Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Ilgai laukiau pakartotinio šios knygos leidimo, nes knygynai jos jau nebeturėjo. Pagaliau ją perskaičiau. Bet rašyti ilgai nesiryžau.

Neapleido knygoje rastas trapumo jausmas. Toks pats kaip baisu imti kūdikį,nes, rodos, paliesi ir iškart sužeisi. Tas sielos nuogumas, jos pažeidžiamumas. Prisiliesi ne taip ir liks dar vienas randas, o jau jų ir taip – vienas ant kito…

Nežinau, ar išdrįsčiau kada nors taip išrengti savo sielą visų skaitymui. Vistiek, manau, bandyčiau kažkuo prisidengti, pasisukti tokiu kampu, kad nebūtų taip asmeniška. Todėl lenkiuosi autoriui iš pagarbos.

Nors, kai gyvenimas tiek vėtė ir mėtė tikrąja ta žodžio prasme, turbūt nėra kito kelio gyti kaip tik papasakoti savo istoriją. Kad ji sugultų į knygą ir tarsi išsikeltų iš išpažįstančiojo į išorę, gulėtų šalia ir jau būtų tarsi kiek toliau nei viduje.

Per visą knygą eina ryški verkimo gija. Tas apleistas, mėtomas ir vėtomas vaikas vis verkia. Visaip verkia. Kartais autoriui gaila savęs, to verkiančio mažo berniuko. Bet kitur jis pyksta ant savęs, kad vis verkia, nes juk berniukas, juk negalima tiek daug verkti. Kai kur mažą save net išvadina verksniu. Taip lyg pabardamas, bet tuo pačiu ir kiek švelniai, kiek suprasdamas tą verkimą ir kiek sau atleisdamas. Bet tuo pačiu ir tarsi teisindamasis dėl savo neleistino verksmingumo kiekio.

IMG_20180110_194659

Dažnai, kai skaičiau straipsnius apie knygos autorių, keldavau sau klausimą: kas šiame žmoguje, jo veiksmuose, atsitiktinumuose ar dar kažkame kitame buvo tai, kas, nepaisant jo vaikystės vaikų namuose, padarė jį sėkmingu, visuomenėje prisitaikiusiu žmogumi. Kas ištraukė jį iš liūdnos vaikų namų augintinių statistikos: benamystės, bedarbystės, ilgos virtinės nesėkmingų santykių, priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų ir t.t. Kas padėjo sukurti šeimą ir ją išlaikyti, gebėti dirbti ir reikštis kaip menininkui? Kas padėjo kryptingai eiti į priekį ir nepaskęsti kasdienybės iššūkiuose, kai nuo pat gyvenimo pradžios nebuvo pavyzdžio, nebuvo užnugario, nebuvo pamokančios, vedančios, teisingos ir rūpestingos rankos?

O perskaičius knyga manau, kad tai – būtent verkimas. Taip kad nesiteisinkit, nepykit ant savęs ir nesmerkit savęs už tą, atrodo, begalinį verkimą, autoriau. Jis juk padarė žmogumi.

Robertas Šarknickas “Šarkos sielos šauksmas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s