip suvilioti merginą iki per pasitikėjimą ir meilę priversti ją krauti tau pinigus… dirbant prostitute! Kas netikite, kad šalia merginų kabinimo pereinama prie to, kaip jas priversti užsiimti prostitucija, pažiūrėkite video apačioje.

Tai yra naujas grobuonių ir išnaudotojų atsiradimo būdas – savarankiškai mokantis. Kadangi šie mokymai jau paplitę JAV ir Vokietijoje, neabejotinai, kad ši banga pasieks ir Lietuvą, jeigu dar nepasiekė. Todėl apie tokius mokymus ir veikimo būdus žinoti būtina! Nors, prisiminus modelio Dovilės Didžiūnaitytės bylą ar “alfa vyrą“ Airiną Arutiunianą, kuris buvo nuteistas už nepilnametės tvirkinimą, panašu, kad tai jau atėjo ir į Lietuvą. Būkime informuoti ir budrūs!

*****

Jei ši informacija Jums pasirodė naudinga, Jūs galite man savo nuožiūra atsilyginti čia: PayPal.me.

*****

Daugiau informacijos:

Apie ChampLife (vok. k.): https://www.youtube.com/watch?v=x6_5JQ4yLbg&list=PLekL9cVhjDm1_RsIkX59kQCyC5pTKDzDi

Apie A. Arutiunianą: https://www.tv3.lt/naujiena/video/alfa-vyras-airinas-vel-siauteja-merginas-kviecia-i-nemokamus-masazus-naudodamasis-klinikos-vardu-n1171000

Neverskime atsakomybės ant aukų

“Kiekvienas žmogus gauna tik jam skirtas pamokas gyvenime. Dar daugiau – kiekvienas žmogus sutinka savo gyvenime tokius žmones, kurių charakteriai yra patys tinkamiausi jų dvasios augimui. Šito nesuvokimas ir ignoravimas atneša tik emocines ir dvasines kančias.“

Kai perskaitau tokią gana paplitusią nuostatą, negaliu prikąsti liežuvio. Būtinai turiu pasisakyti!

Čia yra per daug supaprastintas požiūris. Tas tiesa, kad kol aš kažkokios esminės pamokos savo gyvenime neišmoksiu, tai man vis kartosis situacijos, kol aš pagaliau tą egzaminą išlaikysiu ir jau paaugusi viduje susidorosiu su siunčiamais išbandymais ir nuo tada man jie nebebus problema. Tačiau vistik negalima taip visko suplakti į viena. Tai nereiškia, kad kažkas gali eiti per gyvenimą mosuodamasis kumščiais ir sakyti “ašgi tik esu tau skirta pamoka, kuri tau siųsta iš aukščiau tobulėti“. Ne, agresorius atsako už savo agresyvius veiksmus, už savo agresijos aktą. Ir agresorių reikia pasmerkti ir įvardinti nesidangstant jokiomis “aukštesnėmis programomis“, o tiesiai šviesiai įvardinti, kad toks elgesys yra smerktinas ir nepriimtinas. Netgi baustinas nuo tam tikro lygio, kaip tai apibrėžta įstatymuose.

Nereik versti ant aukos agresoriaus nuodėmių. Nes taip išeina, kad agresorius vos ne koks iš dangaus skirtas angelas, kuris atidaužydamas kitą tik yra dievulio atstovas žemėje ir tik padeda skleisti tikrąjį teisingumą ir dvasinį tobulėjimą? Jei ne agresorius, tai žmonės ir nepraregėtų gyvenime ir nugyventų nieko vertą gyvenimą visai be jokio tobulėjimo!?

Tai taip išeina, kad agresorius vos ne dievo pirštas, dievo vietininkas žemėje, jį reiktų ne bausti, o jam paminklus statyti!?

O kas, jei įvardintume realybę tiesiai šviesiai, bet kaip įmanoma tiksliau? Gal tai ir yra tik agresorius, žmogus, kuris dėl savo vidinių problemų eina per gyvenimą tikrąja ta žodžio prasme skriausdamas kitus? Kodėl mes norime tą agresorių kažkaip pridengti, jo lupimo aktą padaryti kažkokiu šventu ir gėrį nešančiu? Iš tiesų tai yra žmogus, nemokantis susitvarkyti su situacija, su kuria susidūrė JIS pats, kuris su ja temoka tvarkytis kumščių ar žodinės atakos pagalba. Kas čia švento? Čia nėra nieko švento, tiesiog žmogus, kuris pats turi problemų. Čia nereikia jokių paaiškinimų jėgomis, veikiančiomis neva iš aukščiau, čia yra viskas labai žemiška. Muša – bėk, o ne idealizuok.

Nekraukime tokiais išvedžiojimais atsakomybės už žiaurų agresoriaus elgesį ant aukos. Tu mušei – tu agresorius. Viskas. Jei žmogus paleido į darbą kumščius, tu už tai neatsakai. Kas mušė, tas atsako už savo paties atliktą mušimo aktą. Nei jis nešė kažkokią žinią, nei tu atsakai už to, kuris mušė veiksmus. Iš tiesų tai yra labai paprasta.

Arogancija žudo žmones

Stockton Rush ir Titan tragedija

Aš, kaip ir daugybė kitų pasaulio žmonių, kvapą sulaikiusi laukiau, kol bus surasta “Titan“ povandeninė kapsulė su visais joje esančiais žmonėmis iki kol jiems pasibaigs deguonis. Kaip baigėsi ši istorija, žinome visi – deja, iš vandenyno dugno ištrauktos tik Titano nuolaužos ir pranešta, kad ant jų rasta žmogaus likučių. Titaniko nuolaužų stebėjimas Atlanto vandenyno dugne baigėsi tragedija, nunešusia 5 žmonių gyvybes.

Kol laukiau naujienų apie tai, ar jau rado, iš kur girdisi beldimas po vandeniu, į save siurbiau visą kitą apie Titaną ir jo kūrėją prieinamą informaciją. Ir iš nedidelių nuotrupų pradėjo ryškėti, koks jis buvo tas Stockton Rush, “Titan“ povandeninio įtaiso kūrėjas, sukūręs precedento neturintį įrengimą, skirtą leistis į vandens gelmes.

Daug kas atkreipė dėmesį į jo reklaminiame klipe (žr. žemiau) demonstruotą valdymo pultą, kuris buvo tiesiog kompiuteriniams žaidimams žaisti skirtas pultelis. Tačiau Stockton Rush paaiškino, kad paaugliams skirtas daiktas nebijo smūgių – yra sukurtas tam, kad nesugestų jį numetus bei yra patogus, nes nereikia laidų – laivą gali valdyti bet kuris jame sėdintis keleivis. Net keli povandeninio pasaulio ekspertai viešai pareiškė, kad nors pultelis yra atrodo šokiruojantis, tačiau tai nėra nematyta negirdėta praktika, nuotoliniu būdu kariaujantys JAV kariai irgi kai kada dronams valdyti naudoja ne ką kita, o kompiuteriniams žaidimams sukurtus kontroler’ius.

Į Titaną gana susigrūdę galėjo tilpti 5 žmonės ir tai yra žymiai daugiau nei į kitus povandeninius laivus, skirtus povandeniniam turizmui. Atrodo, kad būtent tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl Stockton Rush parinko anglies pluoštą kaip pagrindą nardyklės korpusui. Kiek teko matyti alternatyvas, tai yra metaliniai burbulai, į kuriuos telpa 1-3 žmonės. Būtent metalas yra laikomas tinkama medžiaga giliems nėrimams. Anglies pluoštas yra labai atsparus, todėl S. Rush jį ir pasirinko, tačiau jis atsparus tempimui, o tyrimų, ar jis atsparus gniuždymui, yra nepakankamai, kad būtų galima teigti, kad tinka giluminiam nardymui. Manoma, kad būtent anglies pluošto korpusas ir buvo ta dalis, kuri neatlaikė milžiniško vandens svorio ir jį sugniuždė. Žiniasklaidoje minima “katastrofinė implozija“ tai yra ne kas kita, o tiesiog šansų išgyventi nepaliekantis milžinišku greičiu vykstantis sutraiškymas.

Taigi, Stockton’as pasirinko ir kitokią medžiagą, ir kitokią formą savo tikslui – giluminiam nardymui siekti. Kuo tai baigėsi, mes jau žinome. Tačiau žinome ir tai, kad Titanas buvo nesertifikuotas įrenginys. Nei viena įstaiga, sertifikuojanti povandeninius laivus, jo nebūtų išdavusi. Stockton Rush situaciją pateikinėjo taip: “mano kūrinys yra toks unikalus, pralenkiantis laiką, tad nėra įstaigos, kuri gebėtų suprasti mano inovacijos lygį“. Suprask, aš sukūriau kažką, ko kitų žmonių protai nėra pajėgūs aprėpti, ką jau kalbėti apie įvertinimą.

