Kaip atsirinkti gerą psichologą darbui narcizmo tema

Narcizmas tapo pop reiškiniu, pastaruoju metu beveik kiekviena Instagram’o paskyra turi ką pasakyti apie narcizmą. O jei paskyra skirta psichologijos klausimams – tai ten dabar viskas tik apie narcizmą. Jei dar neseniai buvo sudėtinga rasti bet kokios informacijos apie narcizmą lietuvių kalba, tai šiuo metu neįmanoma jos išvengti. Ji visur!

Tad kaip atsirinkti gerą psichologą asmeniniam darbui su narcizmo sukeltomis problemomis?

Pirma, patikrinkite, kiek laiko tas žmogus dirba su narcizmo tematika. Jei pradėjo apie tai rašyti prieš pusmetį, tikėtina, kad nuėjo savo reklaminės paskyros populiarinimo keliu ir tiesiog nenori atsilikti nuo kitų, todėl skelbia informaciją šiuo metu “karšta“ tema. Toks psichologas greičiausiai eksploatuoja narcizmą kaip marketingo instrumentą ir Jums mažai kuo gali padėti.

Lygiai taip pat, jei psichologas nėra išskyręs konkrečių specializacijos sričių, o dirba apie viską, svarbu, kad kažkas pinigus moka. Nebūtinai tai bus blogas psichologas, gali būti ir neblogas, tačiau narcizmas yra labai specifinė tematika, kurioje tam, kad galėtum padėti, reikia nusimanyti. Tam neužtenka keleto paveiksliukų, tuo labiau jei šie yra tiesiog nukopijuoti net nepasivarginus jų išversti iš kitos kalbos.

Nuotr. aut.

Kodėl? Psichologai, mokydamiesi universitete, mokosi psichologijos labai plačiu spektru. Jie mokosi principų, kurie veikia masei žmonių. Tačiau tuomet, kai mes turme reikalų su narcizais, principai, kurie tinka žmonėms be šio sutrikimo, staiga nebetinka. Narcizmas giliai paveikia bet kurią dinamiką, tiek poroje, tiek darbe ar giminėje. Narcizai moka priversti aplinkinius šokti pagal savo dūdelę, nei kai šie to nepastebi. Todėl ne tik narcizo elgesys yra kitoks, tačiau visas narcizo partnerio patyrimas iš esmės skiriasi nuo kitų žmonių. Standartinės psichologijos studijos, be jokios abejonės, apima ir šį sutrikimą, kaip ir daugėlį kitų. Tačiau ar daug gali Jums padėti žmogus, kuris išklausė visą teoriją apie narcizmą per 20 min.? Tiek žinių užteks keliems pasisakymams reklaminiais tikslais, pasirodyti, kad jis irgi žino, apie ką čia, tačiau jei žmogus negilino žinių šioje srityje žymiai rimčiau, bandydamas Jums pagelbėti, taikys standartinius psichologijos principus. Dažnai žmonės, susiradę mane skundžiasi, kad ėjimas pas psichologus, nenusimanančius apie narcizmą, jiems nepadėjo. O kai kuriais atvejais netgi pakenkė. Nes taikydami bendruosius psichologijos principus jie atkartojo traumą, kurią buvo sukėlę narcizai.

Iš šito kyla dar vienas patarimas – pasidomėkite, kaip bendrauja psichologas, pas kurį ruošiatės eiti konsultuotis. Paskaitykite, jei yra, interviu ar jo rašytų straipsnių. Idealiu atveju – Jums svarbia tema. Ar Jums priimtina, kaip šis žmogus bendrauja, kaip vertina kitus žmones? Yra tekę skaityti gana žinomos psichologės straipsnį, kuriame ji išvadino žmones kaip mokyklos chuliganas. Jei ji taip išvadino vienus žmones, dideli šansai, kad kažkokiu momentu taip pradės bendrauti su Jumis. Ar tai bus Jums priimtina? Taip, ji reklamuojasi kaip dirbanti su narcizmo temomis. Manau, kad nuo narcizų nukentėjusiems žmonėms pas ją ieškoti pagalvos pavojinga, nes tikėtina, kad jie bus pakartotinai traumuojami.