O įvertinimų buvo. 2018 m. įmonės, pagaminusios Titaną gamybos direktorius surašė labai ilgą sąrašą trūkumų, kurie kelia pavojų saugiam Titano eksploatavimui ir įteikė jį S. Rush. Už tai buvo išmestas iš darbo. Viešumoje yra ne vieno žmogaus, žinojusio apie Titano saugumo spragas, liudijimai, kad jie pranešė S. Rush apie tai, kuo baigsis jo Titano ekspedicijos. Vienas kitas trūkumas buvo taisomas, tačiau, panašu, tik kosmetiškai, o ne iš esmės. Tarkime, buvo instaliuota sistema, galinti pranešti apie korpuso pažeidimus, kuriuos išgirdus įgula turėtų pradėti kilti į vandens paviršių. Problema ta, kad nuo to momento, kai įvyks korpuso pažeidimas, Titaną vandens slėgis turėjo suglamžyti per kelias milisekundes, o per tiek laiko neiškilsi į paviršių iš 4 km gylio, tad sistemos įdiegimas saugumo nepagerino. Tačiau nepaisant to, S. Rush visus įtikinėjo, kad jo sukurtas Titanas yra nenuskandinamas, ir kad nepaisant to, kokie gedimai pasireikštų, jis “vistiek garantuotai iškiltų į paviršių“.

Video – Stockton Rush rodo Titano vidų

Galų gale apie 30 žmonių parašė jam kolektyvinį laišką, kad jo kūrinys yra tiksinti bomba. Tačiau S. Rush ir toliau tikėjo savo kūriniu. Tai, kad nelaimės dieną jis pats buvo savo pagaminto įrenginio viduje, rodo, kad jis iš tiesų, nepaisant to, kad žmonės nuolatos jam kartojo apie pavojų, šventai tikėjo savo Titano saugumu. Tai rodo, kaip stipriai žmogus gali iškraipyti realybę, kad tik jam nereiktų patirti akistatos su faktu, kad jis sukūrė ne tik nepatikimą, bet ir kitiems mirtinai pavojingą povandeninę kapsulę. Panašu, kad noras būti teisiu ir negebėjimas pripažinti savo klaidų bei įsiklausyti į kitų žmonių nuomonę ir buvo tas esminis faktorius, kuris lėmė tragišką jo ir likusių 4 žmonių žūtį prie Titaniko griaučių giliai vandenyje.

Kai buvo jaunesnis, Stockton Rush norėjo būti kosmonautu. Ši jo karjera nesusiklostė, tad galų gale jis nusprendė savo dėmesį nukreipti į vandens gelmes. Kosmosas yra žymiai labiau ištyrinėtas nei vandenyno gelmės. Dauguma povandeninių laivų, kurie pastatyti pagal visus reikalavimus ir normas, vis dėlto neria tik iki 1 km gylį, dažnai nepasiekia ir jo. O Rush savo kapsule leisdavosi į 4 km gylį – vandenynas buvo ta erdvė, kuri leido jam svajoti apie tokias aukštumas, kurių nepasiekė niekas kitas. Ir nors realiai Titaniko filmo režisierius yra savadarbiu povandeniniu laivu nusileidęs į giliausią įdubą vandenyne, kuri yra apie 11 km gylio, Stockton’as jautėsi darantis kažką ypatingo. Jis kalbėjo, kad žmoniją į priekį varo tik taisyklių laužymas ir kad jų aklai laikydamasis nebūsi išradėjas. Jis išdidžiai pasakojo, kaip jis pastatė Titaną iš tokių medžiagų, kurių kiti nenorėjo pripažinti kaip tinkamomis ir kad jis yra tas, kuris tai pasiekė sulaužydamas priimtinas taisykles. (Ir žmonių likimus – aut. past.)

Štai kur atveda beatodairiškas šlovės troškimas ir negebėjimas pripažinti savo ribotumą, siekis būti ypatingesniu, labiau pasiekusiu ir geresniu už visus. Stockton Rush neslėpė, kad nori tapti žinomas, būti visų su nuostaba ir pasigėrėjimu minimas inovatorius, pasiekęs to, ko negebėjo pasiekti kiti. Stiklinis liukas buvo sertifikuotas nerti iki 1300 m gylio, tačiau panašu, kad S. Rush buvo įsitikinęs, kad jei šį liuką prie savo povandeninės kapsulės primontuos JIS, tuomet gamta nuščius ir gravitacijos jėgos iš nuostabos nustos galioti ir jis atlaikys ir 4000 m gylį. Kuo viskas baigėsi, jau žinome. Arogancija, bandymas iš visų jėgų patenkinti tuščius savo iki begalybės išpūsto ego siekius, deja, pražudė ne tik jį patį, bet ir kitus žmones.