Dažnai nuo narcizų nukentėję žmonės būna patyrę daug atstūmimo, neaiškumo, akių dūmimo, kietaširdiškumo ir net žiaurumo. Todėl rinkdamiesi būtinai atkreipkite dėmesį, ar žmogus, pas kurį eisite, ne per grubus, jo būdas ne radikalus, tačiau tuo pačiu aiškus ir skaidrus, kur jaučiate, kad žmogui nesvetima atjauta.

Psichoanalizės mokyklą atstovaujantys psichologai gali būti puikūs specialistai ir gebėti padėti daugeliui žmonių, tačiau jie netiks narcizų aukoms. Psichoanalitikai neveda, nereiškia savo nuomonės, nerodo savo emocijų – jie sukuria tuščią erdvę, kurioje turi reikštis jų klientas. Tam tikrais atvejais ši metodika duoda puikių rezultatų. Tačiau nuo baudimo tyla ir atsiribojimu pavargusiam žmogui, toks darbo metodas gali tik pabloginti situaciją.

Esu tikra, kad atkreipdami dėmesį į mano paminėtus faktorius, gebėsite atsijoti Jums tinkamus psichologus ir iš jų gausite daugiau naudos. Bent jau apsisaugosite nuo retraumatizavimo!

Kaip atsirinkti gerą psichologą darbui narcizmo tema

Nesidalinsiu

Asociatyvinė Mark Frost nuotrauka iš pixabay.com

Veiksmas vyksta maždaug 1000 – aisiais metais. Æthelflæd, Mursijos (vienos iš senovės karalysčių, kuri dabar yra Didžiosios Britanijos sudėtyje) karalienės dukra buvo pažadėta 30 m. vyresniam jaunikiui, nes taip buvo naudinga karalystei. Princesė už jo tekėti nenorėjo. Dalyvaudama priverstiniame susitikime su juo, jaučiasi kaip įkaitė. Du kartus už ją vyresnis būsimas jaunikis stengiasi iš jos išsiklausinėti, ko ji nori, ką iš tiesų myli. Nesijausdama saugiau patikėti savo paslapčių, Æthelflæd atsako:

– Nesidalinsiu savo širdies turiniu.

Ar mokėtumėte taip drąsiai užbrėžti savo ribas? Ar drįstumėte taip pasakyti kitam žmogui realiame gyvenime?

Nesidalinsiu

Serialas “Lupinas“ (Lupin)

Esu skaičiusi daug rekomendacijų apie šį 2021 m. pasirodžiusi serialą – visi juo žavėjosi ir rekomendavo. Aš nerekomenduoju. Po tokių serialų kaip “Money heist“ (La casa del papel), mane buvo sunku nustebinti netikėtais vingiais, todėl šis serialas, mano nuomone, yra silpnesnis. Tačiau tai yra vienas iš tų veiksmo serialų, kurie šiuo metu yra populiarūs.

Rašau tik dėl vieno veikėjo, tėvo Huberto Pelligrini. Tai yra vyresnio amžiaus verslininkas, turintis suaugusią dukrą, kuriai, pasinaudodamas savo patirtimi, padeda įkurti labdaros organizaciją. Profesoriaus tipo išvaizdos,  vaikštantis su lazda, šis pagyvenęs vyras kelia labiau gailestį nei pagarbą. Kaip tikras tėvas, susipratęa gyvenimo vertybėse, drąsina savo dukrą prieš jai sakant kalbą susirinkusiems svečiams, padeda jai įgyvendinti jos seną svajonę įkurti labdaros organizaciją.

Tačiau palengva šis serialas atskleidžia tikrąjį Pelligrini veidą. Pasirodo, jis dar prieš 25 metus organizavo žmogžudystę, kurią inscenizavo kaip savižudybę. O kai tiesa pradeda lįsti, jis žudo ir toliau, tuo pačiu metu aukštuomenės sluoksniuose puoselėdamas savo nepriekaištingą rūpestingo tėvo, mecenato reputaciją.

Pasididžiuodamas ploja dukrai, kai jai pavyksta labdaros renginys, tačiau tik jis ir dar pora žmonių žino, kad didelė dalis labdarai paaukotų milijonų nusės jo asmeninėje sąskaitoje. Jis vagia iš savo dukros, aktyviai vaidindamas, kad jis jai padeda.

Tai vienas iš serialų, o tokių, kaip pastebėjau, pastaruoju metu pasirodo vis daugiau, kur vienas veikėjais yra beširdis melagis, stambaus masto apgavikas ir manipuliatorius, kurie atrodo mieli ir patikimi. Jeigu teko neseniai nukentėti nuo tokio dviveidžio veikėjo, būtinai pažiūrėkite “Lupin“, pasijusite lengviau.

Net dukrai, sužinančiai apie savo tėvo tamsius darbelius, sunku patikėti, kad tai – tas pats žmogus, kuris ją palaiko sunkiomis akimirkomis, šypsosi, jai padeda.

Man patinka, kad baigėsi 90-ųjų filmų mada, kai blogietis yra akivaizdus blogietis, bjauraus, perkreipto veido, iš nasrų tykštančia žalia mase, besispjaudantis ugnimi ir šaudantis abiem rankom iš kulkosvaidžių.

J

Serialas “Lupinas“ (Lupin)

Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Maždaug apie 2000 m. paplito informacija, kad autizmą sukelia skiepai. Internetas plito ir informacija tapo prieinama – domėtis, aiškintis, gilintis galėjo vis daugiau žmonių. Šie gandai paplito ne veltui. Tai buvo ne gandai – ryšį tarp autizmo ir skiepų įrodė anglų gydytojas Andrew Wakefield, paskelbęs mokslinio tyrimo rezultatus medicinos žurnale The Lancet 1998 m.

Po šio tyrimo pasirodymo daugybė žmonių pradėjo atsisakinėti skiepytis. Lietuvoje po kelerių metų taip pat atsirado trintis tarp gydytojų, kuriems iki tol buvo įprasta rutininiu būdu pagal grafiką skiepyti vaikus, nes vis daugiau tėvų kėlė klausimą, ar tai nekenkia, o kai kurie ėjo į atvirą kovą ir stengėsi išvengti skiepų.

A. Wakefield tyrimas buvo pagrįstas tik 12 vaikų atvejais. Tai buvo labai maža imtis, kad būtų galima laikyti rezultatus patikimais. Tačiau studijos rezultatai buvo paviešinti ir judėjimas prieš skiepus jau buvo pakėlęs sparnus. Brian Deer, atlikdamas žurnalistinį tyrimą išsiaiškino, kad vaikams, kurie dalyvavo tyrime, buvo išmokėta 55000 svarų sterlingų. Nėra neįprasta, kad už dalyvavimą medicininiuose tyrimuose yra mokamas atlygis už riziką ir galimą žalą, ypač jeigu ant tiriamųjų yra išbandomi naujai sukurti vaistai, kurių poveikis yra nežinomas. Tačiau vistik išmokėtos pinigų sumos buvo apie kelis kartus didesnės, nei išmokamos tiriamiesiems, ir tik tada, kai jie turi vartoti neištirtus medikamentus. Šiems vaikams nereikėjo nieko vartoti, tereikėjo tik sutikti būti tyrimo dalyviais. Tokiais atvejais išmokamos sumos būna simbolinės, pvz. 10€ už valandą arba tik atvykimo išlaidos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad privačiuose pokalbiuose A. Wakefield neslėpė, kad įkalbino jo tyrime dalyvauti vaikus, kurie atėjo į jo vaiko gimtadienį.

2006 m. tas pats žurnalistas išsiaiškino, kad šiam gydytojui prieš straipsnio paviešinimą advokatų kontora pervedė 435.643 svarų sterlingų. Paaiškėjo, kad A. Wakefield susitarė su vaikų tėvais, kad jis paskelbs savo straipsnį su tyrimo išvadomis, kad skiepai sukėlė autizmą šiems vaikams, o tėvai savo ruožtu paduos farmacijos kompanijas į teismą ir išsiieškos dideles kompensacijas už neva sužalotą vaikų sveikatą.

Paraleliai vyko kiti tyrimai. Pavyzdžiui, japonas Hideo Honda surinko duomenis iš Kohoku rajono (300 000 gyventojų). Šiame rajone nuo 1993 metų nebebuvo naudojama vakcija, kuri, pasak A. Wakefield, sukelia autizmą. Ištyręs vaikų iki 7 m. susirgimus, jis pastebėjo, kad po 1993 m., autizmo atvejų nesumažėjo, o atvirkščiai – padaugėjo.

2010 m. A. Wakefield buvo atimta gydytojo licenzija. Dar prieš tai jam teko išeiti iš Londono karališkosios ligoninės ir emigruoti į JAV. 2010 m. jam teko palikti ir paties įkurtą kliniką JAV. Medikų taryba viešai pasmerkė tai, kad A Wakefield suklastojo tyrimų rezultatus. Jis tiesiog išgalvojo sufabrikavo duomenis tam, kad gautų beveik pusę milijono svarų. Jo “mokslinių“ tyrimų rezultati yra atšaukti ir panaikinti, o jo taikyta praktika, tiksliau apgaulė – pasmerkta.

Tačiau kiek žmonių iki šiol, nežinodami, kodėl, nebepasitiki skiepais? Skiepais, kurie milijonus žmonių išgelbėjo nuo baisaus likimo būti neatpažįstamai sužalotais baisiausių ligų ir ištraukė iš ankstyvos mirties nagų. Jo dėka visame pasaulyje atsirado žmonių, kuri tiki, kad skiepai – blogis. Jie nežino istorijos, iš kur kilo šis gandas. Ir tuo labiau nežino, kad tai buvo apgaulė. Piktybinis, egoistiškas kelių žmonių sąmokslas. Šie žmonės, mokslininkas bei suokalbininkai tiriamųjų tėvai susitarė susivienyti vedami vieno tikslo – nesunkiai praturtėti.

Ar jie pagalvojo, kokią žalą jie sukels visoje žmonijos istorijoje? Kai kurios ligos buvo paskelbtos išnykusiomis. Tačiau kadangi atsisako skiepyti vaikus, fiksuojai nauji išnykusių ligų židiniai.

Pirmieji skiepai Lietuvoje buvo pradėti naudoti XVIII a. pabaigoje nuo karvių raupų. Vėliau sekė skiepai žmonėms. Kadangi skiepai turi ilgesnę gyvavimo istoriją nei daug šiuo metu gyvenančių žmonių, daugelis žmonių nežino, kokią riziką jie prisiima, atsisakydami skiepų. Nes jie niekada nematė užkrečiamų ligų, nuo kurių skiepo atsisakė. O nematė todėl, kad vykdant sėkmingas skiepijimo kampanijas šios ligos buvo praktiškai išnykusios. Šiame video (anglų k.) galima pamatyti vieną iš paskutinių dar gyvų žmonių, kuris susirgo poliomielitu, nuo kurio šiais laikais gali pasiskiepyti visi vaikai.

Kiek žalos pridarė šis “mokslininkas“, galvodamas tik apie save ir puikiai žinodamas, ką daro – klastodamas tyrimo išvadas ir apgaudamas visą žmoniją? Jis nėra naivuolis, netyčia padaręs klaidą. Jis sąmoningai pardavė suklastotus duomenis kaip mokslą ir taip pakenkė dešimtims, o gal net tūkstančiams ar milijonams žmonių, kurie, patys nežinodami, kad juos apgavo, atsisako skiepytis.

Šaltiniai:

Andrew Wakefield – Wikipedia (vok.)

Andrew Wakefield – Wikipedia (angl.)

Sociopatija moksle. Skiepai ir autizmas

Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

BEVEIK BE SPOILERIŲ

Šis serialas Wickipedijoje pavadintas “Atšaukimas“ – tai tas pats serialas. Jis kituose šaltiniuose vadinamas “Žlugimu“.

Šį serialą pažiūrėti paskatino Mano Tikras Gyvenimas paskyros Facebook’e sekėja. Iš karto susidomėjau, bet iš pradžių įsigijau tik pirmą seriją. Kad neišleisčiau be reikalo pinigų už visą sezoną, jei neužkabintų.

Tiesą pasakius, pirma serialo serija pasirodė nuobodoka. Jau džiaugiausi, kad tik ją įsigijau. Vis tiktai po keleto dienų knietėjo pabandyti žiūrėti toliau, tada įsigijau visą sezoną. Ir labai patiko. Didelis ačiū žmogui, kuris parekomendavo šį serialą!

Pirma serija pasirodė tokia nuobodi, nes joje rodomas vienos šeimos gyvenimas. Vyras ir žmona, sūnus. Abu sėkmingi, turtingi žmonės, jų vaikas – geras mokinys, einantis į brangią privačią mokyklą. Jų problemos tokios kasdieninės – vaikui mokytojas davė pastabą, mamai nepatiko kaip praėjo tėvų komiteto posėdis mokykloje, pasitaikė kiek besikarščiuojanti klientė, jai reikia įkalbėti vyrą apsirengti išeiginį kostiumą į labdaros vakarą mokykloje. Taip, aplinka prabangi, tačiau tai tokios pačios kasdieninės banalios žmogiškos problemos problemytės kaip ir kiekvieno mūsų.

Iš pirmos šio serialo serijos darosi aišku, kad, nepaisant mažų kasdieninių iššūkių šeima sutaria puikiausiai, santykiai geri, jie palaiko vienas kitą. Didžiausia jų problema – kad vaikas nori šuns, o tėvai nesutinka. Tačiau pajuokaudami, palaikydami vienas kitą, besikalbėdami jie gyvena jaukų ir sėkmingą šeimos gyvenimą. Pirma šio serialo serija yra puikus įrodymas, kodėl nėra filmų apie saugų prisirišimą. Nes tai yra taip paprasta ir nieko ypatingo, kad žiūrėti tiesiog nuobodu.

Vis tiktai ne veltui serialo kūrėjai skiria tiek laiko ir erdvės normalios šeimos ir gerų santykių atmosferos kūrimui. Nes tai esminis serialo klausimas. Netrukus paaiškėja, kad dingo kito vaiko iš tos pačios mokyklos mama. Kai kurie sutapimai leidžia vyrą, tačiau jis yra gerbiamas gydytojas, kuris gelbėja vaikus, jis juk negali būti prisidėjęs prie tos mamos dingimo?

Visų šešių serijų metu į paviršių vis iškyla tai vienokie, tai kitokie faktai, kurie vis iš naujo kelia klausimą – ar šis garbingas gydytojas, iškilus ir žinomas visuomenės žmogus, garsios šeimos žentas, mylintis tėvas ir vyras, ar jo rankos iš tiesų gali būti suteptos krauju? Ar tai tik atsitiktiniai sutapimai, kurie nieko nereiškia, nes toks žmogus savo esme negali būti blogas?

Nicole Kidman, nuotr. iš Wickimedia

Nors toliau seriale veiksmas vyksta greičiau, nei pirmoje serijoje, joje vis dar svarbią vietą užima tokie paprasti kasdieniniai šeimos gyvenimo momentai. Pavyzdžiui, tėvas sėdi ir valgo su dukra kartu vakarienę. Vaikas repetuoja grodamas smuiku. Tokie kasdienybės, normalaus gyvenimo momentai. Nors savo esme trileris, šią serialas sukuria labai žemišką atmosferą. Šokiruojantys faktai išlenda tik tarpuose tarp normalios kasdienybės. Kas yra svarbiau? Ar pavieniai šokiruojantys faktai, kurie reiškia, kad kasdienybė pastatyta ant melo? Ar paprasta kasdienybė, kuri karts nuo karto į paviršių išlendancius šokiruojančius faktus padaro nebesvarbius ir nereikšmingus?

Pagrindinius veikėjus vaidina Nicole Kidman ir Hugh Grant’as. Niekada nesitikėjau pamatyti šių dviejų aktorių kaip poros ekrane. Gal ir dėl to, kad Nicole Kidman – viena mėgstamiausių mano kino aktorių ir man jos vardas – kokybės ženklas. O Hugh Grant’as, atvirkščiai. Jei tik pamatydavau jį, iš karto žinodavau, kad filmas ne man. Ir netikėtumas pavyko – mane labai erzino ir glumino grožio chirurgijos tiek perdirbtas Nicolės Kidman veidas, kad jos buvo neįmanoma atpažinti. Jis tapęs toks nejudrus, kad iš arti atrodė kaip gipso kaukė be jokios išraiškos. Dėl į priekį kiek atsikišusio žandikaulio ji atrodė kaip nuolatos kiek įsiutusi, tačiau elgėsi visiškai kitaip ir tas neatitikimas mane nuolatos trikdė. Realiai ši aktorė šiame seriale vaidino tik savo kūnu, tad matėsi, kai bėgo, bet emocijų nebuvo. Hugh Grant’as manęs irgi neįtikino. Man jis patiko tik pačiuose paskutiniuose kadruose. Negalėjau atsikratyti jo ankstesnių paviršutiniškų vaidmenų šleifo. Nors rolė rimta, bet lygiai taip pat neįtikino.

Vis dėlto ši serialą tikrai rekomenduoju pažiūrėti. Ypač nuolatiniams šio blogo skaitytojams. Ypač tiems žmonėms, kuriems teko savęs klausti, ar mano partneris yra monstras, nuo kurio turėčiau tuojau pat atsiriboti, ar jis yra geros širdies žmogus, kuriam šiuo momentu nepasisekė? Gerai sudėliota, stipri istorija. Ta įtampa, kai viskas neaišku. Net prasta vaidyba nesugadino esmės. Labai gerai parodytas manipuliavimas jausmais, įtikinamas melas, puikiai suvaidinti jausmai, kurie atrodo autentiški, visus paperkantis asmenybės žavesys, kuris toks beveik neapčiuopiamas, kad atrodo tikras ir todėl paperka, vaiko įtraukimas tėvų naudai, šaltakraujiškai pakišami patys artimiausi žmonės. Galų gale net žmogus, kuris iš tiesų buvo apgautas, atrodo dėl visko kaltas. Net prastoka vaidyba nesugadino kūrinio, nes tiko prie istorijos, kurioje neaiškumas yra vyraujanti tema. O gal tai ir buvo puiki vaidyba?

Dar viena, tarsi atskira tema – teismo procesas. Kaip tuos pačius įvykius galima supinti į visiškai kitokią istoriją ir priversti tą patį žmogų atrodyti nekaltą ir kaltą. Ir kaip ciniškai brangiai apmokamas advokatas gali išsukti iš bet kokio nusikaltimo norimą teismo sprendimą. Man tai buvo vienos iš geriausių serialo scenų.

Man patiko, kad nors seriale vaidina tokie žymūs aktoriai ir jie vaidina aukštuomenę, vis dėlto puikiai sukurta kasdieninė, normali, bet kuriam žmogui pažįstama atmosfera. Tiek aktoriai, tiek už kadro dirbandys serialo kūrėjai – ne amerikiečiai, gal todel filmas toks neholivudiškas, nors veiksmas vyksta JAV? Beje, JAV šis serialas nepasirodė ypatingai. O Europoje jau pirmos serijos žiūrimumas buvo kaip “Sostų žaidimo“. Todėl ir pabaiga labiau žemiška. Yra pabaigai būdingo greito įvykių vystymosi, bet istorijos vingiai ne tokie, kokių esame įpratę tikėtis. Toks žemiškesni ir… žmogiškesni?

Mini serialą galima pažiūrėti YouTube, kaina – nuo 13,50€ už visas 6 serijas. Įdomu, kad HBO nurodo “1 sezonas“, bet antras neplanuojamas. O gaila, liko dar ne vienas kūrėjų kabliukas, ant kurio būtų galima vynioti istoriją ir toliau. Bet pagrindinis klausimas pabaigoje išlieka atsakytas. Žmogus jis ar monstras? Ir kur baigiasi žmogus ir prasideda monstras?

Žiūrėti: https://www.youtube.com/show/SC6vtOOidEkzSQaoadadQFIg?season=1

*****

Jeigu jums patinka mano rašomi tekstai, galite tai išreikšti per PayPal.

Mini serialas “Žlugimas“ (The Undoing), 2020

Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?

Toks požiūris kuria labai daug problemų. Kai nevertinamas palaikomasis darbas. Kai būti nusipraususiu, pagaminti valgyti, sutvarkyti namus, skalbti rūbus, išdėlioti daiktus į savo vietas, parnešti ar užsakyti pirkinių ir t.t.

Toks požiūris yra labai įsigalėjęs ir apima ne tik namų ūkius, bet ir karjerą. Jeigu aš kurjeriu dirbu, tai ne aš sukūriau tai, ką gabenu pakete pirkėjui, tai mano darbas nieko vertas. Ir taip atitinkamai. Turi bent jau reklamas kurti. O dar geriau – naujus produktus, paslaugas, išradimus ir t.t. Jeigu esi kurjeris, buhalteris, auditorius, valytojas, sekretorė, lėktuvo palydovas, esi niekas, aptarnaujantis personalas arba kaštų eilutė biudžete.

Tad jeigu nori būti kažkuo, turi būti tas iš antros pastraipos, o ne iš pirmos. Nes tik tuomet gali didžiuotis savo pavykusiu gyvenimu ir indėliu į žmonijos pasiekimus.

Visų pirma, “pridėtinė vertė“ reiškia nebūtinai kažko kūrimą, ko nebuvo iki tol. O skirtumas tarp to, kas buvo prieš tai ir po to. Taigi, jeigu visos parduotuvės karantino metu uždarytos ir mums baigėsi namuose elementarios kasdieninio naudojimo prekės ir produktai, tai kurjeris, gabenantis mums pieną ir duonos dar ir kaip kuria pridėtinę vertę. Nes tas, kas mėgsta kavą su pienu, kankintųsi ją gerdamas be jos. O alkanam tai dar blogiau nei pagėrus kavos be pieno!

Taigi, vertė yra milžiniška. Jeigu Jūs nedirbate pagal darbo sutartį, bet pas jus namuose du kartus per dieną garuoja šiltas maistas, tai didelis pasiekimas! Neleiskite kitiems Jūsų įtikinti kitaip!

Pagalvokite apie visus darbus, kuriuos padarote ir pagalvokite, kaip atrodytų situacija namuose ir darbe, jeigu jų visų nedarytumėte. Dieną, savaitę, mėnesį, metus. Dešimt metų. Kaip redaguotų Jūsų kolegos, gavę neatliktus darbus, kuriuos Jūs padarote, turbūt griūtų ištisi procesai, o gal net sužlugtų įmonės veikla?! Taip, jokia įmonė negali be valytojos, sekretorės ir buhalterės.

Nuotr. aut.

Kaip ir jokie namai negali būti netvarkomi, neremontuojami, neprižiūrimi. Galų gale nevėdinami! O joks žmogus negyvena nevalgydamas. Valio tiems, kas užaugino, išvirė ir pristatė maistą. Nesvarbu, ar iš virtuvės ant stalo, ar iš kavinės ar parduotuvės į biurą ar namus. Visi šie darbai be galo svarbūs, nes jie palaiko -gyvenimą-. Jį daro įmanomą, higienišką, priimtiną, civilizuotą, saugų, šiltą ir jaukų.

Neleiskite, kad kiti primestų Jums savo nuomonę. Galite tiems, kurie mąsto, kad Jūsų darbas nieko nevertas, nustoti jiems teikti savo paslaugas. Nes jie jų nevertina. Vadinasi, jie puikiai gali gyventi ir be jų. Kam tuomet deginti savo resursus tuščiai?!

Kiekvieną kartą, kai atlikote patį mažiausią darbą, paplokite sau per petį. Išnešėte šiukšles, sukurėte prodėtinę vertę. Pasigaminote maistą, sukūrėte pridėtinę vertę. Išskalbėte skalbinius, sukūrėte vertę. Pagirkite save.

Nustokime siekti kažko ypatingo, kažko, kas yra kažkur. Mes kasdieną darome didelius ir svarbius darbus, ir neleiskite įtikinami kitaip. Be mūsų darbų sustotų pasaulis. Mano, tavo, mūsų. Tai ir yra pridėtinė vertė.

Paprasti darbai neturi pridėtinės vertės